Pietaris, Vincas
Keidošių Onutė
Bogdziewicz, Monika
Choromańska, Paulina
Fundacja Nowoczesna Polska
Modernizm
Epika
Powieść
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos
Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti
veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/pietaris-keidosiu-onute
http://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/LNB1F9EC43A
Vincas Pietaris, Keidoszių Onutė : [apysaka], Tilžėje 1899.
Domena publiczna - Vincas Pietaris zm. 1902.
1973
xml
text
text
2014-01-09
lit
http://redakcja.wolnelektury.pl/media/cover/image/5553.jpg
Village Museum, Mario Sánchez Prada@Flickr, CC BY-SA 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/5553
http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/pietaris-keidosiu-onute.pdf
ISBN-978-83-288-0685-6
ISBN
application/pdf
https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/pietaris-keidosiu-onute.html
ISBN-978-83-288-1671-8
ISBN
text/html
http://wolnelektury.pl/media/book/txt/pietaris-keidosiu-onute.txt
ISBN-978-83-288-2626-7
ISBN
text/plain
http://wolnelektury.pl/media/book/epub/pietaris-keidosiu-onute.epub
ISBN-978-83-288-3681-5
ISBN
application/epub+zip
http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/pietaris-keidosiu-onute.mobi
ISBN-978-83-288-4767-5
ISBN
application/x-mobipocket-ebook
Sudabartinta:
*leksiką: nės –> nes, juog -> jog, įpač -> ypač;/
* fleksiją, pvz.: vardažodžių vns. ir dgs. Vt. formas (sodne -> sode, šitame darbę -> šitame darbe, akįsę -> akyse), dgs. K. formas (dulkiu -> dulkių, medžiu -> medžių), veiksmažodžių tariamosios nuosakos 3 asm. formas (nesinorėtu -> nesinorėtų), bendraties formas (melsties -> melstis);/
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: kąnors -> ką nors, ne galėjo -> negalėjo, tuotarpu -> tuo tarpui;/
*didžiųjų raidžių rašymą, pvz: velykų -> Velykų, Gegužės -> gegužės;/
*joto rašymą, pvz.: labjaus -> labiaus;/
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: augštyn –> aukštyn, angsti -> anksti, neišleizdamas -> neišleisdamas;/
*skyrybą, pvz.:/
[...] ir namuose ir ant kiemo [...] -> [...] ir namuose, ir ant kiemo [...]
Keidošių Onutė jest to opowieść, niczym obrazek przedstawiająca realia wsi końca XIX wieku.
Obierając za główną bohaterkę Onutė z rodziny Kiejdoszów, autor się zastanawia nad tym, co ma zostać osobistym priorytetem każdego, należącego do budzącego się do wolności narodu. Onutė pochodzi z ubogiej rodziny, kształci się w mieście, a jednak zostaje wierna ideom narodowym, ideom wolności i godności narodu. Wraca do domu, tu zostaje, chociaż z pewnych powodów jej oczęta są pełne smutku. Z jakich?
Vincas Pietaris
Keidošių Onutė
I
Šventadienis
Vasarinės saulės karšti spinduliai, prasiveržę per
lapus grūšiųgrūšia (brus.) --- kriaušės medis. suaugusių Keidošiaus sodne, apšvietė žemą
namo sieną, prasimušė pro langą ir viduryje gryčios
nutįso ilgais dulkių smūgiais, kol neatsimušė į kelius
Keidošiaus, sėdinčio ties langu, į stalo kampą ir į purvinas aslos grindis. Žalia, medžių lapais išblaškyta,
šviesa nudažė žaliokai gryčios vidų, priduodama viskam
nepaprastą spalvą. Vienok, vis tiek matyt buvo, jog
abudu Keidošių, pats ir patipati --- žmona., da neseni žmonės. Pats,
kokiais šešiais metais vyresnis už pačią, rūkė pypkę,
atsirėmęs pečiais į sieną. Pati meldėsi, tolydžio vikriais
pirštais leisdama žemyn rožančiaus žirnelius. Balti,
kaip tošistošis --- viršutinis beržo žievės sluoksnis., jųjų marškiniai liudijo, jog tai šventa diena,
nekalbant jau nieko apie tą netikėtą ramumą visuose
namuose laike popietinio darbymečio, kurs vienas Lietuvoje
ikvaliai aiškiai šventę ženklina.
Ant nuskusto pailgo Keidošiaus veido, jo mėlynose
akyse ir visame apsėjime žymu buvo lyg kokia nelengva mislis kvaršinanti galvą, lyg koks rūpestis. Dešinioji
vyro ranka tolydžio ką nors veikė: tai bruslotąbruslotas --- liemenė. taisė, tai
iš brusloto kišenės kceibibj ėmė krapštyti pypkę ir
taip karštai krapštė, lyg tartum misliesmislis (brus.) --- mintis. išrišimas gulėjo
aut dugno pypkės ir tiktai ji reikėjo iš tenai iškrapštyti.
Bet tabako buvo da daug pypkėje ir mislis, jeigu ir būtų
buvusi ant dugno, tai da giliai gulėjo.
Šeima, Rūpestis
Tuo tarpu Keidošienė pabaigė rožančių. Ką patėmijęspatėmijęs --- pastebėjęs. vyras, užvožė antvožu pypkę ir ištraukęs cibukącibukas (brus.) --- kandiklis. iš
burnos, padėjo ant lango. Turbūt jis ir laukė tik pabaigiant melstis pačią, nes padėjęs pypkę net atsikrunkštėatsikrunkšti --- atsikosėti.,
kaip ir ant ilgesnės šnekos rengdamos. Bet jam dar
neprisirengus Keidošienė jau užklausė jo:
--- Turbūt tu nori man ką sakyti?
--- Tai matai, pačiut, aš norėjau taves paklausti,
ką darysime su Vincu, --- pratarė Keidošius, --- ar leisime
jį į mokslą, kaip kiti leidžia savo vaikus, ar liksime namie?
--- Kažin, kaip būtų geriau --- atsiliepė žmona, ir
patylėjusi pridėjo:
--- Malonu būtų, kad vaikas taptų kunigu, malonu
būtų, kas jis mums akis nušviestų, kad už dūšiasdūšia (lenk.) --- siela. pasimelstų... Bet jeigu jis pramokęs padaro taip, kaip
daugumas dabar daro, jeigu jisai atsisako suvis nuo
kunigystės...?
Matai, motin, aš ne apie tai kalbu, kuomi jis turi
būti: ar kunigu, ar taip kokiu nors viršininku. Aš tik
tavęs klausiu, kurį sūnų tu norėtum palikti ant namų
gaspadorium ir kurį taikintum i šalį leisti?
--- O tu sakai: ar leisime Vincą į mokslą?
--- Pagal mano numanymą, leisti į šalį ir leisti į
mokslą, tai vis viena. Nes leisti po senovei kur nors į
namus i svetimą svietą nesinorėtų. Namuose dabar sunku
gyventi ir geriausiai elgdamos nieko neužvarai...
--- Tai, ar tu žinai, tiesa! Į namus ant darbų, ant vargų
nesinori ir man vaiką svetimiems paduoti. Nemiela ak
klausytis barančio kunigo ant vaiko, kaip aną nedėliąnedėlia (brus.) --- sekmadienis.
prabaščius barėsi ant mokinančio vaiko... Skaudu
širdžiai girdėti, kaip tavo vaiką kone pirštais bado
kunigas, pritardamas: paklydėlis, bedievis!...
--- Ta tūri ant mislies Vincę Vincą, kaip matau?
--- Taigi!
---
Šeima
Na! Šitą vaikiną, motin, tai ir nesupaisysi.
Mūsų prabaščius ant jo šunis karia. Dešrių kunigas
laiko jį už velnią... Bet paklausyk, ką kiti apie jį
kalba. Aš ne per seniai buvau rėdybosrėdyba --- administracija, valdyba. mieste ir tenai
teko man netikėtai išgirsti kunigų kalbą apie Vincę
Vincą; tai kad žinotumei, visai kita. Gird, tik kvailas,
nieko nesuprantąs žmogus gali peikti tokį vyrą. Jis,
gird, ne bedievis ir ne paklydėlis, tiktai vienas iš tų vyrų,
kurie mato toliaus už kitus, atmena dugiaus ir atmindami
rodo kelią kitiems, kur eiti, kad išsisaugotų nuo didelės
nelaimės arba ir amžinos prapulties.
--- Na, argi gali būti, kad taip apie jį kunigai
kalbėtų?
--- Taigi matai. Dviem jis brudasbrudas (brus.) --- čia: niekam tikęs., o kitiems geras.
Būk rėkia: ,,Velnias, bedievis!", kiti sako: ,,Vyras!". Supaisykite
dabar!
Nutilo abudu valandėlei. Tyku ir ramu pasidarė
visuose namuose. Tiktai pilkos dulkės mirgėjo žibuose
smūgiuose saulės spindulių ir ant aslos, apšviestos saule,
bėgiojo šėšėliai lapų, pučiamų lengvo vėjo. Pirmutinė
atsiliepė vėl Keidošienė.
--- Tegul sau daugumas ir giria Vincų Vincą. Bet
gana poros peikiančiųjų, kad suterštų žmogų. Įžodis,
matai, toli lekia, o garbė slenkte slenka. Tiesa, jog
niekas niekur nematė nuo Vincų Vinco jokio pikto darbo
arba piktinančio apsiėjimo. Vienok viso to mažai.
Apskelbia, kaip šunys, ir nekalčiausią žmogū užpuola;
dėl to arba reikia juos išsilenkti, arba drūtą lazdą turėti,
kad atsigintum. Vienos nekaltybės neužtenka. Ne,
neužtenka!
Tėvai, Vaikas
--- Taigi motin, dėl to ir aš norėjau su tavim pasišnekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apsieitiapsieiti (lenk.) --- pasielgti.. --- Vienam,
žiūrėk, kaip ir nesmagu. --- Kalbėjo Keidošius, keldamas
nuo suolo. --- Laiko da turime ikvaliai, dėl to apmislyk
gerai. O aš eisiu dabar pažiurėti, kaip piemenys gano. ---
Kolaikkolaik --- kol, kolei. rengėsi Keidošius, įbėgo į gryčią geltonplaukė
mergaitė kaip dešimties metų su rasotą nuo prakaito
kaktuke ir pilna sauja žiedų visokių.
--- Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! --- linksmai
prie motinos pribėgusi šūktelėjo. --- Man parvežė jisai
porceliano lėliukę, Vincų Katriai kaspiną...
--- Vis tai gerai, Onute! --- pratarė Keidošienė,
glostydama gluotnągluotna --- lygi, daili. dukters galvutę, --- niekai tiktai, jog
ant to Vincų Vinco prabaščius baras.
--- Ogi, kažin, dėl ko jis baras?
--- Už tai, Onute, baros, jog išvažiavęs į MaskolijąMaskolija --- Maskva, bet turima omenyje --- Rusija.
iš kelio paklydo.
--- Mama, ogi mūsų vyskupas irgi apvažinėjo po
Maskoliją, tai ir jis turėjo bentsyk paklysti, o kodėl gi
ant jo prabaščius nesibara?
--- Vaikeli! Ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamas
paklysta iš kelio. Vincų Vincas per daug su ruskiais
susidėjo, tai jis ir paklydo.
--- Mamul! Ogi pats mūsų prabaščius tolydžio su
ruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal būti, kad
jau ir paklydo?
--- Et, jau, Onute, kalbi niekus!... Prabaščius ne
už tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik už
tai, jog pilnas maskoliško kvapo pagrįžo iš mokslo.
Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbūt apvaliojimas žinios
pasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajėgų, nes
paklausė motinos:
--- Mamul! Kaip gi tai tą maskolišką kvapą... Turbūt
per kur nors pripučia žmogui?... Prabaščiui da, gal
jis išsisuko?
Į šituos klausimus Onutė nesulaukė atsakymo nuo
motinos, nes ta prunkštelėjusi išėjo laukan iš gryčios.
Šeima, Vaikai, Tėvai
Vienok Onutės kalba nepaliko be įspūdžio ir turėjo
svarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima būtų mislyti.
Terpu Keidošių daugiaus jau Vincų Vincas nebuvo
pavyždžiu netikėlio, norints prabaščius ir toliaus ant
jo barėsi. Po vakacijųakacijos (lenk.) --- atostogos. Keidošių sūnus Vincas dėl to
atsidūrė klasose. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis.
Neteko ji dabar su kuom vasaros laike bėgioti po pievas,
su kuom rudens metu po sodne obuolius rinkti, laukuose
voratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvo
suaugęs ir rūpinos darbais, o ne vaikiškais
žaislais; turėjo ji seserį, bet ta buvo per maža. Ypač, tapo
Onutei nuobodu, kada atėjęs žiemos laikas pridengė sušalusią žemę baltu sniego patalu, kada išnaikino visą jos
linksminantį puikią vasaros parėdąparėdas --- apdaras, apsirengimas., o šiaurus šaltis kada
rūstaudamas vėjais varė iš plataus lauko į ankštą ruimąruimas --- tuščia vieta.
gryčios.
--- Mamule, leisk ir mokytis! --- prašės sykį Onutė
motinos.
--- Ugi jau ir tu nori mokytis? --- paklausė motina
mesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.
--- Ne taip noriu mokytis, kaip namie nuobodu, ---
atsakė Onutė. --- Mokslinyčiojemokslinyčia --- mokykla. esti daug mergaičių; su
jomis gali pasibovytipasinovyti (lenk.) --- pažaisti., pasišnekėti.... Andai pasakojo
Bernienė, jog Bielskų Jonieškaitė jau mokinasi.
--- Ji, Onute, namie mokinasi, --- atsakė motina. ---
Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokyti
melstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia,
ar leis, ar neleis.
--- Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!
--- Gerai, gerai dukrelė, --- aš pašnekėsiu su tėvu.
Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apie
Onutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.
Didelės Keidošiai sulaukė paguodos nuo jauno kunigo
kamendariaus, kada tas atvažiavo po metų pas juosius
kalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie Šventojo
Rašto pradžią niekame nepadarė klaidos, atsakydamas
kunigui gražiai lietuviškai...
Onutė irgi pasigyrė ne tik skaitymu ant maldaknygių,
bet ir raštu.
---
Tėvai, Vaikai, Mokslas
Keidošiau, --- pratarė kunigėlis viską išklausinėjęs. --- kaip matau, tu ne tik dievobaimingai, bet ir
išmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kiti
sektų tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. ---
--- Siekiuosi, kunigėli, kiek galėdamas, --- tas atsakė,
--- bet ne viskas yra mano valioje.
--- Tiesa, tiesa, --- perbraukė Keidošių vienas iš
vežėjų kalėdos, Škeredelninkas, --- ne viskas tėvų valioje.
Ot, netoli einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus,
o vaikas paklydėlis, bedievis
--- Cit, Šzkerdelnike, --- sutramdė kunigas jį gi, ---
neapkalbėk vaikino! Svietas tankiaitankiai --- dažnai. neteisingai žodį
numeta ant žmogaus. Jeigu nori šnekėti ką piktą ant
Vincų Vinco, tai parodyk nors arba jo darbus, arba piktus
jo sodžius.
--- Ką čia, kunigėli, da rodyti, --- jis visiems žinomas
bedievis...
--- Aš, vaikeli, --- atsiliepė nesiliaudamas kunigas, ---
ne kartą mačiau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėl to
liaukis velyt ir neapkalbėk, kitaip mudu susipyksivasusipyksiva --- sen. forma nuo susipyksime..
Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė,
bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo už
Vincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą, susiedąsusietas (brus.) --- kaimynas.
ir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėl to mielai užklausė
ir kunigo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apie
šitai kalbėjo jau ir be to Keidošių ir kalbino savo tetą,
gyvenančią mieste, priimti Onutę ant kvateroskvatera --- butas.. Dabar
vienog po pakurstimo kunigo šitos šnekos tapo drąsesnės ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavo
į miestą mokytis.
Pirmus metus rūpinos Keidošiai dmčiai apie vaikus,
ypač apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet iš
teisybės kalbant ir antruose metuose Keidošienė labai
džiaugės, kada jai pasakė, jog Onutė miesto mokslinyčią
pabaigė ir jog negrįš daugiau į aną.
--- Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyčią! --- kalbėjo
moteriškė, --- aš visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.
--- Ar tai nesidžiaugi, mama, nei iš pagyrimo ir
dovanų, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyčią? ---
klausė Motiejus.
--- Ką čion, vaikeli, džiaugsies, kada visą laiką
širdis nerimstanti buvo.
--- Na, cit, motin, --- pratarė Keidošius, prisidėdamas
prie šnekos. --- Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikas
pradėti pratintis prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar po
tavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda man
rūpėti, --- sveikata jos ne per virš diktadiktas (vok.) --- tvirtas, stiprus..
--- Tiesa, --- atsakė į šitą ir Keidošienė.
--- Taigi matai, --- traukė toliau Keidošius, --- leisi
dabar ją prie darbo baisu --- bematai apsirgs ir ant viso
amžiaus bus prapuolęs iš jos žmogus.
--- Tai, tėvai! --- atvertė Keidošienė, --- prie namų
visokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnį
kokį darbą.
--- Galėt gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bematai
ir pasklys paskalos, jog išlepinta mergysčia. O kur
paskui dėsi, kaip gaus įžodįįžodis --- įtarimas, apkalba.?
Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi;
didelė daugybė atsitikimų prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neištyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutinių
gadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ūgis
žmogaus. Dėl ko vienas žmogus auga didesnis už kitą,
dėl ko auga greičiau, dėl ko greičiau subręsta --- ikšiolei
nežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezųhypoteza (lenk.) --- hipotezė, prielaida.,
tarp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.
Vaikai, Tėvai, Rūpestis
Onutė ir augo ir brendo vargiai; būdama trylikos
metų nurodė ne daugiaus, kaip mergysčia dešimties,
arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motina kalčią
vertė ant prasto valgio pas tetą mieste ir ramino save
viltimi, jog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps ūmai
kitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka,
taip ir liko; ak, neva truputį paaugo, bet pajėgų
nepribuvo.
--- Palauk, mama, --- ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, --- ateis laikas, atsiras ir vėkosvėkos --- jėgos..
--- Bet dabar, dukrele, kaip būti? --- klausė motina
savo žarų. --- Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata...
--- Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.
--- Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jau
tu miesto mokslinyčią pabaigei.
--- Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinės
ulyčiosulyčių (sl.) --- gatvė. mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų:
mezgimo, išsiuvinėjimo... O aš, mamule, da gal ir
visokio virimo pramokčiau.
--- Ar ji brangiai už tai ima? --- paklausė Keidošienė
dėbtelėjusi akimis ant Onutės.
--- Aš to, mamule, negaliu pasakyti, nes tos
mergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės...
--- Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei ką
mislyti: ji tau ne giminė, --- nutarė Keidošienė ir tuom pasibaigė šneka.
Tiesa, šneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutės
mislis liko motinos omenyje ir tolydžio su nauja pajėga
kilo aukštyn, nors ir drūčiai tremiama. Ant galo,
neiškentė Keidošienė nepakalbėjusi su pačiu, kurs pažino
ir patį minėtos ponios ir ją porą sykui matė.
--- Tai, motin, išmintingi ir labai guodojamiguodojamas --- gerbiamas. žmonės
buvo ir mūsų duktė patekusi pas šitą ponią išskyrus naudą
dėl savęs nieko daugiau nerastų, --- kalbėjo Keidošius
pačiai. Tik ar priims ir priimdama kiek už tai prašys,
ot kame visa bėda! ---
Tėvai, Rūpestis
Sutarė tėvai pakolaik Onutei nieko nesakyti, kad
nesuviliotų mergaitės, o nuvažiavus į miestą surinkti artimiausias žinias. Žinios pasirodė niekam vertos. Pas
ponią ant bažnytinės ulyčios gyveno per tris metus kelios
mergysčios iš jos giminių. Dvi iš jų išskyrus tą mokinos
miestinėje mokslinyčioje, o pas ponią tik priestolįpriestolis --- apsistojimo vieta. turėjo;
kitos gyveno sau tik taip --- mokinos muzikos, darbelių
visokių. O taip mokslų mokyti poniai, kaip ir kitiems
neturintiems skirto ant to daleidimo, buvo uždrausta.
Gavęs tokias žinias Keidošius ir ranka mostelėjo. Bet
Keidošienė, turbūt, sekdama patarlę: kas sunku, tai
gardu --- ypač užsispyrė išpildyti savo užmanymą. Gali
būti, jog ant šito ją paskatino miestiškės tetos žodžiai,
kuri ponią visomis pusėmis išgyrė ir išmintingą ją rado,
ir dievobaimingą, ir gerą gaspadinę.
--- Pas tokią ponią Onutė pabuvusi mokėtu ir žmogę
priimti ir su juom apseiti, --- antrino Keidošienė paežiam
Keidošiui, kol ant galo neprišnekėjo važiuoti stačiai
pas ponią dėl pabaigimo ar šiokio ar tokio šitos mislies.
Lietuviai viską negreitai daro, o Keidošius, gryno
kraujo lietuvis, negalėjo skirtis nuo kitų ir šitame
dalyke, dėl to kol prisirengė išpildyti pačios norą, praslinko
apsčiai laiko --- ponia spėjo dasižinotidasižinoti --- pasidomėti, sužinoti. nuo miestiškės
Keidošio tetos apie jų užmanymą ir didelį norą jo išpildymo ir per tai, kada Keidošius atkeliavęs į miestą
pas bažnytinės ulyčios ponią, ėmė ilgai rengtis išguldytiišguldyti (sl.) --- paaiškinti.
poniai, ko jis atvažiavo, ta nelaukdama galo jo prierangos
atsakė:
--- Širdelė mano, oto aš jūsų norą turiu pagirti ir
mielai jį išpildyčiau. Bet pats suprasite, jog tai negalimas daiktas. Man uždrausta mokyti, kaip uždrausta
visiems be daleidimo vyriausybės. Jeigu aš paimsiu jūsų
dukterį pas save ir imsiu mokyti, tai prie manęs prisikabins
valdžia.
--- Na, tiesa! --- atsakė Keidošius tikdamas ant ponios
žodžių.
--- Poniute, --- paskubino pertarti vyrą Keidošienė, ---
ak niekam valdžia neuždraudžia turėti gryčinę mergaitę dėl
lengvo patarnavimo. Tegu mūsų Onutė bus pas jus už tokią gryčinę mergaitę. Jūs mums galite išduoti ir
raštą nuo savęs, jog kaipo tokią imate ir algą apsiimate
mokėti.
--- Kokią algą, širdele, aš nesuprantu?
--- Alga, poniut, bus parašyta dėl viso ko. O iš
tikrųjų apie jokią algą negali būti nei kalbos. Ne ponia
mokėsi Onutei, tik mes mokėsime poniai už jos mokinimą,
užlaikymą.
--- O, to taip. O, to dabar lyg pradedu suprasti. ---
Tėvai, Vaikai, Mokslas
Apie algą rašte reikia paminėti, kad nesakytų,
jog ponia mokini. Nors, tiesą sakant, ponia ir nemokysi
jokių mokslų, tiktai darbų ir apsėjimo, ko nei valdžia
nedraudžia.
--- O, to tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsiėjimo būtų
vistiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytų. O to kol dar tokio uždraudimo nėra... Tai
vežkite pas mane savo dukterį! O, to, tiesą pasakius, aš
gyvenu viena ir per tai tankiai man ir nuobodu būna be
gyvos dūšios esant. O, to vežkite!
II
Šita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidošius,
nes, kaip matyti buvo, ponia bažnytinės ulyčios mielą
padarė ant jos įspūdį.
Onutė tokiu būdu pateko pas ponią ir jau pirmomis
dienomis taip mokėjo patikti poniai, jog ta būdavo pažįstamiems kalba:
--- O, to aš nežinau, kas man pas Onutę labiau dabojasidabojasi --- patinka. ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsūs
skruostai, ar geltoni plaukučiai ir skaistus veidelis.
