Kudirka, Vincas Mindaugas Bogdziewicz, Monika Ołtusek, Paulina Fundacja Nowoczesna Polska Modernizm Dramat Dramat historyczny Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/kudirka-mindaugas http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000032338 Vincas Kudirka, Vinco Kudirkos raštai, tomas IV, 1909. Domena publiczna - Vincas Kudirka zm. 1899. 1970 xml text text 2014-01-16 lit http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2761.jpg Archs and columns / Arcos y columnas, . SantiMB .@Flickr, CC BY-SA 2.0 http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2761 http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/kudirka-mindaugas.pdf ISBN-978-83-288-0481-4 ISBN application/pdf https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/kudirka-mindaugas.html ISBN-978-83-288-1497-4 ISBN text/html http://wolnelektury.pl/media/book/txt/kudirka-mindaugas.txt ISBN-978-83-288-2452-2 ISBN text/plain http://wolnelektury.pl/media/book/epub/kudirka-mindaugas.epub ISBN-978-83-288-3477-4 ISBN application/epub+zip http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/kudirka-mindaugas.mobi ISBN-978-83-288-4563-3 ISBN application/x-mobipocket-ebook DD.WL-D 1DTF Mindaugas jest to tragedia przedstawiająca dzieje średniowiecznej Litwy. Starania króla – tytułowego bohatera Mendoga – pokładane w utrzymaniu własnej władzy na rzecz dobra ojczyzny, gotowość służby swojemu krajowi i jego mieszkańcom. Miłość, czułość, wierność, zdrada, strach, obawa, złość przeplatają się jak uderzenia mieczy w walce o władzę, a zarazem godność i chwałę. Sudabartinta: * leksiką, pvz.: Ragnyte -> Ragnytė, męs -> mes, Mindaugis -> Mindaugas; / * fleksiją, pvz.: prieveiksmių formas (senei -> seniai); veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 2 asm. (likki -> liki, uždegki -> uždeki), būsimojo laiko vekiamosios rūšies dalyvių vyr. gim. vns. ir dgs. formas (ošę -> ošią, gausęs -> gausiąs); vardažodžių dgs. V. formas (puikus -> puikūs), vardažodžių dgs. Vt. Formas (akie -> akyse); / * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: nekartą -> ne kartą, tur būt -> turbūt, taip-gi -> taipgi;/ * joto rašymą, pvz.: jieškoti -> ieškoti;/ *didžiųjų raidžių rašymą, pvz: Lietuvos Karalius -> Lietuvos karalius, viešpatie -> Viešpatie;/ * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: augštų –> aukštų, angštam -> ankštam;/ * sintaksę, pvz:/ Du turėjau sūnų […] -> Du turėjau sūnus […];/ *skyrybą, pvz:/ Ir Haličą ir Rusiją -> Ir Haličą, ir Rusiją. Vincas Kudirka Mindaugus Lietuvos karalius ŽMOGYSTĖS: MINDAUGAS --- Lietuvos karalius RAGNYTĖ --- jo motina, neregė HEINDENRICH --- kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys DAUMANTAS --- kunigaikštis ALDONA --- jo patipati --- žmona. TRAINAITIS --- Mindaugo brolėnas HERMANAS --- kryžiokas VAIŠVILKIS --- minykasminikas (lenk.) --- vienuolis., Mindaugo sūnus LIUTAVARIS KRYŽIOKAS MINYKAS I Lietuviai Kryžiokai Tarnaičiai Minykai Scena Naupilyje. PIRMAS AKTAS,,Aktas pirmas" --- šitą veikalą lenkiškai parašė Julius Slovackis, sulietuvino V. Kudirka. SCENA I salė Mindaugo pilyje Trainaitis, Hermanas, Tarnaičiai (neša kaurus) HERMANAS tarnaičiams Pilis Atneškite kaurus! Juos popiežius/ Atsiųsti teikės dovanų karaliui/ Pagonių, kurs šią dieną krikštijas./ Sulaukė ant galvos šventos karūnos,/ Tegul gi garbina tikėjimą,/ Tegul šventybę sergi ir kryžiokų/ Pagerbia klioštoriusklioštorius (lenk.) --- vienuolynas.. TRAINAITIS O, tai puikus/ Audimas! Tokioms pievoms ne kartą/ Vejuosi stirną. Vokiečiai turbūt/ Pasivogė kvietkas iš mūsų klonių./ Užminsiu aš ant jųjų --- gal pakvips. HERMANAS sulaikydamas jį Atleiski, kunigaikšti! Neturėdams/ Ant savęs krikšto rūbo, negali/ Jų mindžioti --- juos atvežiau iš RymoRymas (lenk.) --- Roma.. TRAINAITIS O kaip karalium būsiu, ar tada/ Galėsiu? Ką? HERMANAS Galbūt, jei pasiliksi/ Sykiu ir mus bažnyčios sūnumi. TRAINAITIS O jei karalium būsiu --- ne krikščioniu? HERMANAS Sapnuoji, kunigaikšti! TRAINAITIS Piktumas Nei tai tu/ Sapnuoji! Paveldėtoju karūnos/ Esmi ir kažin, ar aš lauksiu tol,/ Kol man likimas ją norės pasiūlyt. HERMANAS Tuščios tai vilties suvadžiojimas./ Girdi varpus krikščionių? Jūsų medžiai/ Paliovė ošią, tyli jau šilai,/ Nutils ir žmonės, nusilenks jų galvos./ Girdi varpus? Krikščionių liežuviuliežuvis --- čia: kalba./ Jie kalba! Per anksti nesididžiuoki./ Ko nubalai taip? TRAINAITIS Ne! Man rodėsi.../ Ant laidotuvių Mindaugo išgirsiu/ Varpų balsus. HERMANAS O galbūt su varpais/ Palaidos tave patį? TRAINAITIS Aš --- ant laužo/ Sudegsiu! Melmedžio švelnus ošims/ Užsups mane; da sakalas ant šalto/ Peties užtūps ir plunksnas pastatys;/ Užstaugs medžioklės šunes. Anė žemė/ Nesulaikys ankštam užtvėrime:/ Liepsnoj nulėksiu su vaidilos giesme ---/ Galbūt drauge su kokia vokiečio/ Dvasia. HERMANAS Per tuos varpus nė negirdėjau,/ Ką man kalbėjai. TRAINAITIS Apsimetėlis/ Kryžioks --- girdėjo! HERMANAS Laikas jau, reik eiti/ Apkrikštyti karalių Lietuvos. TRAINAITIS O tau tik rūpi krikštyti ir laidot/ Pakrikštytus. Eik, krikštyk Mindaugą,/ Uždeki žvakę ten --- uždek ir saugok,/ Kad neužgestų, nes iki pridegs,/ Jau Mindaugą lydėsi --- tad mažiau bus/ Tau darbo. HERMANAS O Trainaiti! Tu turi/ Per silpną ranką, o per puikią dvasią./ Perniek graudenims tuščias. TRAINAITIS Rodos tau,/ Sunku užmušti dėdę? Jį apkrikštyt/ Sunkiau juk buvo, o apkrikštijot./ Karaliumi buvau sapne, o krikšto/ Tai nė sapne nesapnavau. HERMANAS Ar taip?/ Tai per anksti apreiški, ką užmanęs./ Paslaptyje laikyta pagieža ---/ Tai ricieriaus tvirtums, o aiški --- vaiko/ Puikybė. TRAINAITIS Kur puikybės yr daugiau,/ Jei ne po šitais štai šarvais minyko!minykas --- vienuolis (zokoninkas); kryžiokai buvo vienuoIiai-karžygiai../ Ji slepias, kaip žaltys, pilna klastos,/ Niekinga! Siekinys pats neužmoka/ Dažnai už darbą atliktą. Žiūrėk!/ Tas pabrolis, niekiausias tarpe brolių,/ Paskutiniausias, cieliujecielius --- vienuolio (minyko) kambarys. tamsiam/ Augintas, vargšas --- ant akmens užmiega,/ Arba --- žmogus niekybė! --- ilsisi/ Grabe. Ir ten užmigęs, per miegus net,/ Puikybę reikšdams, šneka: klioštorių/ Jau valdo, jau nuo perdėtiniųperdėtinis (lenk.) --- viršininkas, darbo prižiūrėtojas. savo/ Galvos puikios briliantais blizgantį/ Didybės ženklą plėšia ir pats rėdosrėdytis --- puoštis../ Žiūrėk! Tas perdėtinis mąsto jau,/ Raudoną gausiąs biretą;biretas --- keturkampė kepurė iš lot. kalb. biretum; biretą nešioja vyskupai ir kunigai, raudoną biretą nešiojo kardinolai. kas turi/ Jau biretą, tas sėdi per sapnus/ Ant sosto popiežių. O popiežius pats?/ Tai vaikas prieš karalių Lietuvos ---/ Nebijo niekas. HERMANAS Popiežius mus didis,/ Toli Italijoj gyvena sau,/ Pražilęs ir drebėdams iš senatvės./ Jis didis! Žodį tik ištars silpnu/ Balsu, kad vos tik salėje girdėti,/ Tuojau nuo žodžio to skambėjimo/ Ir sostai griūva, ir karaliai puola,/ Iš rankų savo leisdami skeptrus,skeptras --- lazda, ženklas karališkos galybės; iš graikiško oatjmoov --- lazda./ Ar blaškosi kaip bokštai, judant žemei?/ Kada gi švelnų veidą jis atkreips,/ Krikščionių gimines skaitlingos puola/ Prieš jį ant žemės --- ir palaiminims/ Senelio drebančio girdėt nuo bokštų/ Solimnos ikpat Baltjurių krantų./ Ar būsi pats prie krikšto, kunigaikšti? TRAINAITIS Aš jums nereikalingas. HERMANAS Liki sveiks! traukiasi su tarnaičiais TRAINAITIS vienas Piktumas Visur! Visur man painiojas minykai!/ Bet laiks ateis --- jis turi žūt --- su juo/ Ir vokiečiai išnyks. Iš kunigaikščių/ Pirmiausias Mindaugas, kurs vakar da/ Graudeno vokiečiams, apsupo sostą/ Kryžiokų veidmaininga draugyste./ Bet durklas šits --- jame lietuvių viltis ---/ Su manim Daumantas Aldonos vyrs,/ Vaidilos, liaudis. Daumants, apsirėdęs/ Šarvais kryžiokų, eis ieškot pačios,/ Ką paveržė jam Mindaugas, ir keršys ---/ Man sostas pasiliks, žiūri i gilumą/ Štai Mindaugo/ Ateina motina, nesveiko proto/ Ir neregė. Ragnytė įein a netvirtu žingsniu, ištiestomis priešais rankomis ieškodama kelio Ragnyte! Sveikina/ Anūkas. RAGNYTĖ Ar anūkas? Aš anūko/ Jau neturiu --- jau netekau sūnaus./ Iš ryto da turėjau aš anūką/ Ir sūnų --- jau dabar sūnus kape. TRAINAITIS Ragnyte! Sūnų tu turi, jis gyvas. RAGNYTĖ Graudulys, Skausmas Ar gyvas? Gyvas da. Su akimis/ Ir atminties jau netekau. Žiūrėjau/ Ant svietosvietas (brus.) --- pasaulis. kitąsyk --- ir aš tada/ Da gyvenau --- dabar naktis tamsioji!/ O Lietuvos dievai! sėda sumišusi iš senatvės/ Duok, Ona, man/ Verptuvą. Vakars jau. Prie darbo, mergos!/ Smagus užims verptuvo ... taikosi dainuot Miegok, vaikeli! Ant galvos tavo/ Aukso karūna, vai liuli liuli... luktelėjusi Gyvas jis/ Ir aš gyva. Neilgai jau gyvensiu!/ Ir jis numirs. Negausiu jo matyt ---/ Mirtis greit artinas. Kaip jis išrodo?/ Ar jį regėjai? TRAINAITIS Kas? Ar Mindaugas?