Mykolas Palionis Prieš vėją nepapūsi Trijų aktų komedija ISBN 978-83-288-2618-2 Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs 1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metų amžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesnių Peterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavo beveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamas svarbesnes roles bei režisuodamas, ar deklamuodamas eiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas, kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo, iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B — a komedijas: „Dėde atvažiavo”, „Geriaus vėliaus, negu niekad” ir „Žilė galvon — velnias vuodegon”. Pastarąją vertė vienas pats. Pagalios sumanė parašyti originalią komediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymas gimė, rodos, 1904 metais. Liuosomis nuo darbo valandomis (velionis tarnavo Gelžkelių ministerijos departamente) pradėjo rašyti komediją, kuriai paskiau davė vardą: „Jau prieš vėją neb’papūsi”. Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams, ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašyti komediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo. Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus ranka rašyta tik pirmojo akto pusė. Veikiančios ypatosypataasmuo. * Daunoras, viensėdis, turtingas ūkininkas, 50 metų. * Barbora, jo pati, 38 metų. * Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų. * Veronika, jo podukra, 17 metų. * Ragaišienė, grytelninkė, 65 metų. * Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas — bajorėlis, našlys, 60 metų. * Antanas, jo sūnus, 24 metų. * Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų. I aktas — Daunoro seklyčioje. II aktas — Ragaišienės gryčioje. III aktas — Arvido namuose. I AKTAS / Daunoro seklyčioje / SCENA 1. Veronika / viena / VERONIKA / ieškodama po stalnyčias / Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras — ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelę). SCENA 2. Veronika ir Barbora. BARBORA / įeina besibardamos / Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos. VERONIKA Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau. BARBORA Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui — jis tave suvaldys! VERONIKA Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų. BARBORA Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime. VERONIKA Sakytum geriaus patėvis! / eina prie durų / BARBORA / sulaiko Veroniką už rankos / Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai? VERONIKA Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus — nieko čia nėra! BARBORA Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk! VERONIKA / nenoromis, užgėdinta išima iš užančiaus mazgelį, tame tarpe įeina Daunoras / SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras DAUNORAS / įeidamas, tarpduryje / Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta kelionei. BARBORA Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks. DAUNORAS / pamėgdžiodamas / Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi. BARBORA Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos… VERONIKA Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo — ne druska jai rūpi. / išeina / SCENA 4. Daunoras ir Barbora DAUNORAS / išmetinėdamas / Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas. BARBORA / palengvo, raižydamasi / Pakaks jau, bus viskas. DAUNORAS / pamėgdžiodamas / Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O gal permislijai, gal jau nebevažiuosi? BARBORA / karštai / Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok. / išeina / SCENA 5. Daunoras DAUNORAS / vienas / Nėra ko sakyt — apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi…. po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę — apgriuvę — meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnės terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdinti jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi — tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui…. Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotą, vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori, savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasoga regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti! / meta cukierkas į pastolį / SCENA 6. Daunoras ir Barbora BARBORA / įeina / Nagi čia ką blaškai? DAUNORAS / piktai, skubiai vaikščiodamas / Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus. BARBORA Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai? DAUNORAS / taip pat / Kame buvai padėjusi — ant komodos, vadinasi…. BARBORA Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk. DAUNORAS / taip pat / Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis. BARBORA Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu. / eina prie durų / DAUNORAS / taip pat / Kokia tu, tokios ir tavo dukterys. / ieško skustuvo / BARBORA / tarpduryje / Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia. SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija VERONIKA / įeina / Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs — jau verda. BARBORA Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos? VERONIKA / nuleidus akis / Padėjau aš, o kieno nežinau. DAUNORAS / piktai / Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi! / neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą / JULIJA / įbėgdama / Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti. VERONIKA / išbėgdama, suplojus rankomis / Ar aš nesakiau! SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija. BARBORA / Julijai: / Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos. JULIJA / sugėdinta / Nieks jų nepirko. BARBORA Ogi iš kur jos? JULIJA / taip pat / Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko. BARBORA Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas. DAUNORAS / piktai / Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis. JULIJA / nedrąsiai / Aš