O, gal būti ir tai, jog patinka man ne taip jos veidas,
kaip gražus būdas ir meilus apsiėjimas. Tikrai sakau,
tiktai čionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.
Miestas, Mokslas
Reikia vienog pridėti, jog šita simpatija buvo abipusė:
dėl Onutės geresnio žmogaus nebuvo per ponią. Per
tai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai, ir
mokinosi visko gerai. Ir šilta, ir miela pasidarė viengungiai
poniai pirma tuščiuose liūdnuose namuose.
--- O, to, kas man rodosi, Onute, --- užkalbino sykį
ponia mergyščią, --- tu benaudingai daug laiko praleidi,
bedirbdama rankų darbus ir išskyrus ta, gali būti da, jog
tau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.
--- Kur nenubos, poniute, --- ta atsakė, --- bet ką
daryti, reikia mokytis, reikia dirbti.
--- O, to palauki Onute, mes pabandysime šitą laiką
sunaudoti ir padaryti linksmu. --- Tai pasakius ponia pakilo
nuo krasėskrasė --- krėslas, kėdė. ir po kiek laiko atsinešė knygą.
--- O, to dabar tu sau dirbki, o aš skaitysiu.
Miestas, Mokslas
Taip pradėjo ponia iš palengvo supažindinti Onutę
su svarbesniais darbais lenkiškos literatūros. Rinkdama
atsargiai knygas ir vesdama darbą pagal sistemą gerai
apmislytą, suvis netikėtai ponia dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiščios galvą ir atidarė akis. --- Onutė pasijautė
sava kitoniška neg buvo. Atsirado pas ją noras, noras
karštas didesnio apšvietimo. Ūmai dabar ji iš lenkiškų versmių pasipažino su abelnąabelnas (brus.) --- visuotinis. Europos literatūrą,
su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindamanesiganėdinti --- nepasitenkinti. ir šituoju,
sudėjo savo galvoje visą plianąplianas (lenk.) --- planas. dėl tolimesnio savo apšvietimo ir kiek galėdama siekėsi išpildyti jį.
Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias ir
tvanai Velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidošius
nuo lankimo vaikų ir vertė nedėlia nuo nedėlios atidėti
pasimatymą. Taip atėjo ir vakacijos. Iš visų pusių
grįžo namo jaunūmenė į linksmus ruimus laukų, sodų...
įnešdama su savim ir į mūro rumus, ir po šiaudinę
pastogę, jauną linksmybę. Mėlyni mundurukai, su baltais
sidabruotais guzikaisguzikas (lenk.) --- saga., juodos skrybėlės su ilgais abitais,
sklido iš miestų į visus kraštus. Ir visur juosius tau
džiaugsmu sutiko, su išskėstomis rankomis priėmė ir miela
širdžia vaišino.
Nudžiugo ir Keidošių namai, sugrįžus vaikams. Pirmos
dienos praslinko, kaip kokia šventė ilgai laukta per visus.
Pažįstami, svečiai, giminės... Mažai davė progos ir
atsižiūrėti ant vaikų.
--- Ar tu žinai ką, --- kalbėjo sugrįžęs iš lauko Keidošius į pačią, --- rūpi man dabar tas, jog Onutė prie
darbo, prie triūsotriūsas --- kasdieniai darbai....
---
Tėvai, Rūpestis
Suprantu! Rūpi tau, kad ji gal imti dabar, išsilepinus, slapstytis nuo darbo ir sarmatytis darbo. Ar taip? ---
pertarė vyrą Keidošienė.
--- Taigi!
--- Tagi ar tu nieko ne patėmyji namuose?
--- Ką aš čion patėmysiu per tolidinius svečius!
--- Argi tu ne patėmijai, jog norint ir svečiai, bet
viskas valuvalu --- švaru, išvalyta, tvarkinga. ir namuose, ir ant kiemo?
--- Tai kur šito ne patėmysi... --- nutęsė Kleidošius
ir apsimislyjo. Šito tai iš tikro jis ligi šiol nesuprato
norins ir patėmyjo. Dabar vienog, kaip pati paklausė tai
aiškiai atsiminė, jog pirma norins jis ir dručiai dardavosi,
vistik negalėjo priversti, kad laikytų kiemą švariai. O
dabar ir žodį nesakius, švaru. Kvaštelėjo Keidošiui į
galvą, jog tai ne kitaip, kaip Onutės parėdkas.
--- Gerai ir tai, motin, --- dėl to traukė toliau Keidošius --- jeigu tai nors jos parėdkas.
--- Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai!
Sustvėrus grėblį, šluotą į rankas, da niekam nekėlus, jau
nuvalė visą kiemą. O gryčiose? Įeiki pažiūrėki!
--- Hm! Tai dėkui Dievui!
--- Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužijastramūžyti --- parti. Onutė
slūginęslūginė --- tarnaitė.: ,,Et Mariute, girdi, ar švari būsi, ar tu susrutusisusrutusi --- išsipurvinusi.
busi, vis turi dirbti, turi triūstis, tai ar ne geriau švariai
būti? Ir pačiai miela ant savęs pažiūrėti ir kiti nė
netaria žodžio.
--- Hm! --- numykė vėl Keidošius ir išsilygino visos
raukšlės ant jo kaktos. Dabar jisai nustojo vieno
rūpesčio.
Kaimas, Rūpests
Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirūpinti apie
svetimus darbus. Dėl to ir Keidošiaus kaimynai besirūpino
darni apie jo dukterį Onutę, nemažai visko prišnekėjo,
visados nubaigdami, jog jau Onutė pargrįš namo atpratus
suvis nuo namų darbo. Žinomas dalykas, jog tokios
šnekos buvo tai aštrus peilis dėl Keidošiaus. Ar
grįš tokia, ar grįš šiokia jo duktė, o jau apkalbos
gatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet širdis
jo vis ne buvo suvis rami iki paskutinio laiko, iki šnekos
su pačia. Vis jam į galvą smelkėsi mislis: ,,Na, o ką,
jeigu žmonės turi teisybę?". Dabar jisai nusiramino. Tegu sau svietas ir toliau išradinės, ką tik nemanys ant
jo dukters, bet jau nors šitai bus ne tiesa, o Dievas duos
ir viskas bus gerai; taip sau mislyjo senis Keidošius
dabar ir meiliai klausė dukters balsą skambantį namuose.
Gyvenimas namuose Keidošiaus, iškreiptas ant tarpo iš
senų vėžių, sugrįžo ūmai į jas. Kalbos apie išsilepinimą
Onutės išnyko galutinai, akivi kaimynai o ypač kaimynkos
pamatė merginą imantis už prasčiausio darbo su giesmėmis ir noru, tartum kokia tam tiesia darbininkė.
Pasilsiopasilsis --- poilsis. laiku o ypatingai šventadieniais Onutė ir
dabar nemesdama mokslą į šalį, pasiskaitydavo sau, tai
šiokias tokias moksliškas knygas. Ne retai būdavo su
broliu sukimba ji į ginčą, iš kurio ant jo tankiausiai su
sarmatasarmata --- gėda, nemalonus jausmas. išeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi ir
tam tyčia užvestoje mokslinyčioje, kur ir mokytojai gana
apšviesti ir lavūs buvo. Bet ne iš šito dyvijosi
Keidošius. Jis labau dyvijosi iš to, jog šitie ginčai
galėjo kaip kada tarp vaikų Iiktis nepabaigti. Jonas
tarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, bematai
būdavo, atvelka knygą, kaipo paramą ir čion atradęs
patvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna viršų, bet
štai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą knygą, atranda sau
pamatus ir paramą.
Kaip tai galėtų būti? --- statė sau ne sykį klausimą
Keidošius. --- Teisybė viena! Kaip tai gali būti, jog
viena knygą sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba? --- Bet
šitas klausimas liko ne išrištas. Onutė kaltino Joną
ir jo knygas, Jonas gi Onutę su jos knygomis. Naminių
pajėgų dėl išrišimo tokio klausimo buvo per mažai.
Atėjo šv. Ona, varduvės Onutės. Pagal seną paprotį
iš bažnyčios po mišių prigužėjo, privažiavo pilni namai
Keidošiaus svečių.
Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikarijušasvikarijušas (lenk.) --- vikaras.
pasilsėti po darbų visos dienos, prižadėjo ir prabasčius
po mišparųmišparai --- popietinės krikščionių pamaldos. atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų.
Už stalo svetlyčioje sėdėjo Keidošius ir mylėjo
kunigą vikarijušą. Su jaisiais sėdėjo pora studentų: Vincų
Vincas ir senio Škerdelniko sūnus --- karštas lenkų patriotas,
per tai žinomas daugius po vardu Lenkstudečio tarpu
studentų universiteto, kuriame abudu buvo.
---
Kunigas
Tai kunigėli ne tik nesigailiu, jog leidau Onutę
pas ponią, bet džiaugiuosi. Kaimynai gąsdino, jog atpras
ji nuo darbo, jog išdyks. O kaip aš matau, tai ji tik
akis praplėšė. Ir ne žinau katras iš jų daugiau pasinaudojo iš mokslo ar Jonas, ar Ona, --- kalbėjo paklaustas
Keidošius į jaunąjį kunigą.
--- Na, tai matai --- linksmai pertarė jį vikaras, ---
taip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.
--- Taip! Taip! --- Atsiliepė ir abudu studentai beveik
vienu sykiu. --- Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.
--- Vieno nesuprantu --- traukė toliau Keidošius
truputį pamislyjęs --- tankiai Jonas su Onute kelia ginčus.
Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu knygose randa
patvirtinimą savo žodžių. Kaip tai dedasi? Ak, viena
teisybė?
--- Tai ne gali būti, --- atvertė ant šito Vincų Vincas,
kad vienoje ir toje pačioje knygoje rastųsi patvirtinimas
dėl abiejų....
--- Ne! Ne vienoje! --- Jonas randa savo knygose,
o Onutė savo.
--- Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jono
knygos rusiškos, tai jos ir linksta į rūsų pusę. Onutės
lenkiškos --- parašytos taip, kaip lenkams miela. ---
--- O kur gi teisybė?
--- Teisybė, Keidošiau, ar tik ne bus per vidurį.
--- Tai sveikas laikai, jog ir lenkai meluoja? --- paklausė,
šnairai akimis metęs lenkstudentis.
--- Ar tai da klausti reikia? Man rodos, jog šitą
teisybę šiandien ir maži vaikai žino.
--- Kame gi sveikas tą lenkų melą matęs? Ar
aritmetikoje paraižytoje lenkiukai, ar geografijoje?
--- Aritmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, aš to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus.
Vienok matote, ne apie geografiją ir aritmetiką eina tolidiniai ginčiai ir ne apie šituosius mokslus klausia
Keidošius.
--- Na, tiesa! --- atsiliepė ir Keidošius ant šito.
Ginčijasi Jonas su Onute vis apie istoriją.
---
Svečiai
Taigi matote. O kame, jeigu ne istorijoje, didžiausiai visi apie save meluoja? --- pritarė ir vikaras. ---
Paimkite kokią norite istoriją ar angielską, ar vokišką;
visur rasite ne mažai melo.
--- Aš to ne ginu. Aš tai visados sakau, jog rusai
meluoja ir meluodami klaidina ir iš kelio veda, --- atsiliepė lenkstudentis --- Škeredelukutis.
--- Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ak, ponia
lenkė ir katalikė, į ką gi ji gali versti? Vers ji į katalikus --- mes visi katalikai; vers ji į lenkus --- mes visi
lenkai! Kam gi jai, meldžiamas, meluoti?
--- Gerai! Kaip sveikas dabar čionai šneki --- ar lenkiškai, ar lietuviškai?
--- Tegul sau ir lietuviškai, bet tai vistiek!
--- Ne! Pavėlykite! --- pertarė Vincų Vincas --- paskui
žiūrėsime, ar tai vis tiek, o dabar eikime toliau. Kas
maištus visus kėlė --- ar lenkai, ar lietuviai?
--- Na, žinomas dalykas, jog lenkai, bet tai vis tiek...
--- Pavėlykite! --- pertarė vėl Vincas. --- Pasakykite
man, ar tie maištai buvo mums reikalingi ar naudingi?
--- Ką čion da ir klausinėti, tai tikra dėl mūsų vien
buvo prapultis, ir visi mes tiems maištams ir kylant bijojomės
ir pakilus nuo jų šalinomės --- atsakė Keidošius.
--- Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištų
uždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų gi neuždraudė.
Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kunigo, turi savo
laikraščius, turi knygas, iš kurių pasimokyti visokių
darbų ir išmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime,
tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. Tiesa, galite
pasakyti, jog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiškai
ir naudoties iš lenkiškų kūningų, bet, susimildami, atsiminkite, jog tik retas tai gali padaryti, o visi reikalauja
prašvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duoti
jiems duoną. Mes gyvename savo šalyje ir esame
vargšais. Visi pas mus kiti gerai gyvena, išskyrus mus:
ir žydai, ir prūsai, ir rusai, ir lenkai. Tiktai mes
skurstame, o dėl ko? Dėl to, jog neturime iš kur gauti
tas žinias, kurias lengvai gauna kiti iš savo knygų.
FrancijojeFrancija (lenk.) --- Prancūzija. praščiokai dirba karūnas ir turi
nemažą iš to pelną, Šveicarijoje dirba adynininkusadynininkas --- laikrodis., Vokietijoje termometrus, lėles. Kodėlgi mes nieko nedirbame! Ar mes rankų neturime? Ar mūsų rankos prie
darbų nelinks?
---
Ginčas, Patriotizmas
Bet, susimildami, --- pratarė vėl Škeredelnikutis,
--- kuo esa kalti lenkai?
--- Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti,
jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui,
o ne inteligentui. ---
--- Kaip tai vaikiškas? --- rūsčiai paklausė užgautas
vaikinas.
--- Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmė
lenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.
--- Gerai, bet prašau jūs tai darodyti pirma, o jau
paskui sakykite, kad tai taip.
--- Jeigu taip norite, tai gerai. Pasakykite man,
kokia valdžia buvo Lenkijoje ir Lietuvoje pradedant nuo
Liublininės unijosLiublininė unija --- Liublino unija, 1569., kada paskutinai susiliejo lenkai su
Lietuva?
--- Na, tai žinomas dalykas, jog valdžia buvo lenkų;
nes lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystbę lenkų,
kurioje ir vieni, ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesy.
--- Kokios gi mokslinyčios buvo Lietuvoje? Kokį
universitetą uždėjo lenkai Vilniuje?
--- Gerai! Atsakysiu jums, jog mokslinyčios buvo
lenkiškos ir universitetas buvo lenkiškas, bet kas gi
uždraudė lietuviams užsidėti tada lietuviškus?
--- Ant šito aš jums atsakysiu kitu klausimu: kas
dabar uždėjęs rusiškas mokslinyčias, uždraudė lenkiškas?
--- Na, tai ir vaikas žino, jog valdžia.
--- Gerai, kodėlgi jūs nežinote to, jog lenkų valdžia
draudė pirma uždėti lietuviškas mokslinyčias? ---
--- To niekad nebuvo! Kad lenkų valdžia spaustų
lietuvišką kalbą! Lenkai ir lietuviai buvo tai lygūs
visame kaip broliai; jų kalbos buvo lygios visame. Tik
lietuvišką kalba, kaipo nekultūriška (neišdirbta moksliškai), atsiliko ir kaipo netinkanti buvo pamesta per
savuosius, o dabar jūs visame kaltinate lenkus... Jūs tik
priežasties ieškote purvais mesti ant viso lenkiško, mat,
dabar tokia gadynė, kad viskas lenkiškas persekiojamas,
dergiamas...
--- Pavėlykite, jūs ne tą užimate kalbėti; pabaikime
vieną, o jau paskui pareikime ant kitos kalbos.
--- Tai, ką čion da kalbėti!
--- Bet pavėlykite --- pratarė ir kunigas, tegu jis
pabaigia.
--- Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to,
jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?
--- Pavėlykite, o darodymai rasis --- atsakė Vincų
Vincas.
--- Na, gerai, raskite!
--- Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena ,,nota-lingvos"? --- atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.
--- Kur neatsiminsi brudo --- prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.
--- O kas tai buvo do per ,,nota-lingva“?
--- Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitaria
lietuviškai, tai jam rėždavo linijalinija --- liniuotė. į delną, kad net ranka
sutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktįšunbranktis --- valkata, bastūnas., su parašu ,,nota linguae".
--- Mūsų iškalojeiškala (sl.) --- mokykla. buvo ne taip, ne lentutę ant kaklo
kabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį --- pridėjo
Keidošius.
--- Na, o ar mušdavo į delną su linija? --- paklausė
Škeredelnikutis.
--- Kur nemuš! Mušdavo bjauriai ir ne sykį, tik
tris sykius... ---
--- Tegu ir taip, bet kuo kalta lenkų valdžia, jog
tokiose iškalose o draudė lietuvišką kalbą? Ak, tai patys
žmonės samdydavo tokius mokytojus.
--- Aš mokiausi miesto pavietavoje mokslinyčioje ---
ant šito atsakė Keidošius.
--- Šito ginti negali. --- pridėjo vėl ir Škeredelnikučio tėvas, --- mano dėdę kunigą du sykius klasos
plakė už lietuvišką kalbą. ---
--- Na, gerai, tegu bus taip, jog kliasose mokslinyčiose draudė lietuvišką kalbą, bet taip ji turėjo sau
laisvę, --- ginčijo Škeredelnikutis.
--- Ir tai netiesa, --- traukė toliau Vincų Vincas. ---
Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiškai kalbėti ir spaviedotis lenkiškai.
Patriotizmas, Kalba
Kitaip nepavėlydavo vyskupai. Bažnyčiose pas mus
Lietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiškai, paliepta
buvo lenkiškai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite,
kokių da jiems reikia darodymų, jog lenkų valdžia
persekioja lietuvišką kalbą? Ar da geriaus jums reikia
parodyti, kaip lenkiškas brolis lietuvišką brolį paėmęs
už gerklės, smaugė?
--- Nagi, nagi parodykite da? --- piktai šypsodamas
pritarė lenkstudentis.
--- Gerai. --- Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti iš jų
pabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokius biurus
(kanceliarijas), tapdami urėdninkais (viršininkais). Paklauskite, kas darydavosi, jeigu kokiu nors būdu gera vieta
tekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam?
Kiek skundų, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kad
tik išvytų lietuvį ir tai paskutiniuose laikuose, kada ir
pačius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?
--- Tiesa ir tai --- atsiliepė jaunasis kunigas. Būdamas
gimnazijoje daug sykių aš apie šitokius lenkų darbus
girdėjau.
--- Mažai to, paimkite senus raštus mūšių kampo
valdžios, o ten ištisai visur sutiksite lenkiškas pavardes,
tartum, mūsų kampe tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaip
urėdninkai, taip sūdžiossūdžia (brus.) --- teisėjas., taip visi viršininkai grynai
lenkiškos tautos buvo. Tame tarpe, kaip iš gyventojų.
sąrašo matytis, mūsų kampe buvo ir turtingesni, ir
pakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiškomis pavardėmis
ne taip daug buvo.
--- Na, tai kas gi iš to? --- atvertė Škeredelnikutis.
--- Štai kas! --- Tame, jog mes dabar vargstame,
jog neturime savo literatūros, kalti lenkai su jų valdžia.
Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginčas.
--- O dabar prie rusiškos valdžios ar geriau?
--- Aš to ir nesakau. Nes tai jau suvis kitas
klausimas. Jeigu Jonas šlubas (raišas) ir Kaulas
šlubas, tai da tai nežinklinaneženklina --- čia: nereiškia., kad aš jiems dviem kojas
išsukau, per tai ir nėra ko manee apie tai ir klausti.
Nes toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį taip
ilgą ginčą teko kelti. Dėl to...
Bet nenubaigęs, šyptelėjo Vincų Vincas ir pakilęs
nuėjo su keliais gimnazistais šalin. Škeredelnikutis paraudo iš piktumo.
III
Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum,
nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilo
vėl žolės --- parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratę
nuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei,
tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.
Buvo pabaiga gegužės mėnesio. Sodelyje ponios ant
bažnytinės ulyčios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia ir
dirbdamos šnekučiavosi. Onutė dabar jau paaugusi
mergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo.
Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metų
praleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo pinigų bereikalingai laidyti, ryžosi grįžti
atgal suvis namo.
Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jai tai
beveik parodė.
--- O to, Onute, dabar tu nuo manęs nieko daugiaus
jau negali pasinaudoti. Apsiėjimo gražaus jau tu pramokai. Jeigu tau dabar atseitų ir į salionąsalionas --- būrelis žmonių nuolat susirenkančių privačiuose namuose ir svarstančių politikos, meno, literatūros klausimus. patikti, tu ir
ten sarmatos man nepadarytum nei savo kalba nei
apsiėjimu. O ką apie siuvimą ar virimą, reikalingus
naminius darbus, tai tokios kaip tu dabar reikia paieškoti.
Butu viskas gerai --- viena ne, jog aš pripratau
prie tavęs labai ir bus nelengva apseiti, kol atprasiu.
Ant šito atsiduso ir Onutė ir pratarė:
---
Pagarba
Guodotinaguodotina --- brangioji. ponia! Ir man nelengva bus nuo jūsų
skirtis, bet mano toks padėjimas, jog neturiu savo valios
ir ištekliaus tokio, kaip aš norėčiau. Pas jus pripratau
aš prie šviesesnio gyvenimo --- ir kaime gali būt, jog
dabar bus man sunku, bet ką padaryti.
--- Tiesa, vaikeli! Nubrauk savo ašaras ir atsiduoki
ant Dievo valios! Aš pati žinau, jog nelengva iš
geresnio padėjimo patektis į sunkų. Bet visur randi
ne šiokią tai tokią paguodą. Aš savo sunkiame, tartum
be jokios prašvaistos tamsiame padėjime, radau vienog
nusiraminimą dėl savęs pramokydama savo gimines ir
tave apsiėjimo ir darbų, man žinomp. Ta, vaikeli,
grįši į kaimą, mokyki kitus kaimynus mylėti savo
tėvynę Lenkustėvynę Lenkus --- čia: tėvynę Lenkiją.!
---
Pagarba, Patriotizmas
Poniute! --- išlėto pratarė ant šito Onutė --- aš
esu lietuvininkė ir man jeigu reikėtų mokyti tėvynę
mylėti, tai aš turėčiau mokyti Lietuvą mylėti, o ne
Lenkus.
--- Ot, jau ir matytis Vincų Vinco jtekmėįtekmė --- įtaka. --- užpakalyje jų atsiliepė netikėtai vyriškas balsas Škeredelnikučio, neseniai sugrįžusio iš universiteto ant vakacijų.
--- O, kaip ponas mus nugąsdinai --- atsiliepė ponia ---
taip vagčia prie mūsų priėjęs!... Argi jums ne sarmata?
--- O ko man sarmatytis? Aš norėjau paklausyti,
apie ką jūs čionai kalbatės, apie kokius kavalierius?
--- Tai da negražiau iš jūsų pusės ir atleiskite man,
jeigu aš jums tai sakau, nežiūrint ant visos mano
guodonės, kurią turiu dėl jūsų, kaipo lenko --- tautiečio
gero. Vagčia klausytis yra tai vienas iš darbų negražių,
teršiančių garbę, o vagčia klausytis kalbos moterų
yra tai da piktesnis dalykas.
--- Ka! ka! ka! --- nusijuokė kaip kumelė negražiai
Škeredelnikutis --- tai, kaip matau, ponia dėl manęs
prirengė visą pamokslą. O tuom tarpu turėčiau aš poniai
kitą pamokslą pasakyti apie tai, jog ponia per porą
metų nemokėjai įkvėpti lenkišką dvasią šitai jaunai savo
mokytinei. Pagal mano mislį, toks darbas tai jau ne
sarmata, tik stačiai prasižengimas priešai tautišką
lenkų darbą.