/ Tur kryžių ant krūtines. RAGNYTĖ Aš da niekad/ Nemačius kryžiaus --- jis turbūt baisus. TRAINAITIS Briliantų kryžiai dovanos iš Rymo/ Nuo popiežiaus. RAGNYTĖ pasikelia, pasibaisėdama O! Popiežius! puola ant kėdės TRAINAITIS Ji mirs. RAGNYTĖ neilgai trukus Onute! Duok verptuvą... Kas minėjo/ Čia popiežių? Tas balsas atminties/ Man širdįžeidžia... Du turėjau sūnus .../ Ansai tai mano džiaugsmas, tavo tėvs.../ Tas antras... Aš svajoju... taip, svajoju/ Sapne tarytum... antras... kur jis yr? prie paskutinių žodžių ateina ant scenos: Mindaugas baltuose krikšto rūbuose su karūna ant galvos, Heidenrich pasiuntinio rūbuose; iš po permatomos kamžoskamža (lenk.) --- baltas bažnytinis drabužis. žymu šarvai. Hermanas neša pirm pasiuntinio auksinį kryžių. Daumantas kryžiokų šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą, ant kurio yra ženklas --- rožė; ant pagalvėlės neša taipgi rožę auksinę ir toliau nuo kitų atsiremia į stulpą, Liutavaris Jaučiu aš kraują --- Mindaugas tur būti/ Čionai. Artyn eikš, Mindaugai! Ar tu/ Grįžti su išvarža,išvarža --- išveržti, atimti nuo priešų turtai. laimėjęs kovą?/ Tikrai dabar jau tavo pagarsės/ Garbė? Girdžiu, kaip tavo darbus skelbia/ Nudžiugę žmones. Ar nuo Dauguvos/ Krantų grįžti? Ar vokiečių klastingą/ Sutrynei zokonązokonas (lenk.) --- ordinas.? Ar Rusija/ Drebėjo prieš tave? Ar daug laimėjai?/ Ar turtų daugel parsigabenai?/ Sakyki man! Aš taipgi pasidžiaugsiu,/ Kaip motina tikra, su ašaroms/ Tave palaiminsiu. Prieik prie manęs/ Artyn, sūnau! MINDAUGAS O motin! Nežinau,/ Ką pasityčiojimo žodžiai reiškia?/ Aš duosiu kubilaitį gintaro/ Dievaičiams permaldauti; jei už vieną/ Netleistų, duosiu du. RAGNYTĖ Nerimas Girdėjau juk/ Pati --- jis piktžodžiauja! Kunigaikšti!/ Nė aš nesuprantu, ką ženklina/ Kalba tavoji. Šiandien tavo lūpos/ Išleidžia vien nepaprastus žodžius./ Bet meilė motinos prie tavęs riša/ Mane. Eikš šian, uždėsiu ant galvos/ Palaimos ranką. Ko manęs bijaisi?/ Tarytum būčiau pakramtospakramta --- sąžines graužimas. šmėkla./ Ar taip be visko jau gali apseiti,/ Kaip be palaiminimo motinos.../ Ir be tikėjimo? MINDAUGAS O ne! Yr toki/ Dalykai, be kurių apseit sunku,/ O apseinu vienok, jei to prireikia./ Ne vieną žemę jau tokiu būdu/ Praleist turėjau, kaip antai Slonimo,/ Ar Vilkaviškio. Man ir be garbės/ Sunku apseiti, bet ir savo garbę/ Sumažinau, prispyrus reikalui./ Karalius aš, guodojaguodoti --- gerbti. mane liaudis,/ O juokiasi kareiviai! Vokiečiams/ Blizgėjims šalmo rodėsi baisesnis,/ Ne kaip ta karūna, kurios menka/ Šviesa tik moterims, vaikams ir liaudžiai/ Patinka. Reikia da pakęst, taip nor/ Likims. Nė Mindaugas negal kovoti/ Su likimu. O motin! Ar manęs/ Nepkęsi amžinai? Ar tau ne miela,/ Kad aš, sūnus, karaliumi esmi?/ Lenkiu prieš tave galvą vainikuotą ---/ Palaimink, motina! Palaiminki! RAGNYTĖ ištiesdama ant jo ranką Prakeiksiu! HEIDENRICH Nieks neatsakys tau ,,Amen". RAGNYTĖ O Mindaugai! O Mindaugai, klausyk,/ Klausykite ir jūs visi minykai!/ Prakeikiu jus! Tegul bus prakeikta/ Kryžiokų veidmainystė, tartum maras,/ Mus Lietuvą pridengusi sparnu!/ Sūnau! Ir tave palytės tas maras ---/ Jis neužmuš, tik žmones nuo tavęs/ Iš tolo bėgs. Ir liksi viens ant svieto./ Išmirs tos tautos, ant kurių buvai/ Geležinius uždėjęs pančius, liksi/ Viens sau ant liaudies kapinių. O tas/ Tamsus tikėjimas, ką tu priėmes/ Esi, suvienys tave su tauta,/ Kur Lietuvą praris. Esi ant sosto,/ Ant sosto su tavim ir popiežius!/ Turi vaikų --- jie žmogžudžiai bus! Eiki,/ Užmušk juos lopšyje, vaikus užmušk!/ Pagimdžiau aš gyvatę ir tu gimdai/ Tik gyvates!... A! Širdį perplėšiau!/ Tau širdį perplėšiau! išeina, pasirėmus ant Trainaičio MINDAUGAS Girdėjot! HEINDRICH Ką tai/ Pagones prakeikims? MINDAUGAS Tai motinos/ Yr prakeikims! Tiesa, jog ką tai? Žodžiai/ Tušti neišgalinčios pagiežos,/ Arba nusiminimo --- ką tai! HEINDRICH Liaukim/ Minėję tuos keiksmus! Štai atneša/ Su popiežiaus palaiminimu laišką. MINDAUGAS Skaityt nemoku --- perskaityk! HEINDENRICH Žinia Trumpai/ Tau pasakysiu: popiežius pasveikins/ Tave karaliau, vardan Dievo, tau/ Į prieglobą krikščionis atiduodams,/ Ir primena, kad stengtumeis visad/ Apgint tikėjimą kardu ir platint/ Žodžiu. Toliau: žinodamas gerai/ Galybę tavo --- Lietuvai beeinant/ Nuo Baltjūrių ik Krymo ir tolyn/ Besiskečiant, kaipo galingai srovei ---/ Ir su kitoms šalims palyginęs/ Didybę tavo, tikisi nuo tikro/ Sūnaus, kad jeigu taip tikėjimą/ Krikščionių pamylėjai ir parodei/ Prisirišimo ženklus, teiksiesi,/ Kaip daro tautos vokiečių ir lenkų... Mindaugas raukiasi Juk žinoms prakilnumas Mindaugo/ Širdies... tai teiksiesi, sakau kaip daro/ Kiti kariautojai, prisiųst kasmet/ Nuo žmogaus po skatiką ant aliejaus/ Į lempą švento Petro, Popiežius,/ Norėdamas parodyt, kaip jis tavo/ Dorybę numylėjo, duoda tau/ Ir dovanoja, ir suteikia valdžią/ Ant tų visų kraštų, kuriuos gali/ Nuo Rusijos, nuo Tautvilio atimti,/ Ar nuo Danieliaus Haličo paveržt. MINDAUGAS Ryžtas Ar šitai pasityčiojims? Tai pirmu/ Kartu atklydo popiežiaus kalba/ Į ūkanotą Lietuvą. Štai pusę/ Dienos kalbėjai saldintais medum/ Žodeliais --- vos tik permanyt galėjau/ Tuos tarinius pinklius. Aš popiežiaus/ Malonę pagerbiu --- pasinaudosiu./ Tikrai kad pasiliksiu tuos kraštus,/ Kuriuos aš pats paimsiu. Vaisių savo/ Darbų neduosiu niekam. Paimu/ Ir Haličą, ir Rusiją, o jeigu/ Man pasiseks, ir jūsų zokono/ Žemes. Tur būti popiežius turtingas,/ Jei gausiai taip dalina, o iš to/ Man aišku yr, kad Lietuvos skatikų/ Nereik jam ant aliejaus suvisai. HEIDENRICH Iš pusės negeros dalyką žvelgiant,/ Išrodys negeru. Tikėk vienok,/ Kad popiežiaus geriausi yr troškimai./ Matai, kokią šventybę brangią tau/ Atsiunčia dovanų: jos sargaisarga --- globa. kūną/ Ir dvasią tavo paveda. Joji/ Sustiprins dorybes, gesins visokius/ Piktus pageidimus. Tikrai žinai,/ Kaipo Sebastijonas, iš dorybių/ Didžių garsus, kankintiniųkankintinis --- kankinys. mirtim/ Numiręs. Šitai kotas tos šaudyklės,/ Kur šventąjį ant kryžiaus pervėrė,/ Sebastijono kraujo prisigėręs. MINDAUGAS išsitraukia durklą Tokią šventybę duosiu popiežiui./ Tas durklas nuo mažens prie šono kabo./ Jis prisigėręs kraujo moterų,/ Senelių... Pamenu, kaip aukos mirė,/ Jų tarpe buvo keletas šventų,/ Tokių šventų, kaip jus šventieji. Kas tai?/ Drebi? HEIDENRICH O, Mindaugai, yra vertu/ Bausmės nuo Dievo tas, kuris išniekin/ Tikėjimą, priėmes jį. Gavai/ Iš mūsų rankos juk karaliaus vardą./ Da ta nauja garbė yr netikra,/ Da dreba! Tu žinai, kaip Rymo bullė,bullė --- popiežiaus prisakymas./ Juodai rašyta, karalius senus/ Ir ciesorius nuo sostų stumia vienu/ Pabraukimu tik plunksnos, be kovos. MINDAUGAS Rūstybė Karaliumi nebūsiu, tai jog būsiu/ Da kunigaikščiu Lietuvos ir jus/ Draskysiu, deginsiu, naikinsiu, plėšiu!/ Per brangiai man parėjo ir dabar/ Karaliaus vardas ir da aš turėčiau/ Saldliežuvaut ir taikyt žodžius,/ Sakydams tai, ką mąstau. Tie, kur jungą/ Ant sprando neša, nekalba liuosailiuosai --- laisvai../ O man kas duos tiesas! Kas man liežuvį/ Suriš? Ar sviete yr kits Mindaugas?/ Gal popiežius yr Mindaugu antruoju? HEIDENRICH Mūs žodžiai nesutinka, Viešpatie!/ Per pasiuntinį popiežius išreiškia/ Jausmus ir man pasiuntinystę reik/ Užbaigti. rodydamas Daumanto nešamą pagalvėlį Šita štai auksinė rožė/ Tai pačiai, karalienei Lietuvos. MINDAUGAS Ar mano pačiai? Jau seniai ji mirė./ Ar popiežius nežino apie tai? HEIDENRICH Atleiski popiežiui apsirikimą./ Bet Lietuva ta, miškų apsupta,/ Nuo svieto užsidengus: bokštas tavo/ Pilies žemesnis yr už tas pušis./ Kam duosiu dovanas? MINDAUGAS Gali paduoti/ Jas mano motinai. HEIDENRICH Ji šventintos/ Aukos juk nepriims. MINDAUGAS Klausyk, kryžioke!/ Sudėki jas Aldonai --- ji pačios/ Sesuo ir aš paimsiu ją už pačią./ Aldoną pavadinkite vienas sargas išeina/ O jūs/ Bažnyčios galvai tuos žodžius nuneškit:/ Nors karūna auksinė, bet plona,/ Ką tik pasiekia kaktą. Jeigu darbas/ Lapelių jos nebūtų taip puikus,/ Tai vos kelis tik florinusflorinas --- aukso pinigas, vartotas Vakar. Europoj viduramžiais. atsvertų./ Vienok tas dovanas aš priimu./ Man tą karūną, lengvą, kaip lapelis,/ Sustiprins geležis. Koks sostas yr/ Puikesnis? Ar ta Rusija nuvargus,/ Kur kunigaikščiai susivaidiję/ Naikina šalį?... Tai vieni tik lenkai/ Ką Lietuvai da priešinas tvirtai. įeina Aldona O tai yra pirmiausioji lietuvė ---/ Pasiuntinystę pildyki. HEIDENRICH O tu,/ Kurios galva veik Lietuvos karūną/ Nešios auksinę, teikis štai priimt/ Tą rožę, kur ant Tibro pievų skinta!/ Tenai po spinduliais tikėjimo./ Auksines auga kvietkos. ALDONA Atvirumas Nepritinka/ Blizgėjims aukso rūbams gedulių!/ Turėjau vyrą --- da turiu, jei gyvas ---/ po svietą bastosi. Prisiekiau jam/ Teisumą --- karūna man nepalypstys/ Galvos. Bet priimu nuo popiežiaus/ Tą dovaną. Jaučiu, kad neužilgo/ Jau skirsiuosi su svietu. Ta kvietka/ Nevystanti man šermenims tebūna. HEIDENRICH šaly Kaip vokiečių merginos, priėmė,/ Nė nežiūrėjus --- auksas vis yr auksu. duoda ženklą Daumantui, kad paduotų rožę; Daumantas artinasi, drebėdams MINDAUGAS Drebi, kryžioke! Kas per vienas? ALDONA pakelia ant Daumanto akis A! puola apalpusi; Daumantas išeina MINDAUGAS Apalpo! Neškite ją laukan! Vykit/ Kryžioką! Kas ta ir kas jisai per viens? HEIDENRICH Nežinom, viešpatie! Jis ginklanešio/ Rūbus nešioja, o pateko mums/ Nuliūdęs, apsiblausęs, nepažįstams/ Anė vienam, ištremtas jis turbūt/ Iš Albijono,Albijonas --- Anglija. nes ant šalmo dėvi/ Lancaster’ųLancaster--- žinoma angl. didikų šeimyna. ženklelį. MINDAUGAS Eikit lauk,/ Minykai nusamdyti/ Apie sostą/ Matau durklus --- Šalin! HEIDENRICH Tikėjimas/ Karalių sergi. Viešpatie, lik sveikas! išeina su kryžiokais MINDAUGAS Kas tas kryžiokas? Liutavari! LIUTAVARIS Man/ Jisai ištikimiausiu rodės. Jaunas,/ Da be pentinų ricieriaus, tylus,/ Nes vokiškai jo niekas nesupranta;/ Ir nuo draugystės šalindavosi,/ Nes liūdnas --- liūdnas gi, nes neturtingas. MINDAUGAS Sunku pašalint visas nuotarasnuotara --- pikta apkalba../ Mačiau prie krikšto: kunigui žegnojant,/ Nepersižegnojo jisai. Tai yr/ Lietuvis. LIUTAVARIS Sąžinė Mindaugai! Žygiu tuo klysti./ Tai yr kryžiokas. Argi vilktųsi/ Lietuvis tuos šarvus, su juodu kryžium,/ Bažnyčioje kryžiokų šventintus?