Ragana, Šatrijos
Į šviesą
Bogdziewicz, Monika
Choromańska, Paulina
Fundacja Nowoczesna Polska
Modernizm
Epika
Opowiadanie
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos
Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti
veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/ragana-i-sviesa
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=29073
Šatrijos Ragana, Į šviesą, Vilnius 1908.
Domena publiczna - Šatrijos Ragana zm. 1930.
2001
xml
text
text
2013-12-02
lit
http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2733.jpg
Hijo del Sol, Luz Adriana Villa A.@Flickr, CC BY 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2733
http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/ragana-i-sviesa.pdf
ISBN-978-83-288-0781-5
ISBN
application/pdf
https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/ragana-i-sviesa.html
ISBN-978-83-288-1760-9
ISBN
text/html
http://wolnelektury.pl/media/book/txt/ragana-i-sviesa.txt
ISBN-978-83-288-2715-8
ISBN
text/plain
http://wolnelektury.pl/media/book/epub/ragana-i-sviesa.epub
ISBN-978-83-288-3777-5
ISBN
application/epub+zip
http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/ragana-i-sviesa.mobi
ISBN-978-83-288-4863-4
ISBN
application/x-mobipocket-ebook
Być może z własnego doświadczenia pracy z dziećmi Marija Pečkauskaitė jak nikt potrafiła dostrzec ich obawy, pragnienia, potrzeby. Czego może pragnąć dziecko urodzone i wychowane na wsi?
Lepszego, jasnego życia. Takie dziecko pragnie „światła”, jakim jest przede wszystkim wiedza. W swym opowiadaniu pisarka w przejrzysty sposób przedstawia starania chłopczyka – Wincentego – pokładane dążąc w kierunku „światła”, czyli „į šviesą”, o czym prawi też tytuł utworu. Czy mu się uda?
Sudabartinta:
* leksiką, pvz.: motyna -> motina, musų -> mūsų, kukčiodamas -> kūkčiodamas
*fleksją, pvz.: vardažodžių vyr. g. vns. Įn. formas (tokiuo -> tokiu), dgs. V. formas (ausįs -> ausys, mintįs -> mintys), K. formas (ponu dykaduoniu -> ponų dykaduonių), veiksmažodžių būtojo k. l. 3. Asm. formas (leidė -> leido)
* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.: Į Šviesą -> Į šviesą
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: ne mokėjo -> nemokėjo, iškur -> iš kur, ar gi -> argi, taip-pat -> taip pat
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: nenuleizdamas -> nenuleisdamas, atsirazdavo -> atsirasdavo
* joto rašymą, pvz.: nejieškojo -> neieškojo, Jieva -> Ieva, biaurybe -> bjaurybe
* sintaksę, pvz.:
nežiūrint tai, jog...... -> nežiūrint į tai, jog
atsakyti ant tų klausimų -> atsakyti į tuos klausimus
stovėjo ant vietos -> stovėjo vietoje
*skyrybą, pvz.:
Ei, vaikeli ko taip žiūri iš tolo? -> Ei, vaikeli, ko taip žiūri iš tolo?
Tokiu pat mokytu vyru, kaip Urbonų Mykolas. -> Tokiu pat mokytu vyru kaip Urbonų Mykolas.
Šatrijos Ragana
Į šviesą
Per ašaras
Vaikystė, Svajonė
Kada Žiškų Juozukas taip gerai
pradėjo kalbėti, jog galima buvo ji
suprasti be didelio vargo, pamatęs sykį motiną skaitant maldos
knygą, jis tarė:
--- Kai as užaugsiu didelis, il as
skaitysiu knygas. As taip noliu mokėti skaityti, taip noliu!
Norai, Knyga
Tas noras neužgeso jam augant,
nežiūrint į tai, jog tėvus nuolat girdėjo sakant, kad mokslas esąs nereikalingas, kad knygos duonos neduosiančios ir kad tik ponų dykaduonių darbas esą knygas skaityti,
o bėdiniems žmonėms darbininkams
nesą kada tokiais niekais užsiimti.
Juozukas visiškai nemąstė apie
tai, ar knyga duos jam duonos, ar
mokslas reikalingas, ar ne. Jis ne mokėjo atsakyti į tuos klausimus.
Jis norėjo tik mokyties, knyga jį
traukė prie savęs, ir gana.
Tą norą mokyties, kurs atsirado
jame, Dievas žino, iš kur, padidino
dar vienas atsitikimas.
Juozukas ėjo jau septintus metus. Išsivarė jis žąsis į pūdymąpūdymas --- paliktas neapsėtas dirbamas laukas.,
kurs tuokart buvo tuojau sodžiaus
gale, čia pat už ūkininko Urbono
sodnosodnas --- sodas.. Lakstydamas po lauką, atbėgo jis prie žabų tvorosžabų tvora --- tvora padaryta iš šakelių., apsupančios sodną, ir užsimanė pažiūrėti,
kas ten tame sodne yra. Įlipęs lig
pusės tvoros, žvilgterėjo į vidų ir
pasiliko taip, lyg prikaltas. Po obelimi, ant suolelio sėdėjo kažin koks
ponas spindinčiomis auksinėmis
sagutėmis, ir pasilenkęs žiūrėjo į
taip pat, kaip sagutės, blizgančią
trobelę, stovinčią prieš jį ant staliuko. Juozukas tuojau pažino, kad
tai buvo Urbono sūnus Mykolas,
apie kurį visi sakė, kad labai didelius mokslus einąs.
Ponaitis
Bet Juozukui netiek rūpėjo jis
pats, kiek jo ta trobelė. Spindėjo
ji kaip tik tie liktoriailiktorius (brus.) --- žvakidė., kuriuos
Maušienė per šabasąšabasas --- šabas; žydų šeštadienio šventė. ant lango statydavo. Labai išsižiojęs, akis išplėtęs, viena ranka už tvoros mietomietas --- kuolas, baslys.
laikydamasis, vaikas žiūrėjo ir žiūrėjo, net mirkčioti užmiršęs.
--- Ką čia jis daro? --- mąstė vis.
--- Ką čia jis daro?
Ir matė, kaip ponaitis ėmė vis
nuo stalo mažus stiklelius, kišo juos
po trobele iš apačios, ir prisiglaudęs, vėl žiūrėjo. Ant stalo gulėjo
didelė knygų krūva. Viena tarp jų
pasirodė Juozukui tokia didelė, kaip
ta, kurią šventadieniais matydavo
bažnyčioje ant altoriaus.
--- O, Dievulėliau! Argi jis visas tas knygas yra perskaitęs? --- pamąstė.
Ūmaiūmai --- staigiai. Juozukas pasijudino; žabai subrazdėjo, ponaitis žvilgterėjo
į tą pusę ir pamatė netikėtą savo
mokslo tyrinėjimų liudytoją. Patiko jam ir prajuokino jį išsižiojęs iš
didelio smalsumo vaiko veidas, ir
sušuko:
--- Ei, vaikeli, ko taip žiūri iš tolo? Eikš arčiau, geriau pamatysi!
Juozukas, pamatęs, ponaičio akis
į save atkreiptas, labai susigėdino
ir išsigando.
--- Bėgsiu! --- buvo jo pirma mintis.
Bet ponaičio pavadinimas jį sulaikė. Stovėjo dar vietoje, abejodamas.
Prasidėjo smarki kova nedrąsumo su smalsumu. Ir nors nedrąsumas buvo begalinis, smalsumas,
matyti, dar didesnis, nes išgirdęs
dar žodžius:
--- Eikš greičiau, nebijok! Tokiu
aš čia tau dyvųdyvai (sl.) --- keistenybės, stebuklingi dalykai. parodysiu, kokių
dar niekados nebuvai matęs! --- akimirksniu įšoko į sodną ir nedrąsiai
prisiartino prie staliuko.
--- Ką gi aš tau čia parodysiu? ---
paklausė ponaitis. --- Palauk, parodysiu kuisiokuisis --- uodas. koją.
Džiaugsmas, Nuostaba
Juozukas žiūrėjo, akių nenuleisdamas, kaip jisai, sugavęs kuisį,
išrovė jam koją mažutėmis replelėmis, padėjo ją ant stiklelio, kitu
plonučiu jį uždėjo ir pakišo po
trobele. Tai darydamas, vis šnekino
Juozuką. Bet veltui. Vaikas tylėjo,
nedrįsdamas niekaip nei žodžio ištarti. Bet kada jau viską pritaisęs,
liepė jam veizdėtiveizdėti --- pažiūrėti, žvelgti., Juozukas, pažiūrėjęs, staiga užmiršo savo nedrąsumą, užmiršo, kad jo klauso
ponaitis, ir sušuko.