jo neprašiau. BARBORA O kam priėmei? JULIJA Juk nemesi pro langą, jei paliko. DAUNORAS / laikydamas rankoj diržą ir skustuvą, Julijai / Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti. JULIJA / eidama, į šalį / Matyt, tai pamotės pranešimas. / išeina / SCENA 9. Daunoras ir Barbora DAUNORAS / karštai / Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi. BARBORA Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyje, kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų. / eina prie komodos / DAUNORAS / statydamas veidrodį ant stalo, piktai / Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti. BARBORA Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos — žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas. / dėsto daigius komodoje / DAUNORAS / piktai / Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme, bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. … SCENA 10. Tie patys ir Julija JULIJA / įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai / Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta. / stato stiklą ant stalo / DAUNORAS Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime. / rengiasi skustis / BARBORA / Julijai / Renk pusryčius. JULIJA / lėtai / Jau galima valgyti — į bulvienę įdėjau išnaujos ir užbaldžiau rytikščiu pienu, — pastačiau tik dar truputį praaušti. / išeina / DAUNORAS / muilindamas smakrą / Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne — tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislyt apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau. JULIJA / įneša garuojantį bliūdą, pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi. / Jau galima ir valgyt…. Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm. BARBORA Kokių svečių? JULIJA Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekas neišėjo sutikti. DAUNORAS / šokdamas iš vietos / Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis! JULIJA Jis, jis…. Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį. / pasilieka prie lango / DAUNORAS / meta skustuvą / Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie…. kad išvažiavau į miestą, kad… kad… neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha! / šoka pro šalinį langą / BARBORA / nustebusi / Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą. JULIJA / skubiai padeda skustuvą su muiline ant komodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus, stovi prie komodos, tyli / SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas Arvidas / įeina su Antanu / Tegul bus pagarbintas…. Labas rytas. / rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas / BARBORA Ant amžių…. Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis. ANTANAS Kaip sveikos mūsų kaimynės! / sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbant Arvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių. / ARVIDAS Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas. / pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą / BARBORA Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita…. ANTANAS O, žinoma, žinoma…. tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl…. ARVIDAS / sumišęs / Su juom kita byla…. Aš gi, aš, pandze…. nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze….. o po antra nebuvo stataus reikalo…. Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti…. Na, a gi, pandze, gaspadorius kame? BARBORA / sumišusi / Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius. ARVIDAS O, tai ir pramiegojome, pandze…. Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze…. Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų. / išeina kosėdamas / ANTANAS Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu. BARBORA / išlydėdamaArvidą / Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi! / išeina paskui Arvidą / SCENA 12. Antanas ir Julija ANTANAS / apsidairęs, pažiūri pro langą / Kad tik mano arklys nenusitrauktų. JULIJA Nenusitrauks. Bene misliji skubintis? ANTANAS Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip…. JULIJA Kas taip? ANTANAS Kad aš pasilikau su tavim vienas. JULIJA Kodėl? ANTANAS Kad mat…. paskui vėl kalbės…. Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino…. šneka. JULIJA Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko? ANTANAS Bijot nieko nebijau, bet…. JULIJA Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana. ANTANAS / atsisėda ir tuojaus atsistoja / Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit… Man tik taip nedrąsu…. apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio — ten pasišnekėsiva. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo! / Eina prie durų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį. / JULIJA / tarpduryje / Gerai, gerai, sudiev! / uždarius duris, žiūri pro langą / SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas VERONIKA / įeidama / Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senai nebematyt. JULIJA / prie lango / O gi kas tau darbo, snargle…. Ką tam tavo liežuviui kliūva. / vėl žiūri prisikišusi prie lango / VERONIKA Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi, bus…. traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust… JULIJA / piktai / Eik sau nelojus. BARBORA / įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje / Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime…. Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko — vis tu slepies nuo žmonių. ANTANAS / paduodamas Veronikai ranką / Gal pana Veronika nenori su manim pasižint… VERONIKA Kodėl ne — aš buvau viralinėj ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai. BARBORA / sudavus Antanui per petį / Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka… VERONIKA / išeidama / Tuojaus. BARBORA O aš gal surasiu ką norint išgert… / išeina / ANTANAS Kam tai… nereikia, nereikia!… prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus. / paima už rankos / JULIJA Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės… ANTANAS Ką čia… nėr ko perdaug nusimint… aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau… JULIJA Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi… BARBORA / įeina su Veronika kumščiuodama ją / Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis. ANTANAS Dėkui. Bet visai tai be reikalo. / sėdasi, Julija pasilieka prie lango / BARBORA / pildama alų / Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite. ANTANAS / valgo / Dėkui, dėkui… Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis? BARBORA Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą… JULIJA / išeina, pažvelgus į Antaną / ANTANAS Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti. BARBORA Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja. ANTANAS Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu… Dėkui už viską ir sudiev. / paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina / SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija BARBORA Sudiev, sudiev… prašome neužmiršti, tankiaus apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti. VERONIKA Tai ką aš šnekėsiu? BARBORA Ką šnekėsi…. Ot, prašytum valgyt, gert…. ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią. JULIJA / įeina / Neilgai svečias ir teviešėjo… BARBORA Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai. JULIJA Nieko aš nenorėjau ir nenoriu…. tik dyvina man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus. BARBORA Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis. JULIJA Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau. BARBORA Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės…. Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus…. Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas. / išeina / VERONIKA / eidama prie durų / Ar aš tau nesakiau…. / išeina / SCENA 15. Julija JULIJA / viena, griaudžiai / Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna… Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki — manęs nė klaust neklausia… po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį… Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis… jis… mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę… pasakysiu aš jam viską. / stovi šniurkšėdama / SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija DAUNORAS / įeina su Barbora bardamiesi / Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą… Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais… BARBORA / Daunorui / Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos…. DAUNORAS / Julijai, rūsčiai / Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim…. bim…. bim…. vadinasi…. Bajoriuką pamatė…. Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių. / vaikščioja / BARBORA / Julijai / Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus…. JULIJA / paėmus puodą nuo suolo / Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį? BARBORA Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus…. Kopūstus šiandien reiktų apravėt. JULIJA / išeina / DAUNORAS / pastovėjęs užsimąstęs, piktai: / Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs… Kaip turiu nuo jų atsiginti?!… Nebevažiuosiu niekur ir gana… Geriaus ką norint namie paveiksiu. BARBORA / susirūpinus / Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų… Norėjau šį, norėjau tą… DAUNORAS / perkirsdamas, piktai: / Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi… Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų. BARBORA O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą? DAUNORAS / nusijuokdamas, piktai / Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!… Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia. BARBORA Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką… DAUNORAS Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi. BARBORA Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio… DAUNORAS Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais… BARBORA Bet gi, kaip tai pasakyt… DAUNORAS Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų. BARBORA Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti… DAUNORAS / perkirsdamas / O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo. BARBORA Kam aš… Tegul eina dukterys… DAUNORAS Dukterys… Kieno? Mano… ne! To niekad nedaleisiu. BARBORA Kodėl gi? Klausiu tavęs… DAUNORAS Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą. BARBORA Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas. DAUNORAS / piktai numodamas ranka / Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man. / uždanga / II AKTAS / Ragaišienės gryčioje / SCENA 1. Ragaišienė ir Julija RAGAIŠIENĖ / viena, dirba iš linų kuodelį verpimui / O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau… Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas… Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau… Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot. / eina prie pečiaus, šluoja / JULIJA / įeina / Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs? RAGAIŠIENĖ Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu… JULIJA Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraug ir mėsytės su sūriu. / paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo / RAGAIŠIENĖ / griaudžiai / Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės… JULIJA Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau… jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą… Turime mes būtinai viską užbaigt. / neramiai dairosi į šalis, žiūrėdama į langą / RAGAIŠIENĖ Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane… Aš jus sergėsiu. JULIJA Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola. RAGAIŠIENĖ Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka. JULIJA / pradžiugus, žiūrėdama pro langą / Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti. / išbėga / RAGAIŠIENĖ Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi. / skubiai ruošiasi po grytelę / SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene ANTANAS / įeina su Julija, vesdamas ją už rankos / Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę. RAGAIŠIENĖ Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės…. Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi. / atsisėda prie pečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimu / JULIJA / meilingai / Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau. ANTANAS / linksmai / O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs? JULIJA Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama. ANTANAS Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie. JULIJA Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų. ANTANAS Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis! JULIJA Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs. ANTANAS / karštai / Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu, kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas… O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų… JULIJA Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs… ANTANAS / karštai / Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami… Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi… JULIJA / drąsiai / Taip… dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs…. ANTANAS Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu. / spaudžia Juliją prie savęs, Julija glaudžiasi / RAGAIŠIENĖ Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų! JULIJA / gėdingai / Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge. RAGAIŠIENĖ / sujudinta / Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt… O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį… O rėksnys, tai rėksnys buvo…. Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę… Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu. / pasijudina eiti / ANTANAS Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras. RAGAIŠIENĖ Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje. / išeina dejuodama / SCENA 3. Antanas ir Julija ANTANAS Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė… po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas! / apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja / JULIJA / nedrąsiai / Ganės, Antaniuk. ANTANAS / laikydamas ją už pečių / Tu mano JULIJA O tu mano. ANTANAS Aš tavo. JULIJA Ir aš tavo. ANTANAS Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime. JULIJA Žinoma, niekad… Visad mes būsime drauge. ANTANAS / laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamas jai į akis / Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta. / ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti / SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖ / įeina su buteliu rankoje / Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių. ANTANAS Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime. Ragaišienk / įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje / Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!… O gal išgersite?!… ANTANAS Ne, ne! Dėkui! RAGAIŠIENĖ Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei…. O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko. / išeina / SCENA 5. Antanas ir Julija ANTANAS Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad… JULIJA Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?… ANTANAS Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės…. Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose. JULIJA Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti… / atsistoja / ANTANAS / paima ją už abiejų rankų / Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio. / bučiuojasi / SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene. RAGAIŠIENĖ / įbėga / Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio. JULIJA / nusigandus / Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim. ANTANAS ir RAGAIŠIENĖ Pasislėpk! RAGAIŠIENĖ Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis… Apsaugok, Viešpatie! ANTANAS / paėmęs ąsotį Julijos atneštą / O aš nuduosiu vandenį begeriąs. / daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko / RAGAIŠIENĖ Ir gerai — nieko jis nesupras / prieina — prie durų / SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas. DAUNORAS / įeina su lazda rankoje / Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos. RAGAIŠIENĖ Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės… / Daunoro su Antanu kalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja / DAUNORAS Taip, taip… tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau…. pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės. ANTANAS / truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų / Sustojau vandens atsigerti. DAUNORAS / šiurkščiai / Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia… O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi… Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier… ANTANAS / tebelaikydamas pakėlęs ąsotį / Ką daryt… Troškina — karštas laikas. DAUNORAS Rodavyčiau tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus…. O taip gi norėjau tamstai pasakyt…. Kas link tamstos lankymosi ir…. ir mano dukters. ANTANAS / stato ąsotį / Aš irgi norėjau pasakyt… prašyt… ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis… DAUNORAS Nesiskubink tamsta… Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis… O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės. ANTANAS Ale bet, pavelykit man žodį, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu… DAUNORAS / su ironija / Myliu… nėra ko sakyt, vadinasi… į šalį pasogą jaučiu… ANTANAS / karštai / Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje, kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”. DAUNORAS Užteks jau…. Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora. ANTANAS Visi juk esame lygūs žmonės… Visi vienodai jaučiame… visi… visi be jokio skyriaus… DAUNORAS Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi… ANTANAS Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo… DAUNORAS Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi. ANTANAS Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną, eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo! / sustoja prie durų / DAUNORAS / rūsčiai / Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi! ANTANAS Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?! DAUNORAS Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai. ANTANAS Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo! / išeina / DAUNORAS Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau. SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖ / susirūpinus / Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta. DAUNORAS Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!… Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi…. pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės. RAGAIŠIENĖ / nusigandus / Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus. DAUNORAS Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt… Turės iš ko pasidžiaugti. RAGAIŠIENĖ Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu… DAUNORAS Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu. / išeina; Ragaišienė išlydi už durų; Julija pakruta / SCENA 9. Ragaišienė ir Julija RAGAIŠIENĖ / įeina / Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus. / nutraukia rūbus / JULIJA / atsistoja; verksmingai / Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?! RAGAIŠIENĖ / glostydama Julijos pečius / Niekis, dūšyt, niekis…. Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli… Bėk dabar, dūšyt, namo. JULIJA Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo? RAGAIŠIENĖ / pažiūrėjus pro langą / Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato. JULIJA / pažiūrėjus pro langą / Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį… RAGAIŠIENĖ Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai. JULIJA / prie durų / Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus? RAGAIŠIENĖ O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt… JULIJA Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim. / Išeina. / RAGAIŠIENĖ / išlydėdama / Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę… / uždaro duris / SCENA 10. Ragaišienė RAGAIŠIENĖ / viena / Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis… Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !… SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika VERONIKA / įeina / Tegul bus pagarbintas… RAGAIŠIENĖ Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi? VERONIKA Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi. RAGAIŠIENĖ Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo… Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo. VERONIKA Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą? RAGAIŠIENĖ Buvo užsukęs, eidamas į laukus. VERONIKA Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką. RAGAIŠIENĖ Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį. VERONIKA Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev! / išeina / RAGAIŠIENĖ / viena / Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito jos žingsnius. / uždanga / III. AKTAS / Arvido namuose / SCENA 1. Antanas, Katryte ir Ragaišienė ANTANAS / vienas / Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai… Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų… Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę… Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai… Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi ant visko KATRYTĖ / įeina / Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką. ANTANAS O kame gi laiškas? KATRYTĖ Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti. ANTANAS Šauk ją čia. KATRYTĖ Klausau. / išeina / ANTANAS Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli. SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė RAGAIŠIENĖ / įeina / Tegul bus pagarbintas… ANTANAS / nekantriai / Gerai, gerai…Kame laiškas? RAGAIŠIENĖ Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas…. ANTANAS / žiūri su nusistebėjimu į laišką / Tai ne jos ranka! Kas tą rašė? RAGAIŠIENĖ Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie… ANTANAS / su nusistebėjimu / Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip… Gerai… bet ką gi jis jam rašo? / užsimąsto / RAGAIŠIENĖ Aš, dūšyt, skaityt nemoku… O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau… ANTANAS / užsimąstęs / Gerai… hm… pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji… ji Julytė ar nieko nepa… nesakė? RAGAIŠIENĖ Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės… ANTANAS / nekantriai / Na, o daugiaus ką? RAGAIŠIENĖ Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo… ANTANAS / perkirsdamas / Nieko nebeliko pasakyt… RAGAIŠIENĖ Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti… ANTANAS Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo. RAGAIŠIENĖ Aš to nežinau, dūšyt. ANTANAS Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge… Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską. RAGAIŠIENĖ / su nusistebėjimu / Pas mane? O jei vėl užtiks? ANTANAS Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti. RAGAIŠIENĖ Klausau, bėgu, dūšyt. ANTANAS Bet… palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius. / ieško plunksnos / RAGAIŠIENĖ Nagi, nagi…. / susirūpinus sustoja prie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėlio pro duris / ANTANAS / pamatęs juos išeinant, šoka prie durų / Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj… tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu. RAGAIŠIENĖ Nagi, dūšyt…. O man pasirodė, kad kitą syk… ANTANAS Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus. / sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus / RAGAIŠIENĖ O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką? ANTANAS / sudėdamas keturlinkai popierių / Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant. / Paduoda laišką. / RAGAIŠIENĖ Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei. / Eina prie durų. / ANTANAS Taip, taip… tik atsargiai. RAGAIŠIENĖ Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev! / išeina / SCENA 3. Antanas ANTANAS / vienas / Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės… sėda krasėn Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko prisirengti. / mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris / SCENA 4. Katryte ir Arvidas Kairytė / įeina pamažėliu / Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais / prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą / ARVYDAS / įeina stenėdamas su dviem ryšiukais / Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje… Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai…. Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo…. O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?… skaito „Tegul bus pagarbintas… su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis… bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją…. Pra… Pše… Pšy… byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!…. Reikia paklausti Katrytės. / eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas / SCENA 5. Arvidas ir Antanas ANTANAS O, tai ir tėvo parvažiuota. ARVIDAS A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras? ANTANAS Kam tai tėvui prireikė? ARVIDAS Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas? ANTANAS Juozapas… ARVIDAS Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze…. ANTANAS / paima laišką, perskaito, šoka karštai / Aš jam parodysiu keršyti! ARVIDAS Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?! ANTANAS Bet, tėve, palauk. ARVIDAS Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni” gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką? ANTANAS Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu. ARVIDAS Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo. ANTANAS Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt. ARVIDAS Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai? ANTANAS Nė už ką. ARVIDAS Tai taip sau… dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti. ANTANAS / sumišęs / Mat… mat… ARVIDAS Kaipgi tada? ANTANAS Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės… Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos… / prasideda prieblanda / ARVIDAS Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė… Pamislyk tik… ANTANAS Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą. ARVIDAS Kitą?! Kokią kitą?! ANTANAS Daunoro Julę. ARVIDAS / nusigandęs / Daunoro… Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?… ANTANAS Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana. ARVIDAS Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais… Išjuoks mus svietas… Jau ir dabar… ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų… iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas. ANTANAS Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai… ARVIDAS / karštai / Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!… Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt. / vaikščioja užpykęs / ANTANAS Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs? ARVIDAS Susilyginai tu su chamais… Apmislyk, vaike… Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi… ANTANAS / karštai / Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne! ARVIDAS / nekantriai / Gana jau! Duok tu man ramybę. ANTANAS Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?! ARVIDAS Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai? ANTANAS Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas? ARVIDAS Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus. ANTANAS Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?… Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais ir su smaluotom alkūnėm?… Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis… Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais… ARVIDAS Aš nesakau, kad ponavot… bet… bet, pandze, atmink, pasoga… skola… ANTANAS Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus… O po antra aš myliu… ARVIDAS Jau ne vienas meilės karščius prie terbos prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu… ANTANAS Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu… ARVIDAS / po ilgos abejonės / Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime… Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi… / išeina pro šalines duris / SCENA 6. Antanas ir Katrytė ANTANAS / vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas / Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!… KATRYTĖ / įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų / Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties? ANTANAS Gerai, aš pats pasakysiu. / skubiai išeina / KATRYTĖ / viena / Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko… ANTANAS / įeina atsargiai / Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti. KATRYTĖ Tuojau, tuojau. / išeina, paėmus puodynę su pienu / ANTANAS / priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri ir vėl uždaro / Miega… Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių… Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos? / eina prie durų, atidaro / SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija. RAGAIŠIENĖ / apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje / Aš, dūšyt, aš su Julyte. ANTANAS / sujudęs / Eikit čia, tik tyliai. RAGAIŠIENĖ Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia. ANTANAS Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta. / išbėga / RAGAIŠIENĖ / pastovėjus užsimąsčiusi / Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus. / Bailiai apsidairydama, ilgai stovi vietoje tylėdama. / ANTANAS / tarpduryje / Čia… čia… eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė. JULIJA / įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius / Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus. ANTANAS Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo. / skubiai dėsto daiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi / RAGAIŠIENĖ / pažiūrėjus pro langą / Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus. ANTANAS Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą. JULIJA / pasiklausius / Ar girdite, te kažkas atvažiavo… šneka… ANTANAS / bėga prie durų, pravėręs klauso / Eina — pasislėpkite… / Ragaišienė gūžiasi kampe prie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka / SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas ir Katryte DAUNORAS / sujudintas įeina su botagu, paskui jį Barbora / Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti… Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų. BARBORA Štai Julės ryšis skepetoje. / dairosi po kampus / DAUNORAS / pašokęs prie Antano / Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu! ANTANAS / atšoka persigandęs, stovi nusiminęs / ARVIDAS / už šalinių durų / Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau… / ūmai grįžta / BARBORA / rodydama į užpeckį / Ir Ragaišienė čia… RAGAIŠIENĖ / atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas / KATRYTĖ / įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote / Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame… DAUNORAS / pamatęs Juliją / O tu čia ko? Taip tu man! / pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta / ARVIDAS / įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas / Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?! / pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs, laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot, atmetęs vieną ranką užpakalin. / JULIJA / puola tėvui prie kojų / Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!… BARBORA / karštai, bėgiodama, trepinėdama / Kaip tai?!… Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti. ANTANAS Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip… taip mums sunku be kits kito…. BARBORA Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad… Toks baisumas, toks bjaurumas…. Ir tik štai rasta gromata rodo laišką atidarė mums akis… RAGAIŠIENĖ Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta… Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė. DAUNORAS / rūsčiai / O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar… / užsimąsto / ANTANAS / griaudžiai / Dovanokite mums ir… BARBORA / karštai / Ne, negalima, taip negražu… Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios… ANTANAS Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos… DAUNORAS Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti… BARBORA Žinoma, žinoma… Ką paskui žmonės kalbės… DAUNORAS Hm… taip, vadinas!… Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana…. Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus… Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi… BARBORA Duok jai, kad žagsėtų… ANTANAS Betgi tamstos… JULIJA / verkdama, sudėjus rankas / Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko… Taip aš jį myliu… negaliu be jo… DAUNORAS Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai? ARVIDAS / sumišęs / Ką?… Kaip manau?!… Saugok, Dieve, ką jaučiu… Ką jis padarė tas beprotis. ANTANAS Tėve, tik pamislyk tamsta!… DAUNORAS Cha! cha! cha! Pamislyk! BARBORA Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos. ANTANAS / karštai / Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas… Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš… aš irgi… ARVIDAS / karštai / Ką tu da?! Jau matai ką padarei… Bet ką dabar bedaryt? DAUNORAS Skirtis ir gana, vadinasi… ANTANAS Niekas tamstų neriša… Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge. / Julija šluosto ašaras / BARBORA Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu… ANTANAS / prieidamas su Julija prie Daunoro / Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui… Juk mes niekam pikto nedarome… BARBORA / neramiai / Da bent… ARVIDAS / suminkštintas / Nagi, pandze, gyvenimui pikto… Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai… prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina. DAUNORAS Nagi… vadinasi… ANTANAS / skubiai bučiuodamas tėvui ranką / Dėkui, tėvel… Išsiteisiu aš už viską… JULIJA / bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai / Atleisk, tėte… DAUNORAS Jau nusiramink, vaikeli… Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai…. ANTANAS / paėmęs Juliją už rankos / Palaiminkite mus! BARBORA Kaip tai? DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ / skubiai / Telaimina jus Dievas! ARVIDAS / priėjęs prie Daunoro / Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze. / bučiuojasi / DAUNORAS / besibučiuodamas / Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi. ----- Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, dostępna jest na stronie wolnelektury.pl. Wersja lektury w opracowaniu merytorycznym i krytycznym (przypisy i motywy) dostępna jest na stronie http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/palionis-pries-veja-nepapusi. Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Wolne Lektury. Wszystkie zasoby Wolnych Lektur możesz swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać pod warunkiem zachowania warunków licencji i zgodnie z Zasadami wykorzystania Wolnych Lektur. Ten utwór jest w domenie publicznej. Wszystkie materiały dodatkowe (przypisy, motywy literackie) są udostępnione na Licencji Wolnej Sztuki 1.3: https://artlibre.org/licence/lal/pl/ Fundacja Wolne Lektury zastrzega sobie prawa do wydania krytycznego zgodnie z art. Art.99(2) Ustawy o prawach autorskich i prawach pokrewnych. Wykorzystując zasoby z Wolnych Lektur, należy pamiętać o zapisach licencji oraz zasadach, które spisaliśmy w Zasadach wykorzystania Wolnych Lektur: https://wolnelektury.pl/info/zasady-wykorzystania/ Zapoznaj się z nimi, zanim udostępnisz dalej nasze książki. Tekst opracowany na podstawie: Mykolas Palionis, Prieš vėją nepapūsi, Turtu ir spauda "Lietuvos", Chicago 1911. Wydawca: Fundacja Nowoczesna Polska Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. Opracowanie redakcyjne i przypisy: Monika Bogdziewicz, Paulina Choromańska, Paulina Ołtusek. ISBN-978-83-288-2618-2