Asnykas, Adamas Kęstutis Kudirka, Vincas http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnyk-kiejstut/ Bogdziewicz, Monika Dug, Katarzyna Choromańska, Paulina Fundacja Nowoczesna Polska Pozytywizm Dramat Tragedia Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=25178 Adam Asnyk, Keistutis: tragedija penkiuose aktuose, tł. Vincas Kudirka, Tilžėje, spausdinta E. Jagomasto, 1897. Domena publiczna - Vincas Kudirka zm. 1899. 1970 xml text text 2013-09-17 lit http://redakcja.wolnelektury.pl/media/cover/image/5437.jpg Castle Encampment, Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0 http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/5437 http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/asnykas-kestutis.pdf ISBN-978-83-288-0044-1 ISBN application/pdf https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis.html ISBN-978-83-288-1127-0 ISBN text/html http://wolnelektury.pl/media/book/txt/asnykas-kestutis.txt ISBN-978-83-288-2082-1 ISBN text/plain http://wolnelektury.pl/media/book/epub/asnykas-kestutis.epub ISBN-978-83-288-3040-0 ISBN application/epub+zip http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/asnykas-kestutis.mobi ISBN-978-83-288-4126-0 ISBN application/x-mobipocket-ebook Sudabartinta: * fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. G. formas (kliūtys -> kliūtis), vns. N. formas (priešini -> priešui), vns. Vt. formas (vylį -> vyly), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 3 asm. formas (likk -> lik) * leksiką, pvz.: Keistutis -> Kęstutis, Jėgaila -> Jogaila, pajiegas -> pajėgas, nepripažinstu -> nepripažįstu * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: perdaug -> per daug, dėlto -> dėl to * joto rašymą, pvz.: jieško -> ieško * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: paaugštino -> paaukštino, jug -> juk * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.: Tėve! argi nieko -> Tėve! Argi nieko Ricieriai! gerą atnešu jums žinią(...) -> Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią (...) Suvienodintos remarkos. Adamas Asnykas Kęstutis Tragedija penkiuose aktuose Qui per virtutem peritat non interit.Plautus Žmogystės Kęstutis Biruta --- jo patipati --- žmona. Vytautas --- sūnus Jogaila Marė --- jo sesuo. Vaidyla --- Marės vyras, Jogailos šalininkas Prora Bilgenas --- vadas Jogailos pilies vartų Butrimas --- Kęstučio bičiulis Aldona Kunonas, Konradas, Albanas --- kryžiokaikryžiokai --- kryžiuočiai. VaidilaVaidila --- senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys. Tarnas Ricieriairicieris --- riteris., vaidilos, ginkluoti dvarininkai, samdininkai. AKTAS PRIMAS salė Vilniaus pilyje; didžiosios durys gilumoje; tiesiai ir po kaire durys į kitas pilies sales; kairėj scenos pusėj sėdi priešais ant paaukštinto sosto Jogaila; šaly jo iš vienos pusės stovi Marė, iš kitos Vaidyla SCENA I Jogaila, Vaidyla, Marė VAIDYLA Ordinas, Susitarimas, Žodžio nesilaikymas Metas jau liautis, didi kunigaikšti,/ Nieko neveikus --- tai garbės neduoda./ Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrąmistras --- viduramžių vienuolių-riterių ordino vyresnysis, magistras.,/ Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių/ Užpult, įsakęs su zokonuzokonas --- ordinas. tvirtą/ Sandorąsandora --- susitarimas. kurti. Zokons prisirengęsprisirengęs --- pasirengęs, pasiruošęs../ Tik kunigaikštis užmanymus maino/ Ir nesilaiko sandoros įkurtos. JOGAILA keldamas nuo sosto Kalbi per smarkiai! VAIDYLA NėsaNėsa --- nes. tikras tarnas ---/ Aukščiau statau aš už gyvastįgyvastis --- gyvatė. savo/ Tavo didybę. JOGAILA eidamas nuo sosto ant vidurio scenos Jei mintis taip ilgai/ Nerimas, Susirūpinimas, Apmąstymai Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju/ Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką/ Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko/ Iš mažų metų likę atminimai./ Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės/ Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina užsirūpina --- dabar: susirūpina./ Argi galiu aš su vokiečiais tartis/ Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną/ Ant galvos mano, laimindams, uždėjo?