--- O, Dievulėliau! Plaukais apžėlusi! Kaip tik avino!
Paskui ponaitis parodė sparną
ir snukį. Juozukas negalėjo atsistebėti, ir vis išreikšdamas šauksmais tą savo nustebimą. Ant galo
tarė:
--- Kad tokie kuisiai būtų, tai
jie ir žmogų galėtų praryti.
Parodęs, ponaitis pasakė, dabar
Juozukas galįs sau eiti, nes jam
reikia grįžti prie savo knygų. Vai
kas labai norėjo pasiklausti, ar gi jis
visas tas knygas jau yra išskaitęs,
bet nepradrįsęs ir nei žodžio nepasakęs, išspruko per tvorą atgal į
pūdymą. Ir kaip tik į pat laiką,
nes rado savo žąsis prie pat miežių.
Visą vakarą pasakojo jis apie
kuisį ir ,,trobelę", nei apie ką kita
net mąstyti nebegalėdamas. O ant
rytojaus apie tą patį laiką vėl jis
nuo savo žąsų atbėgo pas sodną ir
pažiūrėjo pro tvorą.
Ponaitis sėdėjo toj pačioj vietojo ir skaitė, bet ,,trobelės" nebebuvo.
Liūdesys
Vaikas pastovėjo valandėlę, bet
ponaitis buvo taip įsigilinęs į knygą, jog nei sykio į jį nežvilgterėjo,
ir Juozukas, nesulaukęs pavadinimo, sugrįžo nuliūdęs prie žąsų.
Trečią dieną buvo jisai vėl savo
vietoje prie tvoros. Tą sykį ant
staliuko vėl spindėjo ,,trobelė", ir
ponaitis žiūrėjo į ją, kaip anąsyk.
Juozukui akis prašvito iš džiaugsmo.
Pastovėjęs valandėlę ir matydamas,
jog ponaitis neatkreipia į jį atidžiosatidžia --- dėmesys.,
jis ėmė tyčiomis brazdinti. Tat pagelbėjo. Ponaitis, pakėlęs galvą, tarė:
--- Sveikas, vaikeli! Vėl norėtumei pažiūrėti kuisio kojos, ką? Gailu, kad aš laiko neturiu šiandieną.
Būčiau parodęs.
Juozukui staigu pasidarė be galo
liūdna. Akimis pilnomis ašarų,
skubinai nulipo nuo tvoros, ir pažiūrėjęs žąsų, atsisėdo ant žolės po
šermukšniu ir pradėjo verkti, kumščiais akis šluostydamas ir šnibždėdamas:
--- Taip norėjau pažiūrėti, taip
norėjau!
Išsiverkęs, pamąstė, jog nėra ko
jau taip labai verkti, nes kad šiandieną ir negavo pažiūrėti trobelės,
tai rytoj tikriausiai gaus. Ir nusiramino.
Bet ant rytojaus sodno po obelimi nebebuvo nieko, o vakarą, parėjęs
namo, Juozukas išgirdo nuo tėvų,
kad Urbonai išleidę jau savo mokytąjį sūnų.
Taip pasibaigė Juozuko idilija.
Prašymas, Mokslai, Svajonės
Nors taip trumpai tesitęsė, paliko tečiaus nebeišdildomus pėdsakus Juozuko sieloje: padidino dar
prigimtąjį jo patraukimą prie knygos. Nusprendė jis dabar tapti tokiu pat mokytu vyru kaip Urbonų Mykolas. Paprašys tėtušių leisti
jį į tokius pat mokslus, taip kaip
Urbonas savo sūnų kad leido. Juk
sako, ir Mykolas kitąsyk žąsis ganęs, kaip ir jis --- tai kodėl gi jis negalėtų taip pat prasimokyti?
Ir bėgiodamas paskui žąsis, svajojo, kaip jis tapęs tokiu mokytu
ponaičiu kaip Urbonų Mykolas, atvažiuos vasarą namo, aukso guzikaisguzikas (lenk.) --- saga. žibąs, tokią žiūrimąją trobelę nusipirkęs... atsisės sau sodne...
Ak tiesa! Juk jie sodno neturi! Yra
prie trobos tik mažutis darželis,
kur marguliuoja jurginai ir žaliuoja rūtos --- o daugiau nieko. Labai
gailu pasidarė Juozukui. Bet tuojau
nusiramino. Et, niekas! Kerčioje,
prie tvoros auga dvi vyšnios; po tomis vyšniomis jis pasistatys staliuką, suolelį ir sėdės, knygomis apsikrovęs. Vaikai subėgs žiūrėti iš tolo, ką jis ten daro; jis visus pasišauks ir parodys ir kuisį, ir musę --- viską.
Vieną vakarą parėjęs namo, Juozukas, pabučiavęs motinai ranką,
tarė nedrąsiai:
--- Mamyte, leisk mane mokyties, taip kaip Urbonų Mykolas! Aš
noriu būti toks mokytas, kaip Mykolas.
Motina net rankomis suplojo,
nustebusi.
--- Ar jau tu gal pablūdai(pa)blūdyti --- (pa)kvailioti. Juozuk! --- sušuko. --- Eik tu durnel, durnel! Ar mums lyginties su Urbonais? Kur mūsų tiek arklių, kur
tiek karvių? Kur laukai tokie? Ar
mislijiar misliji? (lenk.) --- ar galvoji? mokslus možnamožna (sl.) --- galima. išeiti už keletą kapeikų? Veizdėk, Urbonai kiek
kašto padėjo, visus savo pinigus
išleido.
Ir juokdamosi iš vaiko kvailumo, kalbėjo toliau:
--- Mat, užsimanė ponaičiu būti!
Kad neturi ant ko ponavotiponavoti (lenk.) --- ponauti, būti ponu, valdyti.--- tai ir
nenorėk. Žąsis ganyk ir gana --- tai
tavo ir visas ponavojimasponavojimas (lenk.) --- valdymas.!
Juozukas tylėjo. Ant jo paraudusią skruostų sužibėjo viena ašara,
paskui antra, trečia... paskui pasiliejo jos, kaip lietus.
--- Ko čia bliausi dar! --- sušuko
supykusi motina. --- Bene kas čia tau
ką padarė? Verk, kad yra ko, kad
išlupsiu kada, o ne dabar, pats nežinodamas ko. Cit - tuojau!
Vaikas, kūkčiodamas, išbėgo iš
trobos ir stačiai nuėjo pas svirnelį.
Ten atsisėdęs ant slenksčio, susirietęs, galvą nuleidęs, verkė toliau.
Ašaros riedėjo jam per apskritą
veidelį, dabar taip skausmingą, krito ant tamsiai raudono švarkelio,
ant mažų, plikų kojyčių, juodų nuo
pridžiūvusios prie jų žemės.
Nuo tos dienos Juozukas liovėsi svajojęs apie aukso sagutes ir
sėdėjimą darželyje po vyšniomis,
knygomis apsikrovus. Trumpas buvo
motinos atsakymas į jo meldimą, bet aiškiai parodė jam, jog
tapti tokiu mokytu ponaičiu, kaip
Urbonų Mykolas, visiškai, visiškai
negalimas daiktas.
Kur gi?! Jie teturi tris karves,
o Urbonai dešimtį; pas juos du
arkliai, o pas Urbonus šeši... o dar
kumeliukai. Ne, niekaip negalima!
Liūdesys, Džiaugsmas
Per kelias dienas Juozukas labai nuliūdęs bėginėjo po lauką, savo žąsis ganydamas. Jo akyse vis
stovėjo gražusis ponaitis, auksinėmis sagutėmis, spindinti trobelė ir
knygos, kaip mišiolasmišiolas --- mišių knyga.. Niekados, niekados nesėdės jis taip sodne, neturės nei tokios trobelės, nei knygų.
Kelias dienas taip liūdnai pamąsčius, atėjo jam į galvą, jog, ir
nevažiuojant toli į miestą, galima
išmokti skaityti. Jo mamytė juk
moka ir jį išmokys. Nebus jokio
kašto. Žinoma, nebus jis jau toks
ponaitis, kaip Urbonų Mykolas, nevilkės tokių auksinių guzikų. Ką
padarysi! Nekas dėlto. Bet knygas
ir trobelę turės ir skaitys sau. Jam
juk užvis rūpi žinoti, kas knygose
surašyta. O, jis viską perskaitys!
