Sudabartinta:
* fleksiją, pvz.: daiktavardžių dgs. V. formas (moters -> moterys), veiksmažodžių bendraties formas (rūpinties -> rūpintis), bendraties formas tikslui reikšti (viešėtų -> viešėti)
* skyrybą, pvz.:
praverdama duris iš kurių matėsi panelių galvos -> praverdama duris, iš kurių matėsi paneliu galvos,
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: už-vedus -> užvedus; ištolo -> iš tolo; antgalo -> ant galo
* joto rašybą, pvz.: kostiumai -> kostiumai; biaurios -> bjaurios
* sintaksę, pvz.:
mergaitės išdykę -> mergaitės išdykusios; ant fortepijono skambina -> fortepijonu skambina; reikia vakarą, balių -> reikia vakaro, baliaus; darbininkai reikia samdyti -> darbininkus reikia samdyti
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: Augžtakalniuose -> Aukštakalniuose
* leksiką, pvz.: mėsiedes -> mėsėdes; motynai -> motinai; paragįs -> paragins; jųs -> jūs
Liudvika Didžiulienė-ŽmonaLietuvaitės3 veiksmų 4 paveikslų komedija
-
Karklinskas — Uogėnų dvaro savininkas.
-
Judita — jo žmona
-
Munia — jų duktė
-
Jancia — jų duktė
-
Milcia — jų duktė
-
Balys žagaras — studentas
-
Kazys Stagaras — studentas
-
Damukas Goreckis — 40 metų jaunikis, Karkilinskų kaimynas
-
Romukas Zaleskis — 42 metų jaunikis, Karkilinskų kaiminas
-
Juzienė — Karklinskų «gaspadinė»
-
Uliutė — tarnaitė
Laikas — dabartis.
Vieta — Karklinskų dvaras.
VEIKSMAS I
JUDITA
valgomajam kambaryje sėdi su mezginiu
rankose
1Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis
nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos[1], mūsų ruošimos… Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė!
susimąsto Bet… Bet… Kaip bus su pinigais? Kur
aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama,
dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda,
niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti… Ką jau daryti:
reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.
KARLINSKAS
įbėga pasišiaušęs, supykęs, rėkdamas
iš tolo
2Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia
dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose,
laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas
neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!
JUDITA
pasikėlus artinasi prie jo, meilindamasi glosto jį
3Nieko širdyte, nieko dūšyte[2], nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau… Ai… Mat… Yra čia
toks reikalas… Reikalas…
KARLINSKAS
4Reikalas? Koks gi reikalas?
JUDITA
nedrąsiai
5Atvažiuos pas mus keletas
svečių… norėčiau juos žmoniškai priimti.
KARLINSKAS
piktai
6Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati
važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip
toliau! O prireiks pinigų…
JUDITA
skubiai pertraukdama jo kalbą
7Prireiks
dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu
apsieinu[3], bet ko reikia, tai jau reikia…
KARLINSKAS
piktai
8Jūsų reikalams nei galo
nėra, tik ūkį baigiate pustėti[4]!
JUDITA
9Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai
mūsų vaikų labui.
ULIUTĖ
praveria duris ir įeina vidun
10Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
11Pasakyk, kad tuojau einu
nori eiti. Uliutė išeina
JUDITA
12Palauk, palauk, turiu baigti svarbią
kalbą.
KARLINSKAS
paėmęs kepurę
13Žinau, žinau, nieko svarbaus.
nori eiti
JUDITA
užstodama kelią
14Nieko svarbesnio mums
negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu
su tavim rimtai pakalbėti.
KARLINSKAS
15Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila
laiko!
nori išeiti
JUDITA
karčiai
16Žinau, žinau, kad nuobodu tau
klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas.
Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet[5]
trisdešimtus pradeda… Reikia pagalvot,
reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti…
KARLINSKAS
17Hm… Kur padėti? Kur padėti?
Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos…
JUDITA
piktai
18Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti[6]!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos.
Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir
ko tau daugiau reikia?!.
KARLINSKAS
19Aš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to
mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.
JUDITA
20Taigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to
trūksta, tai to netenka[7]
…
KARLINSKAS
21Oi, netenka tai netenka…
JUDITA
22Ir ko joms bent netenka? Mergaitės
gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?
KARLINSKAS
23Trūksta tai trūksta, tarp mūsų
kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats
nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti
kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi
būti kitoniškai[8] auklėtos. Tūri būti…
JUDITA
pertraukdama kalbą
24Visa bus gerai, visa
bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas
už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo
rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus…
KARLINSKAS
pertraukdamas
25Taip, taip, baliaus,
vakaro, baliaus… Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą
mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo[9] sumanei Varšuvon mėsėdes[10] dukreles vežti…
JUDITA
26Varšuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė
apie dukrelę, bet tu visa surikdei[11].
KARLINSKAS
JUDITA
28Žinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios[12] maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė
— tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais
trim šimtais? Ir prisiėjo[13] grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis
ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai
be galo… gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir
kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms[14], žilą kasą sunešioti!
gailiai randa
KARLINSKAS
suminkštėjęs artinasi prie jos
29Ko gi
čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo
nedarau… Aš gi joms ne priešas… Nutilk, nutilk,
prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur
man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša
lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų…
JUDITA
pertraukia verkdama
30Nenervuok manęs
savo lokais, Maušais ir biesais[15]
! Nekrimsk manęs!
balsu rauda Hu, hu, hu…
KARLINSKAS
visai atsileidęs, ima ją už rankos, glosto žmonos veidą
31Miela mano dūšyte, nusiramink
jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!
tuo tarpu duryse pasirodo vienos panelės gaiva
JUDITA
silpnu balsu
KARLINSKAS
paduoda vandens stiklinę, kiša prie
burnos
33Nusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės
išgirdusios nusigąs…
JUDITA
34Būtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt… Gera proga…
KARLINSKAS
nudžiugęs
35Ką? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?
JUDITA
36Taigi mat… Kaip čia tau pasakius…
Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai…
KARLINSKAS
nustebęs
37Studentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?
JUDITA
38Vieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.
KARLINSKAS
pašoksta įnirtęs
39Ką? Ką? Ką
pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu
nesulauktum!
Pakelia kumštį aukštyn, paskui suduoda i
stalą
JUDITA
40Pamažu, pamažu… Dagi čia niekur nieko… O gal dar toks inžinierius ar toks juristas[16] nei
nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių…
KARLINSKAS
priėjęs prie jos
41Ką sakai? Ką? Jis
drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad
mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų…
Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!
JUDITA
42Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti… Tik paklausyk: pasipažis[17], pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės.
Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau:
tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas
jas buvoja, studentai jas daboja[18]. O tu kalbėk
ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai,
prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų
nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas…
KARLINSKAS
pertraukdamas kalbą
43Taigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita.
Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha,
cha, cha! Pakurstys!
juokiasi abudu
tuo tarpu tarpduryje pasirodo galvos dviejų panelių, pro kitas duris įeina Uliutė
ULIUTĖ
44Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
eina
JUDITA
pasivydama
KARLINSKAS
išeina
JUDITA
praverdama duris, iš kurių matėsi panelių
galvos
atbėga visos trys Karklinskiūtės viena paskui kitą,
prieš motiną pritūpdamos
MUNIA, MILCIA, JANCIA
JUDITA
eina prio kanapos ir sėda
50Gerai eina,
tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!
MUNIA, MILCIA, JANCIA
51Oi, kaip gerai, mamyte, gerai!!!
Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!
glaudžiasi visos prie motinos,
Judita glosto jas
JUDITA
52Aš savo padariau. Dabar darykite jūs
kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių; jau
metas ir pradėti rengti.
išeina
MUNIA
53Dabar mano eilė, klausykite. Mums
pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.
JANCIA
MILCIA
MUNIA
56Taip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai
studentai myli savo žmones, savo papročius, savo
dainas, myli savo kalbą…
JANCIA
57Aa! Suprantu! Turime užsisegti storą
sijoną, palaidą jaką[19], ant galvos skarelę…
MUNIA
piktai
58Nieko nesuprantate, varnos!
nori išeiti, bet tis durimis ją sulaiko ir atgal sugrąžina
JANCIA IR MILCIA
59Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi… Chi, chi, chi!
Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą[20], tolūbą[21].
Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.
juokiasi
abidvi
MUNIA
raukosi piktai, nusigręžia ir nebenori daugiau kalbėti
JANCIA
60Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis… Chi, chi, chi!
MILCIA
subara Jancę
61Ką tu čia su niekais.
Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon[22].
JANCIA
eina prie fortepijono
62Tyliu jau, tyliu.
Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką
daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto
Munę Kalbėk gi, Munyte!
MILCIA
63Kodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė
Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai.
Stagaras gi net knygas rašąs…
MUNIA
64Ar taip? Tai su tokiais bus vargu…
senų žvirblių pelais [23]neprivyliosi…
JANCIA
65Pelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai
mes pelai? Ho, ho!
MUNIA
66Nėra čia ko pykti… Tai tik tarp mūsų kalbant… Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori… Taigi pirma viso ko
reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje.
Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė…
MILCIA IR JANCIA
67Tikrai lietuviškai gražiau
skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?
MUNIA
68Jos balinai turite atminti, tėvuko gi
ir mamos — niekas nepaturos[24].
JANCIA IR MILCIA
69Tiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.
MUNIA
70Reikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs…
JANCIA
71Taisykite jus sau, kad norite, aš to
maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau
priderės!
MILCIA
nekantriai
72Gerai jau, žinokis, daryk
kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.
MUNIA
73Paskui reikia gauti kur nors keletas
lietuviškų knygelių.
MILCIA IR JANCIA
74Lietuviškų knygelių? Argi
yra ir lietuviškos knygelės?
MUNIA
75O kaip gi… Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas
rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią… Iš svetimų kalbų knygas verčią…
JANCIA
76Je, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi
kokią nors svetimą kalbą išmokę… Lietuviškos
bjaurios, mužikiškos[25] nei žinoti nenori!
MUNIA
77Taip buvo seniau. Dabar jie lietuvių
kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą
knygelių ir laikraštį.
JANCIA IR MILCIA
78Laikraštį? Lietuvišką laikraštį?
MUNIA
79Taip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.
MILCIA
80Vistiek, by tik yra, tai galima bus iš
jo paskolinti…
MUNIA
81Gerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti
skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti;
prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai… Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.
82Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų
tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius… Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip
toliau… Suprantate?
JANCIA IR MILCIA
83Suprantame, suprantame!
pauza
MILCIA
84tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis…
JANCIA
85Aš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.
MUNIA
86Eikite, o aš nueisiu pas gaspadorių
knygelių ir laikraščio skolinti.
Jancia ir Milcia išeina
MUNIA
vieną, vąikščioją, mąsto… atsisėda ir atsikelia
87Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi
būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš
gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno.
Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza
Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!
susiima gaivi
rankomis ir vaikštinėja susimąsčiusi
JANCIA
įeina su plukta
[26] popierių rankose
88Štai,
Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave
pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus
suėmiau ir atnešiau.
MUNIA
vartydami popierius
89Aha, tiek pakaks.
Dabar tik su dainomis bėda.
JANCIA
90Ne bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia
daug jų moka.
įeina Milcia su Uliate, kuri nedrąsiai atgal traukdamasi
ULIUTĖ
MUNIA
92Eikš, eikš, Uliut, padainuosi.
ULIUTĖ
93Kad aš, panyt, nemoku… Man taip
nedrąsu.
JUDITA
įeina pro duris, pamačiusi Uliutę
Uliutė greit išeina
MUNIA
95Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme;
pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.
JUDITA
96A, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.
MUNIA
97Žinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar
ruošti balius neišpuola[27].
JUDITA
98Neišpuola? Kodėl gi neišpuola?
MUNIA
99Būs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos…
JUDITA
MUNIA
101Ir koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.
JANCIA IR MILCIA
MUNIA
103Vienos pačios mes dar nieko sau, bet
prieš kitas — visai prastos.
JANCIA IR MILCIA
JUDITA
atsidusdama
105Taip, taip… žinau; užtat
aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų
jiems pasidabotų… Gal bent vieną…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
106Ne viena, ne viena!
Bent dvi! Bent dvi!
pauza
MILCIA
107Vienai teks likti. Tai jau gal mane
paliksite? Bet aš nenoriu… Nenoriu likti…
JUDITA
108Tu, Milcia, jaunesnė, tu palik… Tu
dar sau sulauksi.
MUNIA
109Kas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta…
JANCIA
110Mane pirmą, mane! Matysite!
MUNIA
111Baliuje studentai puls prie gražesnių
— ir bus jaunikiai kaimynėms.
JUDITA
mąsto, linguoja galvą
112Hm, hm… Gal ir
tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus
tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas
apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas… Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?
MUNIA
113Mes paprašysime dėdės Jono, kad jis,
kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko
nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną
pas mus atvažiuoti… Gudrus dėdė Jonas! Jis visa
kuo geriausiai sutaisys.
JANCIA IR MILCIA
114Gudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys… Lieps atvažiuoti ir gana!