---
Patriotizmas, Tautybė
Susimildamas, ką ponas kalbi? Ar tai mislyji,
jog aš nors valandą apleidau savo apeigą kaipo lenkė
tautietė? Bet ką aš galiu padaryti? Ką aš tik pasakau
ir geriausia, ji klauso manęs su atsidėjimu, o iškreipia
saviškai. Aš sakau: reikia mylėti savo tėvynę Lenkus;
ji man atsako: tiesa, reikia man mylėti mano tėvynę
Lietuvą. Aš sakau: Lenkai ir Lietuvą vis tai viena.
Ji gi man atsako, jog Lietuva guli į žiemius nuo Lenkų
ir užima Kauno, Suvalkų ir pusę Vilniaus rėdystės, ir
pertai de facto ji skiriasi savo padėjimu; jog išskyrus tai
skiriasi kalba, būdu svieto ir nešenenešenė --- rūbai, apdaras.. Ką aš turiu ant
šito atsakyti?
Nemielai debtelėjo žvairai kiauliškomis be blakstienų
ir skrustų akimis Škeredelnikutis ant ponios; storos jo
lūpos susiglaudė į nemėgusį šyptelėjimą; bet tuojau ir
pasibaigė. Pikta jam buvo, jog jį susarmatijo, nors
siekėsi tai ir užslėpti. Pikta dabar jam pasidarė, kad
neturėjo ką atsakyti ant žodžių ponios, kuriai jis siekėsi
atkeršyti už padarytą sarmatą. Dėl to, kryptelėjęs
lūpomis, atsiliepė:
--- Šitas kalbas da ir paskui po metų kitų rasime,
o dabar pavėlykite paklausti, ar gėrėte arbatą.
Išgirdusi šitokią pabaigą ginčo, Onutė turėjo
dručiai susičiaupti, kad ne prunkštelėtų juoku, nes
atsiminė pasaką apie kalę, kuri po kaimą bėgiojo nuo
vienų namų pas kitus ėsti. Ir neiškentė nepratariuosi dūšioje:
--- Tikra kalė... o neva mokytas žmogus ir sarmatos
tik tiek, kiek pas kalę, ir apsėjimas visame toks jau.
--- Poniute, aš, jeigu pavelysite, eisiu velik į pakajuspakajus (lenk.) --- kambarys, menė.
rengtis, nes tėvai kas valandą gali atvažiuoti --- pakilusi
atsiliepė Onutė ir debtelėjo akimis ant Škeredelnikučio.
Ką patėmyjęs tas išsišiepė ir parodė gelsvus, kreivus
ir plačius kaip kumelės dantis. Paskui nelaukdamas
ponios atsakymo nei į savo klausimą, nei į Onutės
--- gręždamasis į Onutę pratarė:
--- Gal ir arbatą pagaminsite?
--- Jeigu ponia lieps man pasakyti apie Jūsų norą
slūginei, tai aš pasakysiu, o gal ir patys.... --- Šyptelėjusi
truputį pridėjo ir nepabaigė.
--- Eisime, Onute, visi į pakajus --- ant galo prakalbėjo
ir pakilo nuo suolelio.
Eidama ji ir sykį ir antrą pažiūrėjo ant Škeredelnikuozio
ir Onutės.
--- Kodėl Ponia taip žiūrite ant mudviejų? --- patėmyjęs tai paklausė Škeredelnikutis.
--- Žiūriu ant jųdviejų ir lyginu...
--- Kas gi iš to palyginimo išėjo?
---
Vyras, Moteris
Norėčiau, kad ponas būtum nors truputį panašus
į Onutę --- atvertė jau ponia, neduodama stataus atsakymo.
--- O kam gi tas panašumas man būtų reikalingas?
--- Tada mažiaus ant savęs ponas paneštumei.
--- Kitais žodžias ponia sakau: jog aš niekam nevertas.
--- Suvis ne tai. --- Aš poną dideliai guodoju; o ką
aš sakau, tai tik rodo, jog aš Onutę da aukččiau
statau nei Jūsų mylistą.
--- Tai ponia ne tiesą kalbate. Menkiausias vyriškis
yra visados vertesnis už geriausią merginą; --- atsakė
lenkstudentis.
--- Taip, bet tai dėl nuotakos. O aš ne nuotaka.
Dėl to dėl manęs, Onutė viršesnė už kiekvieną vyrą, nemokantį save vestisave vesti --- elgtis.. O tamsta šiadien du sykius parodei
save ne žentelmenu.
---
Pamokymas
O ponia man šiandien jau antrą pamokslą sako.
Bet aš vis tik jus palinksminsiu. Studentai lenkai Vincų
Vincui taip gražiai pakišo koją už jo litvomaniją, jog jis
šįmet nei ant vakacijų nepervažiuos ir nedarkys
čionai jaunūmenės su savo antilenkiškomis idėjomis. Tiesa sakant, aš tai jam daugiausiai ir įtaisiau.
--- Jeigu pasakytum pons, jog atvertei jį ant gero
kelio, pavertęs į lenkišką tautietį, tai aš džiaugčiausi
labai, o dabar.... nėra man ko džiaugtis. Aš kaipo
lenkė stoju ir turiu stoti visados už lenkišką darbą
ir aklai seku tokius kaip pons beveik visame. Bet širdis
mano ir protas iš šito jūsų darbo nesidžiaugia.
--- Na, tai gal džiaugsitės! Kada aš jumis pasakysiu,
jog mes ryžomės padaryti taip, kad Vincų Vincas negrįžtų mažiausiai po kelis metus namo.
--- Kaip gi jus padarysite?
--- Mes užsiundysime ant jo prabaščių ir taip...!
--- Viešpatie! Kas do per ištarimas! Perprašau,
bet tai nepritinka suvis kalbėti taip apšviestam
žmogui!... Tai viena. O antra, jeigu norėsite taip
padaryti kaip sakote, tai reikės meluoti, nes kiek žinau
Vincų Vincą, tai jis niekam į kelią pats nelenda. Nelindo
tokiu būdu ir prabaščiui. O melas ant ilgo nesitęsia ir,
tiesą sakant, intrigos į gerą niekados neveda ir man
jos nepatinka.
--- Mes nemeluosime, nesibijokite.
--- Ar tai jūs teisybę sakysite?
--- Mes sakysime pusę teisybės.
--- Kaip tai pusę?
---
Pokalbis
Ot kaip: vienas žmogus atsiuntė į sūdą tokį
liudijimą, ant laiškelio parašytą: ,,Aš gerai žinau, jog
ne Jonas užmušė Baltrų". Geras sudžia perplešė
pusiau laiškelį ir numetė šalin dalį iki žodžiui ,,Jonas".
Ir likosi, kaip matote, pusė teisybės su parašu: ,,Jonas
užmušė Baltrų". Prisiuvęs šitą pusę teisybės prie
aktų, sudžia su lengvą širdžia apkaltino Joną nesibijodamos nieko.
--- Atsileiskite! --- ant galo pratarė ponia, --- bet man
rodos, jog jūs tik juokiatės, o ne teisybę kalbate. Jūs
taip nedarysite!
--- Suvis ne! Aš jums kalbu šerio ir kalbu dėl to, jog
šitame darbe ir jums paskirta dalis. Jūs turite dergti
Vincų Vincą pas savo pažįstamus čionai mieste. Tautiškuose darbuose, supraskite, visi įrankiai ir visi būdai
darbo geri.
Ponia su lenkstudenčiu eidami truputį atsiliko nuo
Onutės, kuri įsprūdo ūmai į namus, ir galą šnekos vedė
tiktai vieni du, per tai taip aiškiai apie viską ir kalbėjo.
Bet be reikalo jie užsitikėjo, kad jų nieks negirdi... Tankiai
ir sienos turi ausis.
IV
Onutė sugrįžo namo.
Namai, Tėvai
Nelengva buvo iš pradžių jai dirbti baltomis, išlepintomis rankomis sunkius ir nevalius kaimo darbus;
nelengva buvo paprasti vėlai gulti, o švintant kelti, bet
viską dalaikė jaunas prigimimas, ir po dviejų nedėlių Onutė
jau juokdamosi, kaip sena darbininkė, stojo visur prie
darbo. Mažai to, namuose spėjo viską ji paversti saviškai.
Išlygino molinę stubosstuba (vok.) --- pirkia, troba. aslą, kakalį, išbaltino vapną su
druska; seklyčioje ant langų pakabino savo rankų darbo
firankas, drabužiams padirbo pakabus. Seklyčios aslą kasdien spėjo išbarstyti tutorkomis (ajerais). Darželyje, nors
nelabai puikios, bet atsirado lysvelės su gražiais takais terpu
jųjų. Neišsiliko ir drabužiai nuo jos rankų. Tėvo sermėga
pagaliaus ir ta pajuto Onutė, kuri permainė nepritinkančius jai guzikus. Takelis į gryčią, kiemas, šulinys...
Visi kitą paveikslą gavo.
--- Motin --- kalbino sykį Keidošius pačią --- aš
savo namo nepažįstu, kaip Onutė parvažiavo.
--- Ar tu nepatėmyjai, tėvai, kas ir su kitais namiškiais darosi, ir tie kaip ir užsikrėtė nuo Onutės.
Ant šv. Onos suvažiavo vėl svečiai į Keidošius,
nebuvo tik vieno Vincų Vinco, kurs iš tikro negrįžo ant
vakacijų namo. Vietoje jo buvo prabaščius, norins ir
drūčiai po pietų atvažiavo.
Naudodamiesi iš giedraus oro, svečiai pasklydo po
sodną, po laukus, bet kožnas iš jų pulkas (būrys) norėjo,
kad jame butu Onutė. Seniai vadino ją į laukus javų
žiūrėti, moters kvietė į klėtį parėdus parodyti, jaunūmenė iš sodno neleido nuo savęs.
--- Onute! --- šaukė senis Katilius, švepluodamas ---
meski tu tuosius jaunus, jie da spės tavimi atsigėrėti;
iki vėlyk su mumis seniais pasigėrėti Dievo dovanomis
į laukus. Su javais gėrėsiesi, mes tavimi. --- Ak, jau
mums neilgai ant svieto būti.
--- Tiesa, seni --- pritarė jam Onutės podėpodė --- krikštamotė. --- likusi
jaunūmenės pulke jauna da moteriškė --- laikas jau tau
apie kapines mislyti.
--- Aš ir iš gručkogručkas (brus.) --- sėtinys, griežtis. padarytą giltinę tau atšipsiu,
tegul gi tave Tipulis papjautu --- pridėjo Kurpiūnas ---
jeigu jau tu ieškai greitos smertiessmertis (sl.) --- mirtis..
--- Ei, ne, Petruti, aš ne smerties ieškau, aš tik
Onutę vadinu --- atsakė senis jam į tai.
---
Namai
Na, tai gerai! Aš tau dvi giltines atšipsiu, kad tik
tu Onutę nešauktum.
--- Onute! Tave moters šaukia! --- užriko tame tarpe
Keidošienė, iškišusi galvą iš klėties.
--- Dėdiene! Pasakyki moterėlėms, jog mes vietoje
Onutės atšipsime joms du diedus: vieną molinį, kitą senį
Katilių ant sudraskymo. O Onutė da per jauna. Kad
paspėtų šiandien kur ją šaukia, reikėtų merginą suplėšyti į dalis.
--- Tik ant valandėlės, vyručiai --- kalbėjo gaspadinė.
--- Gerai. Tai mes patys ją ir palydėsime į klėtį.
Vardadienis
Jaunuomenės pulke Onutė žydėte žydėjo. Galvą jos,
kaip ir kitų mergų, rėdė pakalkėpakalkė --- karūna, vainikas. su sidabriniu galionugalionas --- moterų galvos papuošalas, brokatinė gėlėta juosta. ir
kvietkomis; kaip ir kitų mergų, liemuo buvo pridengtas
kiklikukliklikas --- trumpas drabužis be rankovių., bet viskas truputį ne taip išrodė, kaip ant kitų.
Už jos pakalkės buvo prikimšta ne daržinių kvietkų, tik
kelios šakelės rūtų su žibučiais ir du žiedai radastos.
Juodas jos kiklikas apėmė laibą ir lankstų jos liemenį
palikdamas ikvaliai vietos dėl išsiūtų marškinių baltų.
Žaliadryžis sijonas su blizgančia limavone norius buvo
panašus ant kitų, bet raštus daug gražesnius turėjo.
Tartum ta pati kaimo mergina, bet ne ta pati.
--- Ir graži gi Onutė --- kalbėjo Kurpiūnas į jos podę
--- akių atitraukti nuo jos negali.
--- Tik sergėkis, kad neišsidurtum --- šyptelėjusi, ta
pratarė.
--- Jūsų mylista, į tokią ir išsidurus ne sarmata.
--- E! Kaip matau, Petruti, jau tu, turbūt, ir išsidūrei --- užmetė moteriškė.
--- Jau jeigu senis Katilius išsidūrė, tai man ir Dievas
liepė --- atkirto vyras.
--- Na, tai ko da daug lankti?
--- Mm! Laukt reikia --- Onutei tik penkiolika metų.
--- šitaip! Tai jau tu ir metus jos paskaiteipaskaitei --- čia: paskaičiavai.? --- juokdamasi kalbėjo moteriškė.
--- Geriaus, nei kitų, savo pereitus...
--- Ką ten judu tarstotės? --- atsiliepė iš tolo jaunasis
kunigėlis, prieidamas artyn prie Kurpiūno --- ar judu
nesibijote nei žmonių, nei...? --- čion ir kunigas prabaščius, čion ir vyras.
--- Kunigėli! Mudu ant nieko pikto nesitarstėme su
Kurpiūnu, kad reiktų man ko nors bijotis --- atsakė podė
Onutės --- aš tik jį spavėdojauspavėdoti (brus.) --- klausytis išpažinties. saviškai.
--- Na, ir ką? Ar prisipažino prie savo nuodėmių?
--- Dabar aš kaningėliui jį palieku, tai gal Jums
jisai aiškiaus viską išpasakos nei man apie savo
nuodėmes.
--- Gerai sakai --- pasako kunigas, imdamas Kurpiūną už pažasties ir vesdamas šalin.
--- Ar tu nepatėmyjai --- kuždėjo jisai Kurpiūnui ---
jog prabaščius visą laiką su lenkstudenčiu.
--- Tiesą sakant, nepatėmyjau; aš tik vieną Onutę
mačiau --- atsakė Kurpiūnas šypsodamas.
--- Nei be juoko aš tavęs klausiu --- su nusiminimu
kalbėjo kunigas --- mane labai rūpina tas jų ilgas pašnekis ir apsiniaukimas prabaščiaus. Iš tokio pašnekio
nieko gero negali išdygti, aš tai žinau iš datyrimodatyrimas --- patirtyis..
Jau kelintas metas aš patėmyjau, jog kaip tik šitas
lenkstudentas pašneka su prabaščium, tai prabaščius
kiekvieną sykį paskui ima daryti kokius nors bjaurumus
mūsų kampo jauniems inteligentams. Prieikite jūs ir
pakalbėkite su kunigu, ar negalėsite kokiu nors būdu
lenkstudenčio intrigas sugadinti, arba, nors jų pasekmes
sumažinti, ag ir taip jau mūsų vaikinams nekaltai, o daug
tenka nukentėti, ypač per priežastį šito išgamos lenkstudenčio.
Svečiai
Taip pasakęs, paleido rankas Kurpiūno ir nuėjo į
šalį kreipdamos vienog linkon prabaščiaus.
--- Kunige prabaščiau! --- šuktelėjo Kurpiūnas ---
ar ne pastatyti stalelį po liepa ir ar nepaieškoti kortų?
--- Ugi ar rasis partneriai lošti? --- atsakė
paklaustas prabaščius.
--- Rasis, Jūsų Mylista! Aš sėsiu, sės ponas Skriaudupys, kunigas vikaras ir Jūsų Mylista.
--- Onute! --- priėjęs Kurpiūnas prie jos iš tyko prakalbėjo --- liepkite atnešti stalelį dėl lošimo kartomis, ir
jeigu galėsite, nugramzdinkite kur nors lenkstudentj, jis
čionai kokią nors vėl intrigą su prabaščium prieš mūsų
inteligentus vaikinus pradėjo.
--- Žinau --- atsakė ant šito Onutė, dėbtelėjusi ant
Kurpiūno savo mėlynomis akimis, kuriose jis pasaulio visą
laimę tartum pamatė --- tai ant Vincų Vinco jis pakėlė
prabaščių.
--- Iš kur jūs galite žinoti? --- paklausė nusidyvijęsnusidyvijęs --- nusistebėjęs.
Kurpiūnas.
--- Pas ponią buvo apie tai kalba --- traukdamasi pratarė Onutė.
Neužilgo prabaščius sėdėjo už stalo ir kortomis lošdamas puryjo ant Vincų Vinco.
--- Kas galėjo tikėtis, kad tokių tėvų vaikas išeis
taip iš kelio. O vis tai per tai, jog užsimanė aukštų
mokslų, kuriy jo menka galva nedalaikė. Vis tai per
šykštumą savo. Neišmokino tėvai mažą baimės Dievo
ir nuolaidumo, tai dabar ir sulaukė velnio. Girdėjote? Jau
jis pavirto suvis į maskolių ir priėmė stačiatikystę.
--- Kunige prabaščiau! Ak, tau jau ne pirmą kartą
taip apie jį šnekant tenka girdėti, ir užpernai taip apie
jį pasakojo lenkstudentis, o kaip parvažiavo namo, visi
pamatėme, jog tai ne tiesa.
--- Matote, tada ir lenkstudentį suviliojo patys mūsų
kampo litvomanai tyčia, kad daugiaus jam niekados ir
niekas netikėtų. Tai matote, buvo prieč jį visa intriga
padaryta.
--- Gerai! o pernai da gi tas pats lenkstudentis melavo
apie mūsų kampo inteligentus, jog jie visi būtin padavę
į gubernatorių atsiliepimą su prižadėjimu apmaskolinti
mūsų kampą į penkis metus ir būtin gavę užtai po dvarą
Vilniaus rėdyboje?
--- Na, da nežinia, ar tai melas, ar tiesa?
--- Tegu taip! Bet kur jau tie dvarai jų?
---
Tautiškumas
Dvaras galėjo jiems žadėti paskui.
--- Gerai! Bet kodėl jie iki šiamlaik nieko panašaus
tokio nedaro, kas verstų mūsų žmones į maskolius.
--- Kaipgi nedaro! --- užriko prabaščius. --- į Dievą
netiki, į bažnyčią neina...
--- Kunige prabaščiau, kaipgi jie eis į bažnyčią,
jeigu ten isžkeikia juosias iš ambonos.
--- Aš juosius ir iškeikiau už tai, kad jie neina. Ir
dabar nebus to pamokslo mūsų bažnyčioje, kuriame nebus
užgauti tie bedieviai litvomanai mūsų kampo. Ir dėl to
prašau dabar kunigą vikarą ir paliepiu jam nuo šios
dienos visados taip vadinamus inteligentus mūsų kampo
statyti visur ir visiems už paveikslą pykčiausią žmonių,
kurie pykčiau velnio siekiasi žmones traukti į pragarą.
Paliepiu nesisaugoti ir vadinti juosius vardais ir pavardėmis. Tegu visi aplinkiniai tai žino ir saugojas jų.
--- Kunige prabaščiau! --- atsidusęs net atsakė ant
šito vikaras --- tai nesutinka su mano sąžinę. Aš nieko
pikto nežinau ir negirdėjau apie inteligentus. Jeigu jie
ir kaip kada išsitaria nepritinkančiai, tai ne pikčiau už
kitus jaunus žmones, kurie per nedatyrimą, ar per karštumą nevisados priderančiai valdo savo liežuvį. Tai viena,
o antra, kaip matau, jums tai pasakojo lenkstudentis, kuris
jau du sykius jums pamelavo ir kuriuoju užsitikėti negali.
--- Ką tai, kunige, kalbi! --- pakėlė prabaščius vėl
balsą --- lenkstudentis dievobaimingas žmogus ir nemes
žodį bereikalingą ant kito.
--- Ant ko gi jūs pažįstate jo dievobaimingumą?
--- Jis kas nedėlia mūsų bažnyčioje meldžiasi...
--- Tiesa! --- pratarė Skriaudupys --- tik reikia pridėti,
jog jis meldžiasi žiūrėdamas į Onutę, o ne į altorių ir
jog vietoje ,,Tėve mūsų" šnabžda vieną žodį ,,Onute".
Dėl to jeigu jis dievobaimingas, tai ir aš ne mažiau už jį,
norins šįmet man da neteko nė sykį ,,Tėve mūsų" sukalbėti.
Prabaščius apt šitų žodžių pakilo nuo kėdės, su
juoju pakilo ir jaunukas,
--- Meskime vėlyk šitą lošimą --- pakilęs pratarė
prabaščius. --- O ką apie dievobaimingumą, tai aš jums,
pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: ,,Tokios kalbos,
kaip jūsų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui,
kaip Vincų Vincas".
--- Ka! ka! ka! --- nusijuokė Skriaudupys, --- Kas
man pritinka, tai jau aš pats gerai ir žinau ir prašau
apie mane nesirūpinti. O ką į litvomanus aš niekados
neprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manęs.
---
Tautiškumas, Tikėjimas
Kas gi sveikas esi? --- paklausė, akis net išpūtęs
iš nusidyvijimo, prabaščius.
--- Aš esu mokytojas --- šypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabačių.
--- Aš klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?
--- Ka! ka! ka! --- pasileidė vėl juokais Skriaudupys.
--- Aš neturiu nė saito, nė brankto. Aš nepripažįstu nė
tikybos, nė tautos. Aš esmi žmogus ir daugiau nieko.
Ot, jūs intrigavojate vieni prieš kitus, kaip lenkstudentis
prieš litvomanus.
Perprašau! Litvomanų pas mus nėra --- pertarė
Kurpiūnas.
--- Na, gerai!.. Intrigavojate taip, kaip lenkstudentis
prieš lietuvius --- traukė toliau Skriaudupys --- o jūs,
lietuviai, nykstate, prapuolate, nežinia dėl ko ir kaip.
Tokie gi, kaip aš, sau stovi ir juokiasi. Mes gerai matome
ir žinome, kas bus ir ko reikia laukti.
--- Kuo gi negeras lenkstudentis, kuo gi kvaili tokie
kaip jis, jūs ir iš jų juokiatės? Ak, jie siekiasi užlaikyti
mūsų karalystę Lenkus, sekiasi atgaivinti ją --- klausė
prabaščius.
---
Pasipiktinimas, Šmeižtas
Taigi ar reika didesnio durniaus? Argi jūs
mislyjate, jog valdžia daleis savo valstijoje platinti lenkus?
Tai kurs kitaip mislyja, taip kvailas, kad apie jį nė kalbėti
nereikia. Bet kvaili ir litvomanai --- pfu! Vėl apsirikau. ---
kvaili ir lietuviai jeigu jie nori ir mislyja užsilikti.
Lietuvoje už poros desetkų metų neliks nei vieno lietuvio,
visi pavirs į stačiatikius maskolius. Taip mums išreiškė
mūsų direktorius... Dabar, gal, suprantate, dėl ko aš į
ne jokią tautą neprigaliu. Ak, netiki į nieką ir lenkstudentis,
bet vistiek jis kvailys, nes dirba dėl lenkų, ir būtų da
kvailesnis, jeigu jisai dirbtų dykai....
--- Ar tai jis už pinigus dirba? --- neiškentė Kurpiūnas
nepaklausęs.