/ Aš pats nedrįsčiau. Aš prisipažįstu./ Karaliau, kryžiaus to bijau labiau,/ Ne kaip kryžiokų. Nors ėmiau aš krikštą,/ Paliepus tau, tai betgi naujo to/ Tikėjimo bijau, kaip naujo skydo,/ Nes naujas, palytėtas geležim,/ Dažnai kaip stiklas trūksta ir nedengia/ Nuo priešiaus. Priverstas tarp vokiečių/ Gyventi, gyvenu ir kankinuosi./ Bet tokią aš jaučiu neapykantą./ Kad, esant tarpe vokiečių, man plaka/ Širdis, tik plaka, --- ir ji kada nors/ Turės paniekinimo dėlei trūkti. MINDAUGAS Neapykanta Tokia mintis lietuvių. Paklausyk!/ Tikiu į neapykantą taip lygiai,/ Kaip į teisumą tavo. Man dabar/ To paskutinio reikia. Tas kryžiokas,/ Man rodosi, tai jaunas Daumantas./ Tikrai, jog nežinau, aš jojo niekad/ Da nemačiau iš veido. Bet jaučiu.../ Jis taikosi mane užklupti vieną/ Ir nužudyt iš pasalų. Dėl to/ Patirti reik --- ir jeigu būtų Daumants,/ Tai taip kaip ir numiręs būt. Patirk! LIUTAVARIS Kam da gaišuot? Da niekados taip ilgai/ Tu nesvarstei mirties žmogaus. MINDAUGAS Turiu/ Tam priežastį. Užu kryžioko mirtį/ Visi kryžiokai keršija, o aš/ Mat noriu, kad pirmiau, ne kaip su jaisiais/ Visai reiks persiskirt, mus rubežiusrubežius (brus.) --- teritorijos riba, siena./ Kareiviai jų apleistų. Noriu taipgi,/ Kad da nusklystų minios Rusijos,/ Kurios kaip juodos debesys užtraukė/ Ant Lietuvos. Paskui mus trimitai/ Jų žemėj atsilieps. Tuo tarpu protas/ Tegul puikybę mūsų užvaduos. LIUTAVARIS Karaliau! Kad manęs tu paklausytum,/ Tai rodyčiaurodyti (brus., lenk.) --- patarti. tau kryžiokus visus/ Surinkt į salę apatinę, pilį/ Pakurti ir tegul sudegtų sau / Arba, užslėpęs lietuvius pasieniais/ Užu kaurų, kitus tuščiuos stulpuos,/ Paduotum ženklą tik --- o kristų aukos,/ Kryžiokų kraujas plauktų srovėmis./ Jei Daumantas su jais, tai taipgi žūtų. MINDAUGAS Parodijai karštai, kaip ridenus,/ Kurs dirbti vėlyja kardu, ne žodžiais/ Ir ne mintim. Vienok aš tos rodos/ Nepaklausysiu, mano Liutavari./ Turiu ką kitą: Aldona pati/ Paaiškins visą slėpinį, o Daumants/ Tur žūti, puldams po kojų jos. ANTRAS AKTAS SCENA I Ragnytė, Trainaitis RAGNYTĖ stovi pasirėmusi ant akmeninio stalo Skausmas Duok taurę... Lietuva tu nelaiminga!/ Dievams taviesiems naują auką aš/ Pašvęsta --- savo sūnų --- O! man plyšta/ Širdis! Aš jį užmušiu, verkdama.../ Duok taurę! Aš į ją įpilsiu nuodus./ O Lietuvos dievai! Tegul jisai/ Numirs ramiai, tegul nekenčia ilgai./ Aš jįjį apmazgosiu ašaroms.../ Ant laužo paguldysiu, užgiedosiu/ Jam giesmę... aš palaidosiu gražiai... pila nuodus Įkrito mano ašara į vyną./ Ar motinos ta ašara nuodų/ Smarkumą tik nepanaikins?... Tur būti/ Naktis jau, taip tamsu man. Jau visus/ Supyliau nuodus, man neliko nieko... ateina ant scenos Mindaugas ir Liutavaris, kurs nurodo Jam taurę ir, pakalbėjęs, traukiasi MINDAUGAS apsimetęs ramumu Sveika būk, motina! Broliene, sveiks!/ Grįžtu iš sodo. Ten, besigerėdams/ Šešėliu vakaro, lakštingalos/ Klausiau giesmių, panemunyj kur skamba./ Vienok ir tarpe jūsų man smagu./ Jus meilė debesis nelaimių skirsto,/ Prie jūsų aš be baimės ir ramiai/ Galiu užmigti. Motin! Neatsakai man? RAGNYTĖ Sūnau! Ar nori gerti? Vynas štai... MINDAUGAS Jau vyną šiandien gėriau ryto metą,/ Prie mano krikšto. RAGNYTĖ Piktžodžiautojas! MINDAUGAS Trainaičiui Nepasirodžius da žvaigždėms, apleisi/ Sostapilę lietuvių. Vaišvilkiui/ Nuneši mano šitą raštą --- reikia,/ Kad būt paduotas greitai ir slapčia,/ Nesa viduj jo yr svarbus dalykas./ Jau mano norus Vaišvilkis pirma/ Žinojo, taigi reikia tik paskubint./ Atmink, ką įsakau aš. Vargas tau,/ Jei tu išdrįstum išakytą kelią/ Mainyti! Vargas tau, pajudinus/ Vašku užspaustą vietą! Te tau raštą. RAGNYTĖ šaly Užmanymą Trainaičio žino jau... garsiai/ Ar man anūką atimi? Tai bent gi,/ Laimingo kelio vėlydams, išgerk/ Iš tos taurės. Mindaugas ima paduotą taurę, bet negeria; Ragnytė, luktelėjusi, klausia drebančiu balsu: Išgėrei jau? MINDAUGAS susiduodams sau į kaktą Ragnyte! RAGNYTĖ Ar niekad sąžinė tau kruvina/ Neduos nurimti? Taurėje matai tu kraują? MINDAUGAS Besivaišinant, gėrimuos visuos/ Aš niekad kraujo nematau, tik nuodus. RAGNYTĖ Parodysiu, kaip tave nuotaros/ Apgauna: aš išgersiu iki pusės,/ O tu į dugną. MINDAUGAS meta taurę ir sumuša Priekaištas Motin! Ką sakei?/ Šalin nuo manęs, taure prakeiktoji!/ Tu sentėvių brangiausia dovana/ Buvai; laikiau tave visad, kaip šventą,/ Kaip liekanas vieninteles; nesyk/ Putojai gėrimais saldžiais; pagimdė/ Tave už jūrių kur sutirpusios/ Krišpolą smiltelės; kiekart, vyno/ Pilna, akis lietuvio žadinai,/ Kad saulės spinduliai tavyj mirgėjo./ Trenkiu tave į žemę! Motina!/ Ką pasakei? Iš kur neapkentimas?/ lš kur ta pagiežia pasiutusi?/ Norėjai mirt ir sūnų traukt į kapą. RAGNYTĖ Nubausk --- nukęsiu, pajėgiu da tiek! MINDAUGAS A, taip! Norėtum nukentėjus bausmę,/ Būt akyse žmonių kankintinė?/ Bet aš nebausiu tų, kurie man nori/ Užkenkti, o negali. Motin, būk/ Rami... menkai užgautas... RAGNYTĖ Ne užgauti/ Tave norėjau, tik užmušt tave! išeina pasirėmus ant Trainaičio MINDAUGAS vienas Svarstymai, Piktumas Tai viens esmi, vienui tik viens. Kovoti,/ Žudyt, susekt pasikėsinusius./ Vienais nuodais vėdinti savo lūpas/ Sukepusias, žąslais veržt kruvinais/ Minias laukines liaudies --- šitas mano/ Gyvenims visas... Lūpos nesiskųs!.../ Nežino, kad kenčiu. Jau nuo Trainaičio/ Atsiliuosuosiuatsiliuosuoti --- išsilaisvinti.: jį paims, apkirps/ Ir klioštoriuj paliks. Nuo liaudies mane/ Pridengia paslaptis. Aš krikščionis,/ Kryžiokų matomas bičiulis. Laukit!/ Neužilgo aš sutrempsiu dvigalves,/ Klastingas baidykles tas. Žus visi jie!/ Tikėjimas? Tai tuščias žodis tik. / Aš apsikrikštijau, nes man tuo tarpu/ Tikėjimo reikėjo. O dabar,/ Ar ne vis viena: ar tai būtų kryžius/ Nuo popiežiaus, ar rusų cerkvėje/ Paveikslai auksu gausiai apdaryti,/ Ar tai mongolų mėnuo. Ricieriaus/ Tikėjimas --- tai kardas. Aldona štai/ Ateina, reik iškvosti slėpinys,/ Kas tas per viens kryžiokas paslaptingas. įeina Aldona Aldona! Vis tu apsiverkusi.../ Turiu aplinkui ašaras tik vienas,/ Durklus, nuodų taures, medaus žodžius!/ Atleisk, išgąsdinau tave, taip smarkiai/ Kalbėdamas. Aldona, tu drebi?/ Pabalo tavo veidas. Štai, žiūrėki,/ Nuodų taurė į žemę sumušta/ Išgert norėjau... būčiau jau dabartės/ Ilsėjęsis kape. Vienok mane/ Sulaikė viltis, ištrenkė man taurę/ Mintis tik apie tave! Žodį tark,/ Aldona! ALDONA Nerimas Viešpatie! Kentimas tavo/ Ir tavo meilė manęs neprivers./ Be reikalo tik pertraukei man darbą,/ Kurs mano liūdną dalį saldina./ Kada, sėdėdama merginų tarpe,/ Prie žiburio, matau, kaip verpalai/ Sidabro tęsiasi; kada dainelės/ Klausau aš prigimtos --- tai valandoms/ Aš taip laiminga, jogei pasilenkus/ Ant staklių ir besigėrėdama/ Pražystančiomis ant audimo kvietkoms,/ Užsimirštu aš savo širdperšąširdperša --- širdgėla, širdies skausmas..../ Ik vėl neišsiverš atsidūsėjims/ Ir vėl nepasirodys ašaros. MINDAUGAS Ar tu rami? Nenoriu aš matyti/ Tave nurimusią! Laiminga tu?/ Nenoriu aš, kad tu laiminga būtum!/ Tegul gi tavo širdyje įvyks/ Jausmų kova, tegul ją graužia/ Rudis didžių kentimų, pakramta/ Tegul ją drasko... Jeigu su kentimais/ Esi perdaug jau apsipratusi./ Dar naują tau išrasiu --- šiandien mirsi. ALDONA persigandusi Meldžiu aš vardan Lietuvos dievų!/ O viešpatie! Tik nežudyki manęs!/ Bijausi aš mirties! Man viskas jau/ Apreiškia mirtį!... Amžius mano trumpas./ Žiūrėk, žiūrėk, kaip aš išblyškusi,/ Žymu rausvi ant veido karščio plėmaiplėmas (lenk.) --- dėmė.,/ Kaip stiklas žiba akys... Neužtruks/ Pridengti kapo tyluma. Iš mano/ Merginų ne viena, kalbėdama/ Su manim, da nebaigus, ima verkti;/ Kalbėti taikosi tyliu balsu,/ Bijodama lyg, kad garsesnis žodis/ Man nesudrumstų tylumos saldžios,/ Kuri, tarytum sapnas miels, apsupo/ Mane, da gyvą, šventybe kapų. MINDAUGAS Taip drūčiai nori tu gyvent? Aldona!/ Ar gražią viltį širdyje slepi?/ Žinau aš, kad merginų akys siekia/ Giliai, net pereina per akmenį/ Ir plieninius šarvus, ik numylėto/ Nepasirodys veidas... Po šalmu/ Žiūrėti mėgsti. Ar nubalęs buvo? ALDONA Neįspėju, kas toksai. MINDAUGAS Tasai kryžioks,/ Kryžiokas, ar lietuvis. ALDONA šaly Nepažino! MINDAUGAS Mačiau, kaip sudrebėjai, apalpai./ Tai tvirtas liudijimas... da bus kitoki./ Ir aš drebėdavau juk kitąsyk,/ Kentimui apsireiškus tik ant tavo/ Kaktos. Nesa laukinė tai širdis/ Su tavo širdimi iš vieno plakė./ Aš linksminaus, kaip tu buvai linksma./ Dabar jau ne --- dabar aš lyg ta uola./ Klausyk! Ar pažinai kryžioką tą,/ Kuris nuo manęs slepiasi po juodu/ Šarvu? Ar jį pažįsti? ALDONA Viešpatie!/ Tikėki man! Aš jojo nepažįstu! MINDAUGAS Pažinsi gal... saldi bus pažintis!/ Nesiprašyk be reikalo --- iš plieno/ Turiu šarvus ir širdį. Šitoje/ Šoninėj salėje aš užsislėpsiu./ Tenai kiekviens jų žodis bus girdėt,/ O ypač tylumoj nakties. Tuo tarpu,/ Kaip sveikinsiesi tu su juo, atmink,/ Kad jus karalius girdi ir jums laimės/ Džiaugsmus kardu veik perkirs. išeina pro šonines duris ALDONA viena Skausmas, Vienatvė Mindaugi!/ O Mindaugi! Išėjo! Nelaiminga!