Mamytė išmokys skaityti; paaugęs,
jis išeis ,,į služmą"išeiti/išleisti "į služmą" (lenk.) --- išeiti/išleisti tarnauti (pvz.: ponui)., užsidirbs pinigų ir nusipirks knygą. Vieną būtinai tokią didelę, kaip Urbonų
Mykolo. Už visą rublį prisipirks, ir
gana.
Paskui, patarnavęs antrus mej tus, nusipirks trobelę. Kažin, gal
kokius du rublius kaštuojakaštuoja (lenk.) --- kainuoja.?.. Tegu
sau, vis tiek jis nusipirks...
Svajonė
Kad tik mamytė greičiau pradėtų mokyti. Taip jis norėtų kuo
greičiausia, kuo greičiausia!
Tą patį vakarą, parvaręs žąsis
namo, tarė motinai:
--- Mamyte, išmokyk mane skaityti!
---
Prašymas
Kaip gi, tuojau imsiu ir išmokysiu! Nuo žemės dar nepaaugo,
o skaityti užsimanė. Kaip ateis
laikas, ir išmokysiu, nebijok. Neeisi į bažnyčią be knygos, kaip kokio ubago vaiks. Pirmiau turi spaviednėsspaviednė (sl.) --- išpažintis. prieiti, ne apie skaitymą
mislyti. Bus dar laiko, kai paaugsi.
Ganymui pasibaigus ir ilgiems
rudens vakarams užstojus, prasidėjo poterių mokymas. Žiškienė,
prie ratelio atsisėdusi, šaly savęs
ant stalo maldaknygę pasidėjusi,
verpdama, sakė po kits kito prisakymų žodžius, kuriuos Juozukas,
sėdėdamas ant žemo suoliuko, akis
į motiną įsmeigęs, atkartodavo.
Riškienė buvo gana smarkaus
būdo, ir dažnai atsitikdavo, kad
pabaigus lekciją, Juozuko ausys žydėjo, lyg raudonosios aguonos.
Vaikas stengėsi, kaip galėdamas,
įsidėti į galvą poterių žodžius, bet
ką čia padarysi, kad toje galvelėje
skrajojo mintys, kurios neleido jam
atkartoti, kaip reikiant, motinos
sakomųjų žodžių. Jo papurusi, Iininė galvelė vis stengėsi suprasti,
ką reiškia tie žodžiai.
--- Kas buvo tasai Pilotas, kažin? --- mąsto ir užsimąstęs užmiršta,
kas eina paskui Pilotą.
Motina, Tvirtumas
Ypač trukdo jam mokslą Egipto
žemė. Ir nors žino, kaip motina
pyksta už nereikalingus klausinėjimus ir mokslo trukdymą, neiškentęs, paklausia nedrąsiai:
--- Mamyte, kažin kur yra ta
Egipto žemė?
--- A girdi, Juozuk, nesikalbėk
tu dabar ir apie poterius mislyk,
ne apie Egipto žemę, geruoju sakau! Kur yra, ten; gal yra kur nors, kad parašyta.
Juozukas nieko jau nebeatsako,
ir su tikru noru nebeerzinti motinos, kalba toliau Dievo prisakymus.
Tik priėjęs prie dešimtojo, sušunka:
--- Mamyte, sako, asilas turįs
ilgas, ilgas ausis. Mamyte, aš taip
norėčiau...
Bet nebegauna pasakyti, ko taip
norėtų. Tą pačią valandą motinos
ranka į kumštį sugniaužta, sunkiai
nukrinta ant jo sprando.
---
Motina, Pyktis
Ar tu nesiliausi plepėjęs,
paršiuko šmote! Ar neklausysi bent
kartą! Mokyk čia tokį piemenpalaikį, o jis tau dar laiką gaišins. Turiu aš čia kada su tavim niekus
tauzyti, kaip gi! Poterių mokydamos, apie Poną Dievą mislyk, ne
apie visokias balabaikas. Atsivožėk
tu man dar šnekėti, tai tu pamatysi?
Kaip ton buvo, taip, bet mokslas pasibaigė gerai. Atėjus ,,kryžiaunoms" dienoms, motina nuvedė
Juozuką į bažnyčią, kur kunigas,
išklausęs jį, priėmė prie išpažinties ir prileido prie komunijos.
Džiaugdamasi ir didžiuodamasi
grįžo Žiškienė namo. Kaip gi, ar gi
nebuvo ko didžiuoties! Jos Juozukas vos devintus metus eina, o poterius lyg ropę graužia, net kunigėlis džiaugėsi. O žiūrėk, Kazienės
berniukas dvylikos metų --- nei cypt!
Lileikienės mergaitė, Gudžiūnienės
vaikai, Pranaitienės --- visi kur didesni, o nei žodžio.
Žiškienė taip buvo pradžiugusi, kad net visas Juozuko nedorybes
per mokslą užmiršo; paglostė jam
galvą, ir užėjus pas Jankelienę,
nupirko net du riestainius.
Džiaugsmas, Laukimas
Tą vasarą Juozukas jau tvirtai
tikėjosi pradėsiąs mokyties žiemos
laiku. Juk poterių jau išmoko,
spaviednės priėjo ir net paaugo. O, jis,
gerai žinojo, kad paaugo. Jis turėjo O
savo ,,mierą". Mamytei pasakius,
kad jis dar esąs per mažas skaityti,
nuėjo į tvartą, ir atsistojęs ant slenksčio, mėgino ranka pasiekti staktą.
Bet niekaip negalėjo: tarp pirštų
galų ir staktų liko dar gerokas tarpas. Bet štai šį pavasarį nuėjo vėl
bandyti. Atsistojęs ant slenksčio,
kad net visas Juozuko
pasistieptė, ištiesė ranką --- pirštų galai priėjo prie pat staktų!
Ne, jau dabar tai mamytė jį
mokys! Viskas yra, ko mamytė
norėjo!
Linksmas bėgiojo visą vasarą,
bandą gainiodamas. Kartais atsigulęs ant nugaros po alksnių keru,
žiūrėjo aukštyn, ir pamatęs vieversį,
kybantį ore, lyg mažą juodą taškelį, ir skambantį sidabriniu varpeliu, kalbėjo į jį:
--- Vieversėli paukštužėli, kai
tu sau nuo mūsų svetur išlėksi, aš
tada skaityti mokysiuos. O kitą vasarą aš čia sau su knygele sėdėsiu,
tau giedant.
Jo džiaugsmą drumstė kartais
mintis: o jeigu mamytė pyks taip,
kaip poterių mokydama?!
Ir rodės, juto ausų peršimą,
juto sunkią kumštį ant sprando.
Bet tai buvo tik trumpos valandėlės. Noras mokyties buvo stipresnis už kumščių baimę. Juozukas
tuojau varė tas juodąsias mintis,
ramindamas:
--- Didelis čia daiktas, kad biškį
ausis pasuks! Juk neužmuš!
Mokslai, Laukimas
Savo viltimi, baime, džiaugsmu
nebent su vieversėliais tesidalydavo,
o kartais su kai kuriais piemenėliais. Motinai bijojo jau dabar apie
mokslą bepriminti, taip smarkiai jos
kelis sykius išbartas. Su tėvu buvo
dar nedrąsesnis. Tik retkarčiais,
progai atsitikus, lyg iš netyčia, primindavo tėvams, jog jo jau gerokai paaugta.
Vieną sykį, tėvams apie tvartus
kalbant, tarė:
--- O aš jau dėlto užaugau! Jau
pasiekiu tvarto staktas.
--- Anoks čia aukštums --- prasijuokė tėvas --- Ir gaidys snapu
pasieks.
Rudenį, kartu su išlekiančiais
vieversiais, išlėkė Juozuko viltis ir
džiaugsmas. Motina pasakė, šią
žiemą mokyti jo dar neketinanti;
būsią dar laiko, o šiemet ir be to
esą darbo lig ausų.
Tik kitą rudenį teišsipildė Juozuko troškimas. Vieną pavakarį Žiškienė, sugrįžus iš Silavo, padavė jam
knygelę.
--- Še, žiūrėk! Nupirkau elementorių tau mokyties. Visą griviną
užmokėjau.