--- Jis sakosi gaunas po dešimtį rublių kas mėnuo, o
išleidimai vardan ,,polskos spravos" ne iš jo, tik iš
lenkų kišenės. Ot, ne per seniai jam atsiuntė penkias
dešimtis rublių lenkiškiems reikalams, ant rankų vieno
mokytojaus, man pažįstamo, kuris taipogi neva laiko
lenkišką pusę.
Palengvo partnerai prasišalino nuo Skriaudupio,
išsiskirstė palikę jį vieną viduryje sodno su jo dideliu protu.
--- Ar tujinai --- kuždėjo prabaščius į ausį vikarui ---
man lenkstudentis davė ant egzekvijų 10 rublių. Gerai,
da aš apie tai neišsitariau prieš šitą mokytoją...
Turbūt, tai jis man davė iš tų atsiųstųjų... Bet Dievo
valia, vis tik mums reikia iki paskutinai ginti lenkus. Ir
ką aš sakiau apie Vincų Vincą, tai prašau išpildyti.
--- Ir dabar, po šitai šnekai? --- paklausė vikaras
neištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių.
--- šita šneka nieko nemaino --- atvertė ant paklausimo
prabaščius mūsų, kaipo dvasiškų asabųasaba (lenk.) --- asmuo. pereiga stoti
už lenkus.
--- Prašysiuosi, kad mane perkeltu į kitą parapiją ---
pratarė vikaras Kurpiūnui, atsisveikindamas.
--- Dėl ko gi taip?
--- Matote, gyventi tarpu tokių kaip prabaščius ir
tokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, man
per sunku. Prabaščius liepė man pasakyti pamokslą
žmonėms, kada iš tikro reiktų jam pasakyti pamokslą.
Skriaudupys vaikščioja be brankto ir be saito, kaip ta
degloji; iš tikrųjų reiktų jam neatbūtinai ir saitą ant
sprando užnerti, ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas,
Kurpiūne! Antai, jau tavęs Onutė akimis ieško. Jeigu aš
čionai negyvensiu, pakvieski ant svodbossvodba (brus.) --- vestuvės..
--- Duoki, Dieve, kunigėli, kad taip būtų, kaip man
užmenate --- atsiliepė Kurpiūnas --- ak, tartum mergina
nesišalina nuo manęs.
Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliais
uždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangės
debesų ir pabiro nutiško drebančią šviesą ant pievų
vejos, ant liemenės linų, avižų ir miežių, svyruojančių
laukuose.
Jaunas kunigas ėjo namo pėsčias ir nors buvo
sunku jam ant širdies, vienok negalėjo nepatėmyti
prigimimo grožybės ir pratarė į save:
---
Grožis
Koks gražus Dievo rankų darbas, koks gražus jo
sutvėrimas mažiausiame krisle ir neapimame pasaulės
ruime! Tik dėl to žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasis
ant Dievo paveikslo ir panašumo, vietoje pataisyti savo
laiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jau
kaip pats, --- nuo amžių naikina ramumą ant žemės ir
verčia gražų pasaulį ant ašarų pakalnės? Bet, Tėve
Visagali! Būk valia Tavo kaip Danguje taip ir ant žemės!
V
Studentas
Toli nuo Lietuvos, dideliame mieste, už stalo sėdi
jaunas vaikinas ir rašo. Ant stalo guli kelios knygos
ir popierių apsčiai. Vienos rašytos, kitos da grynos...
Per atidarytus langus lėkė vilnys vaiskaus, plyno oro ir
geso balsai, bet truputį pasilpę, nes butelis (kvatera) ant
antrų gyvenamų ir ant kiemo. Vienok balsai, kaip matyt,
nekenkia suvis vaikinui, pripratusiam prie jų. Darbas
eina smagiai. Alavėlisalavėlis --- pieštukas. skubiai braižo popierą, lakštas
lakštą seka.
--- Da valandėlė, ir bus gatavas ne tik šios dienos,
bet ir rytdienos darbas --- pratarė atsikeldamas smarkiai
nuo stalo ir vaikščiodamas po butelį... Dabar reikia
truputį pavaikštinėti.
Bet nespėjo kelis sykius pereiti išilgai butelį, kaip
atsidarė durys ir per jas pasirodė pora jaunų taipogi
vaikinų.
--- Sveiki drūti, pons Vincentai! --- pratarė vienas
iš jų.
---
Svečiai
A, sveiki drūti! --- atsiliepė pavadintas Vincentu
vaikinas, kurs buvo ne kas kitas, kaip Vincų Vincas. ---
Tai jau kaip matau, atkeliavote. Na, prašau į vidų,
sveiki atkeliavę. Sėskite, kaip galite; pas mane mebliųmebliai (lenk.) --- baldai.,
kaip matote, nedaug. Pons Keidošiau, sėskite artyn
ir papasakokite, kas gero pas jumis? Kaip mano tėvai
ten gyvena?
--- Visi sveiki ir mano ir jusų tėvai.
--- Onutė, girdėjau, namie jau.
--- Onutė mane atlydėjo.
--- Ar gali būti? --- neištikinčiai paklausė Vincų
Vincas.
--- Iš tikrųjų! Ponia turėjo reikalą į šitą miestą, na,
tai matote, mes visi ir susitarėme važiuoti: aš, Kurpiūnas,
Onutė ir ponia.
--- Tai ir Kurpiūnas čionai?
--- Ugi, ir jis atvažiavo.
--- Na, kad taip, tai po šimts velnių viskas! Šiandien
ir rytoj būt man šventė.
--- Ot, aš ir atėjau tamstą vadinu pas save. Mes
čionai netoli nuo jūsų mylistos sustojome nameliuose.
--- Ar žinote ką? Pas jus aš eiti eisiu, bet mislyju,
ot, ką padaryti. Numeriuose nė jūs da nespėjote apsigyventi, dėl to ant arbatos, man rodos, būtų geriaus pas
mane susirinkus. Ak, tiesa, tai būtų truputį prieš etiketą,
bet pakeleivingiems ir svetimoje šalyje vargu visus etiketus išpildyti. Dėl to pavėlykite man valandėlę tik atiduoti
prisakius, ką turi pagaminti mano tarnas dėl arbatos. Ak,
tiesa, tai bus per anksti ir, galbūt ponai ir Onutė nusutiks,
bet man vis reikia pasirengti...
--- Tiesą sakant, jos nesutiktų eiti priešai etiketą...
bet aš taip mislyju, jog sutiks.
--- Dėl ko gi taip jūs mislyjate?
--- Mat, abiedvi akyvos pažiūrėti, kaip gyvena
studentai...
--- Na, ir tai tiesa. Ko nepadarys prašymas, tai
pabaigs akyvumas. Vienok turiu pasakyti, pons Keidošiau, jog esi labai pasarguspasargus --- atsargus, akylas..
Po valandėlės, kaip ir prakorė Keidošius, visa draugija
susirinko Vincų Vinco butelyje.
Draugija
Ant stalo dabar vietoje popierų ir knygų stovėjo
virdulys garuojantis ir užkandis nepuikus: bulkos, suris,
dešra, pora butelių vyno, truputis saldumynų...
Ponia metusi etiketą į šalį ir visą su juoju stangumą,
triūsėsi apie virdulį, kaip gaspadinė. Onutė gi tame tarpę
akyvai žiūrėjo visą gyvenimą: geltona popiera apklijuotas
sienas, kampe stovinčią lovą, uždengtą užklotu, lentynas ten
su knygomis, komodą; paskaitė kėdes, esančias butelyje,
paskaičiusi nusišypsojo ir pratarė:
--- Da vienas svečias turėtų ant ko sėsti.
Šitas Onutės pratarimas padarė nemažai linksmumo,
nemažai juokingą patėmyjimą nuo ponios ir Kurpiūno.
--- Žydai šabąšabas --- žydų šeštadienio šventė. negali švęsti be dvylikos žmonių, o
kaip matau, ant studentiško šabo daugiau per šešis ne
leidžia; turbūt, bijo, kad į žydišką nepavirstų.
--- Pons Kurpiūnas išjuokia mūsų gyvenimą, bet be
jokio pamato.
--- Na, kaip be pamato! O kur sveiki sodintumėte da
porą atėjusiu svečių?
Studentai ne riebūs, ne stori, tai gal po du ant vienos
kėdės išsitenka, --- pritarė ponia.
--- Ne! Turbūt ne taip! Kėdelės per gležnos, ne
dalaikytų.
--- Poniute! --- atvertė ant šito Vincų Vincas, --- jūs
nepatėmyjote da poros langų ir lovos. Ant langų
išsitenka po porą, o ant lovos ir trims vieta randasi.
Ot! Matote, kiek da vietų. Tiesą sakant, čion mūsų,
lietuvių, taip ne daug, jog niekados da ir nereikėjo
man rūpintis apie tai, ant ko bus pasodinti svečiai.
--- Bet klausykite! Kaip ir ant juokų girdžiu ateinant
per kiemą pažįstamus, --- pratarė Vincų Vincas, eidamas
šalin nuo lango, ties kuriuoju buvo besėdįs.
--- Tegul sau eina, --- atsiliepė ponia, --- arbatos yra
ikvaliai, o su atsisėdimu, tai jau pusė dar bus. Gyrėtės,
ir gerai!
Tame tarpę iš tikro įėjo pora pažįstamų studentų.
Bet tai mažai draugijai pertarnavo, nes jie buvo pažįstami
visų, mūsų kampo vaikinai. Kalbos ir juokai ėjo toliau,
tartum, tai buvo Lietuvoje, --- širdingai, atvirai.
--- Ot, ir lietuviška besiedabesieda --- susirinkimas su vaišėmis, pokylis. --- atsiliepė Kurpiūnas
besigerėdamas svečiais. ---
--- Negaliu tamstai nepasakyti, jog tai mane
nemažai dyvija, jog iki šiolaik da vis laikotės savo senų
numanymų ir skiriatės nuo lenkų, --- užmetė serijoserijo --- rimtai. kalbėdama ponia. --- Ak, tik jums žinoma Liublininė unija, ant
kurios proseniai lietuvių prisiekė vienybę laikyti su lenkais,
o dabar jūs ne tik nelaikote vienybės, bet ir skiriatės
nuo jų, ir nedraugiškai ant jų žiūrite.
---
Draugija, Tautiškumas
Liublino unija --- atvertė ant šito irgi iš
linksmos kalbos pereidamas ant serijo Vincas, --- Liublininė
unija, guodojama ponia, buvo tai darbas išsitautėjusių
mūsų bajorų, kurie galėjo prisiegauti vardu savo ir savo
ainių, bet ne mūsų vardu. Jų darbai mums ne rūpi ir
mus neiypsto. O ką sakote apie ne draugystę, tai tegul
mane Dievas myli ir sergti nuo to, kad aš būčiau
nedraugu, ar lenko ar vokiečio, ar kito kokio nors
žmogaus. Aš nesu jų nedraugu... Aš tik esu draugu
lietuvių...
--- Ka, tai vistiek! Kas nėra draugas, tas esti
nedraugas.
--- Ne! Persiprašau jūsų mylistą: nuo draugo iki
nedraugo toli.
Nedraugas persekioja, o indiferentnas žmogus nesikiša
į svetimus darbus, kaip aš į darbus lenkų. ---
--- Gerai! Bet kodėl jus skiriatės nuo lenkų, su
kuriais taip ilgai prakorimas krūvoje laikė? Ko jūs norite
ir ko jūs ieškote?
--- Norite žinoti, ko mes geidžiame ir ko mes ieškome? Gerai! Poniute, patėmykite, kas darosi Vokietijoje.
Ten ūkininkas, turintis 15 margų, gyvena taip, kaip pas
mus gyvena ant 60 margų, o žemė vis ta pati, kaip pas
mus. Dėl ko gi taip?
--- Na! Ten apšvietesni žmonės.
--- Taigi, taigi poniute! Tarpu mūsų žmonių nėra
fabrikantų, nėra nė amatninkų, dėl ko? Juog neapšviesti
žmonės. Vaisbąvaisba --- prekyba. bandei. Jie ja taipogi neužsiima, dėl ko? Kad
neapšviesti.
--- Na, ar tai tuomi, jog su lenkais piktumą užvedate, apšviesite savo žmones? --- paklausė nekantriai ponia.
--- Nesusidėdami su lenkais --- kalbėjo iš lėto Vincų
Vincas --- mes apšviestieji, neišvirsime į lenkus. Neišvirtę,
mes ar šiek, ar tiek vis tik savo kampui duosime
apšvietimo, prigimtoje kalboje parašę ar šiokią, ar tokią
knygelę. Nebus to, kas ikšiol buvo, išvirsdavo visi
apšviestieji į lenkus, palikdami tamsius žmones tamsumoje
be prašvaistos.
--- O kuo gi lenkai tame kalti?
--- Lenkai kalti tuomi, jog jie visokiais būdais siekėsi
atitraukti apšviestuosius lietuvius nuo jų pareigos ---
apšviesti savo brolius. Ir draudė, ir sarmatyjo, ir ką tik
išmanė tai darė, siekdamėsi ušdvasinti lietuvius, paversti
į lenkus.
--- Jūsų neperginsi --- nutarė ponia. --- Jūs vieną
antrinateantrinti --- kartoti. mislį: lenkai kalti, lenkai kalti...
--- Suvis ne! Lenkams aš tik atiduodu garbę pagal
jų uždarbį. Tiesą sakant, lietuvius aš šimtą sykių
kaltinu daugiaus nei lenku. Kaltinu juosius už tai,
kad jie išsižadėjo savo tėvų, savo kalbos, savo papročių,
ir viso, kas saviška.
Pamislyjęs kiek, Vincų Vincas pridėjo:
--- Bet ar kitaip ir galėjo būti? Mūsų galingi bajorai,
tikri lietos vyrai, griuvo kovose amžinose su priešais,
užstodami savo veislę ir savo šalį. Mažai jų sekios tebeužsiliko. O dabartiniai bajorai tai daugiausiai žmonės
su vergutišką dūšią, su šeškaus būdu, kurie pavojaus
gadynėje slapstėsi po šiaudus ir kakalius (pečius). Ko
nuo jų daugiaus ir norėti gali, kad ne vergutiškų, beprotiškų darbų?
--- Pavėlykite, ponas Vincentai --- pratarė ant galo
Onutė --- Pradedant kalbą jums su ponia, aš ne sykį
norėjau jus pertraukti ir pasakyti; be ginčų tuščių, be
darodinėjimų, meskite daryti nesutaikas terpu jaunų vyrų.
Nešalinkite juosius nuo lenkų, su kuriais amžius krūvoje
gyvenome. Bet dabar, išgirdusi savo ausimis, kokį mielį
norite dasiekti, turiu jums pasakyti vardu nesuprantančiu
jus: dėkui ir dideliai dėkui, jog turėjote ikvaliai drąsos
ištarti žodį dėlei naudos žmonių; neišsigąsdami nė
persekiojimų, nė keiksmų. Dėkui jums da sykį. Dabar aš
suprantu viską.
Ponia išgirdusi Onutės kalbą, net rankas nuleido ir
nubalo. Ir taip tai žymiai viskas buvo, jog ir Onutė
patėmyjo.
---
Tautiškumas, Įtaka
Poniute! --- patėmyjusi pratarė mergina --- jūs
mane čionai vežėte labiausiai, kad aš savo įtekmę
padaryčiau tai, kad pons Vincentas mestų platinęs
lietuvystę tarpu jaunų lietuvių, kad išnyktų nesutaika
pavojinga dėl mūsų šalies... Šiandien nuo mano akių
nuslinko vaikius ir aš pažiūrau... Pražiūrau tautiškai...
Kas mano galvoje pirma kaip brėkštantys spinduliai
vaidintiniai švytavo, dabar aiškiai viskas sužibo. Aš
esu lietuvaitė, šito --- man rodos --- žodžio užteks dėl
jūsų, kad žinotumėte, ko nuo manęs toliau reikalauti. O
kad būtų suvis aišku, pridėsiu, jog kožną, kuris
priešingas lietuvystei, aš nuo dabar laikysiu už priešingą
ir man. Nes persekiotojas mano tėvynės ir mano brolių
negali būti mano draugu. --- Vargiai be kas galėtų
aprašyti tą sujudėjimą tarpu jaunų vyrų, kuris pakilo po
Onutės žodžių. Visi norėjo kalbėti, visi kalbėjo pertardami
vieni kitus. Tylėjo tik kaltininkė Onutė, tylėjo nuliūdusi
ponia. Paskutiniai, matyti buvo jog šita kalba buvo labai
perširdi, bet pripratimas gyventi ant platesnio svieto,
tarpu aukštesnių žmoniųk, dideliai perdirba žmogų ir tik
ant rūsčiai žiūrinčik akik ponios galėjai suprasti, ką ji
turėjo dūšioje; lūpos meiliai sudėtos ir veidas meilus
gerai slėpė jos mislis. Bodėsi ant pavyzdžio, jog ir ji
linksminasi su visais.
--- Matote dabar --- kalbėjo į ją atsigręždamas Kurpiūnas
--- jog niekas iš lietuvių, ir labiausiai apšviestų, nenori
persekioti lenkus arba jiems ką nors pikto daryti. Lietuviai nori būti tiktai lietuviais --- tuomi, kuomi nuo prigimimo jiems lemta būti, ir nori mylėti savo tėvynę Lietuvą.
O tai, kaip matote, nevienam geram žmogui neuždrausta.
--- Ach! Tai labai gražūs ir girtini norai, ir jausmai
taip gerbiami, kad prieš tai nieko negalima būtų kalbėti
--- atsakė ant to ponia, meilingai linktelėjusi galvą --- jeigu
tiktai norai ir jausmai šitie neslėptų už savęs kitų ---
pavojingų, jeigu jie nevestų su savimi pasekmių negerų...
--- Iš ko gi jūs matote, kad lietuvių darbuose ir žodžiuose slepiasi pavojus? --- atkirto Vincų Vincas. --- Dėl ko
mes negalime lygiai lenkų žodžiuose ir darbuose matyti
dėl savęs pavojų ar mes dėl tokios nuotarties jau ir pamatą
turime, ko jūs ikšiol apie lietuvius negalite pasakyti?
--- Ar jūs žinote, pamato aiškaus, darodymų tiesių
nėra, jog lietuvių idėja slepia už savęs pavojų, bet...
aplinkui eidamas mislią, matai aiškiai, kas čion darosi...
--- Gerai! parodykite tą aplinkinį kelią, parodykite.
--- Tai ūmai galima. Atsakykite man į vieną klausimą. Kokį mierį jūs dasiekti norite vieni eidami, jeigu jo
netikite dasiekti eidami sykiu su lenkais? Ar nematote
nelogiškumo savo žodžiuose ir darbuose, kuris nelogiškumas jus išduoda ir rodo slėptas mislis ir slėptus jūsų
mierius atidengia?
--- Poniute! Pirma nei jums atsakyti, aš norėčiau ir
jūsų paklausti, apie kokius mierius jūs kalbate? Ar apie
galimus pagal nuomonę sveikų žmonių, ar apie tokius,
kurie tankiai kyla smegenyse sergančių žmonių ir užkrėtę
kitų galvas, patenka paskui į mierius visos tautos, į mierius
nedasiekiamus, kvailus ir išjuokiamus per kitas tautas?
--- Žinomas dalykas, jog kalba gali eiti tiktai apie
galimus, apie išmintingus mierius.
--- Gerai! Koks gi, pagal jūsų mislį, gali būti pirmiausis
mieris mūsų?
--- Man rodos, jog mieris lietuvių, kaipo ir lenkę,
pirmiausias turi būti tautiška liuosybėliuosybė --- laisvė. ir savistovystėsavistovystė (rus.) --- savarankiškumas.
politiška. Kitaip sakant, pagal mano numanymą, lietuviai
turi siektis pirmiausiai atsiskirti nuo Rusijos, išrinkti sau
karalių ir t.t.
--- Ir jūs šitą mierį laikote dėl lenkū ir lietuviū už
dasiekiamą?...
--- Na, jeigu aš kitaip mislyčiau --- atkirto akimis
metusi ponia --- tai aš ir kitaip ir elgčiausi: visas mano
amžius tai liudija...
--- O aš iš savo pusės turiu jums pasakyti, jog
toks mieris yra nedasiekiamas...
--- Dėl ko gi?
--- Og, dėl ko. Lenkai turėdami savo kariuomenę pasidavė Rusijai. Lenkai trissyk kilo prieš Rusiją, trissyk plūdo
kraujas geriausių sūnų Lenkijos ir nieko nepadarė...
Neužmirškite, jog turėjo tada lenkai ir daugiau ginklų,
ir daugiau ištekliaus ir daugiau pagalbininkų iš šalies...
kitaip ir būti negalėjo. Nemokantis kareiviško dalyko,
beginkliai, išsilepinę žmonės užsimanė pergalėti mokytą
kariuomenę ir šarvuotą pagal paskutinius mokslo išradimus.
To mažai. Ant milijono ėjo dešimtys tūkstančių. Sakykite, ar tai sveiko proto mislis juosius vedė? Keli beginkliai raštininkai ant kareivių pulko! A! Ar tai ne bepročio
darbas? Ir taip, poniute, dabar aš jums atsakysiu ---
pakilęs kalbėjo toliau Vincų Vincas, ir nedidelis jo stomuo,
tartum, ištyso ir akys aiškiau blygstelėjo. --- Mes lietuviai,
ne lenkai, mes neužsiimame nedasiekiamais, beprotingais
mieriais. Mes jau neieškome liuosybės nei sykiu su
lenkais, nei be lenkų, nes tai negalimas jau dalykas. Mes
tą savo liuosybę sudermėje su lenkais pražadėme tada,
kada galėjome dar ir gintis, kada ant to turėjome ir mokytą kariuomenę ir gerai šarvuotą.
--- Ko gi jūs norite?
---
Tautiškumas, Mokslas
Mes norime įgyti apšvietimą ir tapti dalininkais
tų naudų iš apšvietimo, kurias turi ir kitos tautos pasaulio, neatsižiūrint ant to, ar jos liuosos, ar pavergtos. Mes
norime įgyti apšvietimą ir naudotis iš jo, kol Dievas
laikys mus ant svieto. O tai --- kaip matote --- mes galime
geriaus dasiekti be patarnaujančių mums lenkų.
--- Tiesą sakant, aš nesuprantu gerai, kame tas viską
gydantis mokslo vaistas. Ne vieną aš apšviestą lietuvį
pažįstu, o nieko tokio vienog aš nematau. Ot, kiek aš
mačiau lietuvį pabaigusį kalbų fakultetą įvairių universitetų, mačiau ir ne vieną juristą, ir matematiką mačiau;
ant galo pridėsiu, ir medikus. Ir ne viens iš jų, man
rodos, negalės nieku pakelti padėjimą savo šalies nei
darbu, nei žodžiu.
--- Tiesa, ikšiol jūs to nematėte; bet neužmirškite,
jog lietuvystės idėja tik ne per seniai gimė. Juog tie mokyti
lietuviai, kuriuos teko jums matyti, tai pionierai, einantys į
nežinomas dėl mūsų tautos šalis. Jų niekas negalėjo
persergėti, kur eiti ir kur neiti; niekas jiems nepasako, ko
reikia mokytis ir ko nereikia. Ėjo jie apčiopą ir skynė
kelius. Iš visų pusių jų tą darbą tramdė ir tramdo.
Tiktai nemažai žūva tų pionerių, nemažai bereikalingų
žygių jie atliko, žudydami ir savo amžių ir išteklius. Bet
mets nuo meto mūsų svietas įgija daugiaus datyrimo, nesutaikos mažinosi, randasi vis daugiaus ir daugiaus darbininkų...
--- Jūsų mylista atleiskite, bet tai vis tik žodžiai ir
žodžiai. Iš šitų žodžių nieko išeiti negali. Mokslas
tai ne viską gydantis vaistas ir jis prie didžiausio datyrimo
mažai ką gali duoti. Ot, ir sveikas ak esi jau, gal, nemažai datyręs, bet jeigu kas paklaustų, kuomi galėtum
pakelti savo šalį, tai, man rodos, neturėtum, ką atsakyti,
nes tai ir negalimas beveik daiktas.