MUNIA
115Mes gi visos būsime pasipuošusios
kuo geriausia juos priimti… Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!
JANCIA IR MILCIA
116Džiaugsies iš mūsų, mamyt,
džiaugsies!
Judita glosto visas jas paeiliui ir bučiuoja; panelės
bučiuoja jai rankas
JUDITA
susigraudina
117Mano jus dukrelės, kad
bent kas gero iš to išeitų!
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
118Išeis, mamyt, išeis,
matysi!
ploja rankomis, šokinėja
Uždanga.
VEIKSMAS II
Karklinskų salionas, Juzienė šluosto dulkes, krausto lempas, dėsto mažus menkniekius, tvarko
JUZIENĖ
balsu žiovaudama
119Au! Miego noriu.
Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė… Au!!
Sakė, svečiai atvažiuosią… A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina.
Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad
bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone
Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai!
Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.
prasiveria duris, įeina Uliutė — nuvargusi, uždususi —
neša rūtų krepšelį
ULIUTĖ
120Panelės dar tebemiega?
JUZIENĖ
rodydama laikrodėlį ant stalo
121Kada gi
jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.
ULIUTĖ
122Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo
apyaušrio…
JUZIENĖ
123Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?
ULIUTĖ
124Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun
gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna[28], sudaryt rožių so rūtomis kvietką[29] ir pastatyti jį salione ant stalo.
JUZIENĖ
125Taip! Rūtos ir rūtos… pasilenkia į
krepšelį Kur gi jos?
ULIUTĖ
krepšelį už savęs slėpdama
126Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi[30] ir visos rūtos nuruduos. Rėkia,
baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite,
kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš
greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė,
bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau —
negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net
čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.
parodo krepšelį ir
stato ant žemės
JUZIENĖ
127Ir sakyk tu dabar, kam čia taip
joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei
ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų.
Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai
rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos
jūsų rūtos…
ULIUTĖ
128Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad
ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja… Vakar gi kaip užpals visos:
dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti:
«Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.
JUZIENĖ
stebėdamos
129Na, ir sakyk, ir tikėk, kas
dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė[31]
gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..
ULIUTĖ
JUZIENĖ
ULIUTĖ
132Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti[32] nors šiaip taip lenkiškai,
ar dabar durniuoja?
JUZIENĖ
133Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada
durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja… Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt —
ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai[33],
tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to,
kas čia dedasi. Sakė.
JANCIA
užmiegota, pasišiaušusi iškiša galvą pro
duris
134Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti!
A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?
JUZIENĖ
ruošdamasi
135Mes, panyt, ruošiamės.
JANCIA
piktai
136Ruošiatės, ruošiatės dviese, o
prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia,
greičiau.
Uliutė išbėga
JUZIENĖ
viena
137Dar koliosis pačios begėdės
būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt
ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos
ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas
ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»!
O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip
raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai
gailėsis… Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis
panelės ir bus riksmo… Ir ant jos ir ant manęs.
Bent jau aš iškraustysiu.
iškelia puodukas iš krepšelio ir stato juos ant stalo. Tuo tarpu teeina salionan visos
trys panelės ir Uliutė
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
pamačiusios rūtas visos surinka
MUNIA
139Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie
rūtas.
ULIUTĖ
140Aš, panyt, moku daug dainelių apie
rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to
dainuot…
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
141Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!
ULIUTĖ
142Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu…
JANCIA
143Padėk, Juziene, padėk!
MUNIA IR MILCIA
144Padėk, Juziene, padėki
JUZIENĖ
145Kad jau taip labai panytės norite…
Galiu ir padainuot.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
146Dainuok, dainuok! Ir
mes padėsime!
JUZIENĖ
dainuoja
«Oi, rūta, rūta, rūta žalioji,
Ko tu nuvytai žalia būdama?
— Vysiu, džiūsiu, žalia nebūsiu,
Girdžiu ateina tris skinėjėlės».
Juzienė nori išeiti, panelės sulaiko ją
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
147Dar, Juziene, daugiau, daugiau!
JUZIENĖ
148Negaliu dainuot, darbas laukia…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
JUZIENĖ
dainuoja, visos jai pritaria
«Oi, rūta, rūta, rūtele žalioji,
Ko tu nežaliuoji žiemą-vasarėlę?
Kogi aš žaliuosiu žiemą-vasarėlę,
Kad manęs nešėjo, kur aš norėjau!»
Juzienė ir Uliutė nutyla
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
150Graži dainelė! Ir
pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?
ULIUTĖ
151Aš moku, panytės, ir dėdienė[34] moka.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
152Dainuokite, dainuokite!
JANCIA
153Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!
MUNIA
ima popierį, paišelį
ir rašo
ULIUTĖ
dainuoja, Juzienė ir Jancia pritaria
«Ko-gi skauda man širdelė,
Ko-gi man nuobodu?
Kai pažiūriu i upelę
Ir ši žalią sodą… »
MUNIA
155Ir čia graži daina, dainuokite toliau
— aš rašau.
JUZIENĖ
išeina
MUNIA
157Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man
širdelė».
ULIUTĖ
158Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas
kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs…
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
MUNIA
160Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia
užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie
tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?
ULIUTĖ
161Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.
MUNIA
rašydama
162Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!
už durų girdisi Juzienės balsas
JUZIENĖ
163Uliut! Uliut! Ponia šaukia!
Uliutė
nori eiti, panelės sulaiko ją
JANCIA IR MILCIA
164Neik, Uliot, dainuok daugiaul
vėl Juzienės balsas už durų
JUZIENĖ
Uliutė išbėga
MUNIA
166Ir iš jų galima ką nors sužinoti… Nors
kokią dainelę… Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.
JANCIA
167Gana jau, gana! Nusibodo visos tos
dainelės — fe!
MUNIA
168Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka…
JANCIA
piktai
169Nusibodo, sakau! Plėškite jūs
sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų
lietuviškų dainų!
MILCIA
tyčiodamasi
170Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti… Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą
dainas… Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask
iš anksto…
JANCIA
171Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas[35], vyžotas[36], didelėmis
rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste… Rūsti, prasta mano anyta… Uu!
Uu!
purtosi
MUNIA
172Kas gi gali mane ar tave priversti su
jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia
žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?
JANCIA
173Inteligentų tėvai, broliai…
MUNIA
174Tė-ė-ė-ė-vai…. Bro-o-o-liai, sermėgiai ir
gana! Nei jų pažint, nei žinot!
JANCIA
175Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys…
MILCIA
pertraukdama kalbą
176Pavardė, pavardė!
Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O
vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai,
Žagariukai
juokiasi
JANCIA
raukosi piktai
MUNIA
178Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir
raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!
JANCIA
179O, jie gražūs, labai gražūs!
MILCIA
įdomiai
180Ar tau dėdė Jonas sakė?
JANCIA
181Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!
MUNIA IR MILCIA
JANCIA
183Taip, mačiau, pernai per Kriaunas
važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau
apie[37]
bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.
MILCIA
184Matai kokia tu esi! Matei ir nieko
mums apie tai nepasakei.
JANCIA
185Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių,
kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako!
Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai
ar Stagarai!
MUNIA
186Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą
praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra
lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega[38]. Iš jo ką norėsi padarysi:
vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!
JANCIA IR MILCIA
187Cha, cha, cha! Ką tik nori:
gudą, totorį! Cha, cha, cha!
visos juokiasi
JANCIA
meiluodama Manią
188Oi, Munyte, kokia
tu juokdarė!
juokiasi
MUNIA
189Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką
padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip
gali išeit visa išmintingai darant.
JANCIA
190Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė,
tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės… Oi, tos pavardės! Tokios jau!
MUNIA
191Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip
lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai:
Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl,
bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon,
Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius
— Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!
MILCIA
192Taip, taip, gana gražios pavardės, bet
ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?
MUNIA
193Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.
JANCIA
pertraukdama
194Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.
MUNIA
mąsto, mąsto, trina sau kaktą
195Jau žinau:
pan Žagarski, pan Stagarski — ką?
MILCIA IR JANCIA
196Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!
MUNIA
197Sakoma — Maryt, o ne
Manyt — atminkite.
JANCIA
198Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri!
Kaip tu visa greit sumeti!
MILCIA
199Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis…
MUNIA
200Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!
MILCIA
201Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už
Baikalo kraustytis.
MUNIA
202O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi
už nosies vedžioti.
JANCIA IR MILCIA
203Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!
MUNIA
204Gana jau tų juokų! Reikia padaryti
bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines[40].
Jancia sėda ir skambina. Munia ir Milcia dainuoja
MUNIA IR MILCIA
«Ko-gi skauda man širdelę,
Ko gi man nuobodu,
Kai pažiūriu į upelę
Ir šį žalią sodą… »
KARLINSKAS
įeina, žiūri į dukteris, dairosi
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
205Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja…
KARLINSKAS
206Ką aš matau? Ką aš matau!?
Komedijas taisote, tikras komedijas!
MUNIA
207Ne komedijas, tetuši!.
MILCIA
JANCIA
KARLINSKAS
210Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą[41] studentą.
MUNIA
211Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau…
KARLINSKAS
212Taip, taip, nesant žuvies geras ir
vėžys. Tik kažin ar pasiseka…
MUNIA
213Šį kartą pasiseks… Tikrai pasiseks.
Tik jus su mama netrukdykite… Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų[42].
KARLINSKAS
MUNIA
215Taip, mes visa gerai išvesime.
KARLINSKAS
KARLINSKAS
216Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?
MUNIA, MILCIA IR JANCIA
217Labai rimto, labai rimto!
MUNIA
218Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai
dainuoja,
JANCIA
sėdasi prie fortepijono
MUNIA IR MILCIA
stovėdamos dainuoja
«Vilija mūsų upeliu motina
Tur’ dugni aukso, o veidą mėlyną»…
ULIUTĖ
įbėga uždususi
219Panytės! Svečiai atvažiavo.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
JANCIA
ULIUTĖ
222Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.
Munia greit dairosi apie savo sijoną, Jancia prie
veidrodžio taiso apykaklę, plaukas, Milcia ima kraustyti
popieras ant fortepijono ir stalelio. Munia greit bėgioja
nerami. Karklinskas stebisi, trauko pečiais
MUNIA
223Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?!
Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad
juodu pas save užtūrėtų[43]… Kad lauksime po pietų…
Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei
Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką —
greitai, greitai!
MILCIA
224Man gi iš vosilkų[44]! Skubink! Skubink!
ULIUTĖ
225Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!
kaso sau pakaušį
MUNIA
226Greičiau, Ule, greičiau!
JANCIA
227Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!
Uliutė eina nuleidusi galvą, Milcia ją sulaiko
MILCIA
228Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!
ULIUTĖ
MILCIA
230Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!
KARLINSKAS
231Na, komedijos tai komedijos!
JUZIENĖ
ieidama
visi nustebę: Viešnios. Viėšnios…
KARLINSKAS
JUZIENĖ
234O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
235O kad jas kur tuoj!
O kad jas!
MUNIA
JANCIA
MILCIA
238Kas dabar bus? Kas bus?
KARLINSKAS
239Uu… Komedija, tai komedija!
juokiasi
MUNIA
greit prie Juzienės
240Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!
stumia ją už durų
JUZIENĖ
spaudžiasi atgal
241Ar ir pono nėra
namie?
MUNIA
242Nėra, nėra! Eik greičiau!
pastūmėjo ją
JUZIENĖ
vėl įlenda
MILCIA
MUNIA
245Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!
JUZIENĖ
išėjusi, balsiai
246Nieko nėra namie! Nei
panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!
Uždanga.
VEIKSMAS III
PAVEIKSLAS I
Jancia sėdi prie fortepijono, skambios, tai vėl prieina prie
lango, pažiūri, ir vėl sėdasi skambinti
JANCIA
sau
247Man jau ir skambint nusibodot
Tarytum girdėjos — važiavo. Kažin Munia darželyj ką veikia? keliasi, eina prie lango Cha, cha, cha!
Ji laukia rūteles laistydama… Eina prie veidrodžio,
apžiūrėti savo gražius baltus rūbus — vaikštinėja, rūžosi
Uu! Kaip nuobodu laukti! Cit! Vėl darda. Bene jie
važiuoja? Eioa prie lango Jau ant galo[45]!
Suploja
rankomis, sėdasi prie fortepijono, skambina dainuodama
«Vilija plaukia Kauno gražiam slėnyj,
Kur tuliponai ir narcizai vieni.»
MUNIA
einą atsigręždama, paskui ją eina Žagaras
ir Stagaras, Jancia nustoja dainavusi
248Prašau, prašau!
Rodydama Jancią Mano sesuo — Jonytė.
studentai rekomenduojasi
JANCIA
249Nors netikėti, bet mieli svečiai!
BALYS
250Su didžiausiu džiaugsmu skubiname
pasipažinti su tamstomis.
KAZYS
251Kaip malonu keleiviui atrasti tyruose
oazę, o ant tos oazės puikiausios painios!