Vaiko akyse sužibėjo liepsnelės.
Paėmęs knygelę, pasidėjo ją ant
stalo, ir apžiūrėjęs viršų, atsargiai,
su pagarba, ėmė sklaidyti lapus.
--- Kas do gražumas! Štai aniolasaniolas (lenk.) --- angelas., bažnyčia, svogūnas... nei apsakyti nemožnanemožna (sl.) --- negalima.!
Ir kažin, kiek jis būtų į tas
gražybes žiūrėjęs, kad motina nebūtų jų atėmusi ir į skrynią įdėjusi,
bijodama, kad Juozukas prieš laiką
jų nesudraskytų.
Motina, Mokslas
Netrukus prasidėjo mokslas.
Juozukas, ,,discipulka"discipulka (lenk.) --- virbalas raidėms rodyti, mokantis skaityti iš elementoriaus per elementorių vedžiodamas, plonu balseliu sakė paskui motiną literas.
Žinoma, viso ko buvo per tas lekcijaslekcija (lenk.) --- pamoka.: ir ausys raudo, lyg aguonų
žiedai, ir kumštis krito ant sprando,
ir ,,gražūs" žodeliai skambėjo iš
supykusios mokytojos burnos. Tačiaus visi tie mokslo priedai neužgesino vaiko noro mokyties. Kentėjo viską kantriai ir kentėjęs būtų
dar daugiau, by tikby tik --- kad tik. ilgiau pasimokius. Bet visa nelaimė buvo, kad
tos lekcijos buvo taip trumpos ir
retos. Tai motina laiko neturėjo,
tai Juozukui reikėjo darbą dirbti,
tai šis, tai tas --- tūkstančiai visokių
kliūčių atsirasdavo.
Ir kad bent mamytė greičiau
eitų pirmyn! Dabar tą patį šimtais
sykių liepdavo atkartoti, nors Juozukas jau iš atminties mokėjo.
--- Reik gerai išmokti, kad ir
pažadintas galėtumei pasakyti ---
sakydavo.
Prie to dar pavasaris atėjo ankstybas, atsirado daug darbo --- mokslas anksti pasibaigė. Tokiu būdu
per visą žiemą Juozukas teišmoko
didžiąsias ir mažąsias raides, ir
įvažiavęs į ,,šlibždavojimą"šlibždavojimas --- skiemenavimas., privarė
lig pusės ,,toblyčios", kuri prasideda
nuo ba, be, bi, bo, bu, o baigiasi
ža, že, ži, žo, žu.
Vieną rudens sekmadienį nuėjo
Žiškienė su Juozuku į bažnyčią, o
po pamaldų užėjo pas savo giminę
Pociuvienę, gyvenančią ten pat miestelyje. Tarp daugybės visokių naujienų, Pociuvienė pranešė dar ir
tai, jog į miestelį atvažiavusi panelė
ir vaikus priimanti mokyti.
---
Mokslas, Pokalbis
Poniškai apsitaisiusi, matyt,
kad neprasta. Susimislijau leisti
pas ją savo Kazę ir Jurgiuką. Vis
geriau išmokys, negu kokia prastoji
boba. Bo nemužiks --- nemužiks! Netik skaityti, ale irale ir (lenk.) --- bet ir. rašyti išmokys.
O manasis vis rašo: leisk ir leisk
vaikus į mokslą, kad kanečniaikanečiniai (rus.) --- būtinai. išmoktų rašyti. Sako, su rašymu
lengviau esą svietesvietas (sl.) --- pasaulis. gyventi. Žinoma, ką besakyti! Ale ir čia pat geriau, mokant: vaikai galės patys
tėtušiui gromatągromata (rus.) --- raštelis, laiškas. parašyti. Vis nuo
kiekvienos gromatos auksinukasauksinukas --- čia: pinigas.
kišenėje pasiliks.
--- O kiek iš kišenės išeis, kol
to rašymo išmoks? Ar to nerokuojirokuoti (brus.) --- skaičiuoti.?
--- Te, ne kiek čia jau ir išeis.
Sako, po pusę rublio mėnesiui nuo
vaiko imanti. O kaip dvejetą leisiu,
maž dar šiek tiek nuleis.
--- Bepigu tamstai, kad vyras
Amerikoje. Ar maža siunčia.
--- Te, juk ir pas tamstas, brolienei, ne tokia jau biednystėbiednystė (lenk.) --- vargas.. Galėtumėt leisti Juozuką. Ubagais
dėl to neišeitumėte, o vaikas vis apsišviestų. Kaip manasis kad rašo:
bo jau apsišvietęs žmogus --- apsišvietęs, ne lygus tamsiam.
Mokslas, Įsitikinimas
Pociuvienei apie mokslą kalbant,
Juozukas sėdėjo lyg sužavėtas.
Truputį išsižiojęs, akių nuo jos veido
neatitraukdamas, klausėsi, o jo galvelėje sukosi viena mintis:
--- Kaip ji gerai sako, kaip gerai
sako!
Jo mintis nebegali niekaip atsitraukti nuo tos panelės, kuri vaikus moko. Eina paskui motiną
namo, o galvoje vis viena: kaip
gera tam Jurgiukui ir tai Kazei!
Dievulėliau, kaip jis norėtų eiti su
jais. Netik skaityti, bet ir rašyti išmoktų. Mokytųs kasdiena, ne taip
kaip, prie mamytės...
Širdis blaškosi jo krūtinėje.
Jis kažin ką padarytų, jis kažin kaip sakytų ,,ačiū", kad tik kas jį
leistų. Užmiršta baimę ir sako:
--- Mamute, aš taip norėčiau
eiti pas tą panelę, kaip Jurgiukas
ir Kazė. Rašyti išmokčiau.
O ant to iš Žiškienės burnos
nebe iššoks tie smarkūs, šauksmingi,
kuliojimo žodžiai, kaip paprastai.
Šiandieną ji turi gerą ūpą. Buvo
bažnyčioje, prisivalgė pas Pociuvienę skanių varškėčių, prisiplepėjo,
naujienų daug išgirdo --- linksma jai
ir lengva ant širdies. Ramiai ir
meiliai atsako:
---
Mokslai, Nuotaika
Te, dėl rašymo! By tik skaityti išmoktumei. Gėda eiti į bažnyčią be knygos. O rašyti, kam? Rašymas traukia kapeiką iš kišenės:
tuojau reiks popieriaus, reiks plunksnos,
reiks ,,atramento" atramentas (lenk.) --- rašalas....
Juozukas visiškai čia nesutinka
su motina, bet supranta gerai, jog
savo nuomonės apgynimas gali jam
dabar tik į bloga išeiti. Ir šaukiasi
į pagalbą gudrybę.
--- Ale ir skaityti greičiau išmokčiau. Mamytei vis nėra kada
mokyti.
--- Nėra, tai nėra. Gi žinoma,
kad būtų gerai: pačiai nereiktų
vargti. Reiks dėlto pasimislyti.
Juozukas ūmai grobia motinos
ranką ir bučiuoja.
--- Aš taip norėčiau, mamyte,
taip norėčiau!
Mokslai, Džiaugsmas
Pabučiuotų ne vieną, bet šimtą
sykių, tik nedrįsta. Mamytė leis jį
pas tą panelę, jis jau žino. Ei, kaip
jam linksma! Norėtų bėgioti, juokties, šokinėti. Toli kažin kur mato
jis staliuką po sena obelimi; o ant
jo blizga trobelė ir guli knygos,
didelės, kaip mišiolas.
--- Juk musėk ta panelė nedraskys ausų skaudžiau už mamytę ---
perlekia jam per galvą.
Jau gerokai laiko praėjo nuo to
linksmojo sekmadienio, o Juozukas
vis dar neina mokyties. Nei kalbėti niekas apie tai nebekalba.
Tarsi Žiškienė užmiršo visiškai, jog
mažne buvo sutikusi su Juozuko
prašymu ir žadėjo ,,pasimislyti.
Juozukas nusiminęs, visas neberimsta. Nebesulaukdamas nieko, paklausė sykį motiną:
--- Mamyte, tai ar neleisit manęs į mokslą?
Ana linksmoji diena, kada juodu iš bažnyčios grįžo, senai buvo
praėjusi, o antra tokia negreit ateis.