--- Atsakyti aš rasčiau ką, vienok ne tame darbas,
ne tame branduolys jo. Ir jeigu nuo manęs nieks da negirdėjo mano numanymo tautiškame darbe, tai priežastis
to suvis kita. Aš vieną gerai žinau, jog ,,humanum
errare est" --- žmogiškas dalykas klysti. Dėl to ir aš
apmislyju savo nusprendimą ne metais...
--- Akyva labai būčiau paklausyti jūsų mislies --- net
šyptelėjusi linkon Vincų Vinco, pratarė ponia.
--- Nesubrendusią mislį nenorėčiau nuo savęs paleisti ---
atsakydamas pratarė Vincų Vincas.
Vienok suerzinti jo pažįstami, neišimant ir Onutės,
antpuolė ant jo ir toliak ujo, kol neprivertė ant galo.
--- Na, gerai! gerai! --- prispirtas prie kampo pratarė
Vincas ir pradėjo:
--- Galutiniu, tai yra: svarbiausiu dėl mūsų kampo
mokslu aš sakau chemiją. Tai mokslas ateities! Chemijos
darbas --- iš žemės padaryti, pagaminti viską: ir valgį,
ir drabužį, ir visokį įrankį...
--- Gerai, bet dėl ko jūs mislyjate, jog jūs neklystate? ---
paklausė ponia. --- Ak, yra ir kiti mokslai, iš kurių svietas
naudojasi: yra filologija (kalbų mokslas), medicina (gydymo mokslas), jurisprudencija (tiesų mokslas), yra ant
galo matematika (skaitliųskaitlius --- skaičius. mokslas) su inžinerija, yra
technologija, yra tikybos mokslas.... Kuo gi tie visi
negeri arba nors nelygūs su chemija?
---
Tautiškumas, Patriotizmas
Poniute! Aš kalbą vedu apie Lietuvą ir lietuvius,
o ne apie visą svietą. Jeigu mes gyventumėm pamaryje
arba ant salos, tai aš sakyčiau, jog mokslas apie marias
mums reikalingiausias. Bet mes ne ant marių gyvename.
Kiti mokslai, kaip filologija, jurisprudencija irgi mums
netinka, nes su tais mokiais gali būti tiktai priveizdėtoju
(tarną valdžios), o valdiškos vietos mūsų žmonėms neduoda. Per tai patėmykite, kiek mokytų mūsų kampo
vargsta be vietų. O da labiaus vargsta tie, kuriems teko
valdybos vietos, nes jiems davė tokias, kurių kitiems nereikia. Ir taip, kaip matote, visi mokslai, kurie surišti
yra su tarnavimu dėl valdžios, mums netinka. Mums
reikalingi tie mokslai, kurie patys per save gali duoti užpelną --- gali duoti duonos kąsnį. O kurs mokslas gali
daugiaus žadėti nei chemija? Ant chemijos remiasi ir
technologija --- gausiausias mokslas savo pasekmėmis.
Chemija pamokino Krupp’ą vokietį daryti gerą plieną,
chemija parodė, jog naudingas dalykas krėsti lauką superfosforatais. Chemija atrado vaistus nuo įvairių ligų.
Chemija rado, kaip daryti stiklą, kaip iš marinių žolių
jodą ir bromą gaminti; kitaip sakant, chemija mokina
išrasti naudą iš įvairių daiktų, duotų per prigimimą...
Jeigu mes iš datyrimo supratę, jog mums kiti keliai
užkirsti, o imsimės už naudingo dėl mūsų mokslo, jeigu
mes vietoje tykoti kokios nors valdiškos vietelės, o imsimės už darbo, tai mes ūmai pavysime kitas pralenkusias
mus tautas. Chemija tai mokslas ateities. Kas pirmas
ją sunaudos, tas ir pakils, nežiūrint ant to, ar jis liuosas,
ar pavergtas. Reikia tiktai vienybės ir santaikos dėl mūsų
žmonių, kad jie išradę ką pirmiausiai siektųsi apversti ant
naudos savo žmonių. Dabar ikvaliai jau turimi mes inteligentų dėl sudarymo rankvedžių visokiu mokslu, be
kurių būtų sunku suprasti chemiją ir naudotis iš jos.
--- O aš mislyjau, jog jūs norite jaunus lietuvius
mokyti chemijos ypatingose mokslinyčiose.
--- Tai jau kitas dalykas, kur jie turi mokytis, ir
kaip turi mokytis. Pirmiausiai reikia žinoti, ko mokintis,
o ko ne.
--- Tiesa, tai didelė tiesa! --- pridūrė Kurpiūnas ---
kiek dabar vargšų filologų mūsų kampe be vietų sėdi
ir negali kąsnį duonas užsidirbti, norins kiekvienas iš jų
yra su dideliu mokslu. Kitas tiktų ir už profesorių akademijos, bet... vietos vistiek neduoda. Ir, kaip
man rodosi, tai mislis pono Vincento apie valdišką
tarnavimą labai svarbi. Kiekvienas iš mūsų kampo
einantis į mokslą turi pirmiausiai užsižadėti valdiško
tarnavimo, neieškoti ir nelaukti valdiškos vietos ir
duodant neimti. Kada jaunas vaikinas su šitokia mislia
eis į mokslą, tai jis mokinsis tik to, iš ko paskui galės
turėti naudą ir be vietos valdiškos. Kitaip sakant,
pabaigęs ar šiokį, ar tokį mokslą, užsiims darbu duodančiu jam duoną. Nesivalkios kampas nuo kampo, bet
dirbs --- dėl savo naudos ir dėl naudos savųjų.
--- Matote, poniute --- pritarė Vincų Vincas --- atsakymas ant jūsų klausimo ne taip sunkus, tiktai nežinia,
ar jis taip tiesus, kaip man rodosi. O ką apie praktiškus
pamatus, tai jis turi jų ikvaliai.
--- Šventa tiesa --- atsakė į šitą ir ponia ---
šventa tiesa!
--- Tai jūs tinkate ant to, jog mūsų mieriai geri?
--- Gerumo jie geri, tiktai... jais tikėti aš
negalėčiau.
--- Dėl ko gi?
--- Susimildami, kokie tai mieriai, kurie be jokių
vilčių, be jokių prašvaisčių ateityje?
--- Bet tie mūsų mierai dasiekiami?
--- Ne apie tai kalbu. Aš sakau, kad jūsų mieriuose,
jūsų programoje nėra nieko, kas galėtų pakelti žmogų,
kas galėtų įkvėpti jam viltį šviesesnių laikų ateityje...
O be tokios vilties, aš nežinau, kaip gali gyventi?
--- Jei tik vilčių neužtenka, poniute, --- pridūrė
Kurpiūnas --- tai aš jau nuo savęs į programą pono
Vincento kiek reik įdėsiu. Po šimtui metų lietuviai įgys
tokį apšvietimą, kad juosius pašauks į visas žemes
karaliauti ir tokiu būdu visa tauta taps karaliais.
--- Tik dėl ko nepridėjote, ar tai taip daug bus
karalysčių po šimtui metų, ar taip mažai užsiliks lietuvių
--- pritarė vienas iš svečių.
--- Hm! Čion ir klausimui nėra vietos; žinomas
dalykas, jog bus taip daug karalysčių --- atkirto tas.
--- Žiūrėkite, kad nepavirstų visos į respublikas ---
pridėjo Onutė.
--- Taigi, taigi! --- pratarė Kurpiūnas --- pirmiausiai
visos pavirs į respublikas, paskui respublikonai ims vogti
viešą labą, kol visko neišvogs. Paskui ims peštis
tarpu savęs, paskui išsidalins ant skirtų kaimų, arba
parapijų ir susipras, jog be tvirtos monarchiškos valdžios
negalima gyventi; nuo tada mes patapsime į karalius,
kaipo nemokantieji vogti.
--- Tai matai, sveikas sakei, jog visi bus karaliais,
na, o Balandinskutis kur dings?...
--- Dėl jo bus skirta karalystė tarpu vienų vagių, ak
ir tokio matote, prireiks, kada republikonų prasivogusius
viršininkus pastarią gadynę atskirs į viena kaimą.
Išgirdusi Kurpiūno žodžius apie viltis, ponia labai
šnairiai pažiūrėjo, nes pajuto juosų ironiją ant jos
tautiečių, bet kaipo datyrusi žmona nudavėnuduoti --- apsimesti., jog
nepatėmyjo nieko, ir triūsėsi toliau apie arbatą.
---
Tautiškumas, Viltis
Bereikal, vyručiai, apkalbėt formas valdystės ---
atsiliepė Vincų Vincas. Įvairios šalys reikalauja ir įvairių
valdysčių. Kaip Amerikai pritinka visuotinė forma
valdystės, taip Turkijoje gali būti tiktai monarchija.
O ką apie vagystes valdančių luomų, tai jau, ar jūs
žinote, kur paprato vogti tie luomai, tai vogs neatsižiūrint
nė ant formos valdystės. Vogs, jeigu bus monarchija, kaip
Francijoje prie Napoleono, vogs ir tada, kada bus įsteigta
visuotinė valdžia, kaip tai pastaruose laikuose toje pačioje
Francijoje parodė Panama, todėl surišti į krūvą dvi
prasmes: vagystę ir valdžią --- bereikalingas darbas.
--- Na, matote dabar, poniute, ką daro lietuviai su
viltimis ateityje neva skęsdamos --- Kurpiūnas kalbėjo į ponią
--- jau tik aš norėjau padaryti progą lietuviams patapti
karaliais, kaip Vincų Vincas visą mano darbą ant niekų
pavertė.
--- Tiesa, poniute --- pridėjo ir vienas iš svečių ---
keblių vilčių lietuviai nemėgsta. Dėl to mūsų mieriuose
bereikal jų ir ieškoti. Įkišus tokias viltis į mūsų
mierius, mes jas rastume ir su juokais išmestume.
--- Man tai net dyvai, jog tautiečiai Mickevičiaus,
Kondratavičiaus, vaikai poetiškos tautos, o taip tolimi
nuo viso ko fantastiško ir poetiško --- pasakė tai
išgirdusi ponia. --- Ar tai tik ne ženklas ištvarkymo tautos?
--- Poniute! --- atvertė Onutė --- turbūt tos poezijos
ir fantazijos mes turėjome pervirš... Ir labai gal būti,
jog mylėtojai ir gerbikai tokių niekų su apgaunančiais
poezijos dūmais ir išlėkė, kaip dūmai, į padangę...
--- Tai teisybė pasakyta, tai gryna teisybė, tai liudija ir
atsitikimai paskutinių metų mūsų kampe, --- kalbėjo Vincų
Vincas, pritariant visiems.
Ponia tik pažiūrėjo ant Onutės, kaip ir neištikėdama,
jog tai ją kalbant girdi. Ką patėmyjęs Vincų Vincas
pridėjo:
--- Šiandien pana Ona Keidošiūtė tapo įrašyta į
skaitlių litvomanų, apgarsinamą kas metą ant ambonos per
kunigą prabaščių ir patvirtinamą per lenkstudentį ir
davatkas.
---
Tautiškumas
Ponas Vincentai --- atsiliepė lig užrūstintaužrūstinta --- supykdinta. Onutė ---
už galą jūsų kalbos aš jums dėkui negaliu sakyti, be
reikalo jūs užgavote kunigą prabaščių. Senas jis žmogus,
gimęs ir augęs ir amžių pergyvenęs prie senų idėjų, jis negali taip greitai naujas suprasti ir jomis persiliudijęs stoti
į gretą su nauja karta lietuvių. Jeigu jisai ir klysta, tad
jis tai daro tikėdamas naudingai dirbąs ir dėl savo kampo
ir dėl dūšių ganomų per jį avių.
--- Pana Ona, kaip matau, jūs karštai užstojate už
kunigą. Dėl to aš jums, ot, ką pasakysiu: jeigu jis
drįsta mane nekaltą užgauti ir mano vardą teršti, tai ir
aš turiu tiesą kalbėti apie kunigą nors teisybę, nors ne
taip, kaip jis apie mane kalba melą. Da kiekvieno žmogaus
darbai ir žodžiai priguli kritikai, tai ir jo...
--- Perprašau, jūs užmirštate, jog jis kunigas!
--- Ar tai kunigas turi ypatingas tiesas ant žmonių
užpuldinėti neteisiai?
---
Teisybė
Jis kunigas, pons Vincentai, ir jis turi ant savo
sąžinės ypatingą atsakymą, dėl to reikia jam duoti ir ypatingą tiesą. Jis atsako už dvasišką padėjimą ganomos
parakvijosparakvija --- parapija., per tai jam, jeigu jis ir neturėtų ypatingų tiesų,
reikia tas tiesas pripažinti, kad galėtų išpildyti saro pareigą. Tai viena. O antra, jeigu jisai, išpildydamas
pareigą tur nesupratimą ir neteisiai užpuola, reikia jam tai
atleisti. Nes tai jis daro norėdamas gero savo kampui,
kaip ir jūs norite.
--- Turiu prisipažinti, jog jūs mane pergalėjote, pana
Ona. Dėl to ir pasiduodu jums ant loskosloska (lenk.) --- malonė., ir neloskos, ---
atvertė truputį pamislijęs Vincų Vincas.
--- Ir gerai darote. Dėl to palieku jums gyvastį, bet
uždraudžia kariiauti priešai kunigą prabaščių.
--- O tiesą ar valia man pasakoti?
--- Ne! Ir tiesa uždrausta.
--- Kad taip, tai aš ant tokių įstatų netinku.
--- Ant kitokių aš negaliu tikti, nes negaliu girdėti
apkalbant kunigą.
--- Gal tiksite ant to, jog aš prie jūsų nieko nekalbėsiu apie prabaščių?
--- Na, gerai! Tegu bus nors taip. Norins aš ir
labiau mėgčiau girdėti nuo jūsų prižadėjimą niekados jį
neužgauti, ar teisiai, ar neteisiai. Senas žmogus, nuo jo
nėr ko ir norėti.
Į kelias dienas po šitų kalbų, Onutė su savo bendrove grįžo atgal į Lietuvą. Nelaiminga ponia jautė, jog
Onutė suvis išėjo iš po jos įtekmės. Mažai to, ji pasijuto pati patekanti po mergaitės įtekmę.
Ponia prieš išvažiavimą atlankė ir lenkstudentį. Pateko ir į lenku draugiją, kur taipogi nemažai girdėjo
visokių kalbų. Dabar ji sugrįžusi namo ne sykį atmintyje
palygino tai ką girdėjo terpu lietuvių pas Vincų Vincą, su
tuomi, ką kalbėjo lenkai pas lekstudentį. Pirmųjų
siauri mieriai, kaip ir jų tėvynė, neblizga niekuomi. Antrųjų platūs, kaip jų fantastiška tėvynė nuo marių iki
marių, blizgantys kaip senoviniai lenkų rūbai, pakilę kaip
Tatrų kalnai. Bet ten, tuose siauruose mieriuose jautėsi
jai kaip plieno branduolys; tame tarpe kada jos tautiečių
idėjose mieriai išrodė puikumai žibantys augseta moliniu
stabu. Lietuvių neaukšti mieriai panešėjo į luitą plieno
gulintį ant žemės, kurį nei įkąsti, nei sukulti, nei apversti
negali; tame tarpe kada molinį stabą ir vaikas lazdą gali
sugriauti.
Ateitis
Toliau apmislydama ponia patėmyjo, jog lietuviai
savo mierį gali dasiekti nežiūrint nei ant vietos, nei ant
laiko. Galės dasiekti Europoje, tai dasieks Europoje, o jei
neduos jiems Europoje, tai jie persikėlę į naująjį svietą
dasieks mierį naujoje vietoje. Paskui jei pasirodė, jog
dasiekę vieną mierį, jie neužsiganatys. Ištarimas Vincų
Vinco, jog lietuviai nori tik vieno: naudotis iš dovanų
kultūros, kaip ir kitos tautos --- neženklina suvis, kad jie
padarę vieną žingsnį tame naudojimos, nenorėtų padaryti
kitą. Poniai pasirodė, jog tas lietuvių mieris panašus
į pleiškįpleiškis --- kylis., kurio ji mato tik smaigalį... Į pleiškį
plieninį.
--- Tiesa --- pratarė ji į save --- lietuviai mažai nori
ir tą norą jie dasieks ar Europoje, ar Amerikoje ar Afrikoje, vistiek. --- Jie nori žmogiškų tiesų ir jie tas tiesas
gaus... Dabar per vėlu jau juosius drausti nuo šito,
dabar jau nesudrausi. Suprato jie reikalą žmogiškų tiesų,
atsirado noras gauti tas tiesas, o jo išsipildymas jau
tai tik klausimas, prigulintis nuo laiko. Negaus šiandien, tai gaus rytoj, ne rytoj, tai už metų, už dešimties...
O gaus. Jie moka norėti: nori mažai, bet labai, o prie
tokių aplinkybių noras visados išsipildo. Be reikalo dėl to
ir kariauti su jais. Kaip prigimimas davė medžiams savo
tiesas, vandeniui savąsias, taip ir žmogui davė savąsias.
Kol medžias sėkloje, jis nereikalauja savo tiesų; kol vanduo
debesyse mes nejaučiame jį tekant per dirvas ir pievas, --- taip ir su žmogum. Kol jis miega, nereikia jam nieko, o
kaip pabudo, tai genaus duoti jam valią naudotis iš
žmogiškų tiesų, kaip tai einasi visame prigimime.
Tokioje linkmėje parašiusi kelias gromatas ponia išsiuntinėjo į įvairias šalis, pas įtekmingus lenkus.
Patriotizmas
Kelionė ne be įtekmės buvo ir ant Onutės. Dabar ji
aiškiai pamatė ir pažino, dėl ko jauni lietuviai nenorėjo susidėti su lenkais, --- pamatė ir pažino, kitaip sakant sistematišką, organizuotą, nuo seno užvestą ištautinimą jaunų
lietuvių per pačius lietuvius ankščiau aplenkintus. Dviveidė, vilivili --- išdavikiška., lenkų politika stojo prieš ją visoje savo negražioje nuogumoje. Tas brolis lenkas pasirodė jai dideliu
veidmainiu ir apgaviku, viliojančiu iš brolio lietuvio
paskutinį jo turtą --- kalbą. Vincų Vincai, Burnote Andriai ir kiti jauni lietuviai, apkalbami per aplenkėjusias,
pasirodė Onutei milžinais dvasios, kovojančiais su dviveidžiu smakusmakas (lenk.) --- slibinas. melo.
VI
Terpu tokių aplinkių pradėjo Onutė mokyti savo
seserį, iš pačių pradžių siekdamasi įkvėpti jai meilę
tėvynės ir visko saviško ir džiaugėsi matydama, kaip
jauna dūšia mergaitės pradeda suprasti ją ir linksma
darėsi Onutei ir darbas darėsi meilesniu.
Elziutės šventadieniai išeiginiai drabužiai truputį
jau persidėvėjo. Patėmyjusi tai Onutė užsiminė motinai
apie naujus.
--- Ką tu, vaikeli, kalbi --- gavo atsakymą nuo
motinos --- Elziutė ne nuotaka: geri ir šiti.
Ką daryti Onutei? Jai malonu su seseria visur išeiti,
o sarmata. Išsiprašė ji iš motinos vilnę. Vėl nelaimė:
vilnę striuogos striukos, vilnos šiurkščios, ir padarius
ką iš jų vis bus niekai. Prašyti motinos, kad sumainytų
vilnas su kuom nors, kieno geresnės. Bet ir čion
nelaimė: motina ir mislyti apie tai nenorėjo, rūsčiai
atsakydama:
--- Ot, da aš sau nereikalinga rūpestį ant savo galvos
užsitrauksiu!...
Mokslas
Onutė prašyti, kad pavėlytų nors jai pačiai sumainyti. Bet ir ant šito tėvai negreit sutiko, ir tai tik su
viena įtarme: kad svaras už svarą eitų. Po ilgų ieškojimų, ten kur tai Paprūsėje, vyresnysis brolis užtiko
vieną žmogų su nauja veisle avių. Jų vilnos ir ilgos, ir
gana švelnios, tik baltos.
--- Ar tu žinai, brolyti --- skundėsi žmogelis Keidošiokui --- mane didelė nelaimė antpuolė: išstipoišstipti --- daugeliui nudvėsti. avys.
Ką daryti? Ieškoti avių. Ką, man vienas geradėjas ir
įteikė ot šitą naujų avių veislę, būtent geriausią. O kas
pasirodė? Sermėgą svietišką iš jų vilnų negali turėti,
skranda ir ta ne tokia kaip žmonių. Jau jeigu aš,
broluti, sermėgą turiu pas mildažį vežti, kad padarytų
panašią į kitų, tai tegu tokias avis ir velniai...
Iš tolimesnės šnekos pasirodė, jog parduodant už
tokias avis moka žydai brangiau, nes jos didesnės, ir
jog jų vilnas perka ukvatniausukvatnai (brus.) --- noriai., viena tik niekai: ne
pilkos avys.
Onutė net pašoko iš džiaugsmo, dasižinojusi nuo
brolio apie tokį žmogų. Klinčijaklinčyti --- įkyriai prašyti. ji tėvą, kad tas
sumainytų ne tik vilnas, bet ir avis. Gynėsi senis ilgai
kiek galėdamas, bet ant galo pasidavė, ant darodymų
Onutės.
Po šitų mainų, kelias nedėlias Keidošių namuose
burzgė neliaudami vindeliaivindelis --- verstukas., verpdami vilnas, nuo anksti
ryto iki vėlai vakaro, iki gaidžiai. Beverpiant, dalį
suverptų siūlų davė Onutė mildažiui nudažyti įvairiomis
spalvomis (koliorais); bet ir tas ją neužganatino: motiną
priprašė mieste nupirkti da ir skaisgijųskaisgijos --- tam tikri vilnoniai spalvoti siūlai austi., ir tik tada
prasidėjo audimas.
Motina ir tėvas pildė Onutės norą kaip ir atsispyrę,
nenoromis, nesitikėdami nieko ypatingo nuo jos darbo, bet
Elziutė, su kuria Onutė pradėjo dalytis savo mislimis,
laukė pradžios audimo su dideliai nepakantriu akyvumu,
ypač žinodama, kad tas audeklas bus ir dėl jos parėdų.
Ant galo audimas, taip nepakantriai Elziutės laukiamas,
prasidėjo. Ties velenėliu užsibrėžė margas audeklas,
pradėjo austi, ištiso iki žemesniam velenui audeklas
puikaus korto. Elziutė rankutėmis plojo iš džiaugsmo.
Senis Keidošius, motinos pašauktas, atėjo taipogi
pažiūrėti į Onutės darbą ir pažiūrėjęs, ilgai kraipė savo
žylančią galvą.
--- Na, netikėjau, jog taip bus --- pratarė ant galo.
Ir nors jis ir nepagyrė Onutės darbo, bet ta ant tėvo akių
suprato, ką ženklina jo žodžiai.
Vakare vienok ir senis Keidošius neiškentė nepasakęs
pačiai:
--- Tai ar ta žinai ką, motin, Onutei reikia duoti
valią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.
Ir nuo tos dienos Keidošius ne sykį kreiptis pradėjo
į pačią su tokiais žodžiais:
--- Motin! Paklauski Onutės, kaip ji sakys ant šito.
O ant galo tyčia, būdavo, laukia pietų, užveda senis
kalbą apie kokią nors naujieną arba abejotiną darbą,
klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytų, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.
