Mickevičius, Adomas Gražina Žilius, Jonas http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/grazyna/ Bogdziewicz, Monika Choromańska, Paulina Fundacja Nowoczesna Polska Romantyzm Epika powieść poetycka Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/mickievicius-grazina http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=25290 Adomas Mickevičius, Diedai, ir Grażina, tłum. Jonas Žilius, Vertimai iš Mickevycziaus, t. I, Tėvynė 1899. Domena publiczna - Jonas Žilius zm. 1932. 2003 xml text text 2013-10-18 lit http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2624.jpg heels, eflon@Flickr, CC BY 2.0 http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2624 http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/mickievicius-grazina.pdf ISBN-978-83-288-0535-4 ISBN application/pdf https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/mickievicius-grazina.html ISBN-978-83-288-1535-3 ISBN text/html http://wolnelektury.pl/media/book/txt/mickievicius-grazina.txt ISBN-978-83-288-2490-4 ISBN text/plain http://wolnelektury.pl/media/book/epub/mickievicius-grazina.epub ISBN-978-83-288-3531-3 ISBN application/epub+zip http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/mickievicius-grazina.mobi ISBN-978-83-288-4617-3 ISBN application/x-mobipocket-ebook DC.WL-PP 1DTP 3MN Sudabartinta: * leksiką, pvz.: sala -> šąla, int -> į, kunįgaikštis -> kunigaikštis, triajatą -> trejetą * fleksiją, pvz.: vardažodžių vns. V. formas (judantys -> judantis, vokietys -> vokietis), dgs. V. formas (vikrus -> vikrūs), vns. G. formas (savę -> save, manę -> mane), vns. Įn. formas (ausia -> usimi, padangia -> padange), veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyvių formas (priimsięs -> priimsiąs), vns. Vt. formas (rankraštije -> rankraštyje), veiksmažodžių bendraties formas (ginties -> gintis), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos dgs. 2 asm. formas (žiūrėkkite -> žiūrėkite), veiksmažodžių tariamosios 3 asm. formas (prasmegtu -> prasmegtų, nenorėtu -> nenorėtų) * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: ištolo -> iš tolo, taippat -> taip pat, kitągi -> kitą gi * joto rašymą, pvz.: dijecezijos -> diecezijos, labjaus -> labiaus, prijaukindavo -> priaukindavo * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštai ->aukštai, prisiegdamas -> prisiekdamas * skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz: hekzametru –> hegzametru, lasdų -> lazdų, patkava -> padkava * sintaksę, pvz.: nebūtų užstojęs už stabmeldžius -> nebūtų užstojęs stabmeldžių kad atgauti -> kad atgautų nepakentė lietuvius ir slovėnus -> neapkentė lietuvių ir slovėnų laike karo -> karo laiku laike laidotuvių kunigaikščių - > kunigaikščių laidotuvių metu * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.: ,,matau, kad jums ne’ina apie tikėjimą (...) -> ,,Matau, kad jums ne’ina apie tikėjimą (...) Kur Kunigaikštis? sargų jisai klausia. -> Kur Kunigaikštis? Sargų jisai klausia. *skyrybą, pvz.: Jotis prie bokšto matyt tenais rymo -> Jotis prie bokšto, matyt, tenais rymo Kiti pakeitimai: *Transliteracija: sz -> š, cz -> č. *Kiti leksikos pakeitimai, pvz.: apart -> išskyrus; kunigas ant kunigų -> kunigų kunigas. Adomas Mickevičius Gražina Naktis, Mėnesiena Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;/ Miglos ant žemės, o mėnuo padange/ Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia./ Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,/ Tarp rudens oro šalto, nevienodo./ Žemė lyg butas tamsusis išrodoišrodo --- čia: atrodo.,/ Debesys rodos lyg judantis skliautas,/ Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas. Pilis Rūmai, statyti ant kalno NaupilėsRūmai, statyti ant kalno Naupilės --- Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu --- vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: ,,o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už --- i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko". (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai.,/ Blizga palšaipalšas --- neryškios spalvos, nublukęs. prieš nakties akį švisą./ Šone, ant rėvorėvas --- vandens kritimas užtvankoje., kur volasvolas (lenk.) --- pylimas. pakilęs,/ Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,/ Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,/ Kur po pelėsiais vanduo žalias pūstapusto --- dab.: pusto;galanda.. Atvykėliai, Raiteliai Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo/ Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo/ Pilies sargai pastatyti budėjo;/ Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo/ Lyg kokikoki --- trump.: kokie. žmonės per tyrą atvengia./ Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga, / O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,/ Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę./ Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,/ Ant šlapių žirgų trys jočiaijotis --- raitelis. sėdėjo./ Rėvą prijojus sustojo ir vienas/ Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,/ Užtrimytavus taip trejetą kartų,/ Sargas ant balsoant balso --- išgirdęs balsą. iš bokšto atsuko;/ Čerška retežiairetežis --- grandinė, pančiai. rakinti prie vartų/ Ir sunkus tiltas nupuola ant tako. Kad žingeidumą tuščią apmalšintapmalšint --- vietoj pamalšinti../ Iš visų pusių sargai suėj’suėj’ --- trump.: suėjo., žiūri./ Vienas iš jočių, vyriausias matyti,/ Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:/ Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą./ Kryžių ant kaklo prie raikščioraikštis --- dab.: raištis, virvelė kam surišti. geltonoKryžių ant kaklo prie raikščio geltono --- kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta --- čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) --- visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti --- čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) --- trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas --- įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius --- čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas --- nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu --- jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: ,,Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą --- jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. ,,Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) --- duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas --- išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai --- smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas --- labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas --- dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras --- meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis --- kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo../ Ant pečią triubą, kuria gandą duoda./ Kirvį ir kardą prie kairiojo šono. Sargyba, Tikslas Veikiai kryžioką sargai pažinojo: ---/ Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:/ --- Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?.../ Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!/ Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,/ Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdįAszmenims kardo tuoj, pervėres širdį.... --- Nėra tad dyvo [dyvas --- nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu.,/ Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!/ Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi./ Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:/ Nors vokietis, žmones kalbant supratoNors vokietis, žmones kalbant, suprato: --- Lietuviai ir prūsai ne tik blogai mislija apie vokiečių būdą, bet ir apie jų supratimą; pas juos yra priežodis: paik’s, kaip vokietis (po pietų). (Žiūrėk Kotzebue, t. 1, p. 72. Veizdėk taipgi Lindės žodyne žodį vokietis, ir Rhesą: Das Jahr in vier Gesaugen aus dem Lithauischen des Christian Donelaitis).[Neperseniai mir3s profesorius Karaliaučiaus universiteto Rhesa, tarp kitų liekanų lietuviškos literatūros, atgarsino poemą lietuvio Donelaičio, apie 4 dalis metų, hegzametru parašytą, su priedu vokiško vertimo ir su moksliškais paaiškinimais, virš menėtų raštų, kas link įtalpos [įtalpa --- čia: turinys. red. WL.] ir dailaus išsireiškimo, verti yra pagyrimo, ir verti, kad mes jais užsiinteresuotume [užsiinteresuoti (sl.) --- susidomėti. red. WL.] da ir dėl to, kad yra tikrų paveikslų būdo lietuvių. Garbė paguodotam [pauodotas --- čia: garbingam, pagerbtam. red. WL.] vyrui, kuris būdamas svetimžemiu užgėdina [užgėdinti (sl.) --- gėdinti. red. WL.] tautiečius (rodaków), kurie menkai rūpinasi apie istoriją savo tėvynės. (Prierašas Mickevičiaus. (przyp. autorski.)]./ --- Kur Kunigaikštis? --- sargų jisai klausia./ --- Ilsisi, miega ir naktį nepri’manepri’ma --- trump.: nepriima./ Nieko pas save. --- Nors būtų vėliausia,/ Turit pranešt apie mūs’mūs’ --- trump.: mūsų. pribuvimą:/ Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį/ Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:/ Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę/ Dasižinosit kas mes, ko mums reikia. Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;/ Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?/ Pas Lietavorą per langą mažytį/ Spingsant prigesus šviesa dar matyti./ Šiandien jis grįžo, buobuo --- trump.: buvo. toloj kelionėj,/ Reiktų dabartėsdabartės --- adbar, šiuo metu. ilsėtis maloniai. Sujudimas, Įtarimas Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,/ Siųsta po durim žiūrėt. --- Nemiegojonemiegojo --- ponemiegoj./ Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:/ Ponai, bajorai, visa vyriausybė/ Pas jį į rūmus įeiti bijojo./ Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,/ Prašyms, grasinimas baimės n’įveikian’įveikia --- trump.: neįveikia.:/ Iš budinčiųjų kad nieks neketina/ Eiti, Rinvitą pabudinti reikia./ Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare/ Naudos tėvynei labai daug padarė, ---/ Kare muš'muš' --- trump.: muša. priešus, namie vaidus taiko,/ Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,/ Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,/ Viešpačio butas jam vis at’darytas. Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo/ Mirštančia, balta šviesa žiburėlis./ Lietavors rūškansrūškanas --- niūrus, piktas, rūstus. prie stalo stovėjo,/ Misli’omisli’o --- trump.: mislijo., tai klausė vėl galvą pakėlęs,/ Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;/ Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,/ Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galoant galo (lenk.) --- čia: pagaliau./ Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,/ Rodosi taiso: pridengia su sauja,/ Žiburys suvis žibėjęs paliaujapaliauti --- nustoti.. Pilis, Tamsa, Sujudimas, Nerimas, Paslaptingumas Turėjo tyčiomis jį užgesinti,/ Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę/ Buo, nenorėj, idant tarnas atminti/ Stengtų širdies jojo paslaptį gilią./ Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;/ Bet kad prie lango grotuoto priėjo,/ Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,/ Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,/ Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti/ Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,/ O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti. Vėla nuo lango greitai atsitraukia,/ Liepia Rinvitui duris uždaryti:/ Nors akyse abejonę matyti,/ Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;/ Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,/ Tokią naujieną Rinvitui apreiškia. Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,/ Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo./ Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjoVytauts Lydos kunigaikščiu uždėjo mane. --- Vytautas, sūnus Kęstučio, vienas iš prakilniausių vyrų, kokius Lietuva išdavė. Apie jo kariškus veikalus ir jo politiką, išskyrus lenkiškuose raštuose, galima skaityti pas Kotzebue, aukščiaus paminėtame rašte, yptingai III tome, ir Gyvenime Švidrigailos, --- (Switrigail... von August von Kotzebue. Leipzig 1820). / Mane ir visą palaimos tą šalį,/ Tuos plotus žemės, kurie man priguli/ Be dovanos jojo į pačiospati --- žmona. dalį./ Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,/ Lyg savo lobį žemes tas apleidžia. Taip kunigaikšti! --- Taigi ir dabartės/ Eisim užimt dovanotą mums turtą;/ Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį/ Uždegti stiebai, kad būtų užkurta/ Ugnis ant volų. Sargai tegul renka/ Trimitorius, prisakyk jiems suėjus/ Triūbyttriūbyti --- pūsti trimitą, duduoti. neliaujant į keturis vėjus,/ Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!/ Iš visų pusių kareiviai pribūti/ Turi ant balso į pylimą: krūtį/ Savo kiekvienas šarvais teužkloja,/ Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;/ Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto/ Maisto, kiek reikia ikik --- trump.: iki. nakčiai nuo ryto./ Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,/ Mindaugo kapą kaip tik pirmutinisMindaugo kapą kaip tik pirmutinis --- Mindaugas, Mindagos, Mindovė, Mindak, Mendoulf, sūnus Ringvaldo arba Ringoldo ar Ringauto, didis Lietuvos kunigaikštis, pirmutinis, kurs Lietuvą išliuosavo iš po svetimos įtekmės [įtekmė --- įtaka. red. WL.] ir iškėlė į didelę galybę. Kaimynai jo baiminosi. Mindaugas buvo priėmęs krikščionišką tikėjimą, popiežiui pritariant, apsivainikavo Lietuvos karaliumi Naugarduke 1252. Netoli nuo Naugarduko yra kalnas, kurį iki šiol žmonės vadina kalnu Mindaugo. Tas kalnas esąs kapu to didvyrio./ Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,/ Laukite manęs ant gatvės lydinėslydinės --- Lydos.. Įtarimas Taip kunigaikštis prisakymus leido;/ Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo/ Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido/ Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?/ Norint tais žodžiais liepimų begalįbegalis --- begalinis./ Skaitliųskaitlius --- skaičius. išpildyt Rinvitui suteikia./ Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį/ Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;/ Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’karštojo' --- trump.: karštojoj.,/ Tylint krūtinėj giliai užkavojo. Lietavors baigė ir rodosi lauktų,/ Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,/ Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,/ O iš to viso, ką girdi, ką mato,/ Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,/ Jis viską aiškiai patsai dasipratodasiprato --- suprato../ Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos/ Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:/ Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,/ Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,/ O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,/ Be atmainos to visuomet laikysis:/ Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja.../ Vienog Rinvitas, karštai mylintysis/ Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,/ Jog šitą kartą labai keistai veiktų,/ Jei taip svarbioj, pavojingoj adynojadyna (lenk.) --- valanda.,/ Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų./ Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,/ Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria. --- Ponut’Ponut’ --- trump.: Ponuti (kreip.), kur tik tave mieraimieras (lenk.) --- tikslas. šie kelia,/ Visuomet esame tau atsidavę:/ Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,/ Ištikimybė, Patarimas Ant vieno žingsnio neapleisim tave,/ Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,/ Reik ir padonispadonis (lenk.) --- pavaldinys, tarnas. guodonėjguodonė --- pagarba, garbė. laikyti,/ Labą tėvynės niekad nepriguli/ Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti./ Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,/ Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias./ Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,/ Į rodąroda (lenk., brus.) --- pasitarimas, sueiga. amžium senesniuosius šaukė./ Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai/ Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;/ Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,/ Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. ---/ Būdamas senas, su plauku žiloku,/ Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;/ Bet ne’tsurgum’sne'tsurgums --- neatsargumas. šios kelionės, bijausi./ Kad nelaimingai labai baigtis gali,/ Jeigu į Lydą dabartės keliauji,/ Tau pagal tiesą prigulinčią šalį./ Minkie, slapus antpuolimas galėtų/ Mus su lydėnais suerzinti drūčiaidrūčiai --- stipriai, labai.,/ Likties’ po tam, būdu karo, turėtų/ Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai. Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,/ Žmonės brandina juos mislim' neliovę,/ Mislim brandina, melu užakėjamelu užakėja --- pripildo melu, sėja melą..../ Vaisių toks grūdas išduot gali kartų./ Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę./ Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,/ Esant plėšikais. Netoks papratimas/ Tarpe valdonų senovėj žiliojo’/ Prabočiųprabočiai --- proseneliai. mūsų šalyj ponavojoponavoti --- ponauti, būti ponu, valdyti.,/ Kada taip būdavo kraustytis imas;/ Jeigu norėtum senovę laikyti,/ Teikis senovės žmonių paklausyti. Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,/ Jogei visi, ką čionais mieste estiesti --- yra./ Ir kurie kaimuos toli išsibastę,/ Veikiai į pylį sueitų ginkluoti./ Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi./ Vietoj sargybos palikti prie savęs;/ Kitus, po mano valdžia atidavęs,/ Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi./ Su kunigais, vaidilučiais garbingais,/ Su daiktais kare, puotoj reikalingais./ Laimingiaus sektųssektųs --- trump.: sektųsi., kad dailiaus nuduotų/ Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotųstokoti --- trūkti, neužtekti.. Nes karo laiku nevien prasti žmonės/ Ir vyriausybė midum smaguriauja./ O kunigaikščio duosnum’s ir malonis/ Ateitį gerą visad pranašauja./ Senssens --- trump.: senas. paprotys, siekęs gilią senovę./ Jį turim švęsti per amžius neliovę. Baigė kalbėjęs, aptykoaptykti --- nutilti, nurimti., nurimo./ Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:/ --- Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,/ Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas.../ Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti/ Ar tur kieme atsakymo laukti? Taręs, nuo lango vėla prasitraukia./ Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:/ Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia/ Kad apie siuntinius ką prasitartų. Sandoris Lietavors taria: --- Jei kad atsitinka./ Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių/ Savo padonų, rodos, kartais klausiu,/ Tavosios rodosroda --- čia: patarimas. labiaus man patinka:/ Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,/ Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;/ Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos/ Kitiems padonams atviros stovėtų./ Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,/ Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų./ Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską./ Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga./ Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:/ Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi. Todėl taip greitai, todėl valandoje/ Nepaprastoj taip ir taip netikėto',/ Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,/ Kad iš netyčių užklupti galėtų./ Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,/ Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti. Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą/ Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:/ Ordens į talką duot ricierius žada./ Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima./ Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,/ Regima, sutartį pildyti geidžia. Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėtiIr taip, sietyns ant dangaus kol regėti. --- Lietuviai turėjo savo ypatingą laiko apskaitymą --- metų, mėnesių ir valandų (Žiūrėk Kotzebue, t. I., p. 35 iki 68).,/ Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka./ Tūkstančių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tiekaTukstanczių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pesčiųjų dvigubai lieka. --- Kryžiokiška karių minia buvo padalinta taip: pirmiausiai broliai arba ,,zokoninkai”, germukai ir broliai svietiški, prigulį prie brolystės; toliaus raiteliai --- joti, liuosnoriai [liuosnoriai --- savanoriai. red. WL.] arba nusamdyti kareiviai, ir pestininkai, vadinti Landsknechtais, Fussknecht’ais arba tiesiog Knechtais, taipgi brolystės nusamdyti../ Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius/ Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:/ Kūnu kur kas didesni už manuosiusKūnu kur kas didesni už manuosius. --- Veik kiekviename kovų aprašyme kronikieriai užtėmija [užtėmyti --- pastebėti. red. WL.], kad vokiečiai perviršijo lietuvius didumu kūno ir pajėga; smūgius jų bardišių [bardišius (lenk., rus.) --- kirvis su ilgu kotu. red. WL.] lietuviai vargiai galėjo atlaikyti. Kęstutis, Narimanta, nors buvo vikrūs ir sylingi [sylingas (lenk.) --- pajėgus, stiprus, galingas. red. WL.], susirėmus su vokiečiais tokiuose atsitikimuose būdavo išmesti iš balno.,/ Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;/ O stos į karą, tai net baimė tveria, Matant, pašones mūsiškiams kaip veria./ Pestininks turi kiekviens po gyvatę,/ Ką švinąką šviną --- po šviną. suodžius ir pakulas ryja,/ Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę/ Pradeda erzint, prikišę žariją,/ Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia/ Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę./ Anais tai metais nuo pramonio šito/ Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito. Vilkinims baimė tik darbą gaišina,/ Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim/ Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,/ Eisim, kaposim viską ir draskysim. Nustebimas, Sumišimas Rinvits, užgauts netikėta naujiena,/ Stebisi, misli’a, atsakyti taiko./ Mislys pabūgus galvoj n’užsilaikon’užsilaiko --- trump.: neužsilaiko.,/ Slysta tolydžio viena paskui vieną;/ Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,/ Todėl išdrįsęs: --- Viešpatie, surinka,/ Amžiuje mano nenoriu, kad duotus/ Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!.../ Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus/ Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?./ Niekai gyvent be vienybės --- teisybė,/ Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj/ Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną./ Su kuriuo pykos per metelių kiekį,/ Ima, ant galo piktumą palieka/ Ir jį nei brolį karštai apkabina. / Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas ---/ Lenkas su lietuviu santaikoj būva,/ O vienog tankiai, suėję į krūvą./ Stikleliu midaus paeiliui dalinas,/ Geria, bučiuojas, o kada pris’eina./ Ir į pagelbą viens vienam nueina:/ Da piktesnėj už lietuvį ir lenką/ Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'./ Bet kada žmogus duris jam pradaro,/ Žaltys nei svečias kad butan jo slenkaŽaltys nei svečias kad butan jo slenka. --- Lietuviai garbino žalčius, kuriuos priaukindavo ir maitindavo; aiškiausiai apie tai kalba Lasickis (Res Pol. et Lithu., ed. Elzevirorum., p. 309). Strijkovskis savo laikais da matęs liekanas to žalčių garbinimo pas latvius, o Gwagnin kaime Labariškėse, 4 mylios nuo Vilniaus./ Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų/ Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;/ Tad žaltys savas, užsliuogęsužsliuogti --- šliaužiant užkopti. ant rankų./ Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,/ Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,/ Lyg vario žiedas miegot susirango. Vienog kryžioką --- gyvatę per amžių/ Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;/ Maža jau prūsiško aukso suglamžius/ Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? ---/ Vis alkana da ir, kad primanytų./ Valanda viena visus mus išrytų. Vien sutikim’s apgint lietuvius gali/ Metas į metą veltuoveltuo --- veltui, nenaudingai, be reikalo. į jų šalį/ Traukiame miestų ir pylimų griauti;/ Ordens nelemtas lyg smakassmakas (lenk.) --- slibinas. išrodoišrodo --- čia: pasirodo.,/ Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,/ Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,/ Pjaukim!... Iš tiesų, paikai pasistato,/ Kurs su lietuviais suvest nornor --- trump.: nori. kryžioką,/ Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,/ Nėra nė vieno, kurisai nemato/ Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,/ Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų/ Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,/ Bet į pagelbą križiokų nešauktų;/ Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų/ Geležį karštą, nei ranką jų stvertų. Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs/ Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs/ Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat/ Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų/ Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,/ Jog delnais brolių nutraukt negalėsit? Kaip gali tikrinttikrint --- čia: užtikrinti., kad teisūs tie žodžiai./ Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,/ Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai? Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,/ Da sušnekėsim, sutarsim da kartą.../ --- Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, ---Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta. --- Visa ši Lietavoro kalba yra aiškiu paveikslu to, ką tame laike dūmojo apie Vytautą visi žemesni Lietuvos kunigaikščiai.'/ Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,/ Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas/ Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:/ Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,/ Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;/ Pasiteisinimas, Sąžinė Da’rtėsda'rtės --- dabartės, t.y. dabar., matau, atėj’ galas ilgesių:/ Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,/ Kada mūsiškiai visur išsklaidyti/ Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai/ Manęs ilgiaus nebenori klausyti, ---/ Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia./ Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu/ Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, ---/ Smiltys Rusijos ar pelkės VaregųAr pelkės Varegų. --- Pakraščiai Varegiškų arba Normandiškų jūrų, šiandien įkaltųjų marių. Jau nuo senovės buvo politika Didžių Lietuvos Kunigaikščių, siųst savo gimines į šalis atimtas nuo priešų. Taip darė Montvilas, Mindaugus ir Gediminas.!/ Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,/ Ten visus brolius ir gimines varo,/ Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka --- / Jis visas ima, o žino, ką daro:/ Vienija, muša, į krūvą vis renka/ Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,/ Idant jams lygūs po kojom gulėtų./ Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?/ Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,/ Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,/ Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti/ Delno neleidžia: iš karo į karą,/ Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas./ Visą skersai ir išilgai apvarė./ Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją/ Deginti paikiai sodybas statytas,/ Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm./ Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;/ Kiekgi gėrybių iš pyliųpylių --- pilių. išlažėm!/ O vis kas liko tik nuo kalavijo,/ Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,/ Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!/ Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:/ Nuo kraštų suomių ik jūriąjūrią --- jūrių. Kazarų/ Viską kaip stovi paglamžė po savim./ Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f/ Kokioms puikybėmis rūmą išrėdėišrėdyti --- išpuošti, išdabinti.!/ Rūmus kryžiokų regėjau kada’sikada’si --- trump.: kadaise.;/ Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!/ Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,/ Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.Ką Vilniuj tur ir Trakuos’ pasistatęs. --- Trakai su dviem tvirtynėmis, iš kurių viena išstatyta ant ežero salos, buvo Kęstučio sostapile [sostapilė --- pilis, kurioje buvo valdovo sostas. red. WL.], o paskiaus buveine Vytauto./ Taipgi regėjau yr’ klonis pas KaunąTaipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną. --- Keletas varsnų nuo Kauno, tarpe kalnų, tęsiasi klonis, apdengtas gėlėmis, per kurio vidurį sriovi upelis. Yra tai viena iš puikesnių vietų Lietuvoj. Dabar tas klonis vadinasi klioniu Mickevičiaus.:/ Saulė pavasario šviest kaip pagauna,/ Pulkai undinų aplink jį sustojąsustoją --- sustoję.,/ Negu aksomu žolelėmis kloja;/ Žolės bujoja, tada tarpe jųjų/ Pilna primėto žiedų kvepiančiujų./ Ne, tokio klonio visam svieto plotyj/ Kito nerasi, bet kas gal tikėti? ---/ Vytauto rūmai gražesnėms iškloti/ Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti/ Suolai kauraiskauras --- uždangalas., tokiomis išdabinęs,/ Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,/ Deimanto tyro žiedai ant jų karo,/ Už mėnomėnas --- mėnuo, mėnulis. šviesą, už margą sietyną/ Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,/ Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro./ Rūmo banguos pas jį kvartkoskvartka (rus.) --- lango pusė, langelis. stiklinės./ Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,/ Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,/ Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro./ Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro./ Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?/ Daug aš laimėjau da būdams mažytis,/ Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau/ Kumisukumisas --- totorių alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuoto pieno. negu totorius maitytis?/ Dieną ant žirgo, naktis užmigdina/ Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,/ Švist nepradės da, vėl balsas trimito/ Mane prikėlęs ant žirgo sodina./ Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano/ Joj’joj' --- trump.: joja. ant lazdų, su kardais iš balanųbalana (rus.) --- pakraštinė jaunesnė medienos dalis.,/ Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus./ Arba mongolus vaikiausi po tyrus. Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo/ Pėda da žemės didyn nepakilo!/ Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų/ Rūmų, ant mūro iš degintų plytų;/ Eik per butus štai senukų sėdynės:/ Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?/ Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,/ Viet’viet' --- trump.: vietoj. puikaus kauro, žel’ samanos žilos./ Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,/ Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės! Pasiteisinimas, Sąžinė Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai/ Vytautas skirias’, visus mus praauga!/ Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiaiJįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. --- Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė --- priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja --- pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias --- įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios --- kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) --- įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo --- čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka --- lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti --- čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas --- perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės --- prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) --- tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas --- išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led --- trump. nuo ledva (lenk.) - vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris --- myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti --- pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs.,/ Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėjąįdėją, girdėją --- vietoj įdėję, girdėję./ Skambančias, leidžią į svietą anūkų./ Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,/ Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų? Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,/ Gal save garbe ir turtais apkrauti;/ Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima/ Broliškos meilės savųjų ardyti;/ O ar seniai čion viduj sutikimo/ Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?/ Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’/ Algirdo ūnųūnų --- sūnų. iš Vilniaus išvarė/ Ir patsai sostą užėmęs, norėtų/ Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikasJo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. --- Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas --- valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė --- įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42)./ Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,/ Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,/ Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!/ Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,/ Kardą plieninį ligkol ranka drūta/ Du pajėgia suvaldyti, lig koliai/ Greitumu sakalo žirgas manasis,/ Tyruose Krymo ką esam pagavę,/ Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,/ Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;/ Kol mano žirgas, kol kardas manasis.../ Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,/ Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo/ Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo.../ Kas per ugnis ten į viršų iškilo?/ Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,/ Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;/ Taip kardu jis į akmens grindis kirto,/ Kad net kibirkštis iš jojo išvirto. Nutarimas, Ketinimai Valandą kurčią vėl buvo tylėję,/ Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:/ --- Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,/ Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,/ Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,/ Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;/ Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,/ Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą./ Einam griaut Lydą, atėjęs lailai --- tegul. randa/ Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių. Ploti delnais potampotam (lenk.) --- po to, vėliau. smarkiai pradėjo;/ Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,/ Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjo/ PonsPons --- trump.: Ponas. vėl į sunkią kelionę keliauti./ Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimas/ Čionais ilgesnis atneš naudą menką,/ Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,/ Gandą paduodu, kariūmenią renka/ Ir vėl į rūmą atgal pasileidžia./ Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?/ Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,/ Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:/ Datirt n’įstengęs geidautą malonę./ Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponęponę --- ponią.. Lietavors skaisčią sau pačią išrinko./ Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;/ Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:/ Kunigaikštienė Išrinktas žiedas iš viso aplinkioaplinkio --- aplinko../ Gražina buvo ją žmonės vadinę;/ Norintenorinte --- nors. amžius, jaunystos aušrinę/ Perėjęs, jau į vidudienį slinko,/ Motinos puikūs darbai ir merginos/ Josios esybėj kartu susirinko:/ Išmintys mislių ant veido skaistumo,/ Rodos, pavasariu vas’ravas'ra --- trump.: vasara. vadinos,/ Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko/ Ir rudeniop negaišina gražumo./ Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko. Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,/ Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,/ Kad taip ant vyro gymiugymis --- čia: išvaizda. panėšėjo,/ Jog sunku buvo pamačius atskirti,/ Ūgiu viena tik už lygią jam skaitės./ Rodos, dvarėnai abu kad apstoja,/ Jog du bijūnai darže lietuvaitės/ Tarp žalių rūtų išaugę bujoja,/ Ar žemoj girioj aukštų beržų pora,/ Kad žalias galvas pakelia į orą. Esant vienokia ir ūgio ir veido,/ Dvasioj patim ji taipjau ne’psileido./ Moterų darbą, vindelįvindelis --- čia: verpimas., siuvimą,/ Pramanęs, juoką paniekinus, ima/ Būdavo noriai trimitą ir plieną ---/ Taip, ant žemaitiško žirgoAnt žemaitiško žirgo... --- Žemaitiški žirgai, su kuriais taip atsižymėdavo lietuviškieji jočiai, turbūt nebuvo taip silpni kaip kad šiandien. Verta paminėjimo prie šios progos senoviška liet. dainelė [Neturėdami originalo, išverčiarme ją atgalios iš lenkiškos į lietuvišką kalbą. Žirgai totorių neblogi būtų,/ Vokiečių kardo tik vardas;/ Lietuvoj augęs žirgas Keistuto,/ Lietuvoj kaltas jo kardas./ Žirgelis kuinas, kuinas, nedidis,/ Kardą kalvis prastai kala,/ Bet, ko Keistutį, jojant išvydęs,/ Vokietis ir turkus byla?/ Kad prieš Keistutį atsispirt geidžia,/ Tur trupėt vokiečių plienas;/ Kad ant totorių žirgą paleidžia,/ Nebeištrūksta ne vienas./ Nes kardas jaučia jo rankos drūtį,/ Kal po priešų eiles siaučia./ Nes jočio širdį, taksint po krūtį,/ Žirgas ir ant savęs jaučia. (przyp. autorski)] apie Kęstučio žirgą., po tankų/ Mišką, ji būdavo kartą nevieną/ Vyriškuos rūbuos, su sakalu ranko’,/ Jodo medžiodama drąsiai per dieną./ Kad namo žirgą pailsusį varo,/ Tankiai akis Naupiliečių apgauna/ Ir nesyk garbę lauke ir ant dvaro/ Tik kunigaikščiui pritinkančią gauna. Kunigaikštienė Permanyt nieks neįstengia Gražinos:/ Draugė juokuos, nuliūdimuos paguoda./ Ji nevien meile su vyru dalinos’:/ Šelpia darbuos jį, rodas jam paduoda./ Taip, sutartys svarbiosios, karė/ Niekad be jokios žinios nesidarė./ Nors akyvai nuo tarnų, nuo padonų/ Įtekmę savo užslėpti mokėjo,/ Ir artimiausi, pirmiausi prie šono/ Nieko dasekt apie tai negalėjo. Taigi Rinvits išmintingas numanė,/ Ką turėj veikti, prie ko pult reikėjo./ Pas kunigaikštienę veikiai nuėjo/ Ir išdėj viską, ką Viešpats užmanė:/ Vytautui karę apskelbt kad ketina,/ Kaip labą brolių, tautos ir tėvynės/ Geisdams pašvęst dėl garbės sovotinės./ Papročius laužo ir kraštą naikina. Smarkų senelio šie žodžiai užduoda/ Smūgį Gražinos sujudintai dvasiai;/ Bet, į Rinvitą veizėdamaveizėti --- žiūrėti. drąsiai./ Ji nė veidu, nė kalba to n’išduoda./ --- Žinomi, sako, linkiai vyro būdo:/ Jis rodų niekad padonų neklausia/ Ir, jei galvoj jo koks mieris pabudo,/ Piktas ar gersgers --- trump.: geras., --- pildo jį kuo veikiausia/ Viską tuoj daro, ką sumislint spėja./ Bet jeigu ūpai piktumų atėję./ Krūtinėj audrą per smarkią pakeltų,/ Jeigu jaunystės sparnais pasikeltų/ Šalin svajonių, tokiuose dalykuos/ Reik jį apleist, kad apmislymai tykūs/ Protą prašviestų, kursčius prigertų/ Ir rūstaus veido ūkusūkas --- nuotaika. prablaivytų. Supratimas --- Ne, poniut’, aš nelaikau tą jo šneką/ Už žodžius karščio, ką iš lūpų teka./ Už mislis jaunas, po kratinį tirštą/ Norų ankstybų ką maišos’ ir kyla,/ Ką neigu dūmai iškilę išdyla,/ Kūrinos galva ir širdis tuoj nemiršta;/ Tos žodžių kibirkštys, tas mislių dūmas/ Rodė, jog dvasioje gaisras kils ūmas. Nesyk mislis jis man savo išdėjo/ Laimėj, nelaimėj, bet ne vieną kartą/ Taip giliai širdį nerodė atvertą,/ Taip atvirai niekada nekalbėjo./ Atmainyt sunku, tur’ būt padaryta/ Tai, ką prisakė, o jau prisakyta,/ Šerti žirgus, kareivius pilin šaukti/ Ir pasirengus jo išeinant laukti. --- Ką girdžiu, pone?... Ne, kol da n’įvyko,/ Baigt nedaleisiu jauni šito dalyko,/ Kad paskui kalbos, paleistos į tolį,/ Plėstų žinias, dėl Gražinos vainiko/ Brolis kaip ginklą pakėlė prieš brolį,/ Jo laimėj galvą, ar savo paliko!/ Žodžiais liūdnais jojo širdį užgausiu,/ O nors per nakt reiktų melsti, budėti,/ Nors reiktų viso matyti, girdėti,/ Labui tėvynės viską paaukosiu;/ Eisiu pas jįjį, kol laikas, prieš dieną/ Rasi da gerą sulauksi naujieną. Skyrės tada; kunigaikštienė rūmo/ Slaptomis vietom’s nuėjo pas patįpas patį --- čia: pas vyrą.,/ Rinvit’s per kiemą ėjo į tą patį/ Daiktą, pas poną. Viliot’s žingeidumo,/ O eit į vidų drąsos neturėdams,/ Iš kito šono prie buto priėjo,/ Ausį taisydams, per plyšį žiūrėdams,/ Kas viduj dėsis norėjo. Ilgai netrukus, sujudo pakeltas/ Raktas prie priešinių durų, šešėlis/ Šmežtelėj priešais ties durimis baltas./ --- Kas ten? --- sušuko pon's, galvą pakėlęs./ --- Kas? Aš. --- išgirdo atsakymą lėtą./ O norint ilgai potam da kalbėti,/ Nors Rinvits klauso, norint ausį taiso,/ Posmų neaiškios kalbos nesupaiso;/ Spaudžias’artyn vis, suprast aiškiaus geidžia,/ Tuštumos vietų ir sienos neleidžia, Įtampa, Sutarimas Bėgyj, kalba, ką karštai taip užs’ima,/ Tyksta tolydžio, ponia tiktai byla,/ Nuolankiai, saldžiai, kunigaikštis kyla,/ Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis amasėdo, ama --- reikia, sėdas, ima...../ Da ponia meldžia... Ant galo, aplieta/ Ašaroms, puola prie jo, apkabina/ Kojas --- verksmu graudumi pačio kietą/ Širdį suminkštint, sujudint mėgina;/ Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus byla/ Kalba, kol viskas aplink nenutyla, Tykatyka --- tyla, ramybė.. Vėl šmėžteli drapanos baltos,/ Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos.../ Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,/ Katroji pusė katra apsileidžia./ Gražina vyro buveinę apleidžia,/ O Lietavors gula vėl, ir matyti,/ Kad tyla jįjį netruks užmygdyti. Rinvit’s, truputį prie durių stovėjęs,/ Misli'a, ką veikti, ko tvertis, kur eiti?.../ Taip bedūmodams, į kiemą išėjęs,/ Ties ponios durim’s pamatė tarnaitį ---/ Germų, su vokiečiais tas bu'o kalbėjęs,/ Klauso atidžiai, nors priešingas vėjas/ Pykin' ir čion žingeidumą jo godų,/ Vienusyk Germus ant vartų parodo;/ Skaudžiai užgaut tuom turėjo kryžioką:/ Puola prie žirgo, ant balno užšoka/ --- Tuoj, taria, kardą apgniauždamas saujo'/ Tuo, duodu žodį. Šlovė taip užgauta,/ Jei siuntinys tik nebuč’, srove kraujo/ Tavo stabmeldiško būt apiplauta./ Ant siuntinystės beveik praėj’ mano/ Visas gyvatas, nors tankiai viešėjau/ Ciecorių rūmuos’, butuos’ Vatikano,/ Šitokios gėdos niekur neregėjau;/ Po dangum grynu per nakt’ laukti ryto,/ But prasto tarno už vartų išvytu?.../ Kvietėtės, prašėt, kad galią patremti/ Vytauto, bet jūsų mieriai nelemti/ Vietoje Vytautui mums rengė grabą,/ Ne, jau pažinom jūs' mislį nelabą,/ Mierį supratom, tegul dabar bando/ Vytaut’s šį kardą atmušt nuo jūs’sprando. Įspėjimas Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,/ Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą./ Nors šimtą kartų --- vienaip jie skambėtų,/ Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,/ Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,/ Lūpos ką taria, ranka tai darodys,/ Duobę, kurią po mūs' kojomis kasėt,/ Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!/ Tikirindams tai kardu krestelikrestelėti --- krastelėti, papurtyti. drūčiai,/ Kresteldams rikteli: ,,Paskui vergučiai!’’ Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,/ Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;/ Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,/ Kartas nuo karto tik padkavospadkava (lenk.) --- pasaga. žirgo/ Suskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,/ Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia./ Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia. --- Sumanymas, Atsakymas Jokit laimingai! Stovėdams, išryko/ Tarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;/ Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;/ Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs./ Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,/ Atsimainytų, taip greitai atširstų?/ O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,/ Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,/ Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;/ Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,/ Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta. Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęs/ Žiūri į langą, pirmiaus žiburėlis/ Apšvietė jįjį, dabar tamsa dengia;/ Vėl grįžta rūman, ant trepųtrepai --- skersinių polkščių pakopos, kuriomis lipama aukštyn ir žemyn, laiptai. užžengia, ---/ Ar kunigaikštis nenorės pašaukti?/ Laukė, stovėjo, nuobodu gi laukti,/ Pr'ėjopr'ėjo --- trump.: priėjo. pris durų: ausim tirt mėgina,/ O naktis poną sunkiau vis migdina. --- Skuba, Nerimas, Sujudimas Kaip, taria, viskas stebėtinai klojas?