JANCIA
šypsodamasi
252Kaip gražiai tamsta kalbi…
MUNIA
253Tuojau matyt žmogus inteligentas…
KAZYS
JANCIA
255Ši kraštą teisingai galima prilyginti
tyrams: liūdnas, tamsus…
BALYS
256Kraštas turįs tiek gražių panelių — negali vadintis tamsus…
KAZYS
257Tamstos apšviečiate jį kaip aušrinės
žvaigždelės. Mes apie tamstų darbus girdėjome.
MUNIA
nuleisdama akis, nekaltai
258Mūsų norai geri, gal ką ir padarytumėm, bet mes… Suristos…
Suvaržytos… Jeigu ką ir darome, tai slapta, tylomis, kad nebūtų nesmagumų, barnių…
BALYS
pasigailėdamas
259Tamstas persekioja kaimynai?
KAZYS
260Tėveliai tamstas bara?
MUNIA
261Ir tėveliai ir kaimynai persekioja mus,
litvomanėmis[46] vadina ir taip toliau… Sunku kentėti!
JANCIA
KAZYS
263Kuo didesnis vargas, tuo didesnis nuopelnas.
BALYS
Jancei
264Kokia garbė pridera tamstoms!
MUNIA
265Pas mus nėra mokytų žmonių.
JANCIA
266Vieni tamsuoliai, niekas mums nepadeda.
MUNIA
267Arčiau pasipažinę prašysime tamstų
pagalbos, čia dirva plati, daug reikia vargo ir triūso.
BALYS IR KAZYS
268Visa širdžia, visomis jėgomis, ką galėdami tamstoms padėsime…
MILCIA
už lango dainuoja:
«Viena sesulė ryto šalelėj,
Antra pieta šalelėj,
O aš trečioji, jaunesnioji,
Lankoj šienelį grėbiau»…
KAZYS
pešteli Balį
BALYS
270Graži, puiki dainelė, bet dar gražesnis
balselis…
MILCIA
įbėga, skaisti, graži, vosilkų vainiku ant
galvos, grėblelis rankoje, įbėgus dailiai apsigąsta
271Aa!
Aš atbėgau judviejų pašauktų! Aptikau kai ką
įdomaus! Labai įdomaus!
MUNIA
272Negalime, svečius turime. prie studento Mūsų sesuo Meilytė — grebėjėlė.
JANCIA
prie Milcės
273Ponai: Žagaras, Stagaras.
MILCIA
paduodama jiems ranką
274Labai malonu,
labai malonu! Kaip pavargau!
KAZYS
priima grėblį ir stato jį kertėn
275A! Panelė pavargusi. Panelė šieną grėbusi.
MUNIA
276Labai mums malonu su darbo žmonėmis susieiti, pasišnekėti, pasidainuoti, bet niekur negalime; tai einame po eilei visos prie darbo —
ten mums nieks nekliudo.
KAZYS
prie Balio
BALYS
278Girdžiu, brol, girdžiu!
panelės sėdasi ir prašo svečius sėstis
MUNIA
279Tamstos neseniai čion atvykę, kaip gi
patinka mūsų šalelėj?
BALYS
280Labai, labai! Mes nesitikėjome, kad
šioji šalelė turės tokius gyventojus.
KAZYS
281Kaip malonu su tamstomis pasipažinus, kiek mes galėsime pasinaudoti! Tamstos taip
puikiai dainuojate, tikiuos — neatsisakysite mums
suteikti dainų, gaidų… Pas tamstas turbūt jų nemažai yra?
MUNIA
282Be abejo, be abejo, bet..
abejotinai
JANCIA
283Apie tai vėliau; dabar geriau padainuokime!
BALYS IR KAZYS
284Prašome, labai prašome! Mielu noru klausysime!
MUNIA
285Aš atsisakau; nors mėgstu, bet negaliu dainuoti, neturiu balso…
KAZYS
286Mes girdėjome, panelės Marytės puikus balsas; labai puikus!
MUNIA
287Kada? Kada tamstos galėjote girdėti.
KAZYS
288Girdėjome atvažiuodami, tamsta dainavai žolynus skindama.
MUNIA
289Nuo tamstų nei pasislėpti negalima…
BALYS
290Panelė Meilyta taip pat gražų balsą
turi, prašom nesibranginti, labai prašome.
MILCIA
291Aš taip pat atsiprašau, aš pavargusi…
JANCIA
292Gana derėtis! Tu Maryt pradėk prie
studento, tamstos, mums padėsite? Būtinai padėsite.
BALYS IR KAZYS
293Jei tik galėsime, padėsime.
KARLINSKAS
294Oo! Svečiai prie svečių! Svečiai
prie svečių! Kaip linksma!
Balys ir Kazys sveikina
Karklinskus persistatydami, Damukas ir Romukas sveikina paneles karštai, studentus šaltai, iš didžio, Karklinskienė, sėsdamasi ant kanapos, prašo svečius sėstis
DAMUKAS
prie Manės
295Pana Marija taip gražiai dainuoja, o aš to ligšiol nežinojau. Słowo honornu[47]! Prašau dainuoti toliau, labai prašau!
MUNIA
296Šiandien neketinu tamstos prašymų išklausyti.
nusigrįžta nuo jo
ROMUKAS
prie Jancės
297Pirmą kartą pastebėjau,
koks puikus panelės Janinos balsas.
Kazys ir Balys šnekasi tarp savęs
JANCIA
298Mano balsas ne tamstai.
DAMNKAS
prie Milcės
299Panele Emilija! Ar tai
nutrūkusi daina jau nebeprasidės.
MILCIA
piktai
KARLINSKAS
prieina prie Damuko ir Hamako
301Mes, panie dobrodzieju, padarysime vinto[48] partiją.
visi trys nueina prie korto stalelio, susėda, varto kortas
BALYS
302Panele Maryte, prašau toliau dainuoti!
KAZYS
MUNIA
304Aš prie anų svečių negaliu dainuoti.
MILCIA
JANCIA
BALYS
307Netikėta ir nemaloni kliūtis.
KAZYS
308A, kaip gailai Man labai patinka visa iš Mickevičiaus!
MUNIA
meiliai
309A! Tamstai Mickevičiaus raštai patinka? Man taip pat labai patinka, aš dabar
verčiu lietuvių kalbon «Poną Tadeušą».
KAZYS
meiliai nusistebėjęs
310Tamsta verti «Poną Tadeušą?»
MUNIA
311Verčia, jau gana seniai pradėjau. Meilytė gi verčia «Konradą Valenrodą».
BALYS
312Milžiniškas tai darbas, verst tokius veikalus, kaip «Konradas Valenrodas», «Ponas Tadeušas».
MUNIA
313Aš manau, kad tas atneš nemažai naudos.