/ Likau viena laukt valandos mirties.../ Ir valandos baisesnes da už mirtį./ Jau gęsta žiburys. Lauke tamsu./ Girdėti uosiai šlamščia, pušys... viskas/ Mane baugina. Medžių tas ošims.../ Ta tyluma --- tai kapinių tylumas.../ O, kaip sunku! Da jo nėra./ Gal neateis jau? O, kad neateitų!/ Kad persergėtų jį prijautims! žiūri pro langą Matau, tenai už girių teka mėnuo,/ Jį tamsios pušys sveikin ošdamos,/ Sudriskę debesys pilni yr dvasių... luktelėjusi Neteina... gal neteis... O aš verkiu,/ Lyg nežinodama karaliaus žodžio!/ Man liūdna, kad neteis, kad jo matyt/ Aš negalėsiu... Ką girdžiu? Ateina.../ O ne, šaltinis tai girdėt sode.../ O, jis! Tai Daumantas! Tai jojo žingsniai.../ Garsyn vis da garsyn girdėjau vėl./ Apsimetu, kad jo aš nepažįstu/ Ir kad nepažinojau niekados./ Karalius nepažins. DAUMANTAS įeina, užleidęs ant akių šalmą, kryžioko šarvuose Aldonos širdį/ Klasta prigavo... Ja dabar matau.../ Išbalus taip... O rasi ji išbalo,/ Išmėtinėjant sąžineiišmetinėjant sąžinei --- graužiant sąžinei.? Galiu/ Atskirt nuo pabalimo pabalimą.../ Ji sėda, veido neatkreipusi./ Juk kitąkart žingsnius įspėjo, rūbų/ Šnabždėjimą pažino... o dabar/ Neatkreipė nė veido! Eidams šičion,/ Nuo slenksčio sugrįžau kelis kartus.../ Didžiai skaudu!... Ar nepažins ji manęs?/ Gal nenorės pažinti?... Tamsta!/ Ji krūptelėjo... ALDONA Ridenau! Ar šiokis,/ Ar toks esi, pusiaunakties laike/ Po šitą pilį klaidžiodams, imk melskis.../ Prie skydo štai matau ražančius yr./ Imk melskis ir... išeik... DAUMANTAS Išeik? Matyti,/ Kad karalienė Lietuvos tik liept/ Pripratusi, kad jai tiktai sušukus/ Su ginklais tuoj atbėgs pilies sarga/ Skaitlingaskaitlinga --- gausi.. Eisiu tik po manęs kraujas/ Tur pasilikti... ALDONA Mano... DAUMANTAS Nežinau!/ Bet kraujas liks. Žinai, kas aš? Ar tavo/ Širdis nesako? ALDONA lyg atbalsis tuo pat balsu Sako tau širdis? DAUMANTAS Tik klausimą kartoja! Atsakyki! ALDONA Išeiki... DAUMANTAS Varge! Mąsto, jaučia ji/ Ir kaip per sapną žodžio nesudaro./ Klausyki, ar iš akmens tu? Du žodžiai!/ Ištarki mano vardą!... Aš pasiutęs!/ Pasiutęs! Veidas mano pridengtas/ Šalmu, ant skraistės ženklas juodo kryžiaus ---/ Kaip gal pažint? pakelia šalmą/ Žiūrėki! Ar mane/ Pažįsti? Bėk su manim! Ar pažįsti? ALDONA Ar aš pažįstu? Ne, netsimenu.../ Galbūt... Čia taip tamsu, dėl to gal akys/ Nuo ašarų gausių lyg apneštos ---/ Visi daiktai man rodosi migloti ---/ Ir vos išdžiūsta ašaros, tuoj vėl/ Paplūsta. Nelaiminga aš. Lyg kokia/ Sumišus savo gyvastį baigiu.../ Ne! Nepažįstu... negaliu dabartės... DAUMANTAS Da nepažino... Žiburys tamsus. ima nuo stalo žiburį ir apšviečia veidą, prisiartina prie Aldonos Žiūrėk! Žiūrėk! ALDONA Meldžiu aš tave --- traukis!/ Išeik... Man žiburys akis gadin.../ Žiūrėki tik! Prašvis, neilgai trukus,/ Mėnulį stelbia jau aušros šviesa.../ O varge! Šitoj salėje gal tave/ Diena užtikti. DAUMANTAS A! Kaip aš kenčiu!/ O pragaro kentimai! Aldonai, kuri nenuvokdama prisiartina Ko tu nori!/ Šalin! Man lieka viena tik mirtis... juokdamasis lyg sumišęs Ka! Kai į galvą kas atėjo! Pulti/ Ant kelių! Klaupt prieš jąją... Ka! Ka! Ka!/ Prašyti, kad pažintų? Ar už kvietką/ Auksiną nusipirkti atmintį?.../ Tai aš vienui tik viens į svietą grįšiu?/ Tarp manęs ir tarp svieto bedugnes/ Jau pasidarė --- negaliu sugrįžti.../ Turiu numirt --- numirt galiu. Prieš tai/ Da išmokysiu ją ištarti vardą,/ Gerai pažįstamą, tik užmirštą.../ Mokysiu ją, kaip sakalą, kuri išbudin,/ Vos tik užsnūsta. Taigi pertrauksiu/ Aš miegą jos --- gyvenimą mieguistą./ Klausyk! Žinai, kas aš? išsitraukia durklą/ Ne! Ne! Geriau/ Nežinomas po kojų jos, kaip lapas/ Rudens, nukrisiu... tepriims mirtis... ALDONA O Daumantai! DAUMANTAS Ar da Aldonos balsas? ALDONA Pažįstu tave ir myliu! Klausyk!/ Jis mato! girdi! Mindaugas toj salėj/ Užsislėpė. DAUMANTAS Nerimas, Meilė Atgyti miela taip.../ Myli mane? Kur Mindaugas užlindęs?/ O! Baisią pergyvenau valandą!/ Ikšiol dar kraujas neapsimalšino./ Aldona! Valanda ta akyse/ Man stovi vis ir neišnyks iktolei,/ Ik neįkaitys laimė... Ji visas/ Mintis ant bedugnių užtiesus laiko./ Bet nesugrįš. ALDONA Mieliausias Daumantai!/ Girdėjau skambant plieną... Užsislėpki!/ Brangiausias mano! Slėpkis! DAUMANTAS Ką sakei?/ Kur Mindaugas? Toj salėj? Tai toli jis.../ Nenoriu bėgt... nepajėgiu... O ne!/ Tiek laimės!... Ne!... Negal būt išdavimas?/ Turiu laimingas būt, matyt tave./ Užgeso žiburys, bet šviečia mėnuo./ Į šviesą eikš, Aldona! O! kaip tu/ išbalusi labai! Raudonį veido/ Nuplovė ašaros... Išbalus taip!.../ Ne tokią palikau. ALDONA Tai nuo mėnuolio/ Šviesos tokia balta. DAUMANTAS Prakeikiu jį/ Už tai, kad pavogė rožes nuo tavo/ Skruostų!... Jį keikiu, žmones užmiršdams. ALDONA Girdi? Girdi ginklus? Tai jie! DAUMANTAS Lyg eina.../ Lyg ginklai sučiauškėjo... Eina jie/ Ant mano kraujo, kaip išalkę tigrai. ALDONA Bėk, Daumantai! Neuždaryta da!/ Tik skubink!... Aldona liks tau ant amžių/ Teisi... Išduoda viskas čia: dievai/ Ir žmones, sienos... Bėk! DAUMANTAS O, mano brangi!/ Sveika būk! Lik sveika! išeina, bet neužilgo grįžta ALDONA Ko sugrįžti?/ Nubalęs taip... ir nusiminęs... Varge! DAUMANTAS Gale šonines salės jie yra.../ Atėjo... ALDONA Išdavims... Klausyk! Turėsi/ Išlaužt langų skersuotas geležis.../ Čia sodas netoli... Tik skubink, skubink! DAUMANTAS bando laužti geležis Neviltis Veltui! Giliai įleistos sienoje.../ Išlaužt negalima... tai tuščias darbas.../ Negalima!... O, truko! Truko jau!/ Sveika būk! Duok man ranką... Delnas šaltas/ Kaip ledas... Lik sveika! užlipa ant lango ir neužilgo grįžta į salę Be reikalo!/ Sode, tarp medžių, ricieriai ginkluoti,/ Po pat langais ragotinių giria./ Jau nėr ką bėgti... Atėjau be kardo,/ Dėt atsargumo... Ką su tuo durklu?/ Jis nė nuo priešų neapgins, nė rankos/ Nepaklausys da... nusiminime!/ Be pagiežos, nė širdį neatleidęs,/ Į kapą gulsiu... Kas tau? Nubalai!/ Aldona! ALDONA Nieko, nieko... Duok man rožę/ Nuo tavo šalmo... rasi atgaivins/ Pajautimus. Daumantas duoda rožę/ Taip man aptemo akys... DAUMANTAS O varge! Vėl nubalo... Bėkime/ Drauge su manim! Bėkime!... Bet kur/ Išbėgsime? Tur būti sienose/ Landyklos... bus vienok tenai ir žmones./ Namai tie prisigėrę jau klastos/ Ir išdavimo! O Aldona mano!/ Nelaimė... Sėsk, Aldona, šičionai!/ Kaip vaiko mano akys ašarotos. ALDONA O aš jau verkti negaliu... Ka! Ka!/ O Daumantai mieliausias! Mane tokis/ Užpuolė juokas, kad nė pašnekėt/ Jau negaliu... Ka! Ka! Tegul ateina!/ Tegul per slenkstį peržengia! Tegul!/ Štai šičia slenkstis! puola prieš duris DAUMANTAS O Aldona! Tyli.../ Atšalus... paguldo apalpusią ant Rėdės/ Tuosius žmones rankomis/ Draskysiu!... Eikit šian!... Tos akys!... Veidas/ Pamėlynavęs!... luktelėjęs Iš sustingusių/ Jos rankų rožę atimu... Pabudus,/ Jau manęs gyvo nematys... nereik,/ Kad kas primintų mane. nuskabo kvietkos lapelius Kvietkos žiedą/ Nutraukiau, kotas liko jos delne. prie galo tos scenos girdėt kaskart garsesnis čiauškėjimas ginklų Girdžiu!... Jau žingsniai aiškūs --- jie ateina! TREČIAS AKTAS SCENA I Heidenrich, Hermanas HEIDENRICH Kerštas, Piktumas Kad Lietuvą pametus jau greičiau,/ Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių./ Lietuviai linksminos, aš viens tiktai/ Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs./ Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!/ Uolinėj salėj ąžuolinis stalas/ Aplinkui visas žėri nuo taurių,/ Ties salės viduriu ugnis užkurta;/ Aplinkui dūmai suka, kibirkštys/ Lakioja į šalis; šeši lietuviai/ Nepasijudindami, iš akmens/ Tarytum laiko ant galvų iškėlę/ Sakuotus pušinius žibintuvus;/ Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!/ Keistai išrodžiau aš toje minioj/ Laukinėj --- briliantinis mano kryžius/ Vos ne vos spinduliais prasiveržė/ Per dūmus... Hermanai! Kad kuo veikiausiai/ Galėtume jau atsisveikinti/ Su Mindaugu! HERMANAS O viešpatie! Ne laikas/ Gadinti sandarą su Lietuva ---/ Kryžiokai da dabar neprisirengę/ Kariauti! Vienas žingsnis neatsargus/ Iš sykio gal atimti visą naudą/ Mus ilgo triūso, misijos sunkios./ Kad Mindaugas mokėtų tik naudotis,/ Tai klioštorius kryžiokų kaip matai/ Sutremptų išnaikintų. HEIDENRICH Tai teisybė,/ Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau/ Prisipažinsiu, man jau nusibodo/ Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu/ Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,/ Vienok čionai lieku! Apdangaluos/ Minyko, ir bjauriu būdu minykų,/ Niekingai, taikytis reik su klasta,/ Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas/ Seniau tą kunigaikštį niekino,/ O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkasspaviedninkas (lenk.) --- nuodėmklausys.!/ Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni/ Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,/ Ką broliai Albijono sūnumi/ Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?