VII
Šeima
Buvo Užgavėnės. Onutė sėdėjo staklėse ir audė,
žiūrėdama per langą į storą sluoksnį sniego tirpstantį nuo
saulės. Iš reto pro langą prabraukė rogutės su besivažinėjančia jaunūmene. Šalia Onutės stovėjo brolis ir
tarstėsi su Onute taipogi pasivažinėti. Taip jiems
besitarstant per vartus šmėkštelėjo lengvos rogutės su
pora vaikinų ir ūmai per duris įėjo Kurpiūnas su gimine
Keidošių, Baltakių, niūniuodamas:
,,Einu per kiemą/
Girdžiu per sieną:/
Audžia trinkina/
Plonas drobeles."
--- Ar tai jums ir ne sarmata sėdėti namie ir austi, ---
gręždamasi į Onutę, pratarė jisai, --- kokios tai Užgavėnės
bus?
--- Ir tai mes jau su Jonu tarstomės važiuoti, ---
atsakė Onutė --- o dabar, kada atsirado ir kompanija,
tai ir atliktas dalykas. Tik kodėl jūs be sesers?
--- Ji namie su Baltakių Jonieška laukia gandų
nuo jūsų. Kaip matote, renkasi ne maža bendrija.
--- Jos nori važiuoti į Širminskus, --- jeigu jūs ant
to tinkate, tai mes neužilgo su jomis busime pas jus.
--- Tikti aš ant to tinku, tik su viena apytarmesu apytarme --- su sąlyga., kad
iš Širminskų važiuosime į Nagaišius, o paskui visi
pas mus.
--- Aš nieko geresnio nei išmislyti negalėčiau --- atsiliepė ant šito Kurpiūnas. --- Dėl to už darbo!
Neužilgo ilga eilia rogučių čiuožė vieškeliu, veždama
linksmą jaunūmenę, arkliai prunkštaudami bėgo ir tėškė
minkštu sniegu į vyrus sėdinčius ant ožių.
Kurpiūnas sėdėjo vienose rogutėse su Onute ir kuždėjo
jai į ausį, ne matant kitiems: ,,Aš ne per seniai buvau
pas ponią. Ji gavo nuo lenkstudenčio gromatą. Kas
joje buvo parašyta, nežinau, tiktai ponia liepė, kad aš
jus persergėčiau, kad lenktumėte nuo to niekšo kiek
galit. Turbūt ką nors piktą ans bjaurybė dėl jūsų
rengia. Nors man ir ne smagu, vienok pildydamas
ponios pasiuntimą, turiu pridėti jos kelis žodžius, tik iš
viršausiš viršaus --- iš anksto. prašau nelaikyti manęs už tokį, kuris nori kištis
į svetimus darbus".
---
Jausmai
Be tokios ilgos preliudijos (pradžios) sakykite
žodžius ponios. Jie ne gali būti niekai, nrs aš gerai
žinau, kad ji ne gali nei pasakyti, nei padaryti, nieko nepritinkančio.
--- Ir jūs turite tiesą. Ponia, ot ką pridėjo: pasakykite jai, tegu ji išmeta iš savo širdies tą niekšą,
jeigu tiktai kada nors jis ten vietą turėjo.
Pasakęs tai, Kurpiūnas nutilo, žiūrėdamas kokį
įspaudį padarys jo žodžiai ant merginos. Bet ant veido
jos ne atsirado jokios atmainos, jokio jspaudžio. Tiktai
užsimislyjo.
--- Žodžiai ponios skatina mane drūčiai pamislyti, ---
atsiliepė po valandėlei Onutė --- Nesuprantu, iš kur ėmė
ponia mislį, jog lenkstudentis galėjo būti mano širdyje?
Ar jus nepatėmyjote? Ar ne buvo kokios kalbos tarpu
jųdviejų su ponią?
--- Jeigu ponia žinotų, kaip jūs su lenkstudenčiu
meiliai kalbėjotės per šv. Oną, tai ji galėtų tai mislyti,
man rodos, --- atvertė Kurpiūnas. --- Nors apie tai tarpu
mudviejų su ja ir ne buvo kalbos, bet man rodos, jog
galėjo apie tai ir kiti jai pasakyti. Pats lenkstudentis
mėgstantis pasigirti meile merga.
--- Tiesa, tai ne kito jau, kaip paties lenkstudenčio
darbas --- ir tai ne kitaip, kaip paskutinėje gromatoje jis
turėjo poniai aplink tai rašyti.
--- Ir kas mane baugina, tai šitai, jog turbūt pavojus
yra tikras, jeigu mane poni persergsti, nors aš ir negaliu
suprasti kame tas pavojus.
--- Kaip tai, pana Ona? --- Jeigu jau mylite lenkstudentį, tai pavojus lengvai tada suprantamas...
--- Aš nesuprantu, kaip tokia dyka mislis gali išsitekti j9sū galvoje --- dėbtelėjus akimis rūškanai, pratarė
Onutė.
Bet Kurpiūnas vietoje nusiminti nuo nemielo pažiūrėjimo Onutės, pasidarė linksmesnis ir linksmesniu balsu
pratarė:
---
Jausmai
Svetima širdis --- patamsės, o ypač moteriška.
Ant mano pynės da ir tai stoja už mane, jog jūs niekados
neužsiminėte man nei žodį, apie tai, kas jums patinka,
kas ne. Dėl to ir aš negalėjau laikyti už negalimą
dalyką, atsimindamas Šv. Oną.
Ant šitų žodžię, Onutė metė ilgą pažvilgį ant Kurpiūno ir kaip ir su išmetinėjimu paklausė:
--- O kas mane prašė čia da užbovyti lenkstudentį,
ar ne tamsta? Kieno aš tada norą pildžiau? --- Jeigu
Onutė iš žodžių ir apsiėjimo Kurpiūno suprato ne
mažus jo jausmas, tai ir Kurpiūnas iš jos pask
utinių
žodžių ir apsiėjimo taipogi truputį suprato. Tas truputis
vienok atėmė nuo jo žadą, taip buvo dėl jo mielas ir
netikėtas. Nespėjo vargšas ir į save ateiti, kaip rogutės
atsidūrė jau ant kiemo Širminskų ir savo jausmus Kurpiūnas spėjo tik vienai Onutei išreikšti, jog padedant
išlipti iš rogučių suspaudė jos ranką smarkiau, nei pirma
kada nors.
Turbūt vienok dėl susižinojimo ir šitokio ženklo
buvo jkvaliai; nes apsiėjimas ir Onutės ir Kurpiūno
drūčiai nuo tos valandos atsimainė. ---
Pirma jie buvo pažįstami, geri pažįstami, ir labai geri
pažįstami ir kaipo tokie apsiėjo. --- Dabar... dabar jie
žinojo, jog jiedu viens kitą myli. --- Malonu jiems buvo
viens kitam nors mažą dalelę tos meilės parodyti, bet
taip, kad kiti ne patėmytų.
Malonu buvo ir baisu.
Jausmai
Kada aš matau jauną porą slepiančią savo patikimą
nuo kitų, man visados ateina ant pomietėspomietė (sl.) --- atmintis. vienas pažįstamas --- didelis negrėvas --- ką eidamas per salę iš trijų
ten esančių krėslų mokėdavo vieną koją užgauti, stuktelti
stalelį, kad nuo jo viskas nuvirstų ir atsimušti į duris
uždarytas, kad jos pravirtų negeistinai.
Kaip jis visados slėpėsi su savo negrėvumu ir niekados
negalėjo išsislapstyti, taip ir įsimylėjusi pora niekados ne
išsislapsto su savo meilę. ---
Keidošius sėdėjo už stalo namie su lenkstudenčio
tėvu ir vaišinosi. Ant iškaitusių veidų ir klumpančių
liežiuvių buvo žymu, jog vaišinosi jau seniai, ką tvirtino
tuščia bonka iš po degtinės.
---
Laiškas
Rašo man sūnus studentas, akademčikas, ---
kalbėjo, antrindamas gal šimtinį sykį, tėvas lenkstudenčio, --- rašo man: ,,Tėte, nueiki į Keidošius ir pasakyki,
tegul Onutė manęs neužmiršta". Ha! Ką tai, kūmai, ženklina?... Tegul, girdi, manęs neužmiršta!... Mano
sūnus tai rašo. O! Tai vyras!... Jis be reikalo žodį nemeta!... Jeigu jis taip rašo, tai turbūt tame yra reikalas, --- mislyju aš sau, ir kaip matai aš pas jus...
Kūmai, pilk da po stiklelį, --- skatino Keidošių, matydamas, jog tas neskubina pildyti stiklelius. Pilk, kūmai!
Pabaigs mano sūnus mokslą, tada stosime kitaip. Jis man
rašė taip ne per seniai: ,,Tėte! Siųski dabar man kiek tik
gali ir iš kur tik gali, ėmęs. --- Man tik reikia, --- girdi,
--- pabaigti mokslą, o kaip pabaigsiu, taip tai akimirka
viskas persimainys"... Tu ne tiki! Ha! Kūmai, aš
matau, jog tu ne tiki; nekratyki galvos. Na, jeigu tu
netiki, tai ot ką aš tau pasakysiu: mano sūnus, tai ne
Vincų Vincas. Ką tas jam Vincų Vincas? --- ,,Tėte! Jis
man sykį kalba, --- Vincų Vincas man tai tiek, kaip šitas
stiklelis: noriu-pripilu, noriu-išgeriu, noriu aukštyn kojom
pastatau, o jeigu užsimanyčiau, tai galiu mesti ir sumušti
į šmotelius". --- Motas jo, kūmai, tai protu filiozofo.
Gabumo, tai jis menko --- na, o ką jis man kaštuoja? ---
beveik nieko. Čion jis išsiprašo, ten išsivilioja...
,,Tėte, --- rašo man, --- kaip pabaigsiu tai tu ir pamatysi, ką aš galiu, vieną akimirką stosiu turtingas"...
Ha! Tu ne taki! Jau tai, kuinai, ką aplink pinigus, tai
jau gali tikėti, jis taip juosius jaučia nosim, kaip šuo
dešrą. --- Oho! Tai protas! Kad tikėtum, tai aš tau,
kūmai, galiu pasakyti, ką jis man rašo, --- pakuždomis
kalbėjo toliau tėvas lenkstudenčio, bet pakuždomis girto,
kurias gali girdėti per varsnas.
--- ,,Tėte, --- girdi, --- turiu aš čionai dvi mergas:
viena su šimtu tūkstančiu, kita su 10, kaip tik pabaigsiu,
tai katrą noriu, tą ir imuo."
Girdi, kūmai! Pilk da stiklelį! Pabaigs sūnus, atsilyginsime.. .
Tam tarpe Elziana Keidošiūtė buvusi vienoje gryčioje su seniais, kad jiems paduotų, jeigu ko prireiktų,
pamatė parvažiuojančius iš sviečių. --- Pamačiusi
išbėgo laukan pasitikti, --- ir pranešti naujieną Onutei,
kad lenkstudentis turi dvi mergas, viena su 10, kitą su
100 tūkstančių ir kad kaip tik pabaigs, taip ir vieną iš
jų ims. Ant šitos kalbos nusišypsojo Onutė ir paglostys galvą mylimos sesers, paragino ją bėgti į vidų ir
paprašyti motiną, kad ta pasirūpintų apie muziką dėl
jaunūmenės, kuri nori šokti.
---
Tėvas, Sūnus, Laiškas
Mes ant intencijos jo ateinančios svodbos šiandieną pašoksime, --- atsigręždama Kurpiūną pratarė
Onutė meiliai nusišypsojusi. Jaunimas išgirdęs
žodžius Onutės su juokais skubinosi į vidų daryti lenkstudenčio svodbą.
--- Ha, Onute! --- užriko, pamatęs ją lenkstudenčio
tėvas, --- šen artyn, aš tau turiu navinąnavina (brus.) --- naujiena.... Aš tau
turiu naviną tokią, jog...
Mano sūnus man rašo: ,,Tėte, pasakyki
Onutei, kad ji manęs neužmirštų... Na, o ar tu
supranti, ką tai ženklina? --- Na, šen artyn ir bučiuok
mane seni už tai... ką? Nenori? --- Ta, gal, apie
Vincų Vincą mislyji... Tas tavo Vincų Vincas mano
sūnui tik nuspjauti. Kūma! Girdėjai? Jis norėjo sykį
mano sūnui į ausį duoti.
Paškudž! Ne taip greit! --- Ne toks mano sūnus, kad
tu jam į ausį duotum, jis ėmė ir po stalu palindo. Ne
vieryjivieryti (sl.) --- tkėti.? --- Dievaži! ,,Aš, girdi, tėte, tikt šmakšt po
stalu", --- pasakojo man pats sūnus. --- Bet Onutė jau
seniai ir pėdos atšalo, o lenkstudenčio tėvas vis da giria
sūnų --- ir siurbė degtinę iš stiklelio.
Kol neprasidėjo šokiai, Onutė spėjo su Kurpiūnu
apsimainyti keliais žodžiais.
---
Studentas
Girdėjote? --- lenkstudentis turi dvi mergas mieste:
vieną su 10, kitą su 100 tūkstančių ir per savo tėvą
man siunčia prašymą, kad aš jo ne užmirščiau. --- Kas
tai būtų?
--- Dabar, pana Ona, sunku atminti, bet palaukime
toliaus. Ak, ne už kalnų ir vakacijos.
--- Turbūt jis nori kokius liežuvius ant manęs
suvadžioti, kaip ir ant Vincų Vinco, --- ar ką ir ne kitaip,
kaip mislydamas, jog aš dabojuosi labai tuomi vaikinu.
--- O gal jis ir ne toli už tiesos? --- kaip ir klausdamas, pratarė Kurpiūnas. Onutė neatsakydama jam
tiktai palingavo galvą ir jsimaišė į pulką jaunūmenės. Ilgai paskui ją vedė akimis Kurpiūnas ir ne tėmydamas
to, jog Keidošienė nuo jo akių neatitraukia, sekiodama
jo kožną žingsnį, kaip pikčiausio vagies. Instinktas
motinos pranešė jai remdamasi ant nežymių dėl kitų
ženklų, ant virbėjimo balso, ant kelių meiliau nutartų
žodžių, kad tarp jos Onutės ir Kurpiūno atsirado naujas
būdas mislių.
Nulindo senė. Nespėjo paauginti dukters, nespėjo
atsigėrėti, o jau randasi žmonės, kurie nori ją kaip vagys
iš namų išnešti ar išvežti. Et! --- vienok mostelėjusi
ranka pratarė senė į save. --- Visų tokia laimė! Kaip Dievas
duos, taip bus. ---
Bet, jeigu Kurpiūno merginimas nuliūdino Keidošių,
tai atsirado ir tokie, kuriuos stačiai supykdė. --- Prieš
Velykas gavėnioje Skriaudupys atsiuntė Keidošiams gromatą,
kurioje jis sau prašė rankos Onutės.
,,Nežadu daug, --- rašė pons Krepesorius, --- bet
ramų gyvenimą ir išmintingą vyrą ji turės už manęs
ištekėjusi".
Prasta žmona Keidošienė neištrivojo neužkeikusi.
--- O, kad ji ir velniai būt jo ramų gyvenimą. ---
Koks jau su kvailu gyvuliu gali būti ramus gyvenimas;
fiu! Ir gana; taip jam, tėvai, ir atsakyti reiktų, bet
tuščia jo --- mūsų žodžiai ak lipa prie dukters. --- Atsakyki vėlyk, jog dar per jauna, ir ikvaliai. Tegul taip
Jonas surašo.
Senis taip ir atsakė; o Jonas taip surašė.
Aplink šitą gromatą nuo Skriaudupio tėvai ir nenorėjo
nieko sakyti Onutei, bet Jonas neištrivojo, nepaerzinęs
seserį su jaunikiu ,,išmintingu ir ramiu". Juokų buvo
ne mažai, kada į kelias dienas atėjo garsas, jog Skriaudupys
susipešė su bobomis ant krikštynų ir, jog gavo išmesti
lauk nuo vyrų.
--- Ramųjį tavo, matai, statiniais glosto, --- erzino
Jonas.
--- Aš duočiau da vieną taip paglostyti, --- šypsodamasi atvertė jam Onutė, --- tik gaila, jog manęs neklausia.
--- Tu tik pasakyki man, aš jau pataikinsiu ir neklausęs. --- Netikėtai pratarė Jonas, išgirdęs nuo Onutės
tokią kalbą.
--- Da nuo manęs, Onutė, neslėpė nieko --- pridėjo vyras
truputį pamislyjęs --- ką nereiks tėvams žinoti, tai jie ir
nežinos. O jau jeigu reikia tave kur nor užstoti, tai ne
kas bitas užstos, kaip tik aš. ---
--- Dėkui Dievui, Jonuti, da ikšiol tokio reikalo nebuvo ir gal būti, jog ir ne bus ilgai... --- bet...
--- Kas gi bet? --- Tu Onutė kalbėki aiškiau. Nuo
manęs nėra ką slėpti.
--- Ot, kas Jonuti: ponia mane persergė nuo lenkstudenčio. Na, o tu žinai, jog ji ne kokia tuščiukė,
kad be reikalo persergėtų. Ir persergė taip, kad šitas
jos darbas būtų mažai kam žinomas, dėl to ir tu, Jonuti, ne
išsitarki daugiau niekam, nei tėvams niavatniavat (lenk.) --- netgi..
---
Draugas, Prisipažinimas
Gerai, Onute! Aš niekam suvis nesakysiu.
--- Ponia mane persergėjo! --- traukė toliau Onutė, ---
per Kurpiūną ir davė rodąroda (brus.) --- patarimas. nebūti pas ją iki vakacijų,
supranti?
--- Tai ko čionai nesuprasi, --- ji nenori, kad lenkstudentis žinotų, jog ji tave persergėjo. Bet ko tada
atsiuntė jisai savo tėvą per Užgavėnes?
--- O ką ji gali suprasti. Tik matyt, jog šitame
darbe ir randasi jo visas klastumas --- atsakė Onutė ir
pridėjo: viena pusa lenkstudentis siunčia labas dienas,
kita... --- ka kita? --- Nuo Kurpiūno aš iškvočiau,
jog lenkstudentis ryžosi ar šeip ar taip mane prapuldinti.
Girdi, jeigu lietuvininkus reikia naikinti, tai lietuvininkes
ypač, nei sėklos neturi likti.
--- Nerodyčiaunerodyčiau --- čia: nepatarčiau. aš jam tave užkabinti? --- atvertė
rūsčiai Jonas.
VIII
Per Velykas Keidošiuose tapo įtaisyti kliubaikliubai --- čia: supynės..
Žinomas dalykas, jog norinčių pasisupti netruko. Jaunūmenė iš apygardos nuo pietų iki vakaro, kaipo ant
jomarkojomarkas (lenk.) --- prekymetis. rinkosi; naudodamiesi proga ir vaikinai
aplinkiniai lankė Keidošius tankiau, nei kitokioje vietoje
būtų tai galėję daryti. Tarpu jų buvo tankiausiais
Skriaudupys ir Kurpiūnas. Abudu džiaugėsi pretekstu,
abudu Onutė vijo namo, bet tik svetimiems rodėsi,
jog vienokiai vijo. Kam reikėjo suprasti skirtumą, tas
suprato.
--- Petruti, --- išstūmusi per duris kalbėjo į Kurpiūną,
--- tu niekus darai, taip tankiai lankydamas. Palauk,
praleisime vakacijas, persirgsime ligą lenkstudenčio
prižadėjimą prapuldinti mane. Tada galėsi ir tankiau
būti ir tėvui ir motinai pasakyti.
--- Kodėlgi ne dabar, Onute? --- tas klausė merginos.
--- Koks tu navatnasnavatnas (lenk.) --- keistas., --- ta nori, kad lenkstudentis
parvažiavęs namo žinotų viską ir eitų žinomu keliu
su savo intrigomis. Supraski, jog tada bus lengva jam
įkąsti.
--- Aš jam dantis išmušiu kaip pasiutusiai šauniai.
--- O kas naudos bus iš to? Tiesa, tu jam dantis
išmuši, bet vis jis tave įkąs. Man rodos, geriaus
davus jam malkų pagalį kokį kąsti, tegul jis ir dantis
išsisuktų pats ir tegul gautų paskui kaip šuva.
--- Kad nemisli jis, kad jis mane įkąs!
--- Petruti, aš nežinau ar jis įkąs tave ar ne, bet
jis rengiasi mane įkąsti. Ir turiu pasakyti, jog aš jį
pažįstu geriau už tave ir mislyju, jog jis savo prižadėjimą
išpildys. Vieno aš dėlto norėčiau, kad įkąstų mane ne
skaudžiai, kad kąsdamas nežinotų kur kąsti, kur būtų
skaudu.
--- Ant šitokių tavo žodžių, Onute, aš negaliu priešintie, bet...
---
Jausmai, Pažadas
Be jokių ,,bet"... Duoki man žodį, Petruti, pildyti
viską, ką aš tau tik liepsiu, ir be rodos su manim nieko
nepradėti priešai lenkstudentį iki tam laikui, kada Dievas
pavėlys...
--- Man tave, Onute, savo pačią vadinti, ar taip? ---
pertraukė Kurpiūnas.
--- Tegul taip. Ar prižadi?
--- Gerai! Bet...
--- Be jokių ,,bet"! Dabar sėski ant arklio ir namo,
--- jau linksmai pratarė Onutė, --- kitoje nedėliojo pasimatysime.
Susiraukė Kurpiūnas ant taip ilgo termino, vienok
prižadėjimo reikia pildyti.
Užsilikęs po Kurpiūnui Skriaudupys nudžiugo, radęs
progą su Onute pakalbėti ir atnaujinti savo piršimą.
Duodamas suprasti Onutei, jog jis lauks jos suaugant ir
metus ir trejus, norins ir dabar laikosi geros mergos... ---
klausė, ar jai nenubos taip ilgas mergavimas.
Ak, tiesa
--- kalbėjo ponas Krepesorius --- jog per jaunos mergos
ištekėję už vyro nustoja ūmai sveikatos, bet tai tada,
kada pateška į rankas beprotingo kokio kaimieno, kur
neranda nei pasilsio kaip kūniško, taip ir dvasiško.
Bet už manęs pana Ona to nebus. Jeigu namie,
gyveni ramiai, tai už manęs dvigubai... Aš tuom ne
noriu sakyti, kad aš jūsų nelauksiu. Laukti lauksiu,
deįimtį metų, bet.
--- Bereikal jūs tai darytumėte, ponas Skriaudupi.
Mano tėvai gaspadoriai ir man jie geidžia vyro gaspadoriaus.... O aš, kaip žinote, prieš jų norą neisiu.
--- Ar gal tai būti, pana Ona! --- vėl suriko Skriaudupys, išgirdęs tokį nelaimingą galą savo viltims.
--- Argi jus vėlytumėte sau tamsų kaimieną vietoje
apšviesto žmogaus, norints ir ne gaspadoriaus? Ag ir
idealas jūsų, ans Vincų Vincas irgi ne negaspadorius,
o tik, ak, už jo jūs eitumėte.
--- Ponas Skriaudupi, aš nesakau ar eičiau už jo, ar
neirziau. Aš tik sakau už ko mane tėvai leistų ir už
ko teks eiti.
A, dabar suprantu, jūsų širdis užimta Vincų Vincu
ar lenkstudenčiu, tų gal laukėte, vienok veltui?...
--- Perprašau! Man trunka laiko tokią kalbą klausyti,
--- užpykusi Onutė atkirto ir įėjo atgal į stubą, palikusi
poną Krepesoriq anapus durų apdūmotiapdūmoti (brus.) --- apgalvoti. savo žodžius. ---
Toks atsisveikinimas vienok nei pertarnavo ponai Skriaudupui ant rytojaus vėl ateiti į Keidošius --- ,,naudojantis iš laisvos laiko" pasisvečiauti ir ,,kojas praminti".