BALYS IR KAZYS
314Be abejo didelės naudos! Didelė naudos!
KAZYS
pešleli Balį, tylomis
BALYS
panelės ima kraustyt, dėstyt knygas ant stalelio ir
ant fortepijono,
Kazys ir
Balys žiūri į jas meiliai; nuo kortų stalelio girdėtis šauksmai: „Duok kortas?!” „Tavo eilė”!
„Eik! “ „2 kryžių!” „3-s būbnai!”
Karklinskas atidžiai žiūri į kortas;
Damukas tr
Romukas piktai žvairuoja i studentus;
Judita prieina prie vienų, prieina prie kitų ir nusišypsojus vėl sėdasi ant kanapos
[49]
JANCIA
317Maryt, ar tu jau pabaigei skaityti Boklį?
MUNIA
318Da nebaigiau, nes turiu iš ten daug
ištraukų išrašyti. O tu su Volteru ar jau toli nuėjai?
BALYS
Manei
319Tamsta Boklį studijuoji?
KAZYS
Jancei
320Volterį tamsta skaitai?
JANCIA
321Taip, kartais, bet dabar vasaros laiku aš dažniausia užsiimu lengvu darbeliu — renku
lietuviškas dainas.
MILCIA
322O aš užrašinėju gaidas.
Munia prieina prie motinos, ką tai tylomis pasako,
sugrįžus varto pluoštą popieriaus
BALYS
priėjęs žiūri pasilenkęs
323Aa! tamstos turite Bičiuolio raštus? Kaip tamstoms patinka?
MUNIA
324Labai patinka. Kam gi nepatiks tokie
gražūs raštai!
varto popierius
KAZYS
325A ir laikraštį tamstos turite?
MUNIA
graso pirštu rodydama kortų stalelį
326Nekalbėk, tamsta, taip balsiai[50].
KAZYS
327Aa, supranta, atleisk tamsta…
JUDITA
eina prie durų
328Mergaitės! Eikšite padėti man prie ūkio darbo.
JANCIA
JUDITA
330Taip, visos, atsiprašant svečių.
JANCIA
kraipydamasi prieš studentus
331Tamstos tuo
laiko pakalbėsite su mūsų kaimynais.
KAZYS
332Aš velyčiau[51] eiti drauge su tamsta.
MILCIA
KAZYS
334Mano širdis būs prie tamstos.
panelės išeina. Studentai žiūri meiliai paskui jas
BALYS
335O ką? Ar tu svajojai kada apie ką
nors panašaus?
KAZYS
336Svajot gal ir svajojau, bet niekaip netikėjau, kad mūsų padangėje galėtų rastis tokios
panelės! Oi, Baliuk tu mano! Tai aniołai[52], tikri aniołai!
BALYS
337Kokia laimė būtų su tokiuo aniołu gyventi!
KAZYS
338Aš… Aš nei svajot nedrįstu, kaip? Kaip
galėtų tai būti? liūdnai O gal jau jos seniai tiem dviem pasižadėję?
rodo Damuką ir Romuką
BALYS
339Tų tai man nebaisu! Mes akademikai,
mes inteligentai, o čia sau šliachcicai, anot jų kalbos: «domotūrai[53]». Sako, turį savo dvarus, bet tokioms panelėms nerūpės jų dvarai, kaip ir jie patys. Jos kiaušis širdies, o širdį turime mudu — tik mudu!
nusišypso pasidžiaugdami
KAZYS
340Aš, aš visai pražuvęs. Širdis pilna jausmų! Negaliu! Negaliu! Taip ir būt: ji — arba nei vienai.
BALYS
341Kuri gi, kuri tavo išrinktinė? Kuri?
KAZYS
342Panelė Marytė. Aki panelė Marytė!
BALYS
343Kodėl būtinai panelę Marytę renki?
Juk visos jos gražios, visos paikios, visos karštos
patrijotės. Kodėl būtinai panelę Marytę išrinkai? Ir
aš apie ją maniau. Ji man labai patiko… Aš… Aš…
Ją myliu!
KAZYS
344Na? Tu myli panelę Marytę. Bet gi ji man
prielankesnė. Aiškiai matyt, kad ji man prielankesnė.
BALYS
345Sakai, panelė Marytė tau prielankesnė? Tai man tegu bus panelė Jonė — ji taip labai
meili ir graži mergaitė…
KAZYS
pats sau
346Kasžin? O gal panelė Jonė
ir vertesnė. Sulig gražumo, tai ji už visas gražesnė… O jau balsas! O balsas! balsiai Klausyk, broliuk! Kam čia mums bartis? Tebūnie tau panelė
Marytė, o aš pulsiu prie panelės Jonės… Ji…
BALYS
piktai
347Štai tau! Kurią aš apsirenku,
kuri man labiau patinka, tos balinai ir jam reikia!
Tuojau ir jam ta patinka!
vaikščioja supykęs
KAZYS
pats sau
348Barniais nieko nepadarysi —
nieko nelaimėsi. Pagalios, ką čia? Jos visos labai
puikios, gražios, reikia tik arčiau prisižiūrėti… Marytė lyg nebe jaunutė… 0 gal pati jaunė už visas
vertesnė? Koks saldus pažvelgimas! Kokios nekaltos akutės! Anioliškos[54]
! 0 darbininkė! Ir šieną grėbia, ir «Konradą Valendrodą» verčia. apkabindamas Bali Ne, broli, taip neišpuola, tarp mūsų neturi būti barnių — mes inteligentai; sutarkime geruoju. Klausyk, aš veliju sau panelę Meilytę, aš
myliu ją. Tik ją vieną! Prie jos pulsiu, jai pasisakysią… Jai savo jausmus išreikšiu. O! Ji manęs neatmes; ji mane pamylės!
BALYS
meiliai Kazį apkabindamas
349Kaziuk tu mano mielas! Gerai! Mes šliachtas nurungsime!
KAZYS
350Nurungsime, be abejo, nurungsime!
BALYS
351Tai tau panelė Meilytė — o man panelė Marytė!
KAZYS
352Vėl tau panelė Meilytė? O panelė Jonė?
BALYS
353Panelė Jonė? Ji sulauks savojo… Ji
graži, meili, bet ne man!
KAZYS
354Ir aš pripažįstu, kad ji meili, graži,
išmintinga, bet ir ne man. 0 kad tik mokėtume
mes joms įsiteikti! Kad bent joms patiktumėm.
BALYS
355Kad tik mus pamylėtų, visa kita bus
gerai. Tai taip, panelė Marytė mano, o tavo…
KAZYS
linksmai
356Meilytė! Meilytė mano!
paduoda sau rankas ir spaudžia
KAZYS IR BALYS
357Būsime svainiai! Svainiai būsime!
