1
Gal jau nėr, kad neparjoja.
Marčia! Rūpestis reik mest
Kunigaikštis žada vestis
5Kunigaikštis svodba
[1] ta
Į kiemus kviesliai išjoja,
O martelė ašaroja,
Ašaroja, rankoms ploja:
„Jis sugrįš pabaigęs karą
10Laukiau, poravau
[2] metus,
Paporuosiu ir kitus”.
Kunigaikštis svodbą kelia,
15Tartum srūtų dvi duobutės,
O išpurtus jos burna,
Taip, kaip vaškas geltona.
Jau martelė kaip ne ta.
20Vainikų, dudų — gyvos plynios.
Paupia sukviestųjų minios,
Tubyj žirgeliai žvengia,
Štai marčią puošia, rengia.
Ryžtas
„Aš su juoju nevažiuosiu.
25Savo žiedo jam neduosiu.
Ant šaltųjų kapinių”.
Juosna svečiai išvaikščioj.
Galas svodbai kunigaikščio
30Močė, ragana, atėjo,
„Kunigų nepripažįstu,
Dievo ryšio neišvystu.
Moku žinią ir be baimės
35Išliuosuosiu
[5] iš nelaimės
Dimną šaknį, tu — nuo vyro
Dovanas, šiaip padaryk
Tąją šaknį susitrink,
40Mesk į goserę
[8], praryk.
Tuojaus plaukus susiriesk
Ant drobulės pasitiesk,
Per du žiedus dvasią kviesk
Nors iš rūmų užkeiktų
45Vyr’s pribus ant tų pėdų”.
Nuotaka nakties sulaukus,
Savo vyrą kviečia — buria:
Vyras klauso — vyras kuria,
50Žemė vietkapy prayra
Ir išspjauna žirgą, vyrą:
Tas vyriškis žirgą tveria,
Per girias, per kainus neria.
Iš uolų ugnelė tyška,
55Žagarai po kojoms pyška.
Raitelis, kaip drūtas, neria.
Viens — ar gryna, ar klampu.
Ar, martele, ne šiurpu?
Kiemas tyli — kiemas miega,
60Kručiai miega panaktiniai,
Svodboje pragėrę jėgą;
Tyli skambalai variniai.
Jausdama marti kamaroj.
65Girdi, kaip keleliai dunda.
Mato, kad tarnai nebunda.
Susyk
[9] vartai sugirgždėjo.
Ir vėla, kaip nebyliai.
70Tyli kiemo pašaliai.
Lyg kas per duris pašmakšt
— Baltas karžygys kamaroj.
Visas balts nuo apačios
75Lyki galvos; link kerčios
Žengia, sėda prie marčios.
Dailiai, meiliai laikas plaukia;
Su sykiu apuokas
[11] šaukia
Žirgas žvengia. „Žirgas laukia.
80Lik sveika, arba šianai!…
Ir būk mano amžinai!”
Alpnas mėnesėlis šviečia,
Raitelis, nei paukštis skriedžia
85Ir keleliais, ir takais,
Iš uolų ugnelė tyška,
Žagarai po kojoms pyška,
Viens — ar gryna, ar klampu
Ar, martele, ne šiurpu?
90Žirgas dengia, jis nešyla,
Girioj, nieko nesutinka,
Tikt kaip kur žvėris pakyla,
Vilko akys sužėruos.
95„Denk, žirgeli, denk, denk!
Kliūčių — žūčių pasilenk,
Mėnėselis neaukštai,
Koliai žibina skliaustai
Turim braukt dešimts kalnų,
100Turim plaukt dešimts tvanų.
Už pusantros valandos
Ankstybi gaidžiai giedos”.
„Kur, berneli mano, joji?”
105„Net ant Mindaugo kalnelio
Dieną nieks nedraudžia kelio,
Naktį einam paslapta”.
„Yr pylis?” — „Yra tvirta.
Nes ant amžių supilta…”
110„Bernužėli, sustabdyk!
Netrivoju: visą tranko”.
„Į mane įsikabink,
Man į skverną, o kas rankoj?
Ar duonutė?” — „Ne duonutė,
115Tai šventa maldos knygutė”. —
„Negali stot, pons mus gena,
Ar girdi, kaip čion dundena?
Mesk tą knygą! Kam svarba?
Pliekiu
[12] žirgą, ve dauba!”
120Dingo sunkumai nuo sprando,
Pasispardė ir ant kranto.
Jokio gaivalo aplinkui,
Smiltys, nendrės, daugiaus nieko.
125Jojančiam pakeliavingui
Tikt blaivykštė
[14] veda kelią.
Žvelk: ant pilkalnio nušvito,
Žvelk: jau perlėkė ant kito,
Žirgas vejasi ugnelę”.
130„Kas per kelias neveizėtas
[15]
Nors užeitum žmogaus pėdas”…
„Geras kelias: reik painaus.
Tokiu niekas nepagaus,
Nėr pėdų, nes aš pėkščių
[16]
135N’įsileidžiu ten svečių.
Nes tarnaičiai tam krašte
Neša varguolius nešte.
Veža bajorus vežte”. —
„Denk, žirgeli, denk, denk!
140
Žvenk: jau raudoni rytai:
Koliai saulės nematai
Turim porą braukt kalnų,
Turim porą plaukt tvanų,
145Tikt už pusės valandos
Ankstybi gaidžiai giedos”.
„Sulaikyk, vyruti, žirgą:
Alpna, akyse man mirga,
Burną drasko žagarai.
150Gal nubraukti, kam varai!”
„Kas ant tavęs? Retežėlis
[17]?”
„Tai ražančius, ignosėlis”.
„Kam prakeiktas, kam ražančius
Drėbk tą painę, drėbk tuos pančius
155
Bėris baidosi nuo jų,
Žirgas lyg netaip baugus
Ilgus perbėgo laukus.
„Kokias kapines prijoji?” —
160„Tai pylis ta amžinoji”. —
„Vekur, vekur, ve tiesiog štai!
Ir su kryžiais, su kapeliais,
Su žaliuojančiais medeliais.” —
„Tiejai kryžiai — mano bokštai.
165Toji liepa, ką viena,
Mano rūmų karūna.
Bėris peršoks pinučius.
Pasilsėsiu pas kryžius.
Šok, žirgeli, šok, tiesiog!
170Jau ir vietoj, jau sustok!
Tiek šilelių, tiek kalnų,
Tiek kupstynų, tiek tvanų,
Tu man geras, tu gražus,
175Oi, žinau, nuo ko drebi:
Tu ir aš, abu šlapi”.
„Kam sustojai, mylimasis!
Vėjas rytmečio šaltasis
Pučia, suplakė rasa,
180Oi, pridenk: drebu visa”.
„Ant šio pilkalnio eiva,
Dega karštumu galva,
Prisiglausi prie galvos,
Ji sušildyti valios”.
185
„Tai kryžutį sidabrinį”.
„Eik šalin!… Aš negaliu!…
Burną pjaustai tuo peiliu!”
Meta kryžių, kryžius dingsta,
190Su sykiu gaidys surinka,
Kapas brizgilais
[18] sutrinka.
Be žinios jie trys pražūva.
Jau saulutė užtekėjo,
195Viskas stovi kaip stovėjo:
Rimso liepos, kryžiai stukso.
Ant kapelių akmens slūgso.
Tikt aukščiausioji vieta
Suardyta, sutrempta.
200Kunigas už dvi dušias
Laikė rytmetį mišias.