O ,,mynė" jisai tas ,,kojas" per apygardą. Kaip ans
vargšas šunelis. Į trečią dieną vėl atsilankė, bet
jau Onutės suvis ne matė... ir eidamas namo grasino,
kumščius sugniauždamas.
---
Vyras, Moteris, Santykiai
Na, gerai! Tu dabar mandraugi, palauk! Pateksi tu
ant galo į mano nagus, tada tu pamandrausi! Aš
tave tada pamokysiu... Nenori būti guodojama pačia,
tai pabandysi pirmo dumblo; panardys tave lenkstudentis
į jį, pasibovys su tavim... O aš ištrauksiu tada
tave iš dumblo ir skalbsiu... Ka! Ka! Ka! Ir skalbsiu! ---
juokėsi pats savo žodžiams.
---
Pinklės
Betgi ir kytro esama to lenkstudenčio, ---
kalbėjo toliau, gniaužydamas kišenėje ranką, --- kaip jis
mergų prigimimąprigimimas --- prigimtis. žino, ot ir moka apsieiti su jomis; juokai
tik ką jis rašo apie Oną. --- Tai sakydamas ištraukė iš
kišenės sugniaužytą laišką ir eidamas, ėmė skaityti:
,,Pernai aš pradėjau su Onute intrigą, paskui užmečiau meškerę; taip mislyju, jog kvaila gružo išsižios...
ir per vakaciją pasibovysiu mielai. Prašau vienok
ne mislyti, jog aš eisiu jūsų mylistai, pons Skriaudupi,
į kelią. Tegul Dievas mane myli! Nori sveikas su
jąją bovytis, tai bovykis, nori už pačią vesti, tai veski,
man tai vis tiek, nei sveiks man, nei aš sveikam kelį
nepastosime; ką sveikas daugiau pelnysi, tą man bus
linksmiau... To man mažiau triūso reiks. Susimildamas,
paminkštinki iki man parvažiuojant".
--- Ir velnias žino, ar tai kytrumas, ką jis daro, ar tai
stačiai kiaulės darbas --- niurnėjo toliaus Skriaudupys.
Kad ne prierašas, tai beveik ir parodyčiau šitą gromatą
Keidošiams. Ot, būtų trinksmo. Bet prierašas, tegul
jį ir velniai! ,,Kad tamstai neateitų pagundimas išduoti
mane Keidošiams, tai turiu priminti, jog pas mane
randasi kelios popierėkės su tamistos parašu". Ir
pagundė tada mane velnis nurašyti į jį apie savo
mislis!...
Ant rytojaus nuo Skriaudupio ėjo gromata į lenkstudentį, iš kurios mes imame tiktai menką straipsnį:
,,Tankiausiai Keidošiuose būnu aš, paskui jų giminės. Iš reto Širminskai, iš kurių vienas šiame pavakaryje
veda pačią. Sykį mačiau Kurpiūną, katras dabar
užimtas labai savo namais ir sodu. Klausi sveikas, koks
vyras labiausiai dabojasi Onutei? Man rodos, jog po
senovei jos idealu yra Vincų Vincas. Bet iš tikro dėl to aš neturiu jokių pamatų --- galbūt per tai, jog ir
sveikas užimi juos širdį nors ir tai irgi sakau be pamato.
Vieną galiu pasakyti, jog jos širdis užgauta ne mūsų
kampo gyventojais. Beje! pati Ona man išsitarė, jog
ją tėvai nori atiduoti neatbūtinai už gaspadoriaus.
Žinomas dalykas, jog tai tik žodžiai, kol nėra geresnės
partijos.
Bet tai atveda mane ant mislies, jog ji teks ant galo
pagalios Širminskučiui, --- jeigu neims jos Vincų
Vincas ir jeigu sveikas pasibovyjęs, nesusimilsi ant jos".
Keidošių namuose tame tarpe ėjo viskas savo keliu.
Onutė mokino Elziukę ir audė kortus dėl namų
reikalo. Elziukė, prašvitus pavasariui, pradėjo vaduoti
Onutę sode ir darželiuose. Vincas parsiuntė sėklų
visokių naujų kvietkų, dėl darželių; pagamino truputį ir
ir dėl sodo, bet ryželiai parkeliavo labai prastame padėjime
ir pasirodė netinkančiais dėl skiepijimo...
Ant galo parnešė gromatą iš pačtopačtas (sl.) --- paštas., kurioje Vincas
Keidošius tėvams rašė apie sugrįžimo namo, po poros
nedėlių.
Visi namai sujudo. Sujudo ir Onutė, bet prie jos
džiaugsmo kaip kada smelkėsi ir jausmas grąžinančio
pavojaus, vienok buvo tai reti tarpai. Ko tolin, to labiaus
ji pradėjo užmiršti apie lenkstudenčio užmanymus.
Palengva vėl pradėjo ji atgyti, su jąja, tartum, pradėjo
švysti vėl namuose Keidošiaus.
Parėjo ir nuo lenkstudenčio į Keidošius gromata
pilna visokių vylių ir skystumų, vis apie Onutę.
--- Turbūt, jis ją rašydamas mislyjo ir mane praskiesti --- šypsodama kalbėjo
Laiškas
Onutė į brolį Joną. Ant
galo kaip garniai pasirodė grįžtanti iš mokslų vaikinai
ir vaikai. Parvažiavo iš mokslų ir jauni lietuviai, o
paskui juosius parsekė lenkstudentis, kaip seka tamsus
šešėlis pagal ir šviesiausį daiktą. Žilos jo kiaulinės
akys jau šnarinėjo į antrą dieną po Keidošiaus namus
ir vuostė orą. Turbūt, visuomi --- kuo liko labai užsiganatinęs, nes eidamas namo linksmai trynė rankas ir mušė
savo tėvo šuniuką, kurs paskui jį į Keidošius nusekė,
kol tas nedasiprotėjo, pametęs savo valdoną pabėgti.
Vienok antrą sykį grįždamas iš Keidošių lenkstudentis, jau šuniuko nemušė ir rankų netrynė. Nelinksmesnis buvo jisai, kada grįždamas namo sutiko Skriaudupį,
išėjusį ,,pasinaudojant iš laisvos progos pramankštinti
kojas".
--- Kaip eina širdingieji darbai? --- paklausė tas
pirmiausiai.
--- Nėra kuomi girdės iki šiamlaik. Norėjau aš
bejuokaudamas atlikti darbą, bet, kaip matau, čion reiks
su atsidėjimu padirbti.
--- Ar kliūtis atsirado? --- šypsodamas paklausė
Skriaudupys. Ir nesulaukdamas atsakymo, klausė toliau:
--- Kas kliudo, ar tėvai, kaip man, ar gal Vincų Vincas?
--- Ką tėvai! Tėvai mane gerte įsigertų. Bet kaip
matyt, tas Vincų Vincas čion giliai sėdi širdyje; nebereikal Onutė važinėjo net jį aplankyti. Reikia pirmiausiai
tą jos idealą išmesti laukan iš jos širdies.
--- Tai ne taip gal būt lengvas dalykas.
--- Ot, šneki sveikas niekus! Eime pas mane, o pamatysi, kaip tai lengva.
Ir du draugai nusivedė į Škeredelninkus.
Porą dienų po šitam kunigas prabaščius nedėldienyje, sutikęs po mišių Onutę, ilgą kalbėjo jai pamokslą
apie niekumą Vincų Vinco ir apie gerumą lenkstudenčio,
gąsdindamas ko ne amžiną prapulčią, jei ta eitų už tokio
bedievio, kaip Vincų Vincas. Onutė išklausė kantriai
pamokslo, nieko neatversdama ir žodžio vieno nepasakiusi.
Visą savaitę nebuvo lenkstudenčio Keidošiuose. Nedėldienyje pasirodė vėl su labai neva nuliūdusiu veidu ir
tolydžio atdusiaudamas, iš tikrųjų gi atdusdavo tiktai tada,
kada Onutė buvo arti. Atradęs valandėlę progos, senis
Keidošių padarytos tyčia, lenkstudentis atsiliepė į Onutę:
---
Pagarba, Meilė
Pana Ona! Nemokate jūs nei pažinti, nei gana
gerbti tikrą meilę. Jums kožnas keksniskeksnis --- padauža. rodosi dideliu
ir meilės vertu vyru, kožnas intrigantas meiliu žmogum....
O ne matote suvis atsidavusį jums žmogų, kaip aš, ir
meilę tokio žmogaus per nieką statote.
--- Dėl ko gi jūs taip mislyjate, jog aš nemoku tikrą
meilę pažinti ir laikyti pagal jos verčią?
--- Jeigu jūs mokėtumėte, tai seniai išmestumėte iš
savo širdies Vincų Vincą, kaipo nevertą mažiausios vietelės
tenai užimti.
--- Dėl ko gi jūs mislyjate, jog nevertas? Pagal mano
mislį jis garbės vertas žmogus, ir užsidirbo pas kožną
lietuvį nors truputį meilės.
--- Taigi matote, ką jus sakote, o aš galiu jums
vieną akimirką darodyti, jog jis pas jus neužsidirbo nei
vieną žodį užtarimo.
--- Akyva būčiau žinoti, kaip jūs tai darodytumėte.
--- Gerai, tik paprašykite jūsų brolį Joną ir Vincą, o
pamatysite...
Po valandėlės susirinko visa šeimyna Keidošių, ne tik
du broliai; bet to tik ir norėjo lenkstudentis. Tada jisai
išėmė iš kišenės popierą formoje gromatos ir paieškojęs vieną vietą davė paskaityti Vincui, pirma paklausęs
ar pažįsta ranką, kuri rašė tą gromatą.
--- Ranka lig Vincų Vinco --- tas atsakė --- bet štai
ir parašas tikrai jo --- pridėjo pamatęs parašą.
Ant storų išvirtusių lūpų lenkstudenčio pasirodė
šyptelėjimas, akys blykstelėjo, bet tai tik ant vienos
akimirkos, ir vėl ant veido atsirado nuotartingas nuliūdimas, kada jisai da kartą pirštu bakstelėjęs, pratarė:
--- Paskaitykite, ką rašo.
,,Aš ir šįmet negrįšiu namo, nes nenoriu stoti į
negeistiną padėjimą. Ak, tu girdėjai, gal, kaip pernai
atvažiavo net stačiai pas mane ta pusgalvė Keidošių
Ona, apspaudyta meilę manęs. Ji net užsimanė tapti
mano pačia, ar nors taip tekti man. O tu pats žinai,
kaip aš į ją žiūriu...
Vincas, neskaitydamas toliau, metė gromatą į žemę ir
sugniaužęs kumščius pratarė:
--- Na, laimė jo, jog jis šįmet pabaigė ir jog aš jį
daugiaus nesutiksiu... Kas galėjo mislyti?...
Tėvai, Keidošiai taip nusiminė, išgirdę savo
mylimą kūdikį taip užgautą ant garbės sunkiai, jog tik
rankas nuleidę stovėjo, nerasdami nei žodžių išreikšti
savo jausmams.
Onutė ir Jonas nusiminė taipogi, bet netikėtai jų
akys susitiko ir, turbūt, viena mislis jų galvose švystelėjo.
Jonas nekeikdamas, nei neplusdamas, pratarė tik viena:
--- Ot!... --- ir nutęsė.
Onutė tik linktelėjo galvą ant to jo ,,ot" --- o praeidama kaip ir netyčia pro Joną, pratarė iš tyko:
--- Prasidėjo!... Supranti?
--- Aha! Suprantu! --- tas atvertė taipogi iš tyko.
--- Tėte! --- rėkė Vincas --- aš tuojaus balnoju arklį
ir joju į Vincus, papasakoti tėvams, koks jų sūnus Vincas.
--- Kaip sau nori! --- mostelėjęs tėvas ranka pratarė
ir atsidusęs pasitraukė šalin.
Kada arklys Vinco buvo jau gatavas, Jonas brolis
priėjęs prie Vinco sukuždėjo:
--- Vincai, nejok į Vincus!
--- Kaip tai nejoti? --- paklausė tas.
--- Jeigu Vincų Vincas ir kaltas, tai kuom jo tėvai
kalti? O jeigu ne kaltas?
--- Kaip ne kaltas? Ar tai aš jo rankos nepažįstu?
Tu nežinai pats ką kalbi.
--- Taigi, Vinceli, aš ir kalbu dėl to, kad aš vis
tik geriau žinau, nei tu.
--- Sakyk man aiškiau, nes aš tavęs šiandien nesuprantu.
Ir Vincas sakė tiesą. Jonas beveik visados tylėdavo
nesikišdamas į svetimus darbus, šiandien gi nežinau dėl ko
prašneko. Jeigu būtų draudęs Vincą tėvas, tai Vincas
būtų jau seniai pėsčias bebėgąs į Vincus, bet draudė jį
dabar Jonas, kuris niekad beveik lūpų neatverdavo. Tai
sulaikė Vincą.
--- Ką tu šiandien matai, tai mudu su Onute laukiame seniai ir vargiai su tuomi pasibaigs. Tai darbai
lenkstudenčio --- tęsė Jonas.
--- Bet parašas Vincų Vinco!...
Taip šnekėdamiesi du broliai išsilydėjo į lauką, kur
rado jie sau ramesnę vietą pašnekai.
Ten Jonas išpasakojo Vincui viską, ką jis tik žinojo,
o išpasakojęs pridėjo.
--- Dabar, Vinculi, tu jau ant arklio ir joti joki į
Vincus. Persergėki tėvus apie darbus lenkstudenčio
tegul žmonės žino, jog mes suprantame kas čionai darosi?
Bet paprašyki jų, kad jie kalbėtų, būtin tu buvai pas
juosias bartis. Tai neduos lenkstudenčiui iš tikro pikta
padaryti Onutei.
Pavakaryje, kada sugrįžo Vincas namo, lenkstudentis
prie visų prašė Onutės rankos --- pridėdamas, jog norints
jis ją nuo seno myli, vienok imti galės tiktai po pabaigimui, o dabar prašo vieno, ne leisti jos už vyro, pakol
jis ne pabaigs.
Senis Keidošius, išgirdęs šitokius žodžius po
paskaitymui gromatos Vincų Vinco, labai nudžiugo ir
sugriebęs į glėbį net pabučiavo lenkstudentį, kiti gi
šeimynykščiai šaltai klausė žodžių žmogaus su kiaulės
akimis. Keidošienė, paklausta per patį, ką jį į tai sakytų,
atsiliepė:
--- Et, tėvai, ne mudviem su Onutės vyru gyventi,
tik jai, tai kaip ji nori, tegul sau ir daro. Onutė gi rado
greitą sau atsakymą:
--- Tėtuli, dar aš par jauna, o per metus visko
dar gali atsitikti, tai ką dabar ir kalbėti. Lenkstudentis,
su kurio mieriais šitokie atsakymai kuo labiausiai tiko,
nei ne mislyjo įsistosi, kad jam tvirtesnį duotų atsakymą
ypač atsikėlęs padėkavojo visiems, kad jam paliko viltį,
parvažiavus kitą metą pavadinti Onutę savo pačia.
Tokiose kalbose visą bendriją užpuolė naktis ir lenkstudentis liko nakvoti Keidošiuose.
Naktyje pakilo riksmas Onutės gryčaitėje ir gerai,
jog arti nakvojo brolis, Jonas, tai tas ūmai įbėgęs
davė jai pagelbą ir atginė nuo lenkstudenčio, užpuolusio
ant merginos suvis žvėriškai.
Lengva suprasti ką pelnė lenkstudentis. Yra
patarlė: sumušė jį į kartę obuolį, bet kalbant apie
lenkstudentį ir tai dar nesuvis būtų teisybė, nes obuolis
ne turi dantų, o lenkstudenčiui ir vieną dantį išmušė.
Žinomas dalykas, jog po tokiai operacijai, lenkstudentis
išsiundytas šunimis grįžo vidunaktį į tėvus.
--- O šunies kumpis, Škeredelninkos! --- keikė
Jonas, --- minės jis mano ranką visą amžių! --- Ir tiesa,
minėjo.
Pyktis
Nuo tėvų šito atsitikimo argi negalėjo paslėpti, nes
ant riksmo Onutės, atbėgo ir tėvas, kurs matė tik galą
šito pikto užsikesimo, nes kitaip šito atsitikimo ne gali
ir užvadinti. Ir Onutė, ir Jonas laukė jo atminę mylį
niekšo.
IX
Dvi nedėlias negirdėti buvo nieko apie lenkstudentį ir
Onutė jau buvo besidžiaugianti, kad lengvai atgrėsė
niekšą nuo pikto.
Sekmadienis
Bet džiaugsmas pasirodė per ankstyvu. Nedėldienyje
netikėtai važiuodami pro šalį užsuko du apicieraiapicieras (lenk.) --- karininkas. į
Keidošius. Neva pirkti, neva kelio klausti --- veltui
senis siekėsi jiems kiek galėdamas išreikšti, kad jis
nieko neturi dėl pardavimo ir kelio nežino dėl jų; tie
sėdėjo sau kaip ir lūkuriuodami ko. Ant galo paklausė
genio stačiai, kur duktė. Tada Vincas atsake jau už tėvą:
--- Sesuo mano ten, kur jai pritinka ir jums tai
ne galvoje. O aš jus pačius prašau laukan, jeigu
nenorite, kad ne būtų sudarytas per policiją aktas apie
jūsų įsiveržimą į namus ir apie jūsų nedorą apsiėjimą
namuose, pritinkantį ne apicieriams ciesoriškos kariuomenėsciesoriška kariuomenė --- cariška kariuomenė., tik valkatoms nuo vieškelio.
Tokios šnekos buvo netikėtos pasekmės. Apicieriai
papasakojo, jog juosius atsiuntė lenkstudentis, užtikrinęs
jiems linksmą praleidimą vakaro.
Kitam nedėldienyje pora viršininkų policijos atsidūrė
Keidošiuose. Bet kaip lengva buvo apicieriais pasiskirti,
taip sunku buvo atgrėsti policijantuspolicijantas (lenk.) --- policininkas.. Reikėjo pašaukti
vietinę kaimo policiją, reikėjo šaukti svietą ir tiktai su
tokia pagelba vos ne vos pasisekė išvesti iš namų
įgėrusius viršininkus.
Vincas apie apsiėjimą jų namuose tėvo nurašė
skundą prie gubernatoriaus, iš kur gavo didelį pabarimą
tie, bet per tai tik dar pikčiau stojo darbai Keidošiaus.
Viršininkai prižadėjo jam atkeršyti. O kas nežino,
jog mūsų kampe ir nekalčiausią žmogų, kiekvienas
viršininkas gali prapuldyti suvis. Žinojo tai Keidošius, bet negalėdamas nieko gintis, atsidavė ant Dievo
valios --- kaip bus taip bus --- kalbėjo senis, o ginsiuos
ir ginsiu vaikus iki paskutiniajai. ---
Apypietėje sykį parbėgo piemenukas iš žirnių ir
pranešė Keidošiui. ---
--- Dėde, kažin ko po mūsų lauką valkiojas
lenkstudentis.
--- Ką jau nieko gero ne laukti, --- pratarė senis
pačiai, --- jau tas šuva vėl pasirodė. Gailu man tik,
jog jį tada Jonas suvis neužmušė; vienu varnu ant
žemės būki mažiaus.
--- Et, tėvai! Dievo valia, --- pratarė pati.
Senis atminė, jog ne prieš gerą pasirodė
lenkstudentis.
Ant rytojaus į Keidošius, iš miesto apygardinio
atvažiavo viršininkai krėstikrėstas --- neaukštas, bet stambus., terp kurię buvo vienas iš
tarpo išvytųjų.
Keidošius, jausdamas save nekaltu, davė jiems nuo
viso raktus ir skatino krėsti.
--- Krėskite ponai ir pažiūrėkite, ar rasite ant manęs
krisląkrislas --- šapas, trupinys..
Kad galėtumėme suprasti tolimesnius atsitikimus,
pažiūrėkime, kas daros pas lenkstudentį.
Ant lovos stubelkoje, mieste, gali lenkstudentis
tą vakarą prieš kratymą Keidošiaus, o šalip sėdi
Skriaudupis.
--- Atsimeni sveikas, kaip man rašiai, kad aš
paminkštinčiau Oną Keidošių prieš tamstos parvažiavimą? Kaip matai paminkštino ir sveiką...
Ka! Ka! Ka!
--- Ką tu čionai su savo kumeline smailkalbe
dalendi! Argi tu negirdėjai niekados nors priežodį
išmintingą, jeigu neskaitei savo amžiuje nieko...
Tegul sau nors šitą: mėgsti ant rogučių važinėtis,
mėk ir rogutes vežiuoti; arba dar geriau: atsitikimas
jaunikiui ne sarmata.
--- Tamsta, aš ne tai ir noriu kalbėti, mane tik
dyvija, kaip jūs o kytriai Keidošiams užmokėjote už...
--- Kodėl nepasėdėti, naktis da ne ūmai prasidės.
O man suvis ne malonu būtų, kad man kas pamatytų su
tokiu darbu.
Ant rytojaus apie pietus praviro durys Škeredelnikučio butelio ir per atidarytas duris pasirodė išgąsdinta
galva Skriaudupio.
--- Tamsta namie? --- pakuždomis paklausė, tykiai
priverdamas duris paskui save.
--- Na, matai, o kas pasidarė?
--- Sumaišiau turbūt pundelius gazietųgazieta (lenk.) --- laikraštis. ir ne tą
palikau rogėse.
--- Na, tai kas čionai toks baisus? Nueik atgal ir
permainykite.
---
Sumišimas
Lengvai pasakyti! Patėmyjęs savo klaidą aš
šiandien bėgu, kaip sakai padaryti, bet girdžiu jau
policija erža su Keidošių lauke, ties šioželkašioželka (brus.) --- kūdra. --- ,,Tai
pakišta Škeredelninkučio, ne kitaip" --- girdžiu rėkia
Keidošius. Na, aš kaip niekadėja, pro šalį ir pas jus
greičiau pranešti.
--- O kad tave gi ir velniai su tavo kvailu darbu! ---
užriko Škeredelnikutis, --- prapuldei mane dabar... Bet
palauk, ten numeriai su ištrintą pavardę... Vienok atsargumą gerai užlaikyti.
Tai pasakęs išbėgo i kitą galą ir girdėti buvo, kaip
liepė kinkyti arklį ir vežti valizą pas prabaščių, žadėdamas išpildyti norą prabaščiaus ir pagyventi pas jį
kelias savaites.
--- Sakyk tėte, jog šiandien pavakarį ir aš pats pas
prabaščių būsiu.
Išsiuntęs daiktus Škeredelnikutis lig aprimo truputį
ir pavaikščiojęs po gryčaitę, atsiliepė į Skriaudupį:
--- Bet kaip sveikas galėjai apsirikti?
--- Aš iš tikro ir nežinau, ar apsirikau ar ne, vienok
matydamas likusį rankose mano pundelį gazietų, kitaip
mislyti negalėjau ir bėgau pas tamstą pažiūrėti į atneštąsias.
Metęs pundelį Škeredelnikutis atvertė:
--- Nėr čionai ką abejoti, kad apsirikai; vienok jau
tai reikėjo būti be galvos, be akių. Reikėjo būti tokiu
kvailiu, kaip tamsta.
--- Nesiskubinkite taip jau kvailyti mane, gal ne tiek
aš kaltas kaip tamsta. Dėdamas į rugius pundelį gazietų
aš peržiūrėjau kokios; žiūriu ant viršaus, lietuviška
gazieta. Na, aš mislyjau, kad ir visos tokios. Mano
kaltė, kad nepažiūrėjau toliaus...
--- Na, matai ir pats prisipažįsti. Bet tai da vis
nieko. Gal tie nesupras, kas čion darosi ir netikės
žodžiams Keidošiaus.
--- O jeigu tikės? --- paklausė Skriaudupis, --- ką gali
žinoti.
--- Ot, kvailus esi, --- rūsčiai atvertė Škeredelnikutis, ---
žinoti lengva. Jeigu sutverę Keidošius atveš į miestą
ir patupdys, tai ženklins, jog ant Keidošių neužsitikėjo
ir jog man jokio pavojaus nėra. Jeigu jį neims, tai
reikia bėgti, daugiaus nieko.
Pora, Jausmai
Dvi valandėles po šitų kalbų pora drauge ėjo keliu
lauko Keidošių slėpdamiesi į javus ar parkasus, kada
artinos koks nors vežimas arba žmonių pulkas. Taip
darydami atėjo ties kryžkelio Keidošių ir čionai pasislėpė
rugiuose. Po valandėlės iš Keidošių kaime išvažiavo
krėtikai, paskui juos, raibas išjojo Vincas. Tai matant,
galvoje Škeredelnikučio pabalo visoki abejojimai... o
išgirdus šneką Vinco su viršininkais, abejojimai pavirto
į tikrą pavojų. Tarstėsi tie iš krūvos peržiūrėti raštus
gazietų ir suimti visą burį tokių, kaip Škeredelnikutis, ---
sekdami žinias, kūnas galės duoti netikėtas pas tokius
niekšus kratymas.
--- Taip jus mane ir suimsite, --- praniurnėjo Škeredelnikutis, --- lydėdamas akimis policiją, --- palaukite! Da aš
jums darbo užduosiu; atgieždamas kvailiui, ką mane
prapuldė, --- su šitais žodžiais metė jis atgal savęs akis, kur
sėdėjo Skriaudupis; bet to ir pėdos atšalo.
Turbūt dasiprotėjo, jog nuo tokio sėbro, kaip Škeredelninkas, dabar jis negalėjo laukti nieko gero.
--- Na jeigu taip, --- murmėjo Škeredelninkas, --- tai
man nėra ko čionai daugiaus laukti; Skriaudupys gali
kožnoje akimirkoje mane išduoti. Trūkistrūkis --- traukinys. gelžinkelio eina
ant septintos; kol aš patenku ant stacijos bus ir laikas.
--- E, kad taip galėčiau da laukti nors iki rytdienos,
atkeršyčiau aš ne vienam, --- grieždamas dantimis
niurnėjo kiauliakis Škeredelnikutis.
Nuo tos gadynės išnyko jis iš apygardos.
Tame tarpe, kad Škeredelnikutis drožė ant stacijos,
Skriaudupys išnėręs iš rugių per laukus per pievas
stačiai patraukė pas prabaščių, pas kurį tame laikę
jau buvo atėjęs gandas apie kratymą Keidošių.
--- JagamastiJagamasti (lenk.) --- Jo didenybe.! --- dvėsuodamas kalbėjo Skriaudupys
įsivertęs į kleboniją, --- tik ką policija krėtė Keidošius,
kur rado popierius išduodančius Škeredelnikutį; dabar
ji važiuoja į miestą krėsti Škeredelninkus, o tėvai dasižinos, jog pas jus yra valiza to vaikino, kurioje randasi
vieni tik persekiojami ir uždrausti dalykai.
Prabaščius tai girdėdamas ir rankas nuleido; paskui
truputį atsipaikijęs pratarė:
--- Sudeginti: bet gal ir nespėsiu!
--- Ne taip kunigėli! --- pratarė Skriaudupys, --- liepkite pakinkyti vieną arklį dėl manęs, aš sėsiu į vežimėlį,
įsidėsiu valizą ir rasiu jai vietą ar upėje, ar girioje.
O jeigu imsite deginti arba slėpti kur nors, tai liks pėdos
žymės.
--- A, tai tiesa vaikeli! Imki tu ją nuo mano galvos...
Po valandėlės iš klebonijos išvažiavo Skriaudupys
lydimas karštų prabaščiaus maldų, kad jį Dievas
paneštų kuo ūmiausiai ir kuo toliausiai nuo jo.
Girioje Skriaudupys numetė valizą į laužą ir nuvažiavo
toliaus, taip mąstydamas, kad sutiks ką nors keliu einant
iš pažįstamų. Ir tikrai, sutiko vieną stubelninką iš bažnytkaimio, kuriam davė parvažiuoti kunigo arklį, nevai
muistantis labai girioje nuo sparvųsparva --- giliantis ir kraują čiulpiantis, į musę panašus vabzdys..
Džiaugsmas
Iš tikrųjų gi Skriaudupys ieškojo tik progos aprevidavoti valizą, kurioje galėjo ir turėjo būti ir jo dvi-trys
nelaimingos gromatos. Ir šita viltis taipogi neapgavo
Skriaudupio; tarpu cielos krautuvės visokių įtalpų gromatų
rašytų įvairių liuomų žmonėmis ir vis kompromintavojančių rado ir savo gromatas su antrašu ,,kvaitenos
Skriaudupio". Pirmuoju darbu buvo sudeginti jas, ir
kada vėjas išmetė pelenus gromatų, Skriaudupys iš džiaugsmo ant visos girios užriko:
--- Ura!
Tame tarpe per girią grįždamas Keidošių Vincas
užgirdo šūksmą ir pamislyjęs, jog tenai smaugia kas
Smogų, paspaudė arklį priešakin.
Šūksmas prisiartino sykį ir antrą; sekdamas jį
Vincas nušokęs nuo arklio ir pririšęs jį prie šakos,
pasileido į girią. Lengva suprasti jo dyvus, kad pamatė
Skriaudupį triūsiantį ties valizą. Nieko nesakydamas
norėjo Vincas grįžti atgalios, bet anas jį patėmyjo ir
sušaukė:
--- Ot, tai pataikei į laiką! --- Eik šian artyn nebijokis, čion nėra plėšikų ir niekšų!
--- O ką čion tamsta veiki? --- paklausė Vincas,
stebėdamas į darbą Skriaudupio.
--- Taigi matai, tu manęs da turi klausti, ką aš
veikiu, o aš tavęs neklausęs žinau: kur buvai, ką
veikei.
--- Na, vargiai bežinai, --- atsiliepė Vincas.
--- Ne tiki man? Gerai! Klausykis! Savai tu policijoje žiūrėjai gazietas rastas ties šioželka; paskui buvai
su policija krėsti Škeredelninkučio, ieškojote valizos
su turtu jo...
--- Pfu! Iš tikrųjų, kaipgi tu gali tai žinoti! ---
Žingsnį atgal žengęs, paklausė Keidošiukas.
--- O valiza kaip matai, ot kur guli! --- Neatsikeldamas traukė toliaus Krepesorius, užsiganatinęs įspūdžiu
padarytu ant Vinco.
--- Susimildamas, tu man pasakyk kokiu būdu viskas
tau žinoma? --- antrino klausimą Keidošius.
Dabar Skriaudupys mosterėjęs ranka pradėjo pasakoti
viską apie Škerdelninkutį, ką jis žinojo ir kas atsėjo
pastarose dienose. Iš šitos, gana ilgos, pasakos
Vincas dasižinojo, jog tą gromata, dergianti Onutę,
kurią jisai skaito, rašyta nėra per Vincų Vincą; iš tikrųjų
falsikavo du sėbraisėbras (brus.) --- blogų darbų dalyvis, bendrininkas.:
--- Skriaudupys rašė tekstą pagal žodžius Škeredelninkučio, o tas padėjo ranką. oliaus dasižinojo ir
apie tai, jog Krepesorius per savo kvailumą patekęs į
nagus kiaulakio, turėjo jo klausyti. ---
--- Broluti! --- kalbėjo teisindamas Skriaudupys, ---
dabar tik aš jaučiu po savim žemę tvirtą, o kol ne
mačiau sudegintų savo kvailų gromatų, dėl man rodės,
jog mano kojos stovi ant lumpuojančios po manimi
balos, kuri gali kiekvienoje akimirkoje atsiverti ir
praryti mane. Pažiūrėk ir pats į ką aš per tą laiką
pavirtau.
Tiesa, Vincas pažiūrėjo į Skriaudupį, bet nieko
tokio nepatėmyjęs, tik šyptelėjo. Tarpu savęs dabar
juodu susikalbėjo peržiūrėti palaikus niekšo kiaulakio ir
jeigu kas iš tokių jau gromatų kaip Skriaudupio, tai
sudeginti, arba su savimi paimti, kad ne žūtų nereikalingai
apgautas per niekšą svietas.
Tokių vienok gromatų rados ne per daug. Bet
apsčiai buvo kitos įtalpos, tarpu kurių viena liudijo
apie tai, kad Škeredelninkutis jau ženotas...
Gromatos, kompromitavojančios nekaltus žmones,
visas sudegino, o likusias pametė girioje ant loskos oro
ir vėjo.
--- Ar nebūtų geriau likučius padarus policijai
į naugus? --- paklausė Skriaudupys, --- ar tokiu būdu
nepasirodytų aiškesnė jūsų nekaltybė?
---
Teisybė
Ne! Tatai bus nereikalingas darbas; rastam
pundelyje gazietų, gana buvo žinių mūsų nekaltybės ir
kaltės Škeredelninko. Po lietaus radosi sausos vietoje
lietuviškų --- rusiškos uždraustos; paskui pėdos
čebatų su padkavėlėmispadlavėlė (lenk.) --- pasagėlė.... ---
--- O šimts velnių! --- suriko, patraukdamas kalbą
Skriaudupys.
--- Ant galo parašai ranką Škeredelninkučio daryti
ant kraštų gazietų... Ir kaip matau, tai tiesą nusakė
ir pulkauninkaspulkauninkas --- kareivių būrio viršininkas. žandarmų, jog tai ne tas gazietų
pundelis buvo padėtas per apsirikimą nakties laike,
patamsyje. Ir jog antrą puodelį turėjo kur nors jisai
nuslėpti.
Šnekėdami taip Krepesorius su Keidošiuku pavakarį
parkeliavo į Keidošius, kur rado Kurpiūną su Širminskučiu, atėjusius pažiūrėti, kas daros ir ar negali kuomi
gelbėti žmonių.
Diena, prasidėjusi labai pavojingai ir liūdnai dėl
Keidošių, pasibaigė ne tiktai linksmai.
Kurpiūnas gavo dabar nuo Onutės pavėlijimą
pakalbėti su tėvais ir nutarė su šiais duoti ant užsakų.
--- Mat sau mykė po nosiai Skriaudupis žiūrėdamas į
jaunųjų porą. Tiesą ji sakė, jog teksianti gaspadoriui.
Ir aš nesupratau... Bet ir suprasti sunku buvo beveik
nesimatydavo. Mm! O sutverta, tartum ypatingai dėl
inteligento ir išmintingo žmogaus su ramu gyvenimu,
kaip mano. --- Na, užauga Elziutė, ta gal bus išmintingesnė. Palauksiu da.
X
Šventė, Džiaugsmas
Per šv. Oną buvo pirmieji užsakai Onutės. Po
Mišių prigužėjo namai Keidošių pilni svieto. Buvo
kartingai abudu, buvo iš aplinkinių pažįstamų gaujos
ir inteligentų ir visokių. Vieno nebuvo: Vincų Vinco.
--- Tai da užsilikę darbai Škeredelninkučio, jo to
vaikino nėra, --- kalbėjo Kurpiūnas, ir ypatingai vaišino
tėvus Vincų Vinco, pritardamas:
--- Gerkite ir valgykite ir už save ir už savo sūnų,
kurio čionai nėra, o kurs turėtų būti.
Vieno visi gailavo, jog jau nebus tokių linksmių
varduvių Onutės, kaip iki šiol būdavo.
Menkai lieka dalykų papasakoti iš gyvenimo Onutės
Keidošių. Ištekėjus už vyro, atsiėmė pas save ant žiemos
Elziukę; pavasaryje vienok turėjo prašyti ponios iš
bažnytinės ulyčios, kad priimtų mergaitę nors ant trumpo
laiko pas save.
Naujas varduves Onutė Keidošių paskutinį sykį
šventė pas tėvus. Da dukterį trijų mėnesių ant rankų
priiminėjo ji svečius vaišindama meiliai po senovei.
Elziutė paugėjus truputį, vadavo dabar Onutę ir motiną
prie svečių. Keli klerikai ir keli studentai sutartinessutartinė --- daugiabalsė lietuvių liaudies daina.
sode giedojo, o seniai susiedaisusietas (brus.) --- kaimynas. apie stalą šnekučiavos.
Tarpu senių sėdėjo prabaščius su jaunuku; prie jų prisėdo ir Onutė.
--- Girdėjai Onute naviną, pratarė jaunukas, --- Vincų
Vincas, sako, su stačiatikę apsiženjjęs.
--- Jeigu tai tiesa, kunigėli, tai padarė jisai klaidą
didelę iš savo pusės, bet kaltinti aš jo negaliu.
--- O kasgi kaltas? --- paklausė, pakėlęs galvą prabaščius. --- Ar tai neištvirkimas; ar tai ne bedievystė
jį vedė ant tokio darbo? --- Tokie darbai neliks be
koronėskoronė (lenk.) --- bausmė, nelaimė. Dievo, ne tik ant ano, bet ir ant šio svieto.
Aš seniai tai pranašavau ir dabar matote kaip išsipildė
mano žodžiai ant Vincų Vinco, kad jis niekai ir paklydėlis.
--- Tai galite girdėti ir nuo kitų dievobaimingų žmonių.
---
Teisingumas, Gailestingumas
Kunigėli! --- atsiliepė užsirūstinus Onutė, --- visi
mes žmonės ir niekas iš mūsų be nuodėmės prieš Dievą
neišgyvena ant svieto, nors ir malonu kiekvienam vaiskiuvaiskus --- permatomas. rūbu stoti ant sūdo Dievo. Tik vieni iš mūsų
teršia tą rūbą per piktą valią, kiti per įžūlumą, o yra
tokie, kurie per nelaimę supurvina šviesų rūbą. Bet
tankiai pasitaiko ir taip, jog einantį tiesiu keliu įstumia
per piktumą kitas į purvyną, balą. Argi, kunige
prabaščiau, jūs mislyjote, jog Dievas koros suterštąjį?
Ne! Jis pareikalaus ant atsakymo tą, kurs įstūmė savo
brolį į purvą. Keli metai atgalios ar nesigyrė Škeredelninkutis, jog jis apskelbomis nedaleis Vincų Vinco
sugrįžti namo į tėvynę? Ar tarpu to skelbiko ir teršiko
Vincų Vinco nusirado ir kitų išskyrus Škeredelninkutį. Ar
neuždarėte jūs vaikinui kelio į savo tėvynę, o dabar,
privertę jį užsilikti toli nuo tėvynės kaltinate, jog jis
vedė svetimtautę ir svetimtikę? Ir kunigas kaip matau,
randate save teisiu, o kaltu tik Vincų Vincą! Ka kunigas nori apgauti!...
--- Gana kunigėli sekti keliais Škeredelninkučio ir
laikyti kalbas tokio niekšo už šventas. Jis parodė
visiems ko jis vertas...
Įpykusi Onutė da ne vieną aštrią teisybę priminė
prabaščiui, prikišdama Škeredeininkutj ir jo neteisų
dergimą visų lietuvių.
--- Onute! --- atsiliepė neiškentėjęs kunigas --- neminavokite man to niekšo, per kurį aš tiesą pasakius,
gal būti, kad padariau didelę klaidą, laikydamas jaunus
lietuvius už suvis ne gerus žmones.
--- Kaip kunigėli neminavoti? Ak, kunigas ir
dabar seki jo žodžius, kaltini vaikiną tame, kame patys
kaltesni esate. Teršėte ir kitus naujus lietuvius, kurie
tik tuomi kalti, jog myli savo tėvynę.
--- Gal būti, Onute, jog aš paklydau ir pažvilgyjepažvilgis --- nuomonė, pažiūra.
savo ant Vincų Vinco, bet aš norėjau tik gero ir jam, ir
savo kampo žmonėms. Sofizmotais aš nemislyju ginti
teisingumo savo. Dabar man po tavo žodžių man aiškesniais pasirodė darbai šito vyro. Galbūt, jog Škeredelninkutis visą laiką jį stūmė ir stūmė į purvą ir teršė
jo vardą. Mažai to, ką pats darė, jis ir kitus gaudė ir
vedė ant persekiojimo Vincų Vinco. Bet... vaikeliai ir
Vincas kaltas. Jam reikėjo iškęsti iki galo, kaip sveika
iškentei.
--- Tiesa, kunigėli, jog reikėjo jam kęsti iki galo
kaip aš kenčiau. Bet, kunigėli, jus užmirštate, jog
mane persekiojo dvi tris nedėlias, o tą vaikiną persekiojo
ne metus, ne trejus... Bepig, kunigėli, kitiems pasakoti
apie krikščioniškus jausmus ir apie krikščioniškus
darbus, pačiam vienok paduoti paveikslą; dėl kitų sunku.
Bartis ant Vincų Vinco mes visi mokame, bet nemokame
apsvarstyti tą, ką jis gero yra padaręs...
Tautiškumas, Patriotizmas
Ir užkaitusi Onutė ėmė rodyti, ką darė naudos, kaip
budino iš miego savo brolius lietuvius Vincas ir kaip
lenkai, o sekdami lenkus ir nesuprantantys lietuviai persekiojo jį. Čionai Onutė nesigailėdama taip piešė
abrozą ir teisų, ir liūdną. Iš pradžios prabaščius klausė
Onutės nekantriai. Bet ne po ilgam, pradėjo klausyti su
atsidėjimu, ant galo gaudė kiekvieną jos žodį. Da jis
pirmą sykį girdėjo taip kalbant apie lietuvius. Senos
nuomonės sujudintos pamatuose dabar iro, griuvo. Kilo
naujos. Ant veido matyti buvo, jog eina jo galvoje ne
lengvas darbas. Iro ir griuvo senos nuomonės, bet su
jomis tartum iro ir griuvo jo esybėje ir dalis jo paties.
Ne! Tai iro ne jo paties dalis. Iro tai ir biro eilė
purvo nuo jo proto, užauginta ir iškaršinta rūpesčių
visokių lenkpalaikių. Seniai užmiršti jausmai pradėjo
kilti širdyje kunigo. Blykstelėjo jo omenyje nuvargę
veidai jo tėvų, giminių ir susiedų. Atsiminė jų didelę
meilę artimo, vėlijimą visiems gero, meilę viso ko, ką
tiktai Dievas ant svieto leido. Iš antros pusės, atsiminė
jis persekiojimą ir išjuokimą tų tėvų per kiekvieną
šunlenkį tankiai ne mažai pagelbėtą ir visuomi pašelptą...
Ir liūdna, ir rūstu pasidarė kunigui; ir ta lietuviška
surudusi sermėga, ir ta lietuviška tūkstančiais amžių
sena kalba pasidarė jam artima, sava.. ir miela. Dabar
jo galvoje kilo mislis ne apie Vincų Vincą arba jo kaltę.
Ne! Dabar kilo kita suvis mislis, kitas platesnis klausimas:
ar kalti kuomi nors tie jauni lietuviai vaikinai, kurie ryžos
priminti kitiems, kad mylėtų savo tėvus, savo tėvynę ir
savo kalbą? Prieš jį sėdėjo kiti tokie kaltininkai; ant jų
linksmų tartum, ir jaunų veidų, gulėjo dėmė rūpesčio
apie ateitį tėvų, giminių ir artimų... Palingavęs galvą,
prabaščius pamislyjo savyje: iš tokio būrio vaikų
Lietuvos, tik tiek ją mylinčių! Likusieje išblaškyti po
visą svietą ir visas tautas per nedraugus ir persekiotojus
Lietuvos; o tarpu tų persekiotojų ir aš.
Iš tarpu sėdinčių aplinkui stalą, pabaigus Onutei
kalbėti, vienas pakilo ir pakėlęs pripiltą alaus stiklinę
užriko:
--- Sveikatą Onutės, mūsų užtarytojos!
--- Sveikatą! Sveikatą Onutės! --- suriko ir kiti.
--- Sveikatą tavo, Onute! --- atsiliepė ir prabaščius
pakeldamas savo stiklą; --- dėkui tau, jog tu man senam
akis praplėšei ant naujų idėjų kampo, kurias ikšiol aš
mačiau tik dūmuose ir klydau gal. Dėkui, jog man
davei pažinti, jog tas kelias, kuriuo aš ėjau, ne taip
tiesus, kaip man rodės. Duok Dieve, kad aš stodamas
nuo šios dienos draugu lietuvių, negirdėčiau jau daugiaus
tokių navinų, kaip svodba Vincų Vinco!
--- Dėkui visiems! Dėkui! O ypač dėkui kunigui
prabaščiui, --- atsiliepė Onutė.
--- Guodotinas prabaščiau! --- pertarė ją vienas iš
svečių studentų, ką apie svodbas tokias, kaip Vincų
Vinco, tai nuo jūsų pačių jos daugiausiai prigulės, kaip
ir prigulėjo. Nevaikykite avelių lazda nersuodami, tik
šaukite pas save, jos nesiskirstys. Jos glausis prie
jūsų...
--- Mane labai išgąsdino jaunais lietuviais, --- pratarė
prabaščius.
--- O, ar negąsdino Onutę? --- paklausė tas pats
svečias.
--- Hm! --- numykė šypterėjęs kunigas, --- kur ne
gąsdins, gąsdino. ---
--- Na! Šiandien ir turite, tartum, patvirtinimą, ---
pertarė kitus Kurpiūnas; bet reikėjo jums, geradėjau, paklausyti, kaip ji už kunigus ūžtojo kitoje vietoje...
--- Tiesa! Tiesa! --- pritarė pora balsų iš tarpo
studenčių.
--- Tai tada suprastumėt, guodotinas prabaščiau, ---
traukė vėl Kurpiūnas, --- jog tie gąsdinimai tik intrigos
ir tai suvis paikos. Visi lietuviai myli savo kampą ir
viską, kas tame kampe yra gero. Argi jie galėtų išmesti
iš savo širdies tą taip guodojamą kunigų luomą? Myli
jie savo kampą, geidžia jam viso gero, geidžia dėl to ir
santaikos, ypač tarp savo žmonių. Šitą jūs galite patėmyti kaip apsiėjime visų, taip ir apsiėjime Onutės.
Čion Kurpiūnas privedė prabašiui ne vieną pasaką
apie atsiėjimus iš studentiško gyvenimo, taip ir apie
atsiėjimus su Onute, buvusia universitetiškame mieste.
--- Miela tai man girdėti, --- pratarė prabaščius
linksmai; duok Dieve, kad tokios Onutės pas mus augtų
ant laimės mūsų nuvargusios šalies. Ir jeigu aš pirma
gėriau jos sveikatą, tai dabar da mieliau man paantrinti.
Ir vėl suskambėjo stiklai ir pasklido balsai:
--- Už sveikatą Onutės!
---
Linksmumas
Už sveikatą lietuvių visokių luomų! --- atsiliepė
kiti. Ilgai ėjo puota. Tamsi naktis klausė giesmės jaunimo
apglobusi savo rūbais ramino žemę, ramino žmonių veislę,
malšydama vargus ir rūpesčių aitrą. Ten suglaudė ji
saldu miegu akių vokas vargšo, čion po jos sparnu lėkė
laisvos dainos ir linksmi balsai klegėjo. Va! Atsiliepė
smuikas, judindamas stygas. Va! Ir retukas pritardamas
suskambėjo ir jaunos poros, iš kur atsiradę, po iškaišytą
žolinias svetlyčią paskrijo šokti.
Pirmoje poroje ėjo sesuo ir Onutės, ir jaunesnysis
brolis Vincų Vinco, baigiantis universitetą, studentas.
Liūdesys, Viltis
Patėmyjęs tą, linksmai šypterėjo prabaščius ir
metė akis į Onutę. Ir Onutė matė šokančią
porą ir ji patėmyjo pažvelgį kunigo, bet jos veidas
buvo liūdnas...