KARLINSKAS
nuo kortą stalelio atsiliepia
358Pas
tamstas derybos? Palaukite, perimsiu rankas.
BALYS
359Ačiū, jau mes susiderinom. Kaip gi
tamstai kortos?
KARLINSKAS
360Labai gerai! Labai gerai! Nutašiau abudu kaimynus. Cha, cha! Cha!! Abudu!!
KAZYS
prie Romuko
361Gaila man tamstų — prasilošusių!
ROMUKAS
362Niekai! Sakoma: kam nesiseka prie
kortų, tam sekasi prie panelių. Cha, cha, cha!
juokiasi piktai žiūrėdamas į studentus
KAZYS
prie Balio
363Ar nujauti priešininką?
BALYS
364Nujaučiu, bet nepasiduosime!
KAZYS
įeina panelės, studentai jas pasitinka,
Romukas ir
Damukas žvairuoja
[55] į juos
MUNIA
366Ar nebuvo tamstoms ilgu?
BALYS
367Ilgu! Labai ilgu! Džiaugiamės, tamstų
sulaukę.
JANCIA
368Čia taip trošku, pereikime kitan kambarin.
BALYS
369O gal panelės būtu malonios su mumis pasivaikščioti po sodną?
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
išeina, pirmoji Jancia Balys paduoda ranką Muniai,
Kazys — Milciai
KARLINSKAS
pasikėlęs šaukia
371Kur taip, kur?
Tuoj bus arbata.
MUNIA
atsigręždama
372Mes, tėvuk, prie arbatos
sugrįšime!
Damukas ir Romukas piktai žvairuoja
ULIUTĖ
įeina
373Ponai, gaspadorius prašo.
KARLINSKAS
374Einu, einu! O kad jus: nei partijos neduos pabaigti! Taip jau su tokiu, baigia
žmogų kankinti. O gal ir Tamstos eitumet pasivaikščioti sodnau? Atsiprašau.
išeina
DAMUKAS
meta kortas piktai
375Pfu! Prasmegkite
jus! Ir čia pralaimėta — ir ten rodo į duris, kur išėjo
panelės. Pralaimėta. Išleidome iš savo rankų — išleidome!
ROMUKAS
376Taip jau esti; kol savo rankose turime koki nors turtą, nepažįstame jo vertės, tiktai praradę pasigailime!
DAMUKAS
karštai
377Jos dabar i mus nei žiūrėt
nebenori… Čia, pone, vyrai — kaip ąžuolai: jauni,
tvirti, gražūs ir nors mužikų vaikai, bet turi mokslą ir gali padaryt karjerą.
ROMUKAS
378Ir aš pripažįstu, kad jie aukščiau
mūsų stovi…
DAMUKAS
rūsčiai
379O, kad tu nesulauktum!
Tie klapai stovėtų aukščiau mūsų! Mes bajorai, mes
šliachta iš senelių, senelių, mes..
ROMUKAS
380Kandidatai į senbernius!
glosto savo plikę
DAMUKAS
taip pat paglosto savo plikę, bėgioja supykęs
381Prakeikta plikė! Pfu! Jau metas būtų pradėti žmoniškai gyventi. Nusibodo jau nei šioks nei
toks gyvenimas. Na, ir sakyk tu žmogus: maniau
— šiada tada — Munia bus mano, bet dabar gavau ilgą nosį — ilgiausią nosį!
ROMUKAS
382Tu įsimylėjęs, ar ką, bieso?
DAMUKAS
383Ką ten kalbėti apie įsimylėjimą!
Supranti gerai, kad kaip tau, taip ir man seniai
jau praėjo meilės laikai.
ROMUKAS
384Žmonės sako, seną pečių — velnias
kursto.
DAMUKAS
piktai
385Tai tegu ir tave pakursto!
Ką tu mane erzini ir pykdai savo ramumu! čia ne
juokai! Žinai gi tu, kad visi nuo seno laikė mus
Karklinskaičių sužieduotiniais[56]. Visi apie tai kalbėjo. Nežinoma kas tuos liežuvius paleido. Aš niekuomet neketinau vesti ir gal dabar būčiau kitos pasiieškojęs…
ROMUKAS
386O gal būtum baigęs amžių su Barborėle!
DAMUKAS
387Nutilk, begėdi! Kokie čia tau juokai? Ką sakys žmonės, kai jos išeis už kitų — būtinai už jų?
ROMUKAS
388Kalbės visi, kad mus pametė. Cha,
cha, cha! Paneles pametė! Paneles pametė! Bet
nebijok! Gali dar… Gali studenčiukams nepasisekti.
DAMUKAS
389Kur tau nepasiseks! Ar nematai,
kad vargšai bernaičiai apipinti, kaip tinklu. Jie
tuose dalykuose kvailučiai. Panelės gi gudrios. O!
Gudrios. Tie jau jų žabanguose[57]. Žabanguose.
ROMUKAS
390Jaučiu, kad bus vestuvių, bus vestuvių!
DAMUKAS
391Biesas juos čia užvežė! Kasžin iš kur atvažiavo. Tik ką pažinę — ir prilipo, kaip musės prie medaus. Drąsuoliai! Bet aš neapsileisiu. Aš juos nurungsiu prie Romuko. Bet sakyk kokiu būdu?
ROMUKAS
392Hm, hm… Kokiu būdu? Ir aš nežinau kokiu būdu? Reikės visaip bandyti… Čia ne
juokai, pone. Ne, honor szlachecki neleidžia pasiduoti! Veikt ir veikt greičiausia, veikti abiem
išvien.
DAMUKAS
kasydamas plikę
393Ir kaip čia dabar
pradėti. Nei iš šio, nei iš to pirštis? Gausi arbūzą — ir gana. O žmonėms bus juoko.
sujudęs
394Prisieis prarasti nuo galvos paskutinį plauką jaunikiu
beūliojant…
ROMUKAS
395Nereikia taip nusiminti. Man rodos, dar nėra taip blogai. Panelės… Na, su panelėmis bus vargo. Ta prakeikta plikė daug gadina.
Bet su tėvais gali visa padaryti. Ar šiaip, ar taip
— mes turime didesnes privilegijas. Mes szlachtai Dworzanie! Prie to turime savo dvarus. Karklinskai labai to žiūri! Ir panelei Milcei mano dvaras labai patinka; ji nekartą man sakydavo: «kokia smagi vieta, kaip norėčiau aš čionai gyventi!»
Aš dabar jai tuos žodžius priminsiu. Aš iš tikrųjų prie jos pulsiu, sakysiu, kad be jos pražūsiu…
DAMUKAS
396Tai, sakai, man reikėtų pirma prie
tėvų?