/ Skubintis liepė, kaip šitoj adyno'/ Mus iš Naupilės išvesti ketino/ Vakar, dar miega. Komtūras, pageidautų/ Vokiešių vadas, pagelbon atjojęs/ Laukia, kad dėką, atsakymą gautų,/ Tą kunigaikštienė liepia išvyti.../ Kiek vakarykščia kalba numanyti/ Davė, nors retą girdėjau tik žodį./ Bet ką girdėjau, viskas aiškiai rodė,/ Kad jįjį siuntinius vakar išvarė/ Nežinant viešpačiui; žingsnį padarė/ Drąsų, Vieng šitą kartą, bijausi,/ Ar ne per daup spėkomsspėkos --- jėgos. savo jau tiki,/ Nes drąsus siekis, geidavims, nesykį/ Mus pakoroja plėgaplėga (lenk.) --- bausmė, nelaimė. kuo sunkiausia. Abejonės, Nerimas Tai taręs, mato ponios siųstą tarną, --- / Kunigaikštienė pas save jį šaukė./ Skubinas, bėga į kairijį sparną/ Rūmo, tenais jį tarnaitė patiko,/ Ten Gražina ir pati jojo laukė,/ O kad kalbėt, dėl svarbumo dalyko,/ Kambaryj juodu du vienu tik liko. --- Liūdnos naujienos! --- Gražina kalbėjo./ Nors abejonei nereik pasiduoti,/ Ką vakar laimė suteikt pavydėjo,/ Gal su palukaispalukai --- palaikai. rytoj atiduoti;/ Kęskim ir laukim, kiek tik galėsim,/ Paslaptyj stengsimės viską laikyti./ Su siuntiniais sutarimą daryti/ Kitą kart, ant toliaus atidėsim,/ Kad Lietavor’s staiga nepažadėtų/ Jiems, ko pačiam paskiaus gailėt reikėtų. Tu nebijok, ką mes manom daryti,/ Viešpačio mieriams didžiai neužvodysužvodyti (lnek.) --- kliudyti, trukdyti.;/ Jei tiktai noras, jei reikal’s parodys,/ Vėl gal iš naujo viską atmainyti;/ Lydon kaip šiandien keliaut pasiryžo,/ Jus vest ketino, bet kaip tam tikėti?/ Tik ką iš tolos kelionės pragrįžo,/ Tik ką spėj’ šarvus ir ginklą padėti./ Nors dvasia kilti aukštyn kaskart geistų,/ Kūną pailsusį spėkos apleistų. Neviltis Poniut’, jau visos mūs' viltys pražuvo./ Kada kareiviai suėj suvadyti./ Kviesti kryžiokai pagelbon pribuvo,/ Noroms, nenoroms, negal ją trukdyti./ Tai mąstismąstis --- mintis, sumanymas. mano, jo reikia klausyti,/ Kaip apie tai kunigaikštis kalbėjo?/ Gražina taikėsi jam atsakyti,/ Kaip šiai prieš langą, lauke sudunėjosudunėjo --- sudundėjo./ Padkavos žirgo, į vidų įėjo/ Germus išgąsdintas, pranešdams žinią,/ Jogei sargai, kurie leisti dabojo/ Kelią lydinį, slaptom’s dažinojo,/ Kad vokiečiai mus užpulti ketina./ Kad jųjų vadas su broliais, sulaukę/ Siuntinius savo, iš girios jau traukia,/ Paskui juos knechtai su abazuabazas (lenk.) --- pulkas, būrys. sekė,/ O da prieš dieną, kaip tie sargai sakė/ Ir kaip kryžiokų vergai išpažino,/ Miestą aplenkę, imt pilį ketino. Sumanymas, Ryžtas Taigi Rinvitas tuojaus, kuo greičiausia/ Viešpatį keldams rados tegul klausia,/ Ar nuo jų gintis mūruose liksm,/ Ar drąsiai priešą ant lauko patiksim?/ Sargas, ką susekė juosius, pirmiausia/ Raitelius, sako, užpulti vertėtų;/ Kol knechtui jiems su pagelba prispėtų./ Girioj, iš šono slapta prisėlinę,/ Raitiesiems broliams kaktas sudaužysim,/ O paskui žirgais pėsčiuosius sumynę,/ Veislę gyvačių suvissuvis --- su visu, visai. išnaikysim./ N’išpasakyta didžiai žinia šita/ Užgav’užgav --- trump.: užgavo. Gražiną, užgav’ ir Rinvitą. --- Kur siuntiniai, klausia ji, ir matyti/ Atsakos laukt nor, bet Germus tylėdams/ Stov’ tik ir baugiai į jąją veizėdams,/ Geidžia iš veido mislis išskaityti./ --- Ką girdžiu, taria, kur siuntiniai klausi/ Vokiečių dingo? Teikis atsiminti,/ Kaip, vardan pono, pati kuo greičiausiai/ Pilį apleist jiems liepei prisakyti. --- Išgąstis, Ryžtas Taip --- jiji tarė, išblyško, pabalo,/ Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;/ Maišti mislis, žodžius painioj, ant galo/ Atmenu, taria --- bet kaip tai galėjo/ Stotis? Paliept ir ne'tmint apie nieką?.../ Bėgu pas patį... O ne... Tiktai vienas,/ Vienas tik kelias jau man pasilieka.../ Nor eit... sustoj, ir primerkus blakstienas,/ Vėl misl’ia sunkiai --- užmanymai gilūs/ Jos veide rodės: nušvito, uždviso,/ Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilus/ Apgulė šįkart ant veido jau viso;/ Mieris, prieš valandą gimęs, priėjo,/ Tik jį pradėt ir išpildyt reikėjo. --- Da, sako, eisiu pas patį, tikiuosi,/ Šį kartą mieriai nebus suvilioti.../ Genijau, išnešęs ginklus jam paduosi,/ Žirgą puikiausią tarnams pabalnoti/ Liepsi, o tu geidimus, Rinvituli,/ Jojo išpildindams, tuoj, kaip priguli/ Valią ir norą kareiviams išduosi. ---/ Tai kunigaikščio žodžius atkartoju./ Toks jo geidavims, tokia mislis jojo;/ Manęs neklauskit, staigu dažinosit;/ Dabar, suėję prieš rūmus, sustosit,/ Kad pasitikt' ir kad prieš kelionę/ Tinkančią vadui atiduot' guodonę. Tariusi greitai išėj', kaip ketino./ Tuo paskui ją ir Rinvit’s išsėlino;/ Skubinas, eina, o eidams dūmoja:/ --- Kur bėgu, ko? Juk seniai pasirengę/ Kareiviai laukia ant rinkos sustoję./ Mislydams tai vėl silpnyn, lėtyn žengia,/ Kryžium rankas rūpestingai sudėjęs,/ Nes mieriai, vakar ką buvo girdėjęs,/ Šiandien be posmų viens maišos po kitą;/ Ne’pim’ pynės jų galva paalsintapaalsinta --- privarginta.. Sumanymas, Didvyriškumas Jau arti rytas pažaraspažaras --- šiaurės pašvaistė. raudonas/ Tuoj pasirodys --- miega, ar ne, ponas?/ Reiktų pačiam eit jį budint, vadintivadinti --- čia: kviesti../ Šitai kalbėdams duris jau daryti/ Nornor --- čia: nors., --- durys pačios praviro iš tyko,/ Priemenėj jį Lietavor’s pasitiko/ Pats; ant pečių jo kaboj purpurinė/ Skraistė, ant veido užleidęs varinį/ Puikų šašokąšašokas --- maža senoviška kepurė be snapelio. turėj, ant krūtinės/ Rinkėsrinkė --- metalinis žiedas. nuo šarvo žėrėjo plieninės./ Kardą apgniaužęs vienoj’ nešė ranko’./ O kitoj skiedą ir rankeną lanko./ Rupėsčiu ar piktumu perteriotasperteriotias --- iškankintas.,/ Koją nedrąsiai, nelygiai vis statė./ Ponais, bajorais iš šonų apstotas;/ Rodos’ į juos nežiūrėj, jų nematė./ Tik imdams baugiai nuo Germaus saidoką/ Ir jiešmų pundą už diržo užkišo./ Bet ką? Nė kardo nešioti nemoka? / Prie tiesaus šono aną prisirišo;/ O norint matė visi, kad pon's klysta,/ Persergėt jį vienog nieks neišdrįsta. Jau sės ant žirgo: karūnos auksinės/ Ištiestos ėmė plestentiplestenti --- plasnoti. po vėją;/ Trūbom’s, trimitais jau eilios šalinės/ Vadą pasveikinti buvo norėję;/ Jis davė ženklą ranka, kad nutiltų./ Paliepė jot paskui save iš tyko,/ O prie tam, kažin dėl kokio dalyko,/ Sargus išvedęs per volą, už tilto,/ Pylimą tuščią uždaręs paliko. Čion, keliu stačiai per miestą išjoję,/ Leidos į klonį, pasuko po tiesiai,/ Bet artyn kelio tuoj vėl sukdamiesi,/ Jojo takais, ką po mišką blūdžiojablūdžioti --- klaidžioti../ Kad tarp griovių, tarp medžių šakotų./ Arčiaus prie priešų nematant prijotų. Puolimas Tuoj už Naupilės, į vokiečių šalį./ Kaip toli balsas kryžioką nešt gali/ Pučkospučka --- nuo: pūška, t.y. patranka., upelis siaura vaga sriovi./ Miškas jį lydi šešėliais pridengdams,/ Toliaus už vieškelio kaln’s aukštas stovi;/ Tenais upelis plačiaus lyg paplūsta,/ Vienog, pastovų, bebėgdamas, rūstą/ Kalną užmatęs, šalia prasilenkdams,/ Sprąsta pro jį ir, kad pasikavotųpasikavoti --- pasislėpti.,/ Lenda pabūgęs po ežero plotu. Čion, kad lietuvių pulkai nusileido,/ Mato ant kalno, prieš mėnesio veidą/ Šviesą, kaip varis ir plienas žvilg’ ore,/ Vaikščioj' kareiviai ginklais apsikorę,/ Ir kaip, ant galo, visu kalno plotu/ Apgula pulkas pėsčiųjų ir jotų. Taip lygiai puikiai išžiūr prieš mėnulį/ Girios, ant kalno Panarų ką guli,/ Kad žalių rūbų jų vėjas nuskabo,/ Kad rasos šviesios kruoputėskruoputė --- čia: lašelis., ką kabo/ Tankioms eilėms ant žalių lapų vietos,/ Tampa nuo šalčio į perlus nulietos./ Žiūrint keleiviams tad rodos’ iš tolo,/ Medžiai sidobro, o lapai krištolo. Kova, Narsumas Liūts taip nešoks, kad jį iešmas pataiko/ Kaip kunigaikštis, tą viską regėdams,/ Metės pirmyn, širdyj kerštą turėdams,/ Kurį didžiausias pavojus n’užlaiko./ Paskui kareiviai nuo jo ne'tsilieka./ Tas tik dalyk's didžiai stebin' kiekvieną,/ Kodėl viens skirias ir kodėl šiandieną,/ Vadus be persargos jokios palieka?/ Argi taip drūčiai įpyko, įniršo,/ Kad net, kaip reik apseiti, umiršo?/ Rinvitas viską tai tėmija, mato/ Ir tuojaus pats, kunigaikštį vaduodams,/ Rodo, drąsumą kareiviams daduodam's./ Iš trijų šonų jais kalną apstato;/ Priešais šarvuotus, kampuos ir į vidų/ Tuos, ką lankus valdyt moka, pastato./ Jau lenkias’ žemėn, jau ženklą išvydo,/ Kyla jiešmai ir dar, myrį kad mato,/ Kryžiokai viską, kas dėsis, suprato. Gynyba, Narsa, Puolimas Leidžias nuo kalno; lankus pasidėję./ Lietuviai stengias jiems kelią pastoti,/ Pirmiaus, ką tamsom’s nakties užkavoti,/ Priešai, mūsiškiai bu’o liuosais stovėję./ Maišos dabartės, į krūvą suėję,/ Riksmas, dejavims visam’ mūšio plote\/ Čerška tik pliens, kardai galvas kapoja, ---/ Ką ranka lieka, sumindžioja koja. Bet Lietavors, priešakyj’ vis kovodams,/ Suvis iš karščio prie priešų priėjo,/ Anie ant dangčio, kurs veidą kavodams/ Slėpė, ant rūbų pažint jį turėjo;/ Lenkias nuo jo, ir iš pulko jų viso/ Nė viens palikt kunigaikščio n’išdrįso. Ar Kovas kertant jam ranką sulaiko,/ Ar mažin’ pajėgą kirčio jo tvirto?