Šiandieną Žiškienė vėl pikta ir susiraukusi, ir vėl smarkiai sušunka:
---
Mokslas, Rūstybė, Pyktis, Liūdesys
Ar vėl pradėsi zinzėtizinzėti --- zinzti, zyzti, zirzti.! Kas
tau darbo! Tėvai žino patys, ko tau
reikia, ko ne, o tavo darbas --- klausyti!
Kartais vakarais Juozukas išsitraukdavo elementorių, ir bijodamas užmiršti, ką buvo išmokęs, atkartodavo raides ir ,,šlibždavojo".
Mažai, smirdančiai lompikei šviečiant, pasilenkdavo tada ant stalo
šviesi, papurusi galvelė ir pusbalsiu
skambėjo: b-a --- ba, b-o --- be, b-i --- bi...
Visų Šventųjų dieną Juozukas,
nubėgęs pažaisti su sodžiaus vaikais, sužinojo, jog keletas iš jų poryt žada eiti mokyties pas panelę
į Tytuvėnus. Eis Valiusių Stasė ir
Petriukas, eis Žemaičių Martyniukas, eis Motiečių Poviliukas ir Kaziukas. Jų motinos buvusios vakar
pas tą mokytoją ir susitarusios.
Juozukui pasidarė staiga taip
liūdna, jog, pametęs visus žaidimus, parbėgo namo. Tėvų nebuvo
dar iš bažnyčios; troboje buvo tiktai Juozuko broliukas ir seselė, kuriuodu žaidė, susėdę prie lango.
Atsisėdo jisai ant kaladės prie krosnies ir pasirėmė galvą ant rankų.
Skausmas, kurs tuojau po to linksmojo sekmadienio, kada pirmą
sykį apie tą panelę išgirdo, įsiveržė
į jo sielą ir vis graužė ją, lyg koks
kirminas --- dabar draskyte draskė.
Liūdesys
Dievulėliau, koks jis nelaimingas! Jau turbūt nebėra visame
sviete nelaimingesnio. Eina Valiusia Stasė su Petriuku, eina Žemaičių Martyniukas, eina Poviliukas
su Kaziuku... o jo vis neleidžia ir
neleidžia! Ir kodėl, kodėl? Ar tų
vaikų tėvai tokie turtingi, o jo tėvai tokie bėdini, kad negali užmokėti už mokslą? Kurgi? Valiusiai, tiesa, turtingesni už juos,
šešias karves turi, bet Motiečių ---
ir gryčia menkesnė, ir žemės mažiau, o Žemaičiai tai tiktai pusininkai. O dėlto leidžia vaikus į
mokslą.
Juozukas ūmai pajuto, jog daroma jam didelė neteisybė; pasijuto
esąs labai skriaudžiamas; pabudo
jame kažin koks išmetinėjimas tėvams.
Jis juk taip klauso tėtušių, taip
darbuojas, kaip tik įmanydamas,
kiek tik galėdamas. Kodėl gi jie
nenori jo leisti mokyties, nors
kelioms valandoms?!
Štai poryt eis jau Valiusių Stasė su Petriuku, Žemaičių Martyniukas... Dievulėliau!
Juozukas įsigailina, pradeda kūkčioti, kaskart balsiau. Susirietęs
ant kaladės, drebėdamas, panešė jis
pilką paukštį, sugautą ir išgąsdintą.
Vaikai, išgirdę verksmą, prieina
prie jo.
--- Juozuk, ar užsigavai kojelę? ---
klausia Barbutė.
Ašaros
Juozukas taip įsiverkė, kad nebegirdi nei ratų dundėjimo; ir tik
tada pamato, jog iš bažnyčios sugrįžo, kada motina įeina į trobą.
--- Juozuk, ko verki? Kas yra? ---
klausia.
Juozukas, išsigandęs, susitraukia dar labiau ir spaudžia rankomis veidą.
Ne, jis nieko nesakys mamytei;
tuojau sušuks ir gal dar sudroš per
žandą.
Bet staiga skaudžiai nusprendžia:
--- Tegu sau muša! Man vis tiek... Pasakysiu. Tegu muša!
--- Kas yra, Juozuk?
--- Valiusių Stasė su Petriuku,
Motiečių Kaziukas ir Poviliukas,
Žemaičių Martyniukas jau poryt eis
pas tą panelę mokyties... O manęs
vis neleidžiat ir neleidžiat...
Ištaręs tuos žodžius, vėl taip
susigraudina, jog iš naujo ima balsu
kūkčioti, o ašaros tik varva pro
pirštus.
---
Rūstybė, Ašaros
Ar matai tik! Rado ko verkti!
Mat, senai jau belupau skūrąskūra (lenk.) --- oda., tai
pats nežino, ko beverkti. Palauk,
paimsiu tuojau pantį; kaip sudrošiu skersai pasturgalį, tada bent
turėsi ko bliauti. Tylėk man tuojau! Kas čia do mada!
--- Visi vaikai eina... ir... aš noriu... taip noriu...
--- Noriu, noriu! Didelis daiktas,
kad nori! Tik pinigų nori ištraukti.
Kad nemokėsi skaityti, nemirsi dėl
to, nebijok! Cit man tuojau! Eik
nukinkyti Laukės.
Juozukas išeina, šluostydamas
rankove veidą.
Vaikas, Lūdesys, Pamąstymai
Tai vėl mamytė viena sugrįžo!
Nesiklausė jisai, kur pasiliko tėtušis: buvo tai jam žinomas daiktas.
Jau nebe pirmą sykį taip atsitinka,
kad mamaitė viena grįžta iš bažnyčios, o tėtušis pareina naktį, ar
tiktai ant rytojaus. Pareina įkaušęs, piktas; vaikai bijo tada iš savo
kerčių išlįsti.
Juozukas nukinko Laukę, įveda
į tvartą, užmeta šieno. Jau nebe
verkia. Nėra kada. Tik vis mąsto.
Ir tas skriaudos jausmas vis jame
auga.
Mamytė sako, jis norįs pinigų
ištraukti. O kiek tėtušis ištraukia?
Kad kelis šventadienius negertų,
tai jau ir būtų jam už mokslą užmokėti.
Pašėręs Laukę, Juozukas šeria
kitus gyvulius, nes jau temsta. Neša
šieną karvėms, avims. Su motinos
pagalba įtraukia į pastogę račiukus.
Kol apsidirbo, sutemo. Motina
uždegė lempą ir Juozukas atsisėdo
skusti bulbių vakarienei.
--- Tai sakai, ir Žemaičiai leis
vaiką į mokslą? --- klausia Žiškienė.
--- Aha.
Juozukas norėtų dar pasakyti,
kad ne tik Žemaičiai, bet ir Motiečiai, ir Valiušiai, bet bijo, jausdamas, jog kaip tik ištars tuos žodžius, tuojau vėl ims verkti. Taigi
nieko daugiau nebesako, tik greit,
greit skuta bulbes.
--- Žiūrėk! Tai jau musėk reiks
ir tave leisti. Sunku man pačiai
mokyti. Ir ko tu durniuk, verkei?
Juk sakiau, kad leisiu, tai ir leisiu.
Juozukas nebegali atsidžiaugti.
--- A jau, vis leisiu, leisiu, o kaip
reik neleidžia ir neleidžia! --- mąsto
jis, bulbes skusdamas.
Mokslai, Viltis
Bet šį kartą tuojau ant rytojaus, Žiškai išmiegojus ir geresnį
ūpą įgavus, Žiškienė jam pasakė,
jog Motiečiai, Žemaičiai ir Valiusiai žadą savo vaikus į mokslą į
Tytuvėnus leisti ir jog reiktų leisti
ir Juozuką. Teeinie kartu ir jis.
Pramoks ant knygos, o namie vis
nėra kaip mokyti.
Žiška, pypkę traukdamas, atsakė,
jog dėl leidimo ,,možna" esą leisti,
bet kad dabar Juozuks namie esąs
reikalingas. Nebent paskui. Domukui sugrįžus. Ir abudu nusprendė,
jog leis tiktai nuo Kalėdų. Nes pirma --- ant Kalėdų sugrįš iš ,,služmos" Domukas ir bus kam namie
darbuoties, o antra --- nuo Kalėdų
arčiau bus lig pavasario, ir mažiau
tereiks užmokėti už mokslą.
Juozukas, girdėdamas tą tėvų
pašnekėsį, pradeda tikėti, jog dabar tai jau tikrai leis. Nes niekados dar ligi šiol mamytė su tėtušiu
apie tai nebuvo kalbėjusi.
--- Mamyte, o ar toli Kalėdos? ---
klausia.