ROMUKAS
397Taip, taip… Tėvams įsiteikti[58], panie[59],
tėvams svarbiausia, svarbiausia.
DAMUKAS
398Bet reikia rūpintis greičiau, kol
tie prakeikti studentai jų širdyse nejsigalėjo. Paskui nieko nebepadarysi.
ROMUKAS
399Taigi rūpinkimės. Rūpinkimės. Švogeriai[60] būsime, panie! Švogeriai!
abudu juokiasi linksmai
Uždanga.
PAVEIKSLAS II
visa Karklinskų šeimyna sėdi valgomajame kambaryje
užustalėje prie arbatos, visi pasipuošę, Uliutė stovi prie
virdulio, pila arbatą, dalija ponams, įeina Juzienė
JUZIENĖ
400Ponai, man reikia grūdų paukščiams,
gaspadorius neduoda! Sako, be pono negalima —
maža esą.
KARLINSKAS
401Cicho[61], cicho! Nuo šios dienos gana jums lietuviškai kalbėti — liaukitės! Dabokite!
JUZIENĖ
402Kaip, ponuli? Kaip, ponuli?
KARLINSKAS
403Lenkiškai kalbėti — sakau!
JUZIENĖ
KARLINSKAS
405Vis, vis, sakant ir prisakau jums,
kad man lietuviškai — nei žodžio!
Juzienė ir Uliutė stebisi, žiūri viena i kitą
ULIUTĖ
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
JUZIENĖ
408Buvo prisakyta, buvo liepta pačių
ponų ir panelių — mums visiems lietuviškai, tik
lietuviškai kalbėti.
KARLINSKAS
409Kas buvo — nebėra ir nebebus!
Ir panelės jau panelėmis nebebus! keliasi nuo kėdės
ir rodo: štai jums ponia Zeleskienė rodo Milcią, štai
jums ponia Goreckienė rodo Munią, štai jums ponia
rodo Jancią. Ponia… Ponia…
JANCIA
pertraukdama surinka piktai
410Nereikia!
Nenoriu!! prie tarnaičių Eikite sau! Ko čia vėpsote.
Juzienė ir Uliutė eina tingiai
KARLINSKAS
411Atsiminkite ką pasakiau! Juzienei
Pasakyk ir gaspadoriui, ką prisakiau!
JUZIENĖ
412Reikės jau pasakyt ar ką!
JUDITA
413Tėvuk, mums dar tai tai to kraičiams[62] trūksta.
MUNIA, JANCIA IR MILCIA
414Mums, tėvuk daug,
dar labai daug trūksta!
JUDITA
415Norėtumėm gavę bent kiek pinigų Varšuvon nuvažiuoti, čia nieko gero negalima pirkti.
KARLINSKAS
416Važiuokite, važiuokite ir pirkite
ko reikia — pinigų bus. O! Bus! Su kreditu dabar
nebe bėda: Damuko dvaras, Romuko dvaras — dar
be skolų!
MILCIA
417Kaip mūsų tėvukas dabar linksmas!
KARLINSKAS
418Ir kaip čia dabar nebūti linksmam: trejos vestuvės! Iš karto trejos vestuvės!!!
JUDITA
419Matai, žmogau, kaip visa gerai išėjo.
O kas buvo verksmo, kas buvo barnių, kiek sveikatos tu man atėmei!
KARLINSKAS
420Kas galėjo to tikėtis.
JUDITA
421Aš gi tau sakiau: atsidėk ant manęs[63].
Pasitikėk manim. Aš visa gerai išvesiu, visa gerai
sutaisysiu. Ot ir išvedžiau — ir sutaisiau. Ir tai aš!
Tiktai aš!
KARLINSKAS
linksmai šypsodamos artinasi prie jos
klaupiasi prieš ją žemai nulenkdamas galvą
422Judita tu
mano! Atleisk man. Nusidėjau aš. Dabar matau,
širdyt, kad ačiū tau išsivadavome! bučiuoja ranką ir
keliasi Išsivadavom… Cha, cha, cha. … Trejos vestuvės iš karto. Tai kaip iš pasakos! Trejos vestuvės!
JUDITA
ką tai patylomis pasako dukterims, tos visos eina prie tėvo ir bučiuoja
KARLINSKAS
susigriaudinęs
423Mano jus dukrelės,
kaip mes laimingi!
MILCIA
424Bet man mano Kaziuko gaila… liūdnai — Gaila! Jis taip mane mylėjo, taip mylėjo!
Gaila — širdį sopa[64]…
MUNIA
425Ir man jo bent kiek gaila. Bet ką darysi: tuose dalykuose turi veikti protas, ne širdis.
Širdies vedama kasžin kur nueisi… Gyvenime reikia įsitaisyti praktiškai. Kaziukas, žinai koks svajotojas apie nebotus daiktus, apie nepasiekiamus
idealus. Su tokiu žmogum sunkus gyvenimas: šiada tada gali atsitikti nelaimė. Įklius kur ir pabaiga! Jau ką negalima — tai negalima buvo eiti už
jo. Ką taip eiti, tai geriau pulti į vandeni ir nusiskandinti…
MILCIA
426Munyte, nekalbėk taip. Aš jo dar labiau gailiu, primindama jo gražias kalbas: «Meilyt», sakė jisai — «mes gyvensime žmonių labui.
Mes abu dirbsime, vargsime — tik dėl žmonių gero…
Jei reikės, ir galvą už šventą darbą padėsime..»
O paskui… Paskui… Kaip jis verkė atsisveikindamas su manim… Oo!
uždengia akis
MUNIA
427Nebe laikas dabar vaitot ir gailėt atmestojo! Tesiramina jis kaip išmanydamas. O tau
reikia pagalvoti apie savo ateitį!
MILCIA
428Mano ateitis skaisti, graži, be rūpesčių!
Bet Jancia… Jancia nabagėlė…
MUNIA
429Taip, Jancia nabagėlė!
JANCIA
430Kodėl jūs manęs taip gailite?
VISI
431Kaip tavęs negailėti, kaip negailėti tavęs — už klapo išduodant…
JUDITA
meilindama ją
432Dukrele mano miela,
už klapo.
JANCIA
piktai pasipurtinusi
433Neaimanuokite ir
negailėkite manęs! Mano ateitis skaistesnė ir gražesnė negu jūsų visų drauge. Man klosis geriau negu jums. Matysite! Tasai klapas šoks pagal mano
muziką[65]. Matysite visi — matysite!
Jancia apsisuka ant užpenčių ir išbėga
Uždanga.