/ Luktelėjęs O vienok mane budinabudina --- žadina. iš miego/ Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo. VAIDYLA Skubintis reikia, nėr kada svarstyti./ Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti. JOGAILA Ką sakys Vytauts? MARĖ Pervirš atsargus tu./ Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi. JOGAILA Jis buvo broliu. MARĖ Bet taps priešų tavo,/ O priešai reikia išsyk gerai stverti. JOGAILA Ir išdavėju likti? MARĖ Na tai būk sau/ Kęstučio valios įrankiu ir laukki,/ Vis nusileisdams, ik neteksi sosto. VAIDYLA Kurstymas, Provokavimas Viešpatie, laukti gana pavojinga./ Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai/ Išeit į viršų, o senis Kęstutis/ Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų/ Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum/ Po sutarimo... JOGAILA smarkiai Vaidyla! Žinoki,/ Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams/ Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta. VAIDYLA Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį,/ Išreikštą žodžiais, negerai supratęs./ Atvirai viską pasakyt Kęstučiui./ Išduoki kaltą --- tegul galva mano/ Santaiką atperk ir dėdės malonę./ Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk,/ Jei mintį savo atmainyt ketinsi... JOGAILA Tarytum, noras, manyje užaugęs,/ Yra man lemtas --- netsimainys niekad./ Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį.../ Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos ---/ Einu aš vis tik priešais savo širdį.../ Nes mane varo spėkaspėka --- jėga. paslaptinga,/ Rodo man puikią ateityj karūną,/ Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungojungas --- belaisvė.,/ Žmonių likimą, į rankas man duotą. MARĖ Ko abejoji? JOGAILA Kokia priešginystė/ Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane/ Pastumtų priešais prievarta... MARĖ pasityčiodama Kad būtų/ Priekaištavimas, Provokavimas Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių,/ O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru,/ Tikrai kiekvieną užmanymą savo/ Ginklu priversčiau pavirsti į darbą./ Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė,/ Gudriai apdumus akis liudytojams./ Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli... pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas BILGENAS Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro:/ Kunons ir Konrads --- nor kalbėt su tavim. VAIDYLA šnabžda Marei Stojo ant žodžio. JOGAILA Bilgenui Atvesk tuojau juodu. Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto MARĖ šnabžda Vaidylai Slėpk savo džiaugsmą --- iš akių matyti. Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris SCENA II Jogaila, Vaidyla, Marė, Kunonas, Konradas KUNONAS atsikreipdamas ant Jogailos Galingas mistras pasveikina tave. JOGAILA Dėkui už tai jam. KUNONAS Susiatarimas, Duotasis žodis Mistras nor žinoti,/ Kur pasidėjo tavo pažadėjims,/ Kurį išreiškei per Vaidylos lapaslapos --- popierius, raštai. ,/ Iš geros valios sandoros maldaudams? JOGAILA Per daug akyvasakyvas --- pastabus, žvalus. jūs mistras. KUNONAS Jis siuntė/ Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybėsakyvybė --- smalsumas.,/ Tik, abejodama apie tavo žodį,/ Nori patirti, ko dabar tikėtis:/ Tavo pagalbos, arba prigavimoprigavimas --- nusigręžimas, išdavystė.? JOGAILA rūsčiai, keldamas Rūstybė, Peikimas Argi jums tinka prigavims minėti?/ Jums, kur ikšioleiikšiolei --- iki šiol. tik apsimetimo/ Mintate duona; kurie tinklais vylių tinklais vylių --- melagysčių./ Svetimą žemę gaudote; per melą/ Ir prigavimą svietui jungą teikiat;/ Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės,/ Kaip niekai pintys ant aržuolo seno,/ Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus,/ Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį! KONRADAS Kam, kunigaikšti, liežuviu kariauti,/ Kaltes ant sprando priešninkų kraunant?/ Nieks pragaišties da riksmu nepataisė,/ Jei tik užmiršo ginti savo namą./ Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas./ Apveikia protas, dora, Susilaikymas. išturėjims. JOGAILA Marei Šitas kryžiokas tyčiojas iš mūsų. MARĖ ramindama Broli! JOGAILA Nurimki! Palengvinau širdį ---/ Galiu klausyti. KUNONAS Grasinimai. Dabar, kunigaikšti,/ Su mums kariausi. Pasirodei save ---/ Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons/ Atlygins gausiai šitą prigavimą/ Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi! VAIDYLA melsdama Jogailą Viešpatie! MARĖ taip pat Ką gi darai tu? JOGAILA Tegul sau/ Mūs draugininkas pasikalba. KUNONAS iškilmingai Vardan/ Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo/ Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą/ Pirštinę šitą,/ numovęs ricieriui pirštinę, meta/ kaipo apreiškimą,/ Kad jau apleidžia tave, žemę tavo/ Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai/ Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą/ Ir