/ Norint prispyręs kardu priešas taiko,/ Ne vieną da iki šiol’ neparkito./ Kardus, nors veja, kapoja juos naiviai,/ Barška, į plieną atsimušdams garsiai. Rankos silpnumą kryžiokai pajautę,/ Vėl atsigriebia, stoj’ bėga, ne'tleidžia:/ Tuojaus giria jį vylyčiųvylyčia (brus.) --- strėlė. apsiautę./ Pamestą mūšį atnaujinti geidžia;/ Bet jis per išgąstį baugią ar striokąstriokas (sl.) --- baimė../ Dabar nė durt juos, nė kirsti nemoka. Kova, Žudynės Sunku nuo myrio buvo atsiginti:/ Šimtas kryžiokiškų kulkų jį taiko,/ Jau pr’ėję nori nuo žirgo sodinti,/ Aleale (lenk.) --- bet. lietuviai kryžiokus sulaiko;/ Vien’s mušt dabaigia, ką vadas n’įstengia,/ Kitas nuo priešų kirčių jįjį dengia. Jau diena aušta, jau kasos aušrinės/ Balta šviesa savo dangų apklojo,/ Šie da vis lindo, kryžiokai vis gynės, ---/ Kruvini kirčiai aplink tik lakiojo,/ O Laimė, sveriant burtus ateitinės,/ Kraujo abi pus’ vienokią im’ dalį./ Ir svaraisvarai --- svarstyklės. persvet viens vieną negali. Taip Nemuns, tėvas laivų, botųbotas --- botagas., vyčiųTaip Nemun’s, tėvas laivų, botį, vyčių --- Netoli nuo Rumšiškių yra Nemune didelė ropa [ropa --- upės slenkstis, rėva. red. WL.], labai pavojinga laivams, vadinta Rumšiškių Milžinu.,/ Rumšiškių milžiną pr'ein iš netyčių,/ Mušas pro šonus, sriove savo šalta/ Apačia graužias, krūtinę iškeltą/ Meta per viršų. Įpykinta uola/ Gindama drasko, kas tiktai papuola,/ Bet nors tiek laiko praėj, prasirito,/ Neprasiveikiapraveikti --- įveikti, nugalėti. ligšiol vienas kito. Vokiečiai viršų lietuvių kad mato,/ Likučius gavo, ką buvo kavoję/ Lig šiolaik girioj, į mūšį jau stato./ Komturs juos veda, patsai pirma joja,/ O, kad ant ilgų mūšių paalsintų,/ Pulku kareivių naujai padrūtintų/ Užtems, mūsiškiai ima abejoti,/ Pameta drąsą, kitaip laimė virsta./ Vienusyk balsą ant kalno išgirsta,/ Kelia žingeidžiai akis, mato jotį.../ Kaip žiemoj eglė storai apšarmojus’/ Den'g plotą sniego, šašeliaisšašelis --- plutelė, čia: sniego sluoksnis. apklojus’,/ Taip platus ploščius jį slėpė apdengęs:/ Ant juodo žirgo, juodai apsirengęs,/ Leidos nuo kalno baisingai surikęs./ Kaip kad Perkūn’s leistų žaibą įpykęs. Įjoj į priešų pulkus ir pradingo/ Jų eilėse; lik per riksmą, kaukimą/ Žymisi smūgiai jo kardo baisingo/ Ir numanu, katrų šoną jis pri’ma:/ Ten šašok’s lekia, ten vyras pragaišo,/ Arklius ir žmones į krūvą sumaišo. Ryžtas, Narsumas Kaipo kirtikai, jei kirst ima šilą,/ Aplink, girdėti, bildėjimas kyla./ Sudreba medžiai, kad pjūklai juos graužia,/ Girdis, kaip parkirstą medį parlaužia./ Šilui praretus, pro prošvaistą ilgą/ Matyt kirtikai ir plienas kaip žvilga;/ Taip kertant, tiesiant perdėm kelią platų,/ Lietuviai jotį pas save pamato. Skubink, gailiau! Abejojančiai dvasiai/ Neški pagelbą, lietuviai jos laukia./ Vokiečiai laimi; komtūras pats drąsiai/ Jodydams muštis Lietavorą šaukia,/ Tas pr’ėj, sustojo... ir nožmumu savo,/ Kad mūšis baigsis myriu pranašavo. Mirtina žaizda Lietavors kardą iškėlęs jau turi;/ Komtūr’s Perkūno ginklu į jį taiko./ Sudreb' lietuviai, į vadą pažiūri./ Dieve, jau kardo delnuose ne'tlaiko,/ Kamanaskamanos --- odinis apynasris su žąslais. žirgo iš rankos paleido,/ Puola nuo balno, jau alpstančiu veidu./ Svyrant ištraukt neb’gal iš po šašoko,/ Kad jam savieji pagelbon prišoko. Susten’susten’ --- trump.: susteno. juods jotis, kaip rodos’ stenėtų/ Juods debesys, ką žaibus smarkius mėto./ Žirgą užgavęs artyn tik prijojo./ Kel’ raguotinęraguotinė (brus.) --- ietis. aukštyn, užsimojo/ Ir taip komtūrą paleidęs ja kirto./ Kad tas apkvaitęs iš balno išvirto./ Kur kunigaikštis bajorų apstotas,/ Pr'ėjęs tenais greit diržus atliuosavo,/ Atsargiai skesdams drapnas šarvotas/ Apžiūrėj opą, ką krūtinėj gavo./ Bet šarvus imant, vėla sukrekėjęs/ Kraujas sujudints gausiaus ėmė plūsti,/ Skausmą ligonis turėjo pajusti,/ Pakėlė galvą, aplink apžiūrėjęs,/ Tarnus, dvarelius atstūmė nuo savęs./ Ir tiesią ranką Rinvitui padavęs,/ Ilgai kalbėj, jį už rankos laikydams/ Visi girdėjo, kaip prašė iš lėto,/ Kad tas, kokią ten slaptą užlaikydams,/ Apie viską, ką tik žino, tylėtų. Atpažinimas Rankas Rinvitas žemyn net nuleido./ Šiurpuliai kūną jo drugiu pakratė:/ Balsą kad vado išgirdo, ant veido/ Kad pažiūrėj, iš po antkakčio storo,/ Stebuklai didi, Rinvitas pamatė, ---/ Veidas nebuvo veidu Lietavoro. Gaudžia trimitas, namo grįžti rengias./ Karžygis vadą ant žirgo sodina,/ Joja šalia, ranka opą pridengęs,/ Tekantį kraują kiek galint malšina;/ Paskui jį greit ir visi žirgus leidžia,/ O matyt, vieno jųjų širdys geidžia,/ Jei dievas myrį jau vadui paskirtų,/ Kad nors kelionėj staiga nenumirtų. Štai prijoj gardągardas --- miestas., Miestas, Sugrįžimas, Viltis už gardo sustoję/ Jųjų pargrįžtant gyventojai laukia./ Bet būrys liūdnas pro anuos prajoja,/ Stačiai paniūręs į pylimą traukia:/ Rėvą kad perjoja, tiltą užtraukia,/ Kur sargai volą aplinkui apstoję,/ Kad nieks į pilį n’įeitų, daboja./ Jau paskutiniai kareiviai parvyko,/ O norint mūšį taip didį atlaikė,/ Grįžtant pilėnai kad juos pasitiko, / Akis graudingas nuo džiaugsmo n’užlaikė./ Nes norint liūsta, nors ašaras lieja,/ Jautriosios širdys gaivina nodiejąnodieja (lenk.) --- vltis.. Nieks pilin n’ėjo, nieks nieko nežino:/ Nuėmė tiltą, vartus užrakino,/ Tik paliai rėvą, kirtikai nuėję/ Renčiarenčia --- kapoja, kerta. medžius, šakas, krūmus kapoja./ Kerta, prikirtę, šakas nugenėja/ Ir viską skubiai į pilį nešioja;/ Baimė su tuom da didesnė pastoja. Kur stov’ šventynėj aukurai sukurti/ Dievui, audroms rudeninėms kurs blaškoDievui, audroms rudeninėms kurs blaško --- Perkūnas, dievas griausmų, garbintas Lietuvoje. Iki šiolaik žmonės rodo Naugarduke vietą, kur, sako, stovėjusi šventynė to dievaičio; dabartės ten yra bažnyčia kunigų bazilijonų../ Kur ožiai, ožkos ir jaučiai nudurti/ Vietą degėsių kraujais kasdien taško;/ Ten didį laužą iš malkų pastato,/ Platų ir aukštą, kaip akys užmato. Laužas, Apeigos Viduryj laužo yr’'yr --- trump.: yra ąžuolas žalias,/ Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs/ Vergas matytiPo juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs,/ Vergas matyti. --- Kalinius karės, ypač vokiečius, lietuviai degindavo ant aukurų. Paprastai tam paskirdavo vadą arba šiaip žymesnį iš kalinių, jeigu keli papuldavo nelaisvėn, tada burtai išskirdavo auką. Pergalėjus lietuviams kryžiokus, daleiskime m. 1315, Strijkovskis taip rašo: ,,0 Lietuva ir Žemaitija už grebėžių, išgautą nuo pamuštų ir apveiktų priešų, tada savo dievams paprastas aukas ir maldas sudėjo, vieną prakilnesnį kryžioką, vardu Rudda, vaitą Sambijos žemės, žymesnį iš kalinių, kartu su žirgu, ant kurio kariavo, ir ginklais, su kuriais buvo apsitaręs, gyvą ant aukšto laužo sudegino ir dūšią nusiuntė su durnais į dangų, o kūną, paverstą į pelenus, išleido ant vėjo. (Strijk., Kron., p. 391). Pabaigoj to pat amžiaus prūsai, jau apsikrikštiję, pakėlus maištą ir sumušus 4000 kryžiokų, pagavę sudegino Memelio komtūrą., gražiai parėdytas,/ Stovi retežiais drūtai prirakintas. ---/ Vadas kryžiokų, kursai siuntiniaudams/ Vakar atkeršyt lietuviams žadėjo,/ Kurs kunigaikštį netyčioms užšaudams,/ Atmonį skaudų atpildyt’ mokėjoatmonį atpildyti -- atkeršyti.. Aplink, prie laužo, giminasgiminas --- čia: liaudis. stovėdams/ Pasekmę liūdną karės sulaukt geidžia,/ Ir kiekviens... mislių spiečius kratinėdams,/ Iš širdies vis da nodiejos n'išleidžia;/ Akys nuliūdusios juos į rūmus traukia,/ O ausys godžiai žinių iš ten laukia. Štai ir trimitas iš bokšto padėto/ Pilyj girdėti, per tiltą, iš lėto/ Artinas’ pulkas apsiašarojęs,/ Nešdams ant rankų prie laužo lavoną./ Kardas, saidokas jo guli pas kojas./ Aplink apsiaučia jį skraistė raudona;/ Rūbas vadovo, bet nematyt veido, ---/ Antkaklį platų ant jojo užleido. Jis, Lielavoras tai, pons duosnios rankos,/ Kursai sulygti su juo gal pataikyt,/ Vokiečius grumiant, ar mušant lenkus,/ Kurs namie gminą mokės taip sutaikyt?/ Viešpat, kurį taip padonys guodojo!/ Kodėl da'rda'r --- trump.: dabar., laidojant tave, n'užlaiko/ Garbingų papročių senojo laiko?/ Ne tokia garbe senovėj šventojo’,/ Lietuviai kūnus didžiūnų kavojo! Kodėl su tavim neb’eina į rojų/ Germus, kurs sergėdams tavo dabojo/ Žingsnį kiekviną? Ir trauru apdėtas/ Žirgas, bičiulis kovų numylėtas?/ Sakal’s ir šunės, laukuos ir po girią/ Tiek džiaugsmo, vargo su tavim datyrę! Taip kalb’ prasčiokai, kareiviai suvilgo/ kūną medum irKūną medum ir --- Midumi kūną. ant laužo jį dedaSuvilgo/ kūną medum ir ant laužo jį deda. --- Paprotys deginti kūnus buvo žinomas daugumai senovės tautų; lietuviai jį užlaikė iki pat perėjimo į krikščionišką tikėjimą. Kronikieriai tame paprotyj randa didžiausią panėšumą lietuvių su senovės graikais ir rymėnais [rymėnas --- Romos gyventojas. red. WL.]. Apeigas prie laidotuvių Strijkovskis kartais aprašo labai plačiai, ypatingai, numirus garbingam Kęstučiui. „Jo (Kęstučio) kūną Skirgėla, Jagėlos brolis, kaip yra kunigaikščių paprotys, garbingai perkėlė į Vilnių, o liepęs sudėti didelį laužą iš sausų medžių Vilniaus klonyje [klonis --- slėni vieta, dauba. red. WL.], kaip lietuviai stabmeldžiai buvo pratę, parengė viską, kas yra reikalinga kūno deginimui; ten tai, aprėdęs į kunigaikštiškus rūbus ir ginklus, su kardu, raguotine ir saidoku, uždėjo jį ant laužo, o prie jo tarną ištikimiausiąjį, gyvą, mylimiausią žirgą, puikiai aprėdytą, porą kurtų [kurtas --- labai greitas medžioklinis šuo. red. WL.], sakalų ir vižlą [vižlas --- medžioklinis šuo nušautiems paukščiams iš vandens išnešti. red. WL.], nagus risiaus [risius (lenk.) --- lūšis.red. WL.]: * ir meškos, ir trimitą dėl medžioklės; potam, sudėję dievams auką, pasimeldę, ir apgiedoję jo garbius darbus, kuriuos begyvendamas nuveikė, uždegė aną smalingą laužą ir taip jo kūną sudegino, o potam, pelenus ir visus kaulelius apgruzdėjusius įdėję į grabą, palaidojo; tokia tai buvo pabaiga ir laidojimas kunigaikščio Kęstučio”, (pusl. 467).;/ Prie balso vamzdžio, vienaip liūdno, ilgo,/ Kunigai giesmes lydėjimo veda./ Vienas, vyriausias, į ranką paėmęs/ Peilį į krūtį kryžioko jau stato,/ Tyčiom’s jį laiko į širdį įrėmęs,/ Štai juodą jotį vėl atvykstant mato. Kas jis, iš kur jis? Kareiviai pažino’:/ Mušantiš šiandien pakalnėj, iš ryto,/ Kad lietuviai pamest mūšį ketino,/ Kad vokiečiai kunigaikštį apspitoapspisti --- apstoti iš visų pusių, apgulti.,/ Jis, tartum kokia dvasia --- geradėjas,/ Ką laimint žmones gėrybem’s paprato,/ Kad mūsiškius jau apilsusius mato,/ Spėkų ir dvasios priduoda atėjęs./ Tiek tik težino. Ir da’r jį išvysta/ Ant to pat žirgo, ir da’r toj pat dengia/ Skraiste. Bet kas jis? --- Žiūrėkit! Pradengia/ Veidą --- kaip yr’, pasirodo... O dyvas!../ Jei ne vyliavylia --- dab.: vylius, t.y. apgaulė., jei mūs’, akys neklysta,/ Tai Lietavors, kunigaikštis dar gyvas!