--- Kiek čia bus, palauk... Nuo
Visų Šventųjų aštuonios nedėlės.
--- Aštuonios nedėlės! Oje, kaip
toli! --- sušuko Juozukas.
Mokslai, Džiaugsmas, Nekantrumas
Bet nieko daugiau nebesako, bijodamas, kad tėvai, užpykę, visiškai gali neleisti. Tik patylomis mąsto sau, jog kiti vaikai eis jau rytoj į mokslą, o jam dar tiek reikia
laukti. Ir argi tikrai tuojau eiti
,,nemožna"? Valiusių gyvenimas didesnis, o dėlto vaikus leidžia, ir
taip pat nesisamdo nieko. Argi jau
tikrai jis negalėtų eiti tuojau?...
Kad neklausinėdamas nuolat,
žinotų visados, kiek dar pasiliko
lig Kalėdų, jis išgalvojo tokį būdą.
Ant rytojaus išdrožė aštuonis pagaliukus, tai yra tiek, kiek savaičių
dar buvo lig švenčių. Visą Šventųjų diena buvo utarninkąutarninkas --- antradienis.. Kitą
utarninką jis išmes vieną pagaliuką.
Ir taip kiekvieną utarninką išmetinės po vieną. Norėdamas žinoti,
kiek dar pasiliko laukti, suskaitys
likusius pagaliukus ir žinos.
Dabar jam užvis rūpėjo, kaip
ten pas tą panelę yra. Vos tik
temti pradėjus, nubėgo pas Motiečius, nebesitverdamas iš smalsumo.
Vaikai ką tik buvo parėję iš mokslo
ir pietus valgė. Užklausti Juozuko,
kaip ten yra moksle, prieš kits kitą
ėmė pasakoties savo įspūdžius.
--- Kad vaikų šmotasšmotas --- daugybė., kad šmotas! --- tarė Stasė.
--- Už tokių ilgų stalų visi susėdę --- pridėjo Petriukas.
--- Ant lentynos pastatytas kamuolys mėlynas. Ir pasukti galima.
--- Tai yra žemė.
---
Mokslas, Panelė
Oje, oje! --- sušunka Juozukas.
Su pagarba žiūri jis dabar į Stasę
ir Petriuką. Kaip gi? Į tokį mokslą
vaikščioja. O jis ką? Prie mamytės
truputį prasimokė ir gana.
--- O ar ta panelė gerai ausis
suka? --- klausia.
--- Fui! Nei šaukte nešaukia.
Tokia gera!
Juozukas dar daugiau stebisi,
o jo širdyje auga didelis dėkingumas tai nepažįstamajai, gerajai panelei.
Paskui vaikai rodo savo elementorius. Juozukas mato, jog jie visai kitoniški, kaip jo. Rodos jam,
jog tie daug gražesni. Kiek neieško, niekur negali surasti šlibždavojimų.
--- Tai kur jus čia mokotės
šlibždavoti?
--- Panelė neleidžia slibzdavoti.
Mes iš karto skaitysime.
--- Iš karto skaitysite?...
Juozuko nustebimas nebeturi
dabar ribų. Ir kaskart nelaimingesnis jaučiasi jisai, kad reikia dar
tiek laukti, kol ir jis mokysis pas
tą gerąją panelę.
Mušimas, Laukimas
Niekados dar ligi šiol Juozukas
nebuvo gavęs nuo tėvų tiek kumščių per sprandą, kaip per tą laiką.
Net jau ir buvo už ką. Vaikas Vlados vikrus, darbštus, ūkyje sumanus, kaip senis --- dabar staiga
visiškai persimainė.
Nueis į tvartą karvę šerti, ir
sėdi be galo, tarsi, užmiršęs, kad kiti darbai jo laukia. Motina ar tėvas eina jo ieškoti, žiūri, o jis sau,
kur nors ant šiaudų atsisėdęs, tinginiuoja. Ir kiekvieną syki, žinoma,
tas tinginys buvo varomas iš Juozuko labai skaudžiu būdu. O Juozukas kiekvieną syki tvirtai prisižadėdavo sau darbuoties geriau,
taip kaip kitąsyk.
Bet kas jam reikėjo daryti, kad
visas ūkis, visi darbai išvėso galutinai iš jo galvos? Jo mintis, lyg
prikalta, apie vieną daiktą tesisuko --- apie tą Tytuvėnų panelę. Ir
kad kur kerčioje ant šiaudų atsisėdęs, imdavo mąstyti, matė aiškiai
tuos ilgus baltus stalus, matė vaikų
būrį, mėlyną kamuolį, kurį galima
pasukti, elementorius be šlibždavojimų.
Pamąstymai, Mokslas, Troškimas
Ak, kaip malonu buvo taip pamąstyti! Troboje nebuvo kaip: ten
visi trukdė; o tvarte taip buvo tylu
ir ramu. Ir Juozukas, užmiršęs apie
darbą, apie kumščius, apie viską, ---
mąstė.
Vieną dieną, taip bemąstydamas, pajuto tokį begalinį troškimą
pamatyti viską tikrai, savo akimis,
jog nusprendė nueiti pas panelę.
Tik vieną kartą nueis, pažiūrės, kaip
ten yra, pasiklausys, ir gana.
Nueis su kitais vaikais. Tėvams
nieko nesakys, nes vis tiek neleistų,
o kad paskui gaus pipiro --- tai ką
padarysi! Jis būtinai turi pažiūrėti,
kaip ten yra pas tą panelę.
Taip mąstė visą dieną. Bet vakarop atsiminė, kad neturi nei kapeikos. O juk panelei reikia užmokėti. Jis neturės iš ko, ir panelė
dar užpykusi išvarys. Bus gėda!
Ne, nieko nepadarysi, reikia laukti
Kalėdų.
Tuo tarpu, kol pats negalėjo dar
vaikščioti į mokslą, mėgo labai žiūrėti į grįžtančius iš to vaikus. Kasdieną, pradėjus temti, ar lietus lijo,
ar vėjas ūžė --- prie Žiškų kiemo
vartų stovėjo mažas stuomenėlis,
pajuodavusiais kailiniukais, kojas į
klumpiukus įsikišęs, sena kepure,
krentančia ant ausų. Trypčiodamas
ir sušalusias rankas į kišenes kišdamas, stovėjo ir laukė. Taip jau
gerai žinojo laiką, kada vaikai
grįždavo, jog neilgai tekdavo laukti. Netrukus, pasirodydavo būrelis.
--- Vaikai, ką skaitėte šiandieną? --- klausė smalsiai Juozukas.
--- Ieva, Ieva, neganyk po
pievą --- atsako kas nors iš būrelio.
--- O aš apie zuikelį --- priduria
antras.
--- O ką rašėte?
--- Visokius žodžius rašėme: Gregutė, Kaunas, Lietuva...
--- O kamuolį ar rodė?
--- Kaipgi! Rodė, kaip apie saulę
sukasi.
Mokslas, Troškimas
Tuo ir baigėsi pašnekesys. Vaikai, išalkę, skubinosi namo ir nenorėjo daug kalbėti. Bet Juozukui
užtekdavo ir to, ką girdėdavo, ir
ant rytojaus tas pašnekesys būdavo
atkartojamas. Išgirstuosius žodžius
kalbėjo paskui, savo darbus atlikdamas, ir svajojo, jog tai jis skaito
prie panelės.
Nusprendus leisti Juozuką į
mokslą nuo Kalėdų, Žiškienė liovėsi visiškai jį mokiusi. Ar ji vėl tuoj mokės pinigus tai ,,gubernankai"? Kad jau užmokėta, tegu ir
moko viso ko. Kam ji čia dar turi
vargti. Tik kad neužmiršta to, ką
buvo išmokęs, liepdavo jam dažnai
atkartoti ,,šlibždavojimą".
Bet Juozukas tą motinos liepimą pildė dabar labai nebe noromis,
nes ir mokėjo jau gerai iš atminties visą tą šmotelį, ir kas svarbiausia, pradėjo labai abejoti apie
,,šlibždavojimo" vertę nuo to laiko,
kaip išgirdo, jog panelė ,,šlibždavoti" neleidžianti. Nulindęs, susiraukęs, ėmė savo elementorių, ir
pasilenkęs ant stalo, Dievas žino,
kelintą sykį, dainavo: --- b-a --- ba,
b-e --- be, b-i --- bi, b-o --- bo, b-u --- bu.