ištrėmimą! JOGAILA Užpulti ketinat? KUNONAS Pats esi kaltas, sukalbą sulaužęs. JOGAILA Prievarta, Nuolankumas Dangaus dievystės ir peklospekla --- pragaras. galybės/ Tegul paliudys: kad verčiate mane/ Prie baisaus daikto. Pasiduodu varuivara --- jėga, prievarta, smurtas.,/ Kad atsikreiptų žadėta nelaimė. MARĖ Tai gerai, broli. JOGAILA stovinčiam pas duris Bilgenui Apšauk tuoj šią naktį,/ Tegul susirenk ricieriai į Vilnių,/ Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis./ atsigręždamas ant kryžiokų/ Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu. KUNONAS Jei, kunigaišti, tikri tavo žodžiai,/ Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė! KONRADAS taip pat Kunonui Norėjo varo. JOGAILA Dabar svečiais būkit!/ Noriu jus savo namuos pamylėti./ Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai ---/ Atidarysiu jums pilį ir širdį./ kreipdamasis ant Vaidylos/ Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų. išeina pro didžiąsias duris, paskui jį Vaidyla ir Marė SCENA III Kunonas ir Konradas KUNONAS žiūrėdamas paskui išeinančius Įžvalgumas, Gudrybė Gudrus lietuvis, sukti jojo norai,/ Tik jam netenka mūs zokono proto./ Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas,/ Ik pats į juosius nepaklius ant galo./ Užglėbt norėtų su mūsų pagalba/ Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą/ Suverst mums visą kaltės sunkinybę/ Už Žemaitijos menkutį sklypelį./ Bet zokons žino gerai siekius savo/ Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei. KONRADAS Zokons tur galvą! Tykodams laimėti,/ Gudriai į sląstassląstai --- spąstai. įveja sau žvėrį:/ Su ranka viena štai Jogailą stumia/ Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį/ Persergės tyčia, norėdamas juodu/ Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą,/ Idant iš griaučių brolžudingobrolžudingas --- kur/kai brolis žudo brolį. karo/ Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą. KUNONAS Supranti aiškiai, nors da esi jaunas,/ Koki prie siekio keliai greičiau veda./ Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti/ Be aiškaus varo, be aukų daugybės,/ Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą/ MitriaiMitriai --- vikriai, greitai. pakreiptum. KONRADAS Tai lengva --- tik reikia/ Neleist, kad gautų katrakatra --- kuri nors. pusė viršų./ Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų,/ Iš makščių kardą privalome traukti/ Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę/ Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio;/ Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu/ Pasijus sykį pajiegas išbaigę. Įeina Vaidyla ir Marė. SCENA IV Kunonas, Konradas, Vaidyla, Marė VAIDYLA Žinia, Veidmainystė Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią:/ Dabar Jogaila trankosi, kaip levaslevas --- liūtas.,/ Ir su liepimais pasiuntinius vaiko./ Taigi uždegsim kariškuosius laužus,/ Saldeisaldė --- rauginta ruginių miltų blandi gira. nespėjus trissyk apsisukti. KUNONAS Skubintis reikia. MARĖ Nors kartą matysiu/ Po mūsų kojoms tą puikumą senio,/ Kursai mus niekin. KUNONAS Sesuo kunigaikščio/ Tur kunigaikščių ir dvasią. MARĖ Man gėda,/ Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm. KUNONAS Didžiausias džiaugsmas tas, kurį pagimdo/ Ilgas troškimas... įeina pro didžiąsias duris Bilgenas. BILGENAS Esmi jūsų tarnas,/ Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas/ Butams parodyt, kurie jums paskirti./ Eikite paskui. Kunonas ir Konradas išeina paskui Bilgeną pro duris tiesiai SCENA V Vaidyla ir Marė MARĖ linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo Piktumas, Paniekinimas Vaidyla! Ant galo/ Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui/ Ir pilyj jojo vestuves iškelsim!/ Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių/ Mudviejų, tardams, kad ta moterystė moterystė --- santuoka. / Jų, kunigaikščių, giminę suteršia./ Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą/ Tave ir mano moterišką gėdą./ Dabar težino, kad mane yr vedęs/ Ricierius vyras --- ne pienburnis kokis. VAIDYLA Kad mane vieną paniekinims siektų,/ Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau./ Bet savo meile tu mane iškėlei./ Tai kada mudu abu plaka smūgiai/ Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo/ Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau/ Pagiežą kurti ik paskutinujų,/ Nėsa aš tavo. MARĖ Jausmai, Meilė, Prisipažinimas Vaidyla! pati aš/ Įspėt nemoku, ar neužkerėjai/ Tu mano širdį, jei taip karšta meile/ Ji užsidegus? Štai visi man