/ Gyvas! Surinka balsu vienu, gyvas!/ O išduot’s garsas, ilgai nenustodams,/ Griaudžia toli po Naupilės aplinką,/ Visus jis linksmin’, visiems judin’ širdį;/ Tik Lietavors jo neb’jaučia, neb’girdi.../ Stovi ir, rod’s jau ant nieko ne’tbodams,/ Liūdnai, graudingai į minią pažiūri,/ Šaltu už viską juoku dėkavodams,/ Juoku, kurs jokios gyvybės neturi,/ Kurs skaistų veidą ir akis apklodams,/ Tiek tik linksmybės priduoda ir dabodabas --- gražumas../ Kiek pundai kvietkų padėti ant gralo Teisybė Tyka. Deg’ laužą, ugnis aukštyn kyla,/ O kunigaikštis, visuotiną tylą/ Pertraukdams --- ,,Žinot kieno čionais kūnas,/ Sako, nuo laužo Anapilyn žengia?/ Tai Gražina, moteriškė --- didžiūnas!".Tai Gražina, moteriškė --- didžiūnas. --- Būdas ir pasielgimas Gražinos gali nevienam išrodyti per daug romantiškas ir nesutinkantis su anų laikų papročiais; nes, kaip rašėjai pasakoja, padėjimas moteriškių pas senovės lietuvius buvęs gana vargingas. Gyveno jos paniekinime, veik kaip nelaisvėj. Iš kitos vėl pusės, pas tuos pat rašėjus randame suvis priešingus padavimus. Ir taip, ant prūsiškų paparčių ir ant senovės pingų, pripažįsta Schuetz (Kotzebue t. I., p. 291), matęs paveikslus apvainikuotos moteriškės; iš ko galima numanyti, kad toj šalyj kadaise viešpatavo moteriškė. Daug tikresnes, nes ik musų laikų užsilikusias, turime žinias apie garbias, paguodotas vaidilytes: apie Gezaną ir Katiną, kurių drapanos ir relikvijos da ilgai buvo užlaikomos krikščioniškose bažnyčiose. Pasakojo man, pažystąs gerai tėvynišką istoriją P. Onacevičius, kad rankraštyje kronikierius iš Volyniaus yra papasakota apie garbės vertą pasielgimą moteriškių tūlos lietuviškos pilies. Išėjus vyrams į karę, jos pačios vienos gynė pilies mūrus, o negalėdamos apsiginti nuo priešo, geriaus velijo pražūti, nei pakliūti nelaisvėn. Panėšiai pasakoja ir Kromeris (Polonia, p. 26) apie atsitikimą pilyj Pullen... Yra teipgi žinoma, kaip narsus, rūstus kareivis Kęstutis karštai mylėjo Byrutą, kurią, nors ji buvo pašvęsta dievams, nežiūrint į pavojų ir priešingumus, išvedė iš šventynės ir, nors buvo dukteris paprasto bajoro, padarė ją kunigaikštiene. Arba vėl, kaip pati Vytautą bukliai [bukliai --- klastingai. red. WL.] ir drąsiai išgelbėjo patį iš kalėjimo ir nuo artimo myrio./ Kerštą atpildžiau, bet kerštas n’įstengia/ Sugrąžint širdžiai ramybės! Suriko,/ Šoko ant laužo ir dūmuos... išnyko Šoko ant laužo ir dūmuos išnyko. --- Myris Lietavoro yra išmislytas [išmislytas --- išgalvotas. red. WL.], pritaikant prie papročių ano laiko. Lietuviai sunkioj ligoje arba didelių nelaimių metu, buvo pratę leist save sudeginti. Pirmutinis jų karalius ir kunigų kunigas Veidavutis ir jo įpėdiniai paprastai saunoriai mirė ant laužo. Pagal senovės numanymą tokia putžudystė [patžudystė --- savižudybė. red. WL.] buvo labai gorbiama.. Pažaislyj'Pažaislyj --- Pažaislyj. Rekia. 1888 m. Epilogas išdavėjo Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę/ Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę./ Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla,/ Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla:/ Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia?/ Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia?/ Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę,/ Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę?/ Atsakymū šitam knygoj sunku rasti./ Nes autorius abelnai viską duod' suprasti./ Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti./ Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. ---/ Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo,/ Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo/ Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo./ O norėdams datęsti pasaką lik galo./ Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito,/ Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito./ Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštęraikštė --- nuo raištis: pareiga.,/ Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę./ Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitą/ Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, --- (dams,/ Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky/ Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,/ Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,/ Pasiryžau jais šią istoriją baigti./ Germus kalbėj: --- Gražina, kaip tik dažinojo,/ Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,/ Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,/ Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:/ ,, Ne, ir ne". Taip Gražina išeina apvilta,/ Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą/ Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko/ Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko./ Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, ---/ Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ”/ Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto/ Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto./ Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko,/ Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko,/ Abu kartu kambarį pasilsio atlankę,/ Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia;/ Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,/ Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:/ Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,/ Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo/ Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia./ Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,/ Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,/ Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko/ Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,/ O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,/ Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę,/ Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę./ Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus,/ Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus/ Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuoliniųkanuolinių --- patrankos. šūvių / Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių. Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs./ Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs/ Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo/ Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo./ Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,/ Grįžęs, išlaužęs kliūgeskliūgė --- varža, kliūtis., kieme pasijuto/ B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,/ Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko./ Tad į stoniąstonia (lenk.) --- arklių tvartas, arklidė. nubėga, vartus pats at’daro./ Klauso, užsėdęs žirgą zovadazovada --- šuoliais. pavaro,/ Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį/ Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni./ Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,/ Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, ---/ Grįžta visi --- Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną/ Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina/ Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią!/ Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga,/ Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo,/ Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo./ --- Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės/ Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės./ Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus;/ Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus./ Kada kūną kareiviai laidoti apnyko./ Pasislėpiau. --- Žinot, kas toliaus atsitiko. Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko,/ Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko,/ Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis,/ Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis:/ Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų,/ Kursai apie Gražiną dainos nežinotų;/ Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, ---/ Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.