/ Prapuolė jis dabar --- ar tik nebus/ Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro/ Pakėlęs ranką būt ant gyvasties/ Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins/ Toks darbas ir už kraują brolio mus/ Lietuvių kraujas liesis. HERMANAS Ridenus tas/ Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:/ Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo/ Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,/ Minyko rūbuose besislapstydams/ Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl/ Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos/ Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu/ Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,/ Aš vakar bokštą jo atitikau/ Ir pro langelį padaviau jam kardą. HEIDENRICH Išgelbėjai lietuvį --- nekenčiu/ Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant/ Juos prie tikėjimo? Kokia iš to/ Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas/ Neužgesins. Galėtų duoklę mums/ Mokėti, o vienok dabar nemoka./ Mus ricierių dvasia sunyks visai,/ Jei zokoną tiktai sutaikios žemės/ Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšlesžaltvykšlė --- klaidžiojanti ugnelė./ Dykumose? Su jūrėmis kovosim?/ Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?/ Išges mus ricierių dvasia. Ateina/ Lietuvių kunigaikštis --- reikia man/ Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės/ Ir nusižeminimo --- aš mainaus/ Kaip driežas. Prisiegaprisiega (lenk.) --- priesaika. vienok baisinga/ Mane surišo, aš pasiuntinys/ Ir mano ypatojypata --- asmuo. mus visas zokons/ Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeina MINDAUGAS/ Karaliau, Dievs/ Su tavim! MINDAUGAS Sveikas! HEIDENRICH Veidmainystė Viešpatie! Nerimsti,/ Matau, ir akys migloms apneštos/ Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,/ Ar kokį užslėptą užmanymą,/ Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams/ Tikėjime, nemoki priešintis/ Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs/ Esi tu tikro persiliudijimo,/ Kad yr apveizda ir kad už dorybę/ Dangus užmoka. Žemės pakramtą/ Veik išsklaidys malda --- tad melskis! MINDAUGAS Melstis?/ Ražančių aukso pasiėmes štai/ Ir durklo ašmenims pradėjęs skirstyt/ Šventus poteriukus, užtėmyjau,/ Ant durklo buvo sukrekėjęs kraujas,/ Bet nežinau kieno --- turėjau mest/ Nė nepabaigęs poteriaut. HEIDENRICH Karaliau!/ Jei tik gailiesi iš tikros širdies/ Ir jei tiki --- nurimki! Mus bažnyčia/ Pasigaili, atleidžia, laimina,/ Be užmokesties niekad nepalieka/ Tikėjimo ir tavo gailestis/ Be suraminimo neliks: Tik teikis/ Visas slapčias mintis, visas kaltes/ Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko ---/ Altoriaus tarnas jas išriš. MINDAUGAS O kas/ Išdrįs pažvelgti į gilumą mano/ Širdies, nusiminimo bedugnes/ Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs/ Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats/ Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!/ Mažiausias mano nusidėjimas ---/ Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!/ Ant šito plieno surudijusio/ Atrasi mano darbus išrašytus/ Krauju --- ar juos atleisi man? HEIDENRICH Tikėkl/ Turiu nuo Dievo tiesą tuos išrišti,/ Kur sutepti krauju. MINDAUGAS Tu baisesnių/ Norėtum kalčių? Tai klausyk per skliautą/ Dejuoja! Jo karūną ant galvos/ Nešioju... Paklausyki! Iš po žemės/ Išgirsi kitą da dejavimą,/ Bet net neišgirsi --- jau jisai negyvas --- / Ar tai atleisi man? HEIDENRICH Tikėki! Mūs/ Bažnyčios didelė galybė! Maldos/ Krikščionių kunigaikščio nenueis/ Ant nieko. Tikras gailestis širdingas/ Nuplaus kaltybę. Ką išrisiu aš/ Ant žemės, tai bus išrišta ir Dievo/ Danguj. Dėl to gi aš atleidžiu tau/ Kaltes! MINDAUGAS Tu baisesnių norėtum kalčių?/ Tu nori tamsią dvasią peržvelgti/ Iki pat dugno? Tai žiūrėki --- laukinė,/ Akla, niekinga liaudis slankioja/ Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau/ Visu tamsybės sunkumu. Širdyj/ Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų/ Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk, / Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus, / Nulenkia galvą ir žegnojasi,/ Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines/ Pajust ringuojant žaltį, o ne tą/ Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi/ Atleis man šitą kaltę? HEIDENRICH Viešpatie!/ Esi vadu ant liaudies pastatytas,/ O jeigu valdžią pildai per aštriai,/ Jei paklusnumo reikalauji, baime/ Valdai --- atleis tau Dievas, nes Jis pats/ Tau suteikė tą valdžią. Aš atleidžiu. MINDAUGAS karčiai nusijuokęs Gerai! Dabar jau aš visai ramus!/ Tuojau einu užklupt kryžiokų žemę!/ Seniai jau laukiu laiko parankaus/ Į karą ruoštis. Iždas jau išsekęs,/ Aš pats garbės išsilgau, o nuo jūs/ Daugiau nereik man nieko. Jau karūną/ Turiu ir atleidimą iš dangaus./ Einu dabar draskyti jūsų šalį. HEIDENRICH Bandai mane tais žodžiais, bet kryžioks/ Nežiūri tuščio žodžio. MINDAUGAS Žodį savo/ Paremsiu tuoj. Žiūrėk pro tas tamsias/ Skersuotas geležis į platų lauką./ Kareiviai susirinkę stovi ten./ Galbūt jie susirinko ant medžioklės?/ O ten, žiūrėk, raudonas koks dangus./ Galbūt panemunyj pakilo gaisras?/ O ką? Dabar pažįsti Mindaugą,/ Lengvatiki minyke? HEIDENRICH Piktumas Tai tegul gi/ Piktadėjystės sunkenybė puls/ Tau ant galvos! Tikėjimą atminki! MINDAUGAS Tu tyčiojies, minyke! Aš rytoj/ Jau melsiuosi bažnyčioje kryžiokų,/ Jūs vyną gersiu šventintu indu,/ Namus papuošiu aš kaurais išplėštais/ Iš klioštoriaus, ir pirmą poterių/ Aš sukalbėsiu, mirus jūsų Mistrui/ Didžiajam. HEIDENRICH Tu per mus karaliumi. MINDAUGAS meta karūną Rūstybė Nereik karūnos! Ją metu! Tai bent gi/ Supančiota širdis atsiliuosuos./ Dabar aš Mindaugas jau, kunigaikštis./ Kryžiokų priešus. HEIDENRICH perplėšia kamžą ir stoja šarvuose, su kryžioko skraiste Aš gi Heidenrich,/ Kryžiokas tavo, kunigaikšti, priešas./ Atsivaduoju aš nuo rūbo to,/ Metu tuos ženklus nusižeminimo./ Kaip mane šarvuose dabar matai,/ Prisiekiu aš ant Dievo, jog tie žodžiai,/ Kuriuos kalbėjo tau pasiuntinys,/ Ne mano žodžiai. Manyje pažinki/ Tik ricierių! Tik priešių pamatyk!/ Po tokio išdavimo jau išduoti/ Nėr kaltės. Jau dabar iš pasalų/ Veikt stengsiuosi ir atvirai kovosiu;/ Sukelsiu tavo pilyje gaisrus/ Ir išdavimą; eisiu aš už jūrių/ Maldauti sau pagelbos pagiežai./ Iktol nemesiu nuo pečių tos skraistės,/ Ik tavo kapui uždangos prireiks./ Prie poterių kas vakars ir kas rytas/ Pridėsiu keiksmą --- Dievs tave ištiks! traukiasi MINDAUGAS vienas Grūmoja, bet veltui. Dabar, apgavus/ Kryžioką, reikia būti atsargiu ---/ Jie valdo svietą. Apsiriko sunkiai,/ Nors rodės jiems, neklysta niekados./ Per spaviednį patraukė mano širdį/ Prie gailesties. įeina Liutavaris LIUTAVARIS Išpildžiau, Viešpatie,/ Prisakymą. MINDAUGAS Jau Daumantas negyvas? LIUTAVARIS Negyvas. MINDAUGAS Seni! Seni, vargas tau,/ Jei tavo žodžiuos vylius užsislėpęs!/ Aš pats turiu lavoną pamatyt. LIUTAVARIS O, Viešpatie! Jau jis kapuos. Ikšiolei/ Da skamba man giesmė, ką duobkasys/ Prie darbo gieda sau, ir mano kaktą/ Da pila šaltas prakaitas. MINDAUGAS O kur/ Jį užkasė? LIUTAVARIS Kalėjime. MINDAUGAS Seneli!/ Tu pilį man verti į kapines. LIUTAVARIS O, liūdna ricieriui mirt negarbingai./ Jo kapas užmirštas visai, ne viens/ Keleivis neprimes akmens, nė vienas/ Neduos akims ant jojo pasilsėt. MINDAUGAS Gana bus to. Klausyk! Aš atsiskyriau/ Su kryžioku. Didžiam įsiutime/ Grūmojo man. Da šiandien su kareiviais/ Naupilkeliu patrauksi, giriomis,/ Nes Nemuną brasta turėsi pereit,/ Ar persikelt --- tik reikia skubintis ---/ O dienai brėkštant teužgriaus lietuvių/ Giesmė --- nuo josios garso sudrebės/ Langai Malburgo,Malburgas --- kryžeivių pilis. pasijudins bokštai. LIUTAVARIS Ar tik rūstybės dėlei užpuolims? MINDAUGAS Seniai rengiau jį, sąlygas svarstydama/ Da niekad zokons nemiegojo taip/ Pasitikėjimo miegu. Jam rodės,/ Kad krikšto rūbais aš, kaip mažas vaiks/ Suvystytas, užmiršiu apie šarvą;/ Kad dėl karūnos garbę užmiršau;/ Kad giriose gyvendams, purpuriniais/ Karaliaus rūbais nusižadinsiu./ Sakyk man, Liutavari, ar aš tokis/ Turtingas, kad galėčiau užsimiršt/ Jau apie karą, užpuolius ir garbę?/ Žiūrėk kryžiokų žemės! Baltjūrių/ Vilnis stiklinė trūksta, atsimušus/ Į gintaro krantus; o ant vilnių/ Iš tolimų kraštų atplaukia miestai/ Su audekliniais žėgliaisžėglis (vok.) --- laivo burė su stiebu. ir duokles/ Minykams moka, siunčia frankų vyną,/ Krištolines taures, šarvus, šilkų/ Ir vilnų audimus puikiausius. Šičia/ Jau pievos giriomis apaugusios./ Ar čion atsibastys koksai vaisbūnasvaisbūnas --- pirklys.?/ Kur mano turtai? Liekanų nedaug/ Paliko tėvas. Tuščia jų, tų turtų!/ Tiek to su auksu! Bet ižde yra/ Tiktai viena ką atmintis po tėvo/ Galvos: šilkinis rūbas dideliai/ Brangus, išaustas kvietkomis, kur mainos/ Kaip peteliškių marginti sparnai;/ Auksinė juosta ir ta krištolinė/ Taurė, kuri jau tapo sumušta./ Žiūrėk, kryžiokų miestai! Ar Malburgas,/ Ar Klaipėda senoji, juk kasdien/ Neviltis, Vargas Naujoms vis pilimis padanges siekia,/ Arba, kaip skruzdynai, pilni žmonių;/ Namai net žvilga; murmulomurmulas --- marmuras. bažnyčios;/ Sugauti dūmai nuo ugniaviečių/ Tiesiog stulpais aukščiau stogų iškyla./ O čia --- žiūrėkit ! Kaip pajuodusios/ Triobelpalaikės! Salėse nuo sienų/ Uolinių šalta, drėgna ir tamsu ---/ Ir da tas sienas, lyg ant juoko, šaltis/ Aptraukia mums kauru sidabriniu./ Vargų vargai vieni, kur apsisuksi. LIUTAVARIS Naktis jau baigiasi --- reik skubinti. MINDAUGAS Teisybė! Mėnuo nusileido --- eisiu,/ Gal ors atvėsęs atgaivins mane./ Kiekvienas skundas pakiša liežuviui/ Daug žodžių. Aš pervirš jau iš dalies/ Rūgojaurųgoti (brus.) --- barti.. Pasigėrins jį niužilgo,/ Tegul sušuks lietuvių trimitai. traukiasi su Liutavariu SCENA II Aldona guli ant žemės be žado, Heidenrich įeina HEIDENRICH pakeldamas Aldoną Kas čia per mergina? Be žado, guli/ Parpuolusi. Koks veidas jos gražus!