sako,/ Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės/ Žvaigžde išrodai už visus galiūnus/ Šviesesnė. Sako, negražus --- gražesnis/ Tu man už aušrą, kur danguje žiba./ Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias,/ Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė,/ O aš greitesnė gert iš tavo lūpų/ Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus. VAIDYLA Ar myli mane? MARĖ Myliu tavyj viską,/ Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat/ Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą,/ Branginu viską, kas tik tau brangu yr./ Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela./ Kas tave žeidžia --- priešninkas mano,/ Kas pakels ranką ant tavęs --- prapulti/ Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau:/ Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos,/ Tėvynę, tiesą, liuosybęliuosybė --- laisvė., ir brolį,/ Ir saulės šviesą. VAIDYLA Nekalbėk taip garsiai,/ Mano brangiausia, gali mus prapuldyt... MARĖ Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno:/ Po tavo kojų sugriauti pasaulę/ Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną,/ Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus ---/ Tai man vis viena! Jau arti tas laikas. VAIDYLA Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys/ Minties, kurioji širdyj pasirodys.../ Tetyli lūpos... pro kairesias duris pasirodo Jogaila SCENA VI Vaidyla, Marė, Jogaila JOGAILA Nerimas Dabar pilyj kurčia./ Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant,/ Turime kantriai šiek tiek palūkėti.../ Nuobudu laukti, laukimas kankina./ Nes prie ko sykį esmi užsidegęs,/ Norėčiau, rodos, kad ūmaiūmai --- staigiai, greitai., su vėjais,/ Viskas įvyktų. VAIDYLA Užmanymą tankiai/ Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas,/ O geismai reikia malšint, jeigu norim/ Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis. pro didžiąsias duris skubiai įbėga Bilgenas SCENA VII BILGENAS Jogailai Viešpatie! Teikisteikis --- norėki. išrasti pagalbą! MARĖ Ką sakai, Prora? BILGENAS Visai netikėtai,/ Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo/ Vilnių. MARĖ Meluoji! BILGENAS Dievaž! Nemeluoju!/ Nebuvo nieko, kas būtų sulaikę,/ Tai tiesiog eina jau prie pilies vartų. Išgąstis, Netiketumas JOGAILA Dabar daryt ką? MARĖ Jogailai ir Vaidylai Priekaištavimas, Raginimaas Kas gi jūs? Sakykit./ Ar piemenukai? Ar vaikai bepročiai?/ Jeigu prileidot taip lengvai suimt jus./ Kur atsargumas? Kur apsižiūrėjims?/ Taip ilgai, broli, purteisi, rengeisi/ Ir laiks prašoko. Kęstuts nesipurto,/ Tur būt suuodė ir ištiko tave./ Ginkis dabartės! JOGAILA Veltui būtų gintis,/ Išsiuntinėti ginkluoti kareiviai,/ Pilyje tuščia... MARĖ Ir mes, kaipo niekšai/ Šliaužėti turim prieš Kęstučio valią/ Ir nuo jo melsti malonės... VAIDYLA Man rodos,/ Su linksmu veidu, lyg tikri bičiuliai,/ Atidarykim vartus pilies mūsų,/ O metę gintis, kas suerzint gali,/ Priimkim dėdę su jo draugkareiviaisdraugkareiviai --- bendrakareiviai, bendražygiai.,/ Kaip svečius savo. JOGAILA Bilgenui Daryk, kas sakyta:/ Vartus atdaręs, padoriai pasveikink/ Ir vesk į pilį!/ Bilgenas išeina pro didžiąsias duris/ Marei Nuvaryk nuo veido/ Apsiblausimą --- sutikt reikia svečias. MARĖ Jeigu tu moki, tai būki sau linksmas./ Man per daug skauda paniekinims mano,/ Kad da galėčiau šliaužioti prieš dėdę,/ Lenktis prie kojų, dargi šičia Vilniuj. JOGAILA Marei Susilaikyki! MARĖ Sugėdinti tapsim,/ Ir mus, įniršęs, sumindžios, kaip sliekus./ Lieps mano vyrą suimti. VAIDYLA Marei Jis visko/ Turbūt nežino. Kunigaikštis mane/ Neišduos, taigi nėr ko nerimauti... už scenos girdėt rago balsas JOGAILA Girdėt Kęstučio skardus rago balsas./ Sveikinkim svečią linksmi ir nudžiugę. prisiartina prie didžiųjų durų, pro kurias įeina Kęstutis, paskui jį Butrimas, vaidila ir dalis apginkluotų draugkareivių SCENA VIII Vaidyla, Marė, Jogaila, Kęstutis, Butrimas, vaidila, ricieriai KĘSTUTIS O ką, brolike? nukritau netyčia,/ Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai./ Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs,/ Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave./ Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau/ Atsargų delną pakelt prisidengtų/ Nuo išdavimo padermės ir žemės. JOGAILA Dėde!... KĘSTUTIS Skausmas, Apmaudas, Rūstybė Netepki veltui melo žodžiais/ Tu savo lūpų... Žinau juk aš viską./ Ir sudrebėjo sena širdis mano/ Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas!/ Mylėjau tave, kaipo savo vaiką,/ O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais,/ Norėjai mane apsukti, išduoti,/ Ir ant karštų da pelenų tėvynės/ Dalintis pelną. Kad tu butum vienas/ Šokęs prieš mane, norėdams atimti/ Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum/ Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus/ Krauju suteršti --- būčiau tau atleidęs./ Bet neatleisiu sukalbos su priešais/ Ir išdavimo tėvynės. VAIDYLA Juk tankiai/ Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius,/ Jei geiduliai tik uždengia teisybę./ Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs,/ Apsvarstyt teiksis... KĘSTUTIS užsidegdamas Tylėk, tu gyvate,/ Sutepusioji kunigaikščio namą,/ Patalą, sostą ir giminės garbę!/ Ir tu da drįsi į akis kabintis?/ Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas,/ Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių,/ Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti! MARĖ prišokdama prie Kęstučio Piktžodžiavimas. Dėde! Man vyro neniekink prieš svietą,/ Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu./ Turi mus rankoj --- budeliu gali būt,/ Vienok neniekink! KĘSTUTIS Rūstybė Pašėlusi tavo/ Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių/ Išvilko savo gėdą ant mėšlyno/ Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė,/ Kad tik galėtų pakakint nešvankų/ Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą/ Pačios uždirbtą! MARĖ grumodama Dėde! Žodžius šituos/ Aš tau priminsiu! KĘSTUTIS Gana aušint burną./ Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski/ Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę/ Tegul gerai žiūri!/ Gal neužilgo Vytauts pasirodys/ Ir mano žmonės susirinks į Vilnių./ Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna,/ Sudysim tave, Jogaila... tyliau kaip sūnų. Butrimas išeina su apginkluotais sargais, vesdamas Vaidylą, Jogailą ir Marę pro didžiąsias duris SCENA IX Kęstutis ir vaidila. KĘSTUTIS Apmaudas, Skausmas Liūdnas likimas senio, peržengusio/ Dienas ir kartą, kuri jį išleido,/ Kada matydams, kaip iš akių nyksta,/ Ką garbino pats ir į ką tikėjo,/ Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe,/ Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys,/ Ir nesupranta jau nė vaikų savo./ Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims,/ Senas mūs būdas, teisumas, dorybė/ Šiandien suminti, kaip Lietuva yra,/ Kaip auga naujos kartos, kurios laužo/ Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų/ Į aną svietą keliaut ir ten miškuos/ Narsiai medžioti su prosenių dvasioms,/ Palikus žmones, jų ligotas širdis/ Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui./ Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo,/ Kaip paskutinis praeities globėjas. VAIDILA Paguoda, Padrąsinimas Už tai tu gausi paskui nuo jų garbę,/ Kokia retai kam iš žmonių patenka:/ Lietuvos žemėj skambės tavo vardas,/ Darbų garbingų vainike įpintas;/ Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus,/ Nors tave liūdnas ištiktų likimas;/ Nuo akių miegą mirties nubaidysi,/ Į dangų lėksi nuo gedulių laužo;/ Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęsapsirėdęs --- asirengęs, pasipuošęs.,/ Su ragu turo, po miškus skraidydams,/ Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi,/ Kurstydams viltį tų, kur abejoja,/ Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant,/ Neatgims dvasios per kančias ir kraują. pro duris tiesiai įeina Butrimas su keletu ginkluotų sargą, vesdamas su savim Kunoną ir Konradą SCENA X Kęstutis, vaidila, Butrimas, Kunonas, Konradas ir ginkluoti sargai BUTRIMAS įeidamas Viešpatie! radęs vienoj pilies salėj/ Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius,/ Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko/ Ir su Jogaila slapčia ved derybas./ Turėdams juodu dabar savo rankoj,/ Gali per kančią išgriebti teisybę. KĘSTUTIS Orumas Nereik to, Butrim! Ne ricieriaus darbu/ Kęstutis save nesutepė niekad:/ Ant kovos lauko imasi su priešais,/ Vienok beginklio anaiptol nelypsto./ Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė,/ Gana, kad esti po lietuvių stogu.../ atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado/ Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko ---/ Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą,/ Meldžiami, likkit svečiuose pas mane! KUNONAS Pagerbimas O kunigaikšti! Visas svietas žino,/ Kad tu teisingas ir ricierių žiedas,/ Norint da krikštas tavo stabmeldystės/ Nenumazgojo. O idant matytum,/ Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia,/ Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka. KĘSTUTIS