O laikas ėjo. Pagaliukų vis mažinosi. Štai Juozukas išmetė paskutinį; atėjo Kalėdos, sugrįžo brolis
iš tarnybos. Laiminga diena, taip
senai laukiama, taip geidžiama ---
atėjo.
Buvo tai Naujųjų Metų diena.
Žiškienė su Juozuku iš bažnyčios
užėjo pas mokytoją susitarti. Juozukas su didžiausiu sielos pagavimu žiūrėjo į panelę, į ilgus baltus
stalus, i mėlynąjį kamuolį ir knygų
krūvą ant lentynos, o širdis jo šokinėjo krūtinėje iš laimės, kad jis
viską matys, skaitys, kad čia sėdės.
O Žiškienė tuo tarpu kalbėjosi
su panele.
Motina, Vaikas, Mokslai, Prašymas
Tik jau tamsta prašom įstatyti
mano Juozuką i maldaknygę ir dar
šit į tą maldelę! Brolis atsiuntė iš
Amerikos: sako, labai ,,vožna"vožna (sl.) --- svarbi. esanti. O kitų knygų nereikia. Prastiems žmonėms nėra kada niekais
užsiimti.
Juozuką apima baimė. Kas gi,
jei panelė paklausys mamytės ir
tik į vieną knygą teįstatys?
--- Aš noriu išmokti visas knygas skaityti --- taria tylomis,
--- Žinoma, kad visas skaitysi,
nebijok --- ramina ji panelė, juokdamasi. Aš nemoku tik į vieną knygą
įstatyti. Išmokęs skaityti --- paskaitysi visas.
Ir kas do gerumas tos panelės! Ir kas do gerumas! --- mąsto Juozukas.
--- Te jau, panele, mums prastiems žmonėms tai nereikalinga.
Žiūrėk, mūsų Valiaška, ką paima,
tai paskaito, o kas iš to? Kiek jis
pinigų išleidžia be reikalo. Už gazetasgazeta (lenk.) --- laikraštis. moka bene tris rublius, o dar
knygų perkasi už porą rublių per
metus. Mėto pinigus, kaip į vandeni. O kad būtų buvęs į vieną
knygą teįstatytas, tos ir būtų užtekę.
Et, tiktai pinigų viliojimas ir gana! Ir to rašymo, aš misliju, Juozukui nereik --- užteks ir taip.
Mokytoja, Išmintis
Mokytoja aiškina rašymo reikalingumą; sako, ji viso ko kartu mokysianti, brangiau, vis tiek, nekaštuosią; vis tiek, pusrublis mėnesiui.
Tas paskutinis prirodymas stipriausiai kalba į Žiškienės protą.
Jau ji nebesipriešina. Tik padejavus,
kad vaikų mokslas tiek daug kaštuojąs, ir prižadėjus atnešti pusrublį, mėnesiui pasibaigus, duoda
dar panelei gerą patarimą:
--- Tik tamsta rykštės nesigailėk:
kaip sudroši gerai --- kaip matai visi
mokslai įeis į galvą.
--- Aš ir be rykštės moku įvaryti mokslą, kur reikia --- sako mokytoja, šypsodama.
Ir kas tos panelės do gerumas --- mąsto vis Juozukas, neatkreipdamas nuo jos veido pilnų dėkingumo ir begalinio nusistebėjimo
akių.
Mokslas, Laimė, Džiaugsmas
Prasidėjo dabar Juozukui laimingiausios jo gyvenimo dienos.
Kas rytas bėgo su kitais vaikais i
mokslą; tenai skaitė, rašė, girdėjo
tiek užimančių daiktą, susipažino
arčiau su mėlynuoju kamuoliu. O
panelei paleidus atsilsėti, kaip
linksmu buvo bėgioti ir žaisti su
vaikais. Nei vienos dienos nepraleido. Kad kartais keliams labai
užpūsčius, ar smarkiam šalčiui užėjus, kiti vaikai sėdėjo namie, jis
ėjo vienas. Nebent baisi pūga, dangų su žeme maišanti, jį sulaikydavo.
Mokyties jam labai sekėsi. Mokytoja jį visados gyrė ir savo geriausiuoju mokiniu vadino. Nieko jam
nebetrūko prie laimės.
Bet kadangi ant žemės pilnos laimės nėra, tai ir Juozuko laimės saulę užtemdindavo kartais debesėliai:
Atsitikdavo tai kiekvieną sykį, kada
reikėjo pirkti sąsiuvinį ar plunksną.
Žiška dejavo tada, kad tas vaiko
mokslas tėvus ubagais išvarysiąs, o
Žiškienė supykusi šaukė:
--- Tik prasidėk su tais mokslais! Trauk ir trauk dabar pinigus.
Nebeleisiu vaiko daugiau, ir gana!
Juozukas drebėjo iš baimės, kad
tėvai neišpildytų savo grasymograsymas --- grasinimas..
Bet viskas visados baigėsi laimingai: išsišaukę gerai, tėvai duodavo
reikalingąsias kelias kapeikas. O kad
kokiam mėnesiui praėjus, Juozukas
jau dailiai iš naujo elementoriaus
paskaitė, suminkštėjo tėvų širdis ir
tie debesėliai pasidarė dar lengvesni.
Laimė, Mokslas
Ne, nieko dabar jam nebetrūko
prie laimės. Jau jis pasiekė tai,
prie ko jo siela taip ilgai veržėsi.
Kad kas jo paklaustų, ko jis dar
nori, jis atsakytų, jog nieko daugiau, tik taip vaikščioti mokyties,
kaip dabar. Pirmiau traukė jį prie
knygos instinktasinstinktas --- prigimtas, nesuprantamas patraukimas., kaip peteliškę
traukia instinktas prie žiedų, kuriuose ji sau atranda maistą. Jis
nežinojo, kas tose knygose yra, nesuprato, ką gaus iš jų. Dabar tas
aklasis instinktas persimainė į protingą norą vis daugiau žinoti. Dabar jau Juozukas žinojo, kas knygose surašyta. Mokytoja sakė jam,
jog knygos pasakojančios ir apie
žmones, kur senai, senai gyveno,
ir apie auksines žvaigždeles, apie
jūrias-marias, apie gražių-gražiausius miestus ir kraštus, apie visokius žvėris ir paukščius, apie visa,
kas yra ant žemės ir žemėse. Jam
net akis žibėjo ir širdis imdavo
stipriau plakti, vien tik mąstant
apie tai, jog jis apie visus tuos
daiktus išgirs, sužinos. Nes jis būtinai viską sužinos. Mokytoja sakė,
jei jis dabar ilgai pas ją vaikščiosiąs, tai gerai skaityti pramoksiąs.
Žinoma, ilgai vaikščios. Domukas
dabar namie viską dirba, tai jis
galės mokyties, kol tik nereiks bandos i ganyklas varyti. Per vasarą,
ganydamas, skaitys kiek galėdamas
savo elementorių, kad neužmirštų,
ką išmoko, o rudenį, trumpesnėms
dienoms užstojus, vakarais galės ir
parašyti truputį. Nuėjęs kartais nedėlią į bažnyčią, užeis pas panelę
su sąsiuviniu, ji ir parodys, ką jam
reiks rašyti. O kaip tik užšals ir
karves uždarys į tvartą: jis tučtuojau šmakšt į mokslą, knygas parsibraukęs. Panelė sakė, kitą žiemą,
jis jau daug viso ko mokysiąsis,
apie visus tuos puikiuosius daiktus, knygose surašytus. Jis žinos
daug, daug!...
Akys jo juokėsi, taip besvajojant. Linksmas ir laimingas bėgiojo
ir žaidė su vaikais.
Tik nesmagu buvo jam truputį,
kad nebuvo su kuo ta laime pasidalyti. Tėvams, žinoma, nedrįso nei
priminti apie savo svajojimus. Pasisakė Domukui, bet nerado jame
jokios užuojautos. Domukas nebuvo
knygų prietelisprietelis (brus.) --- bičiulis, draugas.. Jis sakėsi būsiąs
gaspadoriumi ir knygos jam esančios nereikalingos.
Žinia, Tarnavimas
Vieną pirmadienį, neužilgo po
Grabnyčių, Žiškienė, sugrįžus iš
turgaus iš Silavo, tarė vyrui:
--- Susitikau šiandien Paliepių
Kuraitį. Klausė, bene leistume vaiko pas jį į ,,služmą" lig Kalėdų.