/ Mačiau aš frankų dukteris patogias/ Kuriąsias trubadūraitrubadūrai --- dainiai. dainomis/ Pagarbino, o ridenai svajonėms,/ Bet joms toli prie šitos --- bunda jau --- / Apkaito... Atsiduso... ALDONA klejodama Mano mielas!.../ Jis numirė jau... mano gi mirtis/ Miegu tik buvo... HEIDENRICH Būk rami, mergele!/ Prie tavęs Dievo tarnas. ALDONA susmunka jam po kojų Kas nors/ Esi, apginki mane! Sergėk mane!/ Tu pajėgi, tai juk gali išlaužt/ Kalėjimo sklendes. Tenai lavonas.../ O, varge!... jo lavonas be galvos.../ Aš nelaiminga, duoki man pagelbą! HEINDRICH Krikščionė tu? ALDONA Baisus užklausymasl/ Ne! Ne krikščionė! Aš tik nelaiminga! HEIDENRICH Krikščionys maldomis pasaldina/ Nelaimę. Bet sakyk tiktai, aš viską/ Tau padarysiu. ALDONA Netektis, Skausmas Viską? Ridenau,/ Nepadarysi, ne! Jo neprikelsi!/ Mačiau aš, kraujas teka srovėmis... juokiasi, einant didyn sumišimui, ir tėmyjasi į tamsumą Šmėkla kokia ten, panaši į mane/ Nuo manęs atsiskyrus, sukasi ---/ Tai mano ypatos dalis... Ji jaučia.../ Ji mąsto... aš pati kaip tas akmuo.../ Šaukiuosi ją, o ji tolyn vis bėga.../ Tolyn... tolyn... jau nyksta... vos matyt... nusiminusi Aš liksiu be jausmų!!! Širdis atšalo.../ Jau neplaka... apsilpo atmintis.../ Kalbu --- bet ne mintyj pradžia tų žodžių,/ Manau --- bet mintys gema ne širdyj... HEIDENRICH Regiu aš pradžią sumišimo proto./ Tas Mindaugas, tas žmogžudys! Jisai/ Dangaus bausmės yr vertas. Mano triūsas/ Ją suramins ir pajautimų jos/ Baidyklės tur išnykt prieš aukso saulę,/ Prieš aiškius spindulius tikėjimo. ALDONA Tikėjimas?... Prieš keletą da metų/ Buvau vaidilute pavasario/ Dievaitės. Pamenu... prie galo kaimo,/ Giraitėj jos paveikslas... Ant galvos/ Vainikas kvietkų... o čia eglės ošia/ Aplinkui... Kiek tai kartų aš viena,/ Arba merginų apsupta, svajojau.../ Meldžiausi!... HEIDENRICH Gailėjimas Vargšė! Ji, kaip kūdikis,/ Reik žadint įspūdžiais. Mergele, bėkim!/ Už Nemuno ten rasim klioštorių,/ Kuriam yra šventųjų karalienė./ Paveikslas josios į pavasarį/ Yr panašus. Tikrai ją pamylėsi./ Ir jai vainikas kvietkų ant galvos/ Uždėtas, o aplink stulpai uoliniai/ Kas šventė papuošti eglaitėmis. ALDONA Einu! Einu su tavimi. HEIDENRICH Mėnulis/ Jau leidžiasi, nakties tamsumoje/ Negali Mindaugas juk vytis paskui./ Imk mano skraistę, denkis gobtuvu,/ Kabinkis kryžiaus ženklą. apsupa ją savo skraiste Mes da šiandien/ Vaišvilkio nukaksim klioštorių./ Tas Mindaugo sūnus, laukinis tigras/ Minyko rūbuos, nusižemint tur/ Prieš pasiuntinio ypatos šventybę./ Neverk, mergele! Dievas su tavim!/ Merginų ašaros išdžiūsta greitai. KETVIRTAS AKTAS SCENA I salė Vaišvilkio klioštoriuje Trainaitis, Vaišvilkis, Minykai VAIŠVILKIS Kalbėkit, broliai, poterius --- pas mus/ Į klioštorių atėjo naujas brolis./ Trainaiti, mesk šarvus, imk abitą,/ Užkišk už juostos gintaro ražančių ---/ Tik skubink! TRAINAITIS Gailestis, Šauksmas Vaišvilki! Pasigailėk!/ Nerenk man kapo, sugrąžinki laisvę!/ Laisvė brangesnė už gyvenimą./ O, varge! Tai mane čionai ant amžių!/ Jau uždarys, pačiam žydėjime/ Suvys jaunystė mano! Sviete! Sviete! VAIŠVILKIS O ką gi tu ant svieto palikai?/ Ar žmones? Aš mačiau juos, jie pažįsta/ Mane --- rodo kardą, kabantį ant sienos/ Tas kardas aptaškyts krauju.../ Ramiau, paguldžius galvą čia ant uolos,/ Ne kaip priglaudus jąją prie žmogaus/ Krūtinės. Svieto niekniekiai! Čia turim/ Tų niekniekių mažiau, čia valandos/ Ne taip greit lekia, žmones apsiblausę./ Vienok tie žmonės tyli, kaip akmuo./ Nė pasiskųst nėr kam --- vienam tik kapui./ Tamsus minyks, įkaitęs nuo medaus,/ Ne taip yra baisus, kaip žmogus meilės/ Valandoje. Norėjai tu valdžios?/ Karūnos troškai? Gausi ją bematant./ Apkirpkit jį! Minykai sodina Trainaitį ant akmeninio suolo ir rengiasi kirpti TRAINAITIS Neilgai trukus jau,/ Atskirs mane nuo svieto šitos žirklės./ O Vaišvilki! Pasigailėk manęs!/ Tu mano brolis. VAIŠVILKIS Išpažintis, Pasigailėjimas Aš esmi minykas./ O broliai! Dekite tuojaus žvakes ---/ Tegul pagarbintas bus Dievo žodis./ Trainaiti! Drąsiai kelk akis aukštyn,/ Praaiškink veidą, na o mes tuo tarpu/ Kapų giedosim giesmę. Klioštorius/ Tai kapas. Čia jausmai tau bus paskirti/ Tikėjimo, o pavydas išnyks./ Užmiršk mintis, jei da mintis turėtum,/ Su kryžium jas surišk, kaip poterius/ Ražančiaus. Žibintuvui tam užgesus,/ Užgesi tu šiam svietui, tamsiuose/ Tuos mūruos uždarytas. Tavo prašyms/ Neišmaldaus pasigailėjimo. / Buvau... Buvau žmonėms tigru, da kartą/ Juo būsiu. Stokit šičionai aplink ---/ Žiūrėkit, kokie puikūs garbanoti/ Plaukai --- net gaila kirpti! Ruoškitės,/ Minykai! Dėkit jam karūną šventą. Minykas nukerpa Trainaičiui pluoštą plaukų TRAINAITIS O sviete! Sviete! VAIŠVILKIS Baikite greičiau... įeina Heidenrich ir Aldona, visa apsidengusi kryžioko skraiste Kas čia? HEIDENRICH Pasiuntinys ir kunigaikštis/ Bažnyčios. VAIŠVILKIS Galvą nulenkiu žemai./ O viešpatie? Suteiki malonę savo/ Mus klioštoriui, o ypač jogei mes/ Čia rengiamės įšventint naują brolį. HEIDENRICH Kas tai? Trainaitis! Pasakyk, ar tu/ Iš savo valios nori minykauti? TRAINAITIS Dievai turbūt tave čion atsiuntė.../ Aš valios neturiu! Čia mane valdo/ Spėka ir, šventinams per prievartą,/ Aš lieju ašaras... HEIDENRICH O kas išdrįso/ Vest prie altoriaus priverstas aukas? VAIŠVILKIS Tai Mindaugo valia. HEIDENRICH Didesnę valią/ Turiu. Paleiskit liuosą ji tuojau!/ Nesa šventa bausmė nukris ant jūsų,/ Kaip griausmas. Iškeikimas klioštoriui!/ Jau maldos jūsų, nusiųstos į dangų,/ brak strony 52. Prabėgo, šitiek metų, ir tiktai/ Da pirmą kart aš mąstau. Koks kentimas./ Mąstyt!... iš tolo girdėt klioštoriaus varpai/ Girdžiu iš tolo klioštoriaus/ Varpai dejuoja. Galbūt neužilgo/ Tie pats varpai dėl manęs uždejuos.../ O ką turiu daryti? Melstis --- žmones/ Tegul sau meldžiasi! Aš užmiršau/ Maldas, nemoku poterių, o bet gi.../ Ne sykį, apsimetęs klupau aš,/ Bažnyčioje grindis bučiuoju šaltas./ Aš, suteptas krauju, po uždanga/ Tamsių, nepermatomų laiko miglų,/ Esmi už žmones aukštesniu. Dėl ko/ Prieš mane lenkia galvas? Mane garbin ---/ Tai garbina šėtoną žmoguje... luktelėjęs/ Aš niekingiausias žmogus! Pereis amžiai,/ Aš liksiu juk gadynes baidykle./ Minykas žmogžudys! O, tamsios šmėklos!/ Kam apsiaubėt mane? Šalin! Šalin!/ Dabar tik mąstau aš! Dabar gailiuosi!/ Šalin, šėtone! Jau aš tau dabar/ Nepriguliunepriguliu --- nepriklausau., jau pamačiau aš dugną/ Taurės, užnuodytosios teisybe... luktelėjęs, kaskart smarkiau Bet kam ta mergina? Tik susipraski,/ Minyke, susiprask! Gailiesi tu/ Gražaus veidelio, o nesigailėjai/ Žmonių... Širdis jau išdegė, plaukai/ Pražilo... aš prasižengiu? Eik, traukis/ Iš čia, nelaimingoji! Tu vedi/ Mane į piktą, sumaišei man protą!/ Šėtonas gundo, užslėptas tavyj!/ Šalin! Šalin! Negirdi... Palytėjau/ Jos ranką --- ir ugnis jau degina/ Mane... Aldona! Durklą tą paėmus,/ Užmušk mane! Degu aš visas --- imk,/ Užmušk! Užmušk! O Dieve! Tam kampelyj/ Tyliam tiek pakramtos! Šalin! Eik sau/ Klejot po Lietuvos girias!... O, neiki!/ Lik čia! Aš netsiskirsiu su tavim. ALDONA sumišusi Mokinki mane melstis... HEIDENRICH Malda Seki paskui:/ ,,Sveika Marija... ." Bėkime! Skliautai/ Ant mūs galvų sugrius --- žiūrėk, jau dreba./ Myliu tave, Aldona! Tik čionai,/ Tarp sienų klioštoriaus, to pasakyti/ Neišdrįstu... Žiūrėk, tos kruvinos/ Kankintinių baidyklės iš rėmų jau/ Išlindo ir sustojo prieš mane ---/ Gyvi paveikslai tie... ALDONA Nuliūdus rožė/ Pridengia šaltus/ Akmenis kapų.../ Ir lapų ošimu/ Saldžiai užmigdo.../ O jis kape jau miega! Ka! Ka! Ka! Kuo kitąsyk buvau, tau pasakysiu.../ O kuo dabar esmi, aš nežinau... HEIDENRICH Sumišusi!... Ateina koks minykas... įeina MINDAUGAS minyko rūbuose, užleidęs gaubtuvą Ko nori čia, elgeta klioštoriaus? MINDAUGAS Aš su atleidimu. HEIDENRICH Kam? MINDAUGAS Tau, kryžioke. HEIDENRICH Žinai, kas aš? Komturs ir popiežiaus/ Pasiuntinys. MINDAUGAS Žinai, kas aš? HEIDENRICH Gal tarnas,/ Kurs vaikštinėja po apygardą/ Ir elgetauja klioštoriui. Štai imki! meta jam pinigą MINDAUGAS Da man tu kaltas vieną poterių./ Žiūrėk --- ražančius mano... išsitraukia kardą/ Sukalbėsim/ Su juo maldas. HEIDENRICH Minyke, eik šalin! MINDAUGAS numeta minyko rūbus Atvirumas, Teisybė Minykas jau išėjo --- pasiliko/ Tik kunigaikštis Lietuvos. HEIDENRICH išsitraukia kardą Iš čia/ Jau kunigaikščiu neišeisi! mušasi; įbėga Vaišvilkis ir minykai su žibintuvais VAIŠVILKIS Dieve!/ O, Dieve! Mano tėvas? Tėve, ko/ Taip užsirūstinęs? Ant ko tu kardą/ Esi pakėlęs klioštoriui šventam?/ Tai popiežiaus pasiuntinys! Tai Dievo/ Pasiuntinys! Minykas tikintis/ Ir dievobaimingas. Tu būsi, Tėve,/ Iškeiktas ir klioštorių iškeiks! MINDAUGAS Sąžinė, Balsas, Teisingumas Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą./ Žiūrėk ant jo --- ta ypata puiki/ Tai šliaužioja po žemę, tai nuo žemės/ Vėla pasikelia, kaipo koksai/ Žaltys, žvynais plieniniais prisidengęs;/ Tai būna nusidėjėliu; tai vėl/ Šventuoju. Tai yr perauga išalkus,/ Besotė. Kad galėtų su savim/ Paimt girias --- paimtų. Aukso šarvą/ Pridengęs vilnone prasta skraiste./ Pažinkit pasiuntinį! O, atliko/ Pasiuntinystę puikiai! Daug daugiau/ Žmonių nužudė jis, ne kaip išganė./ Ne viens keliauja --- tik žiūrėkite!/ Tur brangų, mielą draugą. Ar jums rodos,/ Kad tai kryžiokas, nusižeminęs./ Tylus? Tik atidenkit jojo skraistę.../ Nutirpo ve minykai! Matote,/ Su tąja mergina stačiai jis bėgo/ Į pragarą. VAIŠVILKIS klauso atsidėjęs Mindaugo žodžių ir nutraukia ražančių, kurį laikė rankose; poteriukai pabyra ant žemės Užstokite duris!