Biliūnas, Jonas Brisiaus galas http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/biliunas-ivairus-apsakymeliai Mauderode, Otto von Bogdziewicz, Monika Niedziałkowska, Marta Fundacja Nowoczesna Polska Modernizm Epika Opowiadanie Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/biliunas-brisiaus-galas http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=27158 Jonas Biliūnas, współprac. Otto von Mauderode, Įvairųs apsakymėliai, [Vilnius], ,,Aušros" išleidimas, [1906]. Domena publiczna - Otto von Mauderode zm. 1909. 1980 xml text text 2013-09-17 lit http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2701.jpg door detail, Ctd 2005@Flickr, CC BY 2.0 http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2701 Obyczajowe i romanse FS.WL-N Jonas Biliūnas Įvairūs apsakymėliai Brisiaus galas Šaly Vargšas, Senas šuo dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius --- žilas, apžabalęsapžabalęs --- netekęs regėjimo, apakęs.. Matyti, jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingu. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą. Šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu mieguistu balsu. A tu, žabali, ar nenustosi!... Savo žmogaus nemato --- girdi jisai pažįstamą balsą. Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščiainkščia --- tyliai cypi. gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly... Šuo, Senavė Jau nebe kartą Brisiu pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai suloja: am! am! Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus: ,,A tai, žilis! Visai iškvaišo". Nebežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolinpasuolin --- po suolu.. Kur velkies eik oranoran --- laukan, į lauką.! --- šaukia ant jo. Ir Brisius, nuliūdęs, dūlinadūlinti --- pamažu eiti. pro duris. Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spaliųspalis --- minant atsiskiriantis nuo pluošto linų sumedėjusio stiebo šapelis. gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vistiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti; o ne --- tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj... Šuo, Jaunystė O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukus įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai bereikalo jam skaudžiai suduodavo --- žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžioti su savim vedės. UžstovasUžstovas --- vyresnysis piemuo, kerdžius. ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. O kiek da, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia; paskum paleidžia Brisiu iieškoti. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakas, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolai tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopėlę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo... Šeimininkas, Šuo, Pamiškė Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaip gi jisai stebisi, iš tiesų priešais savo šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja... Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia: ,,Sa, Brisiau, sa!" Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam? --- Sa, Brisiau, sa! --- vadina šeimininkas. Brisius šiepia snuki, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia... --- Sa, Brisiau, sa!... Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma --- jaunas ir linksmas --- bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas. Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia: ,,sa, Brisiau, sa!" Pamiškė, Šuo, Taikinys Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri į žmogų, tartum klaupdamas, kam čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletu žinksnių ir pradeda į jį taikintitaikinti --- taikyti.... Šeimininkas, Šuo, Šūvis Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti į iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas.. Brisius nori pasigerinti, , sumojuoti nodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų ir per jo snukį riedą gailios karčios ašaros... Staiga ugnis ir baisus trenksmas --- ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę... Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užumušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo; juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti... Kaunas --- Kačergynė J. B-nas 2b. VIII 1906