Ale jis norėtu mažesnio. Juozukas kaip tik tiktų.
--- Gi teeinie. Domukas namie
reikalingesnis; jis visus darbus atliks. O Juozukas gal eiti, ką čia
dykaduoniaus namie? Vis uždirbs
kelis rublius.
Juozukas, bulbes skusdamas, pamatė staiga milžinišką sieną griūvant. Ta siena suglemš jį, prispaus,
sutrupins.
Bulbė, pusiau nuskusta, įkrito į
milžtuvę.
--- O juk aš... į mokslą einu...
---
Tėvai, Nutarimas
Tai kas, kad eini? Gana jau
bus. Juk Kuraitis be pavasario nepasiims, dar galėsi pasimokyti. Ar
neužteks? Juk dėl mokslo nesėdėsi namie, galėdamas uždirbti keletą rublių. Ir pinigą atsineši, ir
vienu pilvu bus mažiau.
Ant Juozuko ta baisioji naujiena užvirto taip ūmai, taip netikėtai, jog iš pradžios buvo jis visai
apsvaigintas ir nebegalėjo gerai suprasti savo nelaimės. Tik vis jam
rodėsi, jog ta siena ant jo griūva.
Nuskutęs dar kelias bulbes, atsisėdo lovos gale.
Kas dabar su juo bus? Lig Kalėdą tarnauti, o kada į mokslą? 0
juk jis žadėjo eiti tuojau, ganyti
pabaigęs...
Žaibu perlekia jam per galvą
visa, kas panelės buvo sakyta apie
knygas. Yra ten apie žvaigždeles,
apie jūrias-marias, apie visokius
žmones, ir žvėris, ir paukščius, ir
kaip žmonės kitąsyk gyveno... Dievulėliau!
A
Nusiminimas, Abejingumas, Rimtumas
pima jį baisus nusiminimas.
Dabar rodos jam, kad jį į gilų,
tamsų rūsį stumia. Baisu tame rūsyje, juoda, o išėjimo nėra. Jis nenori čia būti, jis bijo. Jis čia užtrokš. Kaip išeiti? Kaip išeiti?!
Motina pašaukė prie vakarienės. Juozukas atsisėda į savo vietą
prie stalo. Bet valgyti nenori. Nei
žiūrėti į garuojančią bulbienę. Jo
skruostai raudoni, lūpos dreba.
--- Mamyte, neleiskite manęs į
,,služmą"!...
--- Na! Bene užsimanei ponu tapti? Mat, priprato jau tinginiuoti į
tą mokslą beeidamas --- tarė Žiškienė.
--- Gana bus mokyties. Juk ne
ponaitis esi. Užteks tau. Domuks
namie, tau reik eiti. Dykai, brač,
nesėdėsi --- sako Žiška.
--- Tai atiduokit tiktai lig rudens... ne lig Kalėdų --- skamba vėl
skausmingas, maldaująs balselis.
---
Griežtumas
Tylėk, Juozuk, a girdi, nezinzėk! --- šaukia supykusi Ziškienė. --- Lig rudens! O nuo rudens miegosi, ką? Ar gal į mokslą vėl eisi?
Ne jau, gana pinigus traukus! Kol
buvai mažas, mes tau davėme, dabar tu turi duoti tėvams.
Ūmai Juozukas pradeda balsu
verkti, ir tą pačią valandą motinos ranka smarkiai drožia jam per
nugarą.
--- Ak tu, verkšly, bjaurybe! Kad
aš čia tavo balso negirdėčiau!
Juozukas, pašokęs nuo suolo, išbėga iš trobos į kiemą. Bijo savo
verksmu dar daugiau įerzinti tėvus.
Šuo, Užuojauta
Naktis tokia tyli, sidabrinė, deimantinė. Toje milžiniškoje ramybėje ir tyloje vaiko kūkčiojimai
pražūva be žymės. Nesumirkčioja
stipriau nei viena žvaigždelė ton
aukštybėje; neužtemsta čia žemai
nei vienas deimantas. Prieš pasaulio
didumą ir begalinę, prieš tvarką ir
harmoniją jame viešpataujančias,
kas yra ta maža, skausmo kankinama vaiko sielelė?
Rudkis, pamatęs Juozuką, atbėga prie jo ir ima jam rankas laižyti. Tas šuns glamonėjimas dar
daugiau sugraudina vaiką. Koks jis
vienas, koks bėdinas, koks apleistas! Vienas Rudkis jį temyli. Apkabinęs šuns kaklą, glaudžia savo
galvelę prie jo gaurų.
--- Rudkeli, kad tu galėtumei,
neleistumei manęs į služmą... Tu mane leistumei į mokslą, Rudkeli...
O Rudkis, tarsi atsakydamas,
laižo ašaras nuo jo veido.
Malda, Viltis
Ir pražuvo, kaip sapnas, Juozuko laimė. Kuraitis žadėjo pasiimti
jį, kaip tik pavasaris ateis. Vaikas
gyveno nuolat neramus ir nuolat bijodamas, kad tas pavasaris
greit neateitų. Rytą, vakarą meldėsi dabar ilgiau, negu pirma: prie
savo paprastųjų poterių pridėdavo
po vieną ,,Sveika Marija", kad kuo ilgiausia būtų žiema.
O čia, kaip tyčia, pavasaris ėjo
tokiais greitais žingsniais, kaip retai kada. Vaikai, grįždami iš mokslo, kasdien matė ilgas žąsų virves, traukiančias padangėmis. Vieversiai skambėjo jau ant laukų, o
per šv. Juozapą pasirodė gužučiai. Grioviuose prie kelių geltonavo jau pirmieji žiedai. Dienos buvo šiltos,
kaip vasarą. Saulė bėrė auksą saujomis, norėdama kuo --- greičiausiai
pažadinti žemę.
Vaikai išbiro į kiemus ir gatves,
laimingi, ilgajai žiemos nelaisvei pasibaigus. Palinksmėjo visi žmonės.
Darbas, Liūdesys
Tik vienas Juozukas vis ėjo
liūdnynėjo liūdnyn --- darėsi vis liūdnesnis.. Kiekvienas šiltesnis saulės spindulys, lyg strėla, vėrė jam
širdį.
Mažne visai nebebėgiojo ir nebežaidė su vaikais. Kiek tik laiko
turėjo, vis mokėsi ir mokėsi. Norėdamas kuo daugiausiai išmokti, kol
tebebuvo namie, prašė panelę daugiau jam užduoti.
Kad tik kaip nors tą elementorių pabaigus... Paskui jis sau vienas
atkartos, ganydamas. Rašyti ir skaityti troboje, žinoma, vargu galės.
Jis žino, kad ,,služma" ne ,,zabova" zabova (sl.) --- linksmybės, žaidynės. --- reikia gaspodoriui darbą dirbti, ne mokyties. O kad nedirbsi,
gaspadorius sudroš per sprandą dar
skaudžiau už mamytę.
Blovieščiąblovieščia (brus.) --- nelemtinga. dieną Žiškienė susitiko su Kuraičiu, kurs pasakė, poryt
atvažiuosiąs jau Juozuko parsivežti.
Ant rytojaus Juozukas paskutinį kartą nuėjo pas panelę. Širdis
plyšo jam mąstant, jog niekados
jau nebeatsisės savo vietoje už baltojo stalo; niekados nebepasilenks
ant jo meilusis panelės veidas, visados šypsąs ir geras; jos rankelė niekados nebepaglostys jo plaukų, kaip
visados glostydavo, jam gerai lekciją išdavus.
Tarnavimas, Mokslas, Viltis
Sudieu tau, mėlynasis kamuoly!
Juozukas nebeišgirs nieko apie tave.
Sudieu jums, knygos, kuriose surašyta tiek gražybių! Ar Juozukui
teks kada nors jas pažinti?
Atsisveikindama, mokytoja davė
Juozukui knygelę, įsakydama, kad
bandytų skaityti, ganydamas.
--- Nenuliūsk, vaikeli. Lig Kalėdų pats paskaityk, o nuo Kalėdų
vėl ateisi pas mane.
Vaiko akys buvo pilnos ašarų;
vos ne vos iškentė neverkęs.
Kažin, kaip bus nuo Kalėdų. Ar leis tėvai? O gal ir ateis... gal.
Ant rytojaus, susirišęs i nosiniukę
savo knygeles, išvažiavo Juozukas
,,į služmą".