Butrimui Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim/ Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai./ Ik da sudaušim su geležim ginklų,/ Galime šiandien su taurėms sudaužti. išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas ir stovi ties durimis neužtėmytas SCENA XI Kunonas, Konradas ir Albanas KUNONAS Peranksti tapo persergėta Kęstutis;/ Neparanku mums apsupimas Vilniaus./ Albanas kaltas. ALBANAS išeidamas ant vidurio. Aš nepripažįstu/ To nusprendimo... KUNONAS Albane! ALBANAS Išpildžiau,/ Kas tik man liepta --- o kad Kęstuts greitas,/ Ne mano kaltė. Atsakau už viską.../ Raskim geresnę mūsų kalboms vietą,/ Nes ausis turi kartais net ir sienos. KUNONAS Teisybė, eisim. Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą SCENA XII Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas KĘSTUTIS duryse Jausmai, Prisiminimai, Jaunystė O, gerai pataikėt,/ Po mūs imtynių ant pačių linksmybių./ Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint./ Paminėt laiką, kada buvau jaunas/ Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo,/ Aš meilinausi. Žila paukštužėle,/ Pameni mūsų tas dienas laimingas,/ Saldintas midum... BIRUTA Et, tamista, liautum/ Dalykus tokius prie vaikų minėjęs. KĘSTUTIS Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė,/ Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas/ Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo?/ Mudu iš meilės žibėjom saulėti,/ Pilni varsos tos, kurią turi kvietkoskvietka --- gėlė..../ Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus,/ Širdyje tirpsta.../ kreipdamasis ant Birutos/ Juk mudviem, gegute,/ Nebloga buvo? BIRUTA Tai, darkaisi, seni! KĘSTUTIS Gerai, kad seniai valandėlę saldžią/ Gal da atkasti; kitą tokią dieną/ Negreit sulauksi./ kreipiasi ant Vytančio/ Ko tu, Vytaut, tokis/ Lyg apsiblausęs? VYTAUTAS Tas... Jogaila... Tėve... KĘSTUTIS Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas./ Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas... UžtarimasVYTAUTAS Tėve, jis šiandien nuskriaustas. KĘSTUTIS Rūstybė Iš tikro?/ Na tu man šitaip... Kada jisai taikos/ Iš pasalų mus vokiečiams išduoti,/ Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas,/ Noriu pabausti ištvirkusi vaiką,/ Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai/ Esam mes, seniai! VYTAUTAS Užtarimas Tėve nenorėjau/ Užgauti tave --- bet pažvelgti teikis.../ Per toli, rodos, paleidai rūstybę,/ Jį kalėdams namuose jo pačio./ Daug prasikalto Jogaila, tai tikra,/ Bet nieks negali juk nužeminimą/ Su giedria širdžia ramiai išturėti,/ Tarytum kelmas. Užgavims opesnis/ Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo,/ žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų/ Su manim šitaip, nė pats nežinočiau,/ Ką bedarąs aš. KĘSTUTIS Keistas jūs, jaunųjų,/ Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas/ Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo/ Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos/ Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas,/ Vienok nė piktas, anė užsispyręs:/ Reikėj parodyt, kad su manim darbas/ Ne vyžos pynims, o kalėjims visas ---/ Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau? VYTAUTAS Taip kaip už brolį, užtariu. KĘSTUTIS kreipdamasis ant Birutos Tu, motin,/ Su sūnum eisi? BIRUTA Reikia jis paleisti. KĘSTUTIS Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos Na, tai Aldona nors/ Prilaikys mane --- da padidins bausmę. ALDONA Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave. KĘSTUTIS Visi prieš mane --- pati, vaikai --- eina!/ Ar nepaliepsit paleisti ir Marę,/ O net Vaidylą? ALDONA sudėdama rankas prašymui Paleiski, tėveli! KĘSTUTIS Vaidylai reiktų ant šakos kaboti./ Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts,/ O jūs tik žinot dalinti malonę. įeina Butrimas pro didžiąsias duris ALDONA Kęstučiui. Pasigailėk jų, juk tu maloningas. KĘSTUTIS užtėmijęs Butrimą Pasigailėjimas, Sąlyga A, tu čia, Butrim? --- tai ką jau darysi ---/ Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų/ Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai/ Išvien vardan sandoros ir meilės./ Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai/ Vytautai! Reikia turėti grebežius./ Jogaila šiandien klaidžiais takais eina./ Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį,/ Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu. tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas SCENA XIII Kęstutis, Biruta, Vytautas, Aldona, Kunonas, Konradas, Albanas ALDONA pamačiusi Konradą Jisai! KĘSTUTIS Ką? ALDONA Nieko. KĘSTUTIS Taip išblankęs veidas. ALBANAS Konradui tyliai Dabar laikykis! KĘSTUTIS rodydamas kryžiokams namiškius Tai mano šeimyna,/ Ricieriai teisus. Kryžiokai pasveikina ALDONA nuošaly Tartum, šmėkla kokia!