/ Štai drebančioje iš rūstybės rankoj/ Ražančius trūko... Gėdytis turiu.../ Paduokit kardą... HEIDENRICH Lauk iš čia, pasiutus/ Gauja minykų! Jūsų pagiežą/ Aš niekinu! Tai tuščias tik smarkumas./ Štai renkasi tamsi minia. Metu/ Ant žemės kardą --- pats einu, be ginklo,/ Ir niekas pasiuntinio palytėt/ Neišdrįs. Da šitiek aš esmi aukštesnis/ Už tą niekingą minią. Išeinu/ Ir palieku jums Dievo prakeikimą. Minykai prasiskiria, Heidenrich išeina VAIŠVILKIS Tiek nusidėjimų sykiu su tiek/ Puikybės! Man baugu net pasidarė./ O tu jam, tėve, nieko nesakei. MINDAUGAS Stebiuosi drąsumu. O kur Trainaitis? VAIŠVILKIS Pasiuntinys paleido. MINDAUGAS Laisvas jis./ Jis nor karūnos! Man likimas piktas/ Gadina viską! Jūs paleidote,/ Minykai prakeikti! Smagu jums šičia/ Kalbėt maldas ir tinginystėje/ Šventai gyvent; ar, kam numirus, skambint/ Varpais ir džiaugtis iš kitų mirties,/ Kad už palaidojimą vėl skatikai/ Į jus kišenes plauks. Su žemėmis/ Aš sumaišysiu jūs tą šventą triobą,/ Ik vieno iškaposiu jus pačius! MINYKAS I Tarnaudami bažnyčiai, tau tarnaujam,/ O, Viešpatie, ir daug maldų kasdien/ Už tave kalbam. Buvom prieglobėją/ Išrinkę --- ant altoriaus Motinos/ Švenčiausios iš Solimo mes pastatėm/ Aštuonis auksinius žibintuvus,/ Tiek pat vaškinių žvakių ir rūkyląrūkyla --- smilkalai../ Kadangi neišklausė mus maldų,/ Tai kitą prieglobėją pasirinksim:/ Nuo šiandien Lietuvą mes pavedam/ Marijai iš Ankonos. Tik altorius/ Jos yr nuvargęs. MINDAUGAS Duoti pinigų/ Altoriui tos naujosios prieglobėjos/ Aš negaliu. Malonę jos žinau/ Ir gausiai atsiteisiu. Bet, turėdams/ Už ką ant Marijos Solimo pykt,/ Aš noriu, kad nuo jos altoriaus auksas/ Ir brangus akmens pereitų tuojau/ Kitai Marijai, iš Ankonos. Saulė/ Niužilgo užtekės. Gal išdavims/ Jau lenda į apleistą mano namą./ Reik eit namo ir saugotis klastos./ Aldona, pamylėjai tu kryžioko/ Šarvus, tikėdama būt papuošapapuoša --- puošmena./ Pilės Malburgo. Betgi šiandien grįši/ į tamsią, liūdną pilį pagonies. Mindaugas išeina su Aldona; minykai šnabždėdami poterius išsiskirsto SCENA II naktis šile LIUTAVARIS guli po medžiu Jau nepasieksiu Naupilės. Paliko/ čia ricieriai... Numirsiu girioje!/ Numirsiu aš... Sudegsiu ryt ant laužo.../ Išskirstys vėjas pelenus... Giliai/ Man pervėrė krūtinę, tik kryžiokas/ Užmiršo kardą iš žaizdos ištraukt.../ Pažįstu kardą --- Daumanto tur ženklą.../ Kur Mindaugas? Aš pasakysiu jam.../ O! Mirštu... Mirštu jau... Šakelės eglių!/ Jūs, ošdamos, migdykite mane.../ Numirsiu girioj prigimtoj... ateina Mindaugas, paskui jį Aldona MINDAUGAS Čia guli/ Žmogus!... Jis pažeistas yr --- kruvina/ Žolė! LIUTAVARIS ištiesdams ranką O viešpatie! Artyn prieiki.../ Tai slėpinys... MINDAUGAS Ar tu čia, Liutavari? LIUTAVARIS Jau mirštu... MINDAUGAS Koks gi slėpinys tam myryjmyris --- mirtis, mirimas.? LIUTAVARIS tyliai Karaliau! Aš į kryžių netikiu... MINDAUGAS Netikėjimas, Mirtis Mirk be tikėjimo. LIUTAVARIS Karaliau! Duok man/ Tikėjimą... Kokį tu nori... duok!/ Aš be tikėjimo nenoriu mirti.../ Tau liepiant, apsikrikštyjau... Dabar/ Dievai senieji šaukia mane! Šaukia!/ Paliepk man grįžt prie jų atgal... MINDAUGAS Liepiu. LIUTAVARIS Tu, egle, mano dievas!... Štai lietuviai/ Jau išvertė kryžiokų altorius.../ Namai kryžiokų žemesni už tavo/ Pilis... Baisus! Baisus buvau, kaip aš/ Ragotinę iškėliau ant minykų,/ Galvos... Jau zokonas neprisikels... MINDAUGAS atsikreipia Iš kur tas baladojimas? LIUTAVARIS Tai nieko.../ Lietuviai mano laužui kerta ten/ Šakas... Ar ant kaktos rasa užkrito? MINDAUGAS Tai mano ašara. LIUTAVARIS Nuo šios dienos/ Rudis ims vilkti jau senelio šarvą,/ Kaip to mėnulio šviesą debesiai,/ Jei nuo rasos nepsaugos jį anūkai.../ O, Viešpatie! Išreikšiu slėpinį.../ Prakeiksi mane!... Neišpildžiau tavo/ Prisakymo... MINDAUGAS Katro? LIUTAVARIS Neužmušiau... MINDAUGAS šaltai Katrą? LIUTAVARIS Jis gyvas... MINDAUGAS Kas toksai? LIUTAVARIS Pažadas Jo vardą/ Jau užmiršau... Man reiktų atsimint.../ Jis mane užmušė... Prakeikti noriu ---/ Kryžiokų pusę laikė... Vardo jo/ Nepamenu aš... Negaliu nė keikti.../ O! O! miršta MINDAUGAS Jau numirė... Žiūrėdamas/ Į veidą jo matau tarytum vaiką./ Bet ne senelį, jau suvytusį./ Drauge užaugova --- aš jį da mažą/ Mačiau... O šiandien jį ant laužo dės. ateina kareiviai Lietuviai! Liutavarį neškit paskui/ Mane į Naupilę tiesiog. Tenai/ Jam aukštą laužą turite sukrauti... traukiasi, duodamas įsakymus; paskui jį išneša Liutavario lavoną SCENA III pagonių šventinyčiašventinyčia --- šventovė. Naupilėje RAGNYTĖ prie altoriaus beria rūkylą Altorius Perkūne! Štai bėriu rūkylą tau!/ Jau gintaras pakvipo./ Tavo sparnas/ Tegul nuleidžia/ Ugnį ir griausmus./ Pribūkit dvasios, ik nepšvies aiškioji/ Aušra. Girdžiu, atūžia jau artyn,/ Tarytum viesulą pušis vartytų./ Tai dvasių sūkurys mėnesienoj/ Taip ūžia lėkdams./ Motina karalių/ Jus sveikina!/ Štai jums dedu aukas: / Pavasario dievaitei --- kvietkų žiedus,/ Žiemos dievaičiui --- kvietką vystančią,/ O pragarui --- štai iš minykų kryžiaus/ Tą brangų akmenį. luktelėjusi/ Jau tamsiuose/ Rūkylos dūmuos prasiaiškin dvasios./ Dievai! Sūnus prie seno grįžo vėl/ Tikėjimo --- uždegs ant jūs altorių/ Aukų daugybę. Mindaugas, sūnus ---/ Didžiuodamasi šitai atkartoju/ Jo vardą! Mindaugai! Ar girdite?/ Dievai! Sakykit, ar jis bus laimingas?/ Ar ilgai jis ant sosto užsiliks?/ Ar mano prakeikims, kurį anuosyk/ Ant savęs užsitraukė, neužkenks/ Gyvenimui jo? Keikdama tad sūnų,/ Bijojau aš, kad neišsipildytų./ Ir da bijau. Sakykite! Ant savo/ Maldų širdis jau nepasitiki,/ Jau žodžių neištenku aš jums primelsti./ Sakykite! Sakykit! BALSAS NUO ALTORIAUS Mindaugas/ Pražus nuo rankos ricieriaus, kurs žuvo,/ įsakius Mindaugui. RAGNYTĖ Čionai žmogus/ Atsiliepė! Ne, ne! Dievų tai žodžiai!/ Dievai! Ko taip ūmai jus nykstate?/ Man davėte atsakymą taip baisų.../ Išnyko --- vėl apsupo tamsuma./ O gal tik pajautimai suviliojo. traukiasi; išeina Trainaitis su Keidenrich’u, kuriuodu buvo užsislėpę už stulpų TRAINAITIS Ragnytė meldėsi už Mindaugą./ Negalima ja pasitikėti ---/ Tai motina. HEIDENRICH Altorius, Balsas, Dvasios Trainaiti! Ar girdi./ Kokį atsakymą jai nuo altoriaus/ Daviau? Da pirmą kart pasiuntinys/ Pateko į tokią aukštybę, pirmą/ Kartą pagonių dievo lūpomis/ Jis ištarė. Bet Mindaugas pargrįžta/ Iš klioštoriaus, nesitikėdamas,/ Kad pilyje jo priešas užsislėpęs./ Jam bekovojant Prūsuos, sostpilę/ Paims kryžiokas ir antsyk atlygins/ Už jo visas klastas. O, Viešpatie!/ Tau pavedu aš dvidešimtį brolių ---/ Kiekviens apsiginklavęs yr kardu,/ Skydu ir kryžiumi. Dabar, kareiviams/ Išėjus ant kryžiokų, ir tokių/ Užteks mums pajėgų, o liaudį midum/ Prisiviliosim. TRAINAITIS Reikia ant nakties/ Pilis apsupti. Aš gi, įsigavęs/ Į vidų, nužudysiu jo vaikus,/ Idant jie nepaveržtų man karūnos. HEIDENRICH O Mindaugas? TRAINAITIS Kas kits aprūpins jį. HEIDENRICH Bet, kunigaikšti, ar užėmęs sostą,/ Atminsi, kad kryžiokas davė tau/ Pagelbą? TRAINAITIS Aš altorių pastatysiu. HEIDENRICH Tegul altoriai dingsta sau! Tiktai/ Nedrįsk užpulti ant kryžiokų žemės!/ Nedrįski! TRAINAITIS Taip, gerai --- išpildytas/ Bus tavo noras. Jūs pagelbos niekad/ Aš neužmiršiu. Eikim! Eikime!/ Jau Mindaugą mes turim savo rankoj./ Eime apsupti pilį ir vartus. PENKTAS AKTAS salė Mindaugo pilyje SCENA I Mindaugas, Ragnytė (sėdi pašalyje scenos) MINDAUGAS Pilis Veltui jau, motin! Neišbėgsiu niekur ---/ Apstojo maištininkai jau visus/ Vartus. O gal, kaipo užtvertas tigras,/ Išversiu mūrus šituos? Niekados/ Mirties aš nebijojau, nė dabar jos/ Aš nebijau, tiktai nusiminims/ Ir pašėlumas didis ima mane. RAGNYTĖ Sūnau! Nemirs, kas šaukias prie dievų/ Ir kas pasitiki ant jų lėmimo./ Klausyki! Tu gali pražūt tiktai/ Nuo rankos ricieriaus, kur pats pražuvo,/ Rakius tau. Tikėk ir niekinki/ Žmonių ginklus. Neprisikels numirę. MINDAUGAS Ar tie minykai, kur į pragarą/ Jau nukeliavo? Ką? Ar įsireižę/ Tie vokiečiai, kurių puikums/ Sykiu su gyvastim prapuolė? Gyvus/ Ir mirusius aš lygiai niekinu./ Numirėlių aš nebijau... RAGNYTĖ O Daumants? MINDAUGAS Atsisveikinimas Jau ilsisi kapuos. Jei keltųsi/ Numirę, tai nesišaipytų našlės/ Parėduos gedulių, nebūt per daug/ Nė paveldėtojai nudžiugę. Motin!/ Nė aš negrįšiu, kaip mirties miegu/ Užmigsiu šiandien. O pilie! Išlaikius/ Audras tiek amžių! Jau tave rytoj/ Pirma pasveiks saulė --- aš su tavim/ Jau atsisveikinu. Pilie! Buvai/ Lizdu erelio ant to aukšto kalno./ Erelis davė garbę tau, tavyj/ Miegojo, tavyje plėšimą draskė,/ Nesyk tave aptaškė nekaltu/ Krauju. Vienok, ar pridera ereliui/ Lizde numirti? Skausmas RAGNYTĖ O, sūnau! Draskai/ Man širdį. MINDAUGAS Širdis aš draskiau. Bedievis,/ Tironas, žmogžudys ir veidmainis./ Jau vienas tokis nusidėjims gali/ Išdegint sąžinę, o aš esmi/ Visus padaręs... Nuo piktadėjysčių/ Pailsęs, greit užmigsiu ir kapus/ Pasieksiu, šviečiant žibintuvams gaisro/ Kryžiokų kaimuose. O, motina!/ Labai sunkus gyvenims mano buvo ---/ Jaučiau, tik veidas neišreiškė to. RAGNYTĖ Girdi plakimą tos širdies? Mylėjau/ Tave. MINDAUGAS Vienok prakeikei tu mane. RAGNYTĖ Sūnau! Tu be širdies! Tu prakeikimą/ Visai jau užmirštą, man primeni! MINDAUGAS Taurė čia su vynu --- reik įmaišyti/ Nuodų į vyną. beria nuodus/ Motin! Aldona/ Sumišusi ateina. įeina Aldona ir tarytum ką veda su savim ALDONA Eiki paskui/ Mane, tiktai žiūrėki, Daumante,/ Eik pamaži --- čia taip tylu --- per garsiai/ Žengi... Tylu --- aš net girdžiu tave/ Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis/ Kvėpuojant sunkiai... Tavo rūbą šnabždant.../ Ant kapo žydi kvietkos,/ O kape.../ Tas kapas tur pridengt meilužių porą... luktelėjusi Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis/ Tau plaka! Tai per garsiai... da ją gali/ Išgirsti, Mindaugai! Ko tu taip garsiai/ Žengi? Pilies tylumoje kiekviens/ Atsidūsėjims į skliautus atliepta.../ Šypsaisi taip liūdnai... Ranka taip dreba... eina prie lango Per anksti da, bernužėli,/ Tu mane apleidi./ Da gaideliai negiedojo,/ Da žvaigždelės žiba./ Ko nuliūdęs, nusiminęs,/ Kas užgavo širdį?/ Ar lakštingalos dainelė?/ Ar šviesa mėnulio?... MINDAUGAS Ji nelaiminga --- duosiu jai nuodų./ Ir kas galėtų pasakyt, kad mano/ Širdis taip gailisi? paduoda Aldonai taurę/ Štai Daumantas/ Tau duoda atsigert. Išgerk --- užmigsi. ALDONA nusišypsojusi Tai Daumantas? MINDAUGAS Išgėrė jau. ALDONA Skausmas, Vienatvė Tamsi,/ Šalta naktis tad buvo, mano mintys/ Nuo manęs skyrėsi ir su mintim/ Nesusitaikė žodžiai... O! Tai buvo/ Baisi naktis!... Seniau da... kitąsyk/ Toje pat salėj buvo da baisesnė/ Naktis... Aldona! Tu išbalusi!/ Aldona! Kas tau?... Nieko, mano mielas/ Girdėjau čiauškant plieną... Užsislėpk!.../ Langų skersuotus geležis išlaužki... juokiasi/ Ant kapo žydi kvietkos,/ O kape... juokiasi baisiai/ Aldona! Tu nubalus! Kas tau?... Nieko,/ Mieliausias mano... Pasiliki sveiks! išeina susirūpinusi MINDAUGAS Tegul užmigs ant amžių kuo greičiausiai./ Einu... Ar priimsi mane į kapus?/ Ar priimsi? kelias valandas tyli, užsirūpinusi; Trainaitis su durklu rankoje, išbalęs, perbėga per gilumą scenos ir įeina į vaikų kambarį pro duris, kurias parodė traukdamasis Mindaugas Aš girdėjau!... Jo čia būta! grįžta Mindaugas MINDAUGAS Kieno? Kieno čia būta? RAGNYTĖ nusistebėjusi Mindaugas?/ Ko atėjai čionai? Ko tu slapstaisi?/ O, bėk! Nupuls tau kardas ant galvos! MINDAUGAS Čia nieko nėr, tiktai šešėlis mano./ Kurs puola kartą paskutinį jau/ Ant šitų sienų. Motin! Ar nelaimė/ Sumaišė tavo protą?... Jau pabėgt/ Negalima --- tegul kas nori dedas ---/ Visur aplinkui žiba jau kardai.../ Ar buvo kas čionai? RAGNYTĖ Kur yr Trainaitis?/ Tarnaitis buvo... Su durklu mačiau.../ Krauju jis aptaškytas buvo... MINDAUGAS Motin!/ Kur yr Trainaitis? Kur jisai? Pražus!/ Nubaust norėčiau kaltininką darbo/ Bjaurus. Sakyki, motin! Tik greičiau!/ Da valanda --- bus per vėlu jau viskas! RAGNYTĖ nusiminusi Sūnau! Aš nemačiau jo... Nebijok ---/ Nenužudys tavęs ranka Trainaičio!/ Tau lemta taip, tai liksi nuo mirties./ O gal numirę kelsis? Kelsis Daumantai? MINDAUGAS O, motina! Kad nors prašvistų greit!/ Vos ne vos rytuose da tik ką brėkšta./ Sidabro miglos kyla. Rodosi,/ Girdėt, kaip Nemunas liūdnai liūliuoja,/ Kaip apsiniaukęs šilas Lietuvos/ Siūbuoja... Motina! Jauti --- pro langą/ Tos salės kvepia eglės žydinčios.../ O, Lietuva! Sūnus ant tavęs skundžias ---/ Išduodi jį. Kad tik greičiau diena/ Prašvistų! Nišlaikysiu --- taip kankina/ Ranka, ant manęs durklą laikanti. prie paskutinių žodžių įeina Daumantas kryžioko šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą; Ragnytė iki pabaigos scenos sėdi nesijudindama DAUMANTAS Prisipažinimą tokį niekingą/ Krauju atpirkčiau savo! Mirt bijai?/ Mirties išsigandai, tirone? Verki/ Ir šauk, kaip moteriškė, gyvasties!/ Aš savo pagiežą galiu pakakintpakakinti --- patenkinti./ Nors baime Mindaugo --- išgirsiu tuoj/ Vaikelį, graudžiai verkiant. MINDAUGAS Budrumas, Nerimas Tai kryžiokas./ Menka man baimė. Tai vaikus tiktai/ Gal gąsdins šarvas ir tas kryžius. Gintis! ilgai mušasi ir abudu sustoja Kitaip bandysim --- meskime šarvus./ Kas mane nor užmušt, pirma tur mirti/ Ir prisikelti iš numirusiųjų. DAUMANTAS Ar Daumantą atsimeni? MINDAUGAS Jis mirė. DAUMANTAS pakelia šalmą Jau prisikėlė, gyvas --- pažiūrėk,/ Kas aš toksai! MINDAUGAS O, motin! Vyrs Aldonos! DAUMANTAS Aldonos vyras! Taip, Aldonos vyrs!/ Varguoli, ginkis! Visas pasiutimas/ Atgal sugrįžo. Atsikeršysiu/ Krauju tirono už pačios nelaimę! MINDAUGAS Atkeršyk ir už mirtį jos. DAUMANTAS Kaip tai?/ Gyva ji buvo? O, kad ir nudžiūtų/ Širdis, ją akys mano atgaivins ---/ Da būsim, būsime drauge laimingi!/ Aš jąją saugosiu, kaip kūdikį,/ Ir ašaras pasaldinsiu. Patvirtink,/ Kad ji gyva --- atleisiu viską tau,/ Net tą naujieną baisią, paskutinę! MINDAUGAS Nuodų išgėrė --- žūs ji su manim. DAUMANTAS perveria jį Tu pats greičiau pražūsi:... O Aldona!/ Aldona! išbėga MINDAUGAS atsiremia į stulpą Nežinia, Neviltis O, motina! Sūnaus akis uždenki!.../ Kaip tas plieninis šarvas man sunkus/ Išrodo, nuo baisaus to kardo kraujas/ Man stingsta gyslose... O motina!/ O motin mano! Ar mane apleidai?.../ Prakeikiu jus! Minyke, eik šalin/ Su kryžium! Neškite mane ant sosto,/ Trainaitį uždarykit klioštoriuj.../ O tu ko poterius šnabždi ant manęs?/ O, varge! Varge!... Negaliu užmiršt.../ Šalin, minyke! Man užmigt neduodi.../ Tegul apsimalšins kentėjimas,/ Tegul užmigsiu... Ne! Aš neužmigsiu!/ Veltui! Veltui! Kentėjime didžiam/ Jau viską užmirštu... Prakeikiu svietą/ Ir pats save!... Prakeikiu ir vaikus!.../ Visus prakeiksiu!... Motin! Kur vaikeliai?... iš vaikų kambario išeina Trainaitis, išbalęs, su durklu TRAINAITIS Nėr nieko --- štai tik žiba žiburys./ Kur karūna? Užmušti taip už dyką?/ Kur mano karūna? Kur purpurai/ Karaliaus? Kaip sunku... Neišpasakytai!... žiūri pro langą Jaučiu vėsumą ryto. Pažiūriu/ 1žemę --- rožė turi veidą vaiko,/ Žiūriu į dangų --- vaiko veidą tur/ Mėnulis... Viskas primena! Aš kraują/ Da pirmą kartą tekinu... Paskui/ Priprasiu... Prakaitu kakta rasoja./ Baisi naktis! Plaukai nuo pakramtos/ Pražils per naktį... Čia lyg sušnabždėjo.../ Ar ne vaikai tik šaukia? Ar da jie/ Pribaigti reikia? Ne! Man pasirodė.../ Žibėjo tamsiai žiburys. Viens vaiks/ Miegojo, verkti liovęs, nes per sapną/ Kalbėjo neramiai. O kitas jau/ Išbudo --- šaukė kvietkų ir, nešiotės/ Neprisišaukęs, ėmė verkt staiga,/ Tarytum da sapnuodams baisų sapną./ Paskui... Pravirko... Sudejavo... Vėl/ Nutilo... Da... ir vėl da sudejavo... MINDAUGAS Atodūsis, Akimirka Trainaiti! Jau gana! Gana! Užbaik!/ Prakeiktas būk! Nišpasakytas skausmas/ Dabar baisesnis, merdint! Graužčiau tuos/ Stulpus murmulinius... Prakeikiu tave!/ O, motina! Prakeiki žmogžudį!/ Aš tavo prakeikimą išpažinęs./ O skausme didis! Kad greičiau mirtis/ Ateitų jau! O, perverk šitą širdį,/ Tik ne durklu, kuriuo vaikus žudei!.../ Šalin! Šalin... Jau kvapas paskutinis... miršta įbėga greit Daumantas, vesdamasis sumišusią Aldoną DAUMANTAS Tik prakalbėk! Aldona! Prakalbėk! ALDONA dainuoja Verptuvėlis uždainuos./ Tu saldžiai užmigsi./ Jei siūlelis nenutrūks,/ Karaliene liksi.../ O jei nutrūks --- tai šermenų tau giesmę/ Aš užgiedosiu. Taip nešiotė man/ Dainavo. Trūko ar netrūko siūlas?/ Aš nežinau... nepamenu... seniai/ Tai buvo... DAUMANTAS nusiminęs Aldona! Ar pažįsti mane? ALDONA šaltai Taip,/ Pasipažinome... Sapne... Tiek svieto/ Sapnavosi... Kas gal sapnus atmint? DAUMANTAS Čia tamsiai žiba, todėl nepažino. ima žiburį ir prisiartina prie Aldonos Žiūrėki! Gyvas tavo Daumantas,/ Prieš tave stovi. Nors nelaimė žmogų/ Atmaino, bet gi veido netmainys.../ Kalėjime tik sargas nužudytas ---/ Aš atgavau liuosybę. ALDONA Taip smagu/ Ir linksma man! Aš nuotaka --- rūtelių/ Vainiką užsidėsiu ant galvos.../ Įpjausiu mėtą,/ Baltą leliją,/ Laukinę auguonėlę.../ Žiūrėk, rytuos jau švinta. . Kaip man silpna.../ Ir temsta akyse... DAUMANTAS Skausmas Mieliausioji!/ Eiva! Eiva drauge! Neverki tik!/ Išgydys laikas... Sergėsiu aš tave,/ Kaip kvietką, ir apsupsiu kvietkomis ---/ Jau liūdnos mintys nesudrums mus laimės!/ Drauge su tavim verksiu. ALDONA įsižiūrėjusi į Daumantą, šypsosi Daumantas! DAUMANTAS Tu pažinai mane? ALDONA dairosi Tamsu aplinkui.../ Ar kvietkos čia ant žemės? DAUMANTAS Tai kraujai./ Eiva! Iš baimės jų veidai išbalo. ALDONA juokiasi Ka! Ka! Tas juokas laužia man žodžius/ Ant lūpų ir kentėjimą... O! Drasko/ Man vidurius... Išplėšk skaudėjimą!.../ Minčių tamsi šmėkla jau bąla... miršta.../ Jau perėjo... miršta DAUMANTAS puldamas prie jos ant kelių Aldona! įeina kryžiokas KRYŽIOKAS Trainaičiui Kunigas/ Apšaukia tave Lietuvos karalium,/ O liaudis džiaugiasi ir sveikina. TRAINAITIS Su manim nekalbėk --- užgeso viskas/ Atmintyje... Vienok ir sąžinės/ Skausmus prašalina puikybės balsas./ Galbūt užmiršiu viską, ant galvos/ Karūną užsidėjęs jau. Išeikim/ Iš šitos salės, Daumantai! DAUMANTAS Matai/ Aldoną... kaip išbalus... jau atšalo. ./ Tai Aldona! TRAINAITIS Išbalus? Lygiai taip/ Vaikai išbalę ir taip tylūs buvo.../ Baisus tai išdavinis --- užmušt vaikus!/ Bet rodos man, lyg sudejavo vienas ---/ Reik pažiūrėt... Ne, ne! Aš juos tiekart/ Girdėjau verkiant lopšiuose --- ne dyvai,/ Kad man taip rodosi. KRYŽIOKAS O, Viešpatie!/ Tavęs nor liaudis. TRAINAITIS Vargas, Skausmas Taip, teisybė. Liaudis/ Nor manęs ir karalium išrenka./ O motin, motin Mindaugo! Įvyko/ Jau tavo norai. Kas tai? Negirdi?/ Ar negirdi? O, motin! Ji be žado./ Ragnyte! Tavo sūnų žemėmis/ Pridengs jau šiandien. Ko tyli? Ragnyte! prisiartina prie nesijudinančios Ragnytės O varge! Jau atšalus... ima už rankos/ Negyva.