Palionis, Mykolas Prieš vėją nepapūsi Bogdziewicz, Monika Choromańska, Paulina Ołtusek, Paulina Fundacja Nowoczesna Polska Modernizm Dramat Komedia Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/palionis-pries-veja-nepapusi http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000053017 Mykolas Palionis, Prieš vėją nepapūsi, Turtu ir spauda "Lietuvos", Chicago 1911. Domena publiczna - Mykolas Palionis zm. 1908. 1979 xml text text 2013-12-16 lit http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2750.jpg big dining table for the rich, epSos.de@Flickr, CC BY 2.0 http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2750 http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/palionis-pries-veja-nepapusi.pdf ISBN-978-83-288-0677-1 ISBN application/pdf https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/palionis-pries-veja-nepapusi.html ISBN-978-83-288-1663-3 ISBN text/html http://wolnelektury.pl/media/book/txt/palionis-pries-veja-nepapusi.txt ISBN-978-83-288-2618-2 ISBN text/plain http://wolnelektury.pl/media/book/epub/palionis-pries-veja-nepapusi.epub ISBN-978-83-288-3673-0 ISBN application/epub+zip http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/palionis-pries-veja-nepapusi.mobi ISBN-978-83-288-4759-0 ISBN application/x-mobipocket-ebook DDL 3MN Prieš vėją nepapūsi to komedia przedstawiająca niczym pod lupą życie kilku rodzin na wsi. Problemy, z którymi się borykają, nierówność społeczna i wynikająca stąd nienawiść i wzajemna zazdrość. Jak się mają zachować młodzi ludzie zakochani w sobie, a pochodzących z różnych stanów społecznych, a na dodatek z rodzin nawzajem się nielubiących? Czyżby zrezygnować ze swych uczuć? Autor odpowiada – walczyć. Nie w sposób przecież iść pod wiatr tak silnie wspólnie bijących serc, porywających młodych uczuć. Sudabartinta: * leksiką, pvz.: grįtelninkė -> grytelninkė, męs -> mes, jaigu -> jeigu *fleksją, pvz.: vardažodžių dgs. V. formas (dukterįs -> dukterys, patįs -> patys), K. formas (puodu -> puodų, ju -> jų), veiksmažodžių bendraties formas (skubinties -> skubintis, klausyties -> klausytis), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 3 asm. formas (palaukk -> palauk, bėgk -> bėk), * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.: Prieš Vėją Nepapūsi -> Prieš vėją nepapūsi * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: tur būt -> turbūt, nekartą -> ne kartą, ar gi -> argi, taip-pat -> taip pat * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštyn -> aukštyn, daigtų -> daiktų * skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz.: stapčioji -> stabčioji * joto rašymą, pvz.: jieškodama -> ieškodama -> bjaurybe * sintaksę, pvz.: ant valandėlės -> valandėlei negaliu aš atverti širdį -> negaliu aš atverti širdies pamatęs jų išeinant -> pamatęs juos išeinant *skyrybą, pvz.: Ar tai aš kalta, kad neišgirdau kaip sakei [...] -> Ar tai aš kalta, kad neišgirdau, kaip sake [...] Tai, turbūt, katytė už pečiaus. -> Tai turbūt katytė už pečiaus. nežinau ką jis ten rašo -> nežinau, ką jis ten rašo Kiti pakeitimai: Komedija trijuose aktuose -> trijų aktų komedija Mirė turėdamas 37 metus. -> Mirė būdamas 37 metų. Mykolas Palionis Prieš vėją nepapūsi Trijų aktų komedija Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs 1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metų amžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesnių Peterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavo beveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamas svarbesnes rolesrolė (sl.) --- vaidmuo. bei režisuodamas, ar deklamuodamas eiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas, kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo, iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B --- a komedijas: ,,Dėde atvažiavo", ,,Geriaus vėliaus, negu niekad" ir ,,Žilė galvon --- velnias vuodegon". Pastarąją vertė vienas pats. Pagalios sumanė parašyti originalią komediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymas gimė, rodos, 1904 metais. Liuosomisliuosas --- laisvas. nuo darbo valandomis (velionis tarnavo Gelžkeliųgelžkelis --- geležinkelis. ministerijos departamente) pradėjo rašyti komediją, kuriai paskiau davė vardą: ,,Jau prieš vėją neb’papūsi". Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams, ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašyti komediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo. Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus ranka rašyta tik pirmojo akto pusė. Veikiančios ypatosypataasmuo. Daunoras, viensėdisviensėdis --- vienkiemininkas., turtingas ūkininkas, 50 metų. Barbora, jo patipati --- žmona., 38 metų. Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų. Veronika, jo podukra, 17 metų. Ragaišienė, grytelninkėgrytelninkas --- kas teturi grytelę, kampininkas., 65 metų. Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas --- bajorėlis, našlys, 60 metų. Antanas, jo sūnus, 24 metų. Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų. I aktas --- Daunoro seklyčioje. II aktas --- Ragaišienės gryčioje. III aktas --- Arvido namuose. I AKTAS Daunoro seklyčioje SCENA 1. Veronika viena VERONIKA ieškodama po stalnyčiasstalnyčia (sl.) --- stalčius. Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkoscukierka (sl.) --- saldainis.! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras --- ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelęšėpelė --- spintelė.). SCENA 2. Veronika ir Barbora. BARBORA įeina besibardamos Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos. VERONIKA Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau. BARBORA Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui --- jis tave suvaldys! VERONIKA Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų. BARBORA Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime. VERONIKA Sakytum geriaus patėvis! eina prie durų BARBORA sulaiko Veroniką už rankos Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai? VERONIKA Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus --- nieko čia nėra! BARBORA Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš --- tuoj parodyk! VERONIKA nenoromis, užgėdinta išima iš užančiaus mazgelį, tame tarpe įeina Daunoras SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras DAUNORAS įeidamas, tarpduryje Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? --- Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengtaprirengta --- čia: parengta, paruošta. kelionei. BARBORA Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks. DAUNORAS pamėgdžiodamas Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite --- užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi. BARBORA Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos... VERONIKA Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo --- ne druska jai rūpi. išeina SCENA 4. Daunoras ir Barbora DAUNORAS išmetinėdamasišmetinėdamas --- čia: priekaištaudamas. Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas. BARBORA palengvo, raižydamasi Pakaks jau, bus viskas. DAUNORAS pamėgdžiodamas Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarkąjomarkas (lenk.) --- prekymetis. visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. --- O gal permislijaipermislijai (lenk.) --- apsigalvojai, gal jau nebevažiuosi? BARBORA karštai Kaip tai nebevažiuosiu?! --- Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis --- suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok. išeina SCENA 5. Daunoras DAUNORAS vienas Nėra ko sakyt --- apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi.... po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę --- apgriuvę --- meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnėsparėdnė --- puošnūs drabužiai. terūpi. --- Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdintiužganėdinti --- patenkinti. jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi --- tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui.... Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalasšunimalas --- čia: nenuorama. --- mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotąšmotas (lenk.) --- gabalas., vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajorišunbajoris --- nusigyvenęs, menkas bajoras., savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasogapasoga (brus.) --- ištekančiai dukteriai, seseriai iš tėvų ūkio seniau duodama dalis pinigais, gyvuliais. regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana --- toliaus nebgaliu kęsti! meta cukierkas į pastolį SCENA 6. Daunoras ir Barbora BARBORA įeina Nagi čia ką blaškai? DAUNORAS piktai, skubiai vaikščiodamas Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus. BARBORA Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai? DAUNORAS taip pat Kame buvai padėjusi --- ant komodos, vadinasi.... BARBORA Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk. DAUNORAS taip pat Dėkui. --- Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis. BARBORA Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu. eina prie durų DAUNORAS taip pat Kokia tu, tokios ir tavo dukterys. ieško skustuvo BARBORA tarpduryje Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia. SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija VERONIKA įeina Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs --- jau verda. BARBORA Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos? VERONIKA nuleidus akis Padėjau aš, o kieno nežinau. DAUNORAS piktai Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi! neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą JULIJA įbėgdama Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti. VERONIKA išbėgdama, suplojus rankomis Ar aš nesakiau! SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija. BARBORA Julijai: Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos. JULIJA sugėdinta Nieks jų nepirko. BARBORA Ogi iš kur jos? JULIJA taip pat Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko. BARBORA Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas. DAUNORAS piktai Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom ,,ponaičiuku" ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk --- išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis. JULIJA nedrąsiai Aš jo neprašiau. BARBORA O kam priėmei? JULIJA Juk nemesi pro langą, jei paliko. DAUNORAS laikydamas rankoj diržą ir skustuvą, Julijai Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti. JULIJA eidama, į šalį Matyt, tai pamotės pranešimas. išeina SCENA 9. Daunoras ir Barbora DAUNORAS karštai Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi. BARBORA Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyjeužpečkis --- vieta už krosnies, užkrosnis., kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų. eina prie komodos DAUNORAS statydamas veidrodį ant stalo, piktai Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti. BARBORA Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos --- žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas. dėsto daigius komodoje DAUNORAS piktai Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gymegymė --- giminė., bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia --- rods kasžin kas, vadinasi. ... SCENA 10. Tie patys ir Julija JULIJA įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta. stato stiklą ant stalo DAUNORAS Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime. rengiasi skustis BARBORA Julijai Renk pusryčius. JULIJA lėtai Jau galima valgyti --- į bulvienę įdėjau išnaujosišnauja --- dab.: įsnauja, taukai. ir užbaldžiau rytikščiu pienu, --- pastačiau tik dar truputį praaušti. išeina DAUNORAS muilindamas smakrą Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne --- tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislytmiltyt (lenk.) --- galvoti. apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau. JULIJA įneša garuojantį bliūdąbliūdas (rus.) --- dubuo., pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi. Jau galima ir valgyt.... Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm. BARBORA Kokių svečių? JULIJA Abu Arvidų atkako --- negražu tik, niekas neišėjo sutikti. DAUNORAS šokdamas iš vietos Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis! JULIJA Jis, jis.... Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį. pasilieka prie lango DAUNORAS meta skustuvą Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie.... kad išvažiavau į miestą, kad... kad... neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha! šoka pro šalinį langą BARBORA nustebusi Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą. JULIJA skubiai padeda skustuvą su muiline ant komodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus, stovi prie komodos, tyli SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas Arvidas įeina su Antanu Tegul bus pagarbintas.... Labas rytas. rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas BARBORA Ant amžių.... Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis. ANTANAS Kaip sveikos mūsų kaimynės! sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbant Arvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių. ARVIDAS Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas. pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą BARBORA Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita.... ANTANAS O, žinoma, žinoma.... tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl.... ARVIDAS sumišęs Su juom kita byla.... Aš gi, aš, pandze.... nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze..... o po antra nebuvo stataus reikalo.... Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti.... Na, a gi, pandze, gaspadorius kame? BARBORA sumišusi Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius. ARVIDAS O, tai ir pramiegojome, pandze.... Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze.... Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą --- reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų. išeina kosėdamas ANTANAS Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu. BARBORA išlydėdamaArvidą Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi! išeina paskui Arvidą SCENA 12. Antanas ir Julija ANTANAS apsidairęs, pažiūri pro langą Kad tik mano arklys nenusitrauktų. JULIJA Nenusitrauks. Bene misliji skubintis? ANTANAS Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip.... JULIJA Kas taip? ANTANAS Kad aš pasilikau su tavim vienas. JULIJA Kodėl? ANTANAS Kad mat.... paskui vėl kalbės.... Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino.... šneka. JULIJA Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko? ANTANAS Bijot nieko nebijau, bet.... JULIJA Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana. ANTANAS atsisėda ir tuojaus atsistoja Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit... Man tik taip nedrąsu.... apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio --- ten pasišnekėsivapasišnekėsiva --- sen. forma --- pasišnekėsime.. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo! Eina prie durų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį. JULIJA tarpduryje Gerai, gerai, sudiev! uždarius duris, žiūri pro langą SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas VERONIKA įeidama Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama --- jau jo senai nebematyt. JULIJA prie lango O gi kas tau darbo, snargle.... Ką tam tavo liežuviui kliūva. vėl žiūri prisikišusi prie lango VERONIKA Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbistriumbis --- kas storas, nerangu., bus.... traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust... JULIJA piktai Eik sau nelojus. BARBORA įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime.... Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko --- vis tu slepies nuo žmonių. ANTANAS paduodamas Veronikai ranką Gal pana Veronika nenori su manim pasižint... VERONIKA Kodėl ne --- aš buvau viralinėjviralinė --- atskiras virtuvės priestatas ar pastatas, vasaros virtuvė. ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai. BARBORA sudavus Antanui per petį Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielkatorielka (brus.) --- lėkštė.... VERONIKA išeidama Tuojaus. BARBORA O aš gal surasiu ką norint išgert... išeina ANTANAS Kam tai... nereikia, nereikia!... prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus. paima už rankos JULIJA Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės... ANTANAS Ką čia... nėr ko perdaug nusimint... aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau... JULIJA Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi... BARBORA įeina su Veronika kumščiuodama ją Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis. ANTANAS Dėkui. Bet visai tai be reikalo. sėdasi, Julija pasilieka prie lango BARBORA pildama alų Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis --- meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo --- ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite. ANTANAS valgo Dėkui, dėkui... Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis? BARBORA Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą... JULIJA išeina, pažvelgus į Antaną ANTANAS Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti. BARBORA Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja. ANTANAS Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu... Dėkui už viską ir sudiev. paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija BARBORA Sudiev, sudiev... prašome neužmiršti, tankiaustankiaus --- dažniau. apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti. VERONIKA Tai ką aš šnekėsiu? BARBORA Ką šnekėsi.... Ot, prašytum valgyt, gert.... ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią. JULIJA įeina Neilgai svečias ir teviešėjo... BARBORA Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai. JULIJA Nieko aš nenorėjau ir nenoriu.... tik dyvinadyvina (sl.) --- keista. man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus. BARBORA Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis. JULIJA Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau. BARBORA Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės.... Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus.... Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas. išeina VERONIKA eidama prie durų Ar aš tau nesakiau.... išeina SCENA 15. Julija JULIJA viena, griaudžiai Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna... Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki --- manęs nė klaust neklausia... po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį... Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis... jis... mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę... pasakysiu aš jam viską. stovi šniurkšėdama SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija DAUNORAS įeina su Barbora bardamiesi Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas --- jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą... Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais... BARBORA Daunorui Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos.... DAUNORAS Julijai, rūsčiai Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim.... bim.... bim.... vadinasi.... Bajoriuką pamatė.... Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių. vaikščioja BARBORA Julijai Nunešk tat Ragaišienei jos puodą --- padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus.... JULIJA paėmus puodą nuo suolo Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį? BARBORA Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus.... Kopūstus šiandien reiktų apravėt. JULIJA išeina DAUNORAS pastovėjęs užsimąstęs, piktai: Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs... Kaip turiu nuo jų atsiginti?!... Nebevažiuosiu niekur ir gana... Geriaus ką norint namie paveiksiu. BARBORA susirūpinus Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų... Norėjau šį, norėjau tą... DAUNORAS perkirsdamas, piktai: Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi... Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų. BARBORA O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą? DAUNORAS nusijuokdamas, piktai Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!... Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia. BARBORA Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką... DAUNORAS Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi. BARBORA Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio... DAUNORAS Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais... BARBORA Bet gi, kaip tai pasakyt... DAUNORAS Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų. BARBORA Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti... DAUNORAS perkirsdamas O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo. BARBORA Kam aš... Tegul eina dukterys... DAUNORAS Dukterys... Kieno? Mano... ne! To niekad nedaleisiu. BARBORA Kodėl gi? Klausiu tavęs... DAUNORAS Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą. BARBORA Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas. DAUNORAS piktai numodamas ranka Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man. uždanga II AKTAS Ragaišienės gryčioje SCENA 1. Ragaišienė ir Julija RAGAIŠIENĖ viena, dirba iš linų kuodelį verpimui O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau... Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas... Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau... Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot. eina prie pečiaus, šluoja JULIJA įeina Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs? RAGAIŠIENĖ Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu... JULIJA Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraugpodraug --- kartu. ir mėsytės su sūriu. paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo RAGAIŠIENĖ griaudžiai Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės... JULIJA Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau... jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą... Turime mes būtinai viską užbaigt. neramiai dairosi į šalis, žiūrėdama į langą RAGAIŠIENĖ Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytisslankstytis --- slankioti. nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane... Aš jus sergėsiu. JULIJA Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola. RAGAIŠIENĖ Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka. JULIJA pradžiugus, žiūrėdama pro langą Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti. išbėga RAGAIŠIENĖ Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi. skubiai ruošiasi po grytelę SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene ANTANAS įeina su Julija, vesdamas ją už rankos Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę. RAGAIŠIENĖ Ačiū --- laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės.... Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi. atsisėda prie pečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimuužganėdinimas --- pasitenkinimas. JULIJA meilingai Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau. ANTANAS linksmai O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs? JULIJA Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama. ANTANAS Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie. JULIJA Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu --- nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų. ANTANAS Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis! JULIJA Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs. ANTANAS karštai Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiudarodyti --- įrodyti., kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas... O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų... JULIJA Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs... ANTANAS karštai Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami... Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi... JULIJA drąsiai Taip... dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs.... ANTANAS Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu. spaudžia Juliją prie savęs, Julija glaudžiasi RAGAIŠIENĖ Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų! JULIJA gėdingai Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge. RAGAIŠIENĖ sujudinta Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt... O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį... O rėksnys, tai rėksnys buvo.... Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę... Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu. pasijudina eiti ANTANAS Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras. RAGAIŠIENĖ Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje. išeina dejuodama SCENA 3. Antanas ir Julija ANTANAS Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė... po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas! apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja JULIJA nedrąsiai Ganės, Antaniuk. ANTANAS laikydamas ją už pečių Tu mano JULIJA O tu mano. ANTANAS Aš tavo. JULIJA Ir aš tavo. ANTANAS Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime. JULIJA Žinoma, niekad... Visad mes būsime drauge. ANTANAS laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamas jai į akis Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta. ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖ įeina su buteliu rankoje Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių. ANTANAS Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime. Ragaišienk įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!... O gal išgersite?!... ANTANAS Ne, ne! Dėkui! RAGAIŠIENĖ Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei.... O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko. išeina SCENA 5. Antanas ir Julija ANTANAS Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad... JULIJA Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?... ANTANAS Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės.... Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose. JULIJA Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti... atsistoja ANTANAS paima ją už abiejų rankų Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi --- teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio. bučiuojasi SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene. RAGAIŠIENĖ įbėga Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio. JULIJA nusigandus Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim. ANTANAS ir RAGAIŠIENĖ Pasislėpk! RAGAIŠIENĖ Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis... Apsaugok, Viešpatie! ANTANAS paėmęs ąsotį Julijos atneštą O aš nuduosiu vandenį begeriąs. daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko RAGAIŠIENĖ Ir gerai --- nieko jis nesupras prieina --- prie durų SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas. DAUNORAS įeina su lazda rankoje Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos. RAGAIŠIENĖ Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės... Daunoro su Antanu kalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja DAUNORAS Taip, taip... tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau.... pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės. ANTANAS truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų Sustojau vandens atsigerti. DAUNORAS šiurkščiai Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia... O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi... Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier...nemier (sl.) --- be saiko. ANTANAS tebelaikydamas pakėlęs ąsotį Ką daryt... Troškina --- karštas laikas. DAUNORAS Rodavyčiaurodavyčiau (brus.) --- patarčiau. tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus.... O taip gi norėjau tamstai pasakyt.... Kas link tamstos lankymosi ir.... ir mano dukters. ANTANAS stato ąsotį Aš irgi norėjau pasakyt... prašyt... ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis... DAUNORAS Nesiskubink tamsta... Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis... O po antra, tamstai kaipo ,,ponui bajorui" visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės. ANTANAS Ale bet, pavelykit man žodįpavelykit man žodį --- suteikite man žodį, duokite tarti žodį., išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu... DAUNORAS su ironija Myliu... nėra ko sakyt, vadinasi... į šalį pasogą jaučiu... ANTANAS karštai Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėjegadynė (brus.) --- laikas, metas., kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystesponystė --- buvimas ponu, ponavimas.. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina ,,chamu". DAUNORAS Užteks jau.... Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora. ANTANAS Visi juk esame lygūs žmonės... Visi vienodai jaučiame... visi... visi be jokio skyriausbe jokio skyriaus --- dab.: be jokio skirtumo.... DAUNORAS Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi... ANTANAS Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo... DAUNORAS Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi. ANTANAS Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūnąbizūnas (brus., lenk.)--- trumpu kotu rimbas, supintas iš dirželių arba virvelių, stirnakojis., eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo! sustoja prie durų DAUNORAS rūsčiai Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi! ANTANAS Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?! DAUNORAS Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai. ANTANAS Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo! išeina DAUNORAS Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau. SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖ susirūpinus Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta. DAUNORAS Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!... Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi.... pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės. RAGAIŠIENĖ nusigandus Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus. DAUNORAS Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt... Turės iš ko pasidžiaugti. RAGAIŠIENĖ Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu... DAUNORAS Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu. išeina; Ragaišienė išlydi už durų; Julija pakruta SCENA 9. Ragaišienė ir Julija RAGAIŠIENĖ įeina Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus. nutraukia rūbus JULIJA atsistoja; verksmingai Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?! RAGAIŠIENĖ glostydama Julijos pečius Niekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink --- jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar, dūšyt, namo. JULIJA Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo? RAGAIŠIENĖ pažiūrėjus pro langą Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina --- mano akys aiškiai nebemato. JULIJA pažiūrėjus pro langą Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį... RAGAIŠIENĖ Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai. JULIJA prie durų Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus? RAGAIŠIENĖ O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt... JULIJA Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim. Išeina. RAGAIŠIENĖ išlydėdama Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę... uždaro duris SCENA 10. Ragaišienė RAGAIŠIENĖ viena Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietassvietas (sl.) --- pasaulis.? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis... Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !... SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika VERONIKA įeina Tegul bus pagarbintas... RAGAIŠIENĖ Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi? VERONIKA Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi. RAGAIŠIENĖ Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo... Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo. VERONIKA Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą? RAGAIŠIENĖ Buvo užsukęs, eidamas į laukus. VERONIKA Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką. RAGAIŠIENĖ Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį. VERONIKA Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev! išeina RAGAIŠIENĖ viena Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaitoskaito -- čia: skaičiuoja. jos žingsnius. uždanga III. AKTAS Arvido namuose SCENA 1. Antanas, Katryte ir Ragaišienė ANTANAS vienas Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu --- vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai... Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai --- išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: ,,Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!" Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų... Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuotiapipapčiuoti --- suvesdinti. mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę... Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai... Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmiesmi --- den. Forma nuo esu. ant visko KATRYTĖ įeina Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką. ANTANAS O kame gi laiškas? KATRYTĖ Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti. ANTANAS Šauk ją čia. KATRYTĖ Klausau. išeina ANTANAS Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli. SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖ įeina Tegul bus pagarbintas... ANTANAS nekantriai Gerai, gerai...Kame laiškas? RAGAIŠIENĖ Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas.... ANTANAS žiūri su nusistebėjimu į laišką Tai ne jos ranka! Kas tą rašė? RAGAIŠIENĖ Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie... ANTANAS su nusistebėjimu Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip... Gerai... bet ką gi jis jam rašo? užsimąsto RAGAIŠIENĖ Aš, dūšyt, skaityt nemoku... O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau... ANTANAS užsimąstęs Gerai... hm... pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji... ji Julytė ar nieko nepa... nesakė? RAGAIŠIENĖ Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės... ANTANAS nekantriai Na, o daugiaus ką? RAGAIŠIENĖ Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo... ANTANAS perkirsdamas Nieko nebeliko pasakyt... RAGAIŠIENĖ Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti... ANTANAS Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo. RAGAIŠIENĖ Aš to nežinau, dūšyt. ANTANAS Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge... Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską. RAGAIŠIENĖ su nusistebėjimu Pas mane? O jei vėl užtiks? ANTANAS Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti. RAGAIŠIENĖ Klausau, bėgu, dūšyt. ANTANAS Bet... palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius. ieško plunksnos RAGAIŠIENĖ Nagi, nagi.... susirūpinus sustoja prie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėlio pro duris ANTANAS pamatęs juos išeinant, šoka prie durų Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj... tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu. RAGAIŠIENĖ Nagi, dūšyt.... O man pasirodė, kad kitą syk... ANTANAS Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus. sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus RAGAIŠIENĖ O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką? ANTANAS sudėdamas keturlinkai popierių Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant. Paduoda laišką. RAGAIŠIENĖ Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei. Eina prie durų. ANTANAS Taip, taip... tik atsargiai. RAGAIŠIENĖ Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev! išeina SCENA 3. Antanas ANTANAS vienas Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės... sėda krasėnkrasėn --- į krasę, t.y. į krėslą, kėdę. Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laikoiš laiko (lenk.) --- iš anksto. prisirengti. mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris SCENA 4. Katryte ir Arvidas Kairytė įeina pamažėliu Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą ARVYDAS įeina stenėdamas su dviem ryšiukais Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje... Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai.... Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertąkonvertas (lenk.) --- vokas., paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo.... O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariaiatžagariai --- atvirkščiai, priešingai.: kada rodo lietų --- gražus oras, o buriant giedrą --- lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?... skaito ,,Tegul bus pagarbintas... su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne". nusistebi Jau čia ne brolis... bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją.... Pra... Pše... Pšy... byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalėslaukugalė --- vieta, kur baigiasi kieno nors laukas. užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus ,,Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdansūdas (brus.) --- teismas.. O dabar pasilieku sveikas Juozas". karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!.... Reikia paklausti Katrytės. eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas SCENA 5. Arvidas ir Antanas ANTANAS O, tai ir tėvo parvažiuota. ARVIDAS A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras? ANTANAS Kam tai tėvui prireikė? ARVIDAS Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas? ANTANAS Juozapas... ARVIDAS Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze.... ANTANAS paima laišką, perskaito, šoka karštai Aš jam parodysiu keršyti! ARVIDAS Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?! ANTANAS Bet, tėve, palauk. ARVIDAS Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes ,,szlachetni"szlachetny (lenk.) --- doras, garbingas. gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką? ANTANAS Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu. ARVIDAS Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo ,,szlachetnego" vardo. ANTANAS Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt. ARVIDAS Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai? ANTANAS Nė už ką. ARVIDAS Tai taip sau... dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti. ANTANAS sumišęs Mat... mat... ARVIDAS Kaipgi tada? ANTANAS Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės... Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos... prasideda prieblanda ARVIDAS Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė... Pamislyk tik... ANTANAS Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą. ARVIDAS Kitą?! Kokią kitą?! ANTANAS Daunoro Julę. ARVIDAS nusigandęs Daunoro... Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?... ANTANAS Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana. ARVIDAS Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais... Išjuoks mus svietas... Jau ir dabar... ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų... iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas. ANTANAS Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai... ARVIDAS karštai Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!... Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt. vaikščioja užpykęs ANTANAS Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs? ARVIDAS Susilyginai tu su chamais... Apmislyk, vaike... Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi... ANTANAS karštai Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą ,,bajoras". Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami ,,chamais", menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne! ARVIDAS nekantriai Gana jau! Duok tu man ramybę. ANTANAS Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?! ARVIDAS Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai? ANTANAS Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas? ARVIDAS Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus. ANTANAS Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?... Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebataisčebatas (brus.) --- ilgas, aulinis batas. ir su smaluotom alkūnėm?... Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis... Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais... ARVIDAS Aš nesakau, kad ponavot... bet... bet, pandze, atmink, pasoga... skola... ANTANAS Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus... O po antra aš myliu... ARVIDAS Jau ne vienas meilės karščius prie terbosterba (lenk.) --- maišelis, krepšys. prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu... ANTANAS Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu... ARVIDAS po ilgos abejonės Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime... Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi... išeina pro šalines duris SCENA 6. Antanas ir Katrytė ANTANAS vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!... KATRYTĖ įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties? ANTANAS Gerai, aš pats pasakysiu. skubiai išeina KATRYTĖ viena Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko... ANTANAS įeina atsargiai Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti. KATRYTĖ Tuojau, tuojau. išeina, paėmus puodynę su pienu ANTANAS priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri ir vėl uždaro Miega... Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių... Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos? eina prie durų, atidaro SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija. RAGAIŠIENĖ apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje Aš, dūšyt, aš su Julyte. ANTANAS sujudęs Eikit čia, tik tyliai. RAGAIŠIENĖ Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia. ANTANAS Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta. išbėga RAGAIŠIENĖ pastovėjus užsimąsčiusi Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus. Bailiai apsidairydama, ilgai stovi vietoje tylėdama. ANTANAS tarpduryje Čia... čia... eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė. JULIJA įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus. ANTANAS Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo. skubiai dėsto daiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi RAGAIŠIENĖ pažiūrėjus pro langą Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus. ANTANAS Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą. JULIJA pasiklausius Ar girdite, te kažkas atvažiavo... šneka... ANTANAS bėga prie durų, pravėręs klauso Eina --- pasislėpkite... Ragaišienė gūžiasi kampe prie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas ir Katryte DAUNORAS sujudintas įeina su botagu, paskui jį Barbora Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti... Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų. BARBORA Štai Julės ryšis skepetoje. dairosi po kampus DAUNORAS pašokęs prie Antano Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu! ANTANAS atšoka persigandęs, stovi nusiminęs ARVIDAS už šalinių durų Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau... ūmai grįžta BARBORA rodydama į užpeckį Ir Ragaišienė čia... RAGAIŠIENĖ atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas KATRYTĖ įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame... DAUNORAS pamatęs Juliją O tu čia ko? Taip tu man! pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta ARVIDAS įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?! pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs, laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot, atmetęs vieną ranką užpakalin. JULIJA puola tėvui prie kojų Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!... BARBORA karštai, bėgiodama, trepinėdama Kaip tai?!... Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti. ANTANAS Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip... taip mums sunku be kits kito.... BARBORA Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad... Toks baisumas, toks bjaurumas.... Ir tik štai rasta gromatagromata (rus.) --- raštelis. rodo laišką atidarė mums akis... RAGAIŠIENĖ Vyrai, moterys! Taip nieko --- nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta... Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė. DAUNORAS rūsčiai O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar... užsimąsto ANTANAS griaudžiai Dovanokite mums ir... BARBORA karštai Ne, negalima, taip negražu... Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios... ANTANAS Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos... DAUNORAS Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti... BARBORA Žinoma, žinoma... Ką paskui žmonės kalbės... DAUNORAS Hm... taip, vadinas!... Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana.... Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus... Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi... BARBORA Duok jai, kad žagsėtų... ANTANAS Betgi tamstos... JULIJA verkdama, sudėjus rankas Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko... Taip aš jį myliu... negaliu be jo... DAUNORAS Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai? ARVIDAS sumišęs Ką?... Kaip manau?!... Saugok, Dieve, ką jaučiu... Ką jis padarė tas beprotis. ANTANAS Tėve, tik pamislyk tamsta!... DAUNORAS Cha! cha! cha! Pamislyk! BARBORA Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonosambona (lenk.) --- sakykla.. ANTANAS karštai Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas... Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš... aš irgi... ARVIDAS karštai Ką tu da?! Jau matai ką padarei... Bet ką dabar bedaryt? DAUNORAS Skirtis ir gana, vadinasi... ANTANAS Niekas tamstų neriša... Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge. Julija šluosto ašaras BARBORA Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu... ANTANAS prieidamas su Julija prie Daunoro Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui... Juk mes niekam pikto nedarome... BARBORA neramiai Da bent... ARVIDAS suminkštintas Nagi, pandze, gyvenimui pikto... Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai... prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina. DAUNORAS Nagi... vadinasi... ANTANAS skubiai bučiuodamas tėvui ranką Dėkui, tėvel... Išsiteisiu aš už viską... JULIJA bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai Atleisk, tėte... DAUNORAS Jau nusiramink, vaikeli... Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai.... ANTANAS paėmęs Juliją už rankos Palaiminkite mus! BARBORA Kaip tai? DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ skubiai Telaimina jus Dievas! ARVIDAS priėjęs prie Daunoro Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze. bučiuojasi DAUNORAS besibučiuodamas Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.