/ Taip atsimainęs. KĘSTUTIS rodydamas Vytautą Vieną turiu sūnų,/ Kuris man liko. Dievai maloningi/ Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę ---/ Ji man geresnė už dukterį tikrą,/ Tik nelaiminga. VYTAUTAS Pati išdaviko. ALDONA Tėve! KĘSTUTIS Liežuvį, Vytaut, turi skaudų ---/ Neprivalai tu žeist seserį savo./ kreipiasi ant Aldonos/ Mano vaikeli, tu nusiraminki. pro didžiąsias duris įeina Butrimas, Jogaila. Marė, Vaidyla ir keletas ricierių SCENA XIV Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai KĘSTUTIS Jogailai rimtai Atleidimas, Malonė Jogaila! Dručiaidručiai --- smarkiai, labai. užrūstinai mane ---/ Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą,/ Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai,/ Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas./ Taigi aš pirmas tau paduodu ranką. ištiesia ranką Jogailai, kuris ją ima ir bučiuoja Kęstučiui į petį JOGAILA Dėde... KĘSTUTIS Jogailai Tark ačiū Vytaučiui; tas vaikas/ Už tave stojo net prieš savo tėvą. JOGAILA apkabindamas Vytautą Miels mano broli! KĘSTUTIS Aš viską užmirsiu,/ Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs/ Sąlygą vieną. JOGAILA Sutinku ant visko. KĘSTUTIS Visos tos žemės aš esmi juk sargas/ Ir jos rubežiairubežiai --- sienos (valstybės), ribos. man pridera ginti./ Šiandien, bematant, kad bendriems senovės/ Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti,/ Reikia daugiau man spėkų apginimui/ Į savo ranką. Sandoros grebežiui/ Palik man Vilnių. JOGAILA nekantautas Ar Vilnių? KĘSTUTIS Tą auką/ Padaryk seniui, kad būtų ramesnis./ Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla./ Ką? Ar sutiksi? JOGAILA valandėlę paabejojęs Paskirtą man bausmę/ Turiu priimti. KĘSTUTIS Tai ant šventos vietos/ Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia/ Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs./ Ar taip gerai bus? JOGAILA Pažadas Išpildysiu viską. KĘSTUTIS Meldžiami paskui. Kęstutis eina pro didžiąsias duris, paskui jį pamažu eina kiti; Konradas nori išeit paskučiausias, tik prisiartinusi Aldona jį sulaiko; tuo tarpu visi išeina, išskyrus Konradą ir Aldoną SCENA XV Aldona ir KONRADAS ALDONA Ridenau! Palauki! KONRADAS Ko reik nuo manęs? ALDONA Nežiūrėk rūsčiai taip!/ Nes tokios akys atima man drąsą,/ Ištart neduoda užbaugintą žodį. KONRADAS Tai paleisk mane! ALDONA Jausmai, Skausmas Leisti? Ne! Greičiau aš/ Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu,/ Krutino savo tau kelią užtversiu,/ Idant sumintum sergančią man širdį./ Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave/ Prie savo šono po tiek ilgų metų,/ Vien ašarose, geiduliuos praleistų,/ Po skausmų mano, kurių nepritinko/ Našlaitės daliai... KONRADAS Abejingumas Nesuprantu nieko./ Tur būti tavo protą yr užgavęs/ Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu/ Aš tau pagalbos. ALDONA Jausmai Nekalbėki šitaip!.../ Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu,/ Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto/ Jau nepažintų tavęs, anė seniai/ Iš tavo veido nesuprastų nieko./ Nors atsimainęs esi visam svietui,/ Prijautė tave širdis pačios tavo. KONRADAS Tu sapnus nori imti per teisybę. ALDONA Ar iš akmens tu? Kad širdies nenori/ Ant valandėlės parodyt man, tiek jau/ Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiuneišmėtinėsiu --- nepriekaištautsiu.,/ Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui,/ Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių,/ Tiktai ištark man tu meilės žodelį,/ Kad esi mano... KONRADAS Klysti varguolėle:/ Nepažinojau Lietuvoje nieko,/ Pirmąkart šičia... ALDONA Liūdesys O, nebūk toks kietas, ./ Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės!/ Ar tai turi man...Tik paniekinimą,/ O daugiau nieko? Juk mane mylėjai?/ Karštai mylėjai... O aš ik šiai dienai/ Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano/ Dalis liūdna taip ir karti begalo./ luktelėjusi/ Tu užmiršai gal gyvenimą savo?/ Galėjo kokių žolių kas užduoti/ Ir numarinti atmintį, kas buvo.../ Tikrai taip! Betgi palaukki!... Aš viską,/ Viską priminsiu, o tie atminimai/ Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį,/ luktelėjusi, svajodama/ Ar pameni tu ežerą tą didį?/ O ant jo kranto aukštą stačią uolą,/ Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave?/ Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs,/ Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus,/ Apie aukas tas, kurios nešti reikia,/ Apie gąrbingą didžiavyrių kelią./ Kalbėjai apie amžinąją garbę,/ Nusiminimą --- rodos seseris dvi./ Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus,/ Bet širdį buvo lyg baimė apėmus;/ Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas/ Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis.../ Tas glamonėjims... Sidabrinis menuo.../ Keistos svajonės... Laimė ne tos žemės.../ Garbė ir meilė, gailestis ir baimė ---/ Viskas į vieną sumišo čielybęčielybė --- čia: visuma, tiesa.,/ Kurios jau niekas iš širdies neišlups man ---/ Ir regiu viską, matydama tave!/ Pameni viską? KONRADAS Gailestis Labai tavęs gaila./ Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo/ Rodo, kad vyras pamesti turėjo.../ Paprastas daiktas! ALDONA Jausmai, Meilė, Ilgesys Tai nenori nieko/ Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti,/ Kad sumišau aš iš didelio skausmo,/ Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei,/ Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs/ Svetimą būdą, kitų dievus, likęs/ Net išdavėju namų ir tėvynės./ As viena niekam tikėt nenorėjau,/ Numaniau tame gilią tavo mintį./ Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas./ Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau/ Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi./ Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas/ Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka!/ Betgi tu vienas neprivalai šito/ Dalyko skelbti apie moteriškę,/ Kuri tavimi taip išsitikėjo/ Ir da už tave kentėt malonėtų./ Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis,/ Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki:/ ,,Myliu aš tave, Aldona!" klaupia prieš Konradą KONRADAS labai susigraudinęs Aldona! duryse pasirodo Albanas. ALDONA pašokdama nuo žemės ir puldama Konradui į glėbį Vyre! SCENA XVI Aldona, Konradas, Albanas, paskui Kęstutis, Vytautas, Biruta, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, vaidila, Bilgenas ir ricieriai ALBANAS pribėgdamas prie Konrado. Ką dirbi? Visi judu mato. KONRADAS pamatęs ateinančius ir atstumdamas Aldoną Traukis! Atsiimkit sumišusią šitą! Aldona atsitraukia, persigandusi ir nusiminusi KĘSTUTIS Konradui Ricieriau! mano dukters neniekink!/ Ką ji kalta yr, kad mirusio žmogaus/ Visur šešėlį ir mato, ir girdi?/ Reikia gailėtis kvietkos, kuri vysta./ Aldonai/ Eiva, vaikeli, tave suraminsiu! Aldona puola jam į glėbį; uždanga nusileidžia AKTAS ANTRAS salė Trakų pilyje, prastai įtaisyta, papuošta medžioklės ženklais ir apkabinėta ginklais; didžiosios durys gilumoje; po kaire ir tiesiai durys šoninės; Biruta ir Aldona sėdi ant aržuolinių kėdžių, Biruta su verptuvu SCENA I Biruta, Aldona BIRUTA Kaip tik užtrunka kur norint Kęstutis,/ Tai jau nerimsti ir nieks tau nemiela:/ Anė dainelė, anė kaip tarnaitės/ Pasakas seka; nieks mūs lepunėlės/ Nesuramina; o Biruta tave/ Taip gi juk myli./ grūmoja Aldonai/ Tu nedėkingoji! ALDONA Nerimas Mano močiutei prasikalstu tankiai,/ Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių/ Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum/ Paskui jį dvasią. BIRUTA Padrąsinimas Ką gi padarysi ---/ Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi/ Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro,/ Matydama jį vis tiktai kariaujant,/ --- O namie niekad. Nuo pačių vestuvių/ Tik sumišimai, kovos ir medžioklė./ Reik moteriškei prie šito priprasti,/ Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis,/ Jeigu pavojaus ieško vis po svietą./ Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti. pro duris pasirodo Kęstutis SCENA II Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas KĘSTUTIS įeidamas Sveiki! ALDONA bėgdama prie Kęstučio Tėvelis!... Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą BIRUTA Vėlai, mano seni,/ Grįžti namo. Jau dabar neišleisim,/ Pririšim tave kur prie lovos kojos./ Turėsi betgi ik žiemos palaukti,/ Ik ant meškų reiks. KĘSTUTIS Susirūpinimas Mielai aš su jumis/ Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo/ Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas!/ Vaidintis reikia su gimine savo./ Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei,/ Arba Skirgaila... Ir taip dienos plaukia.../ O vokietėms sėdi ant mūs sprando/ Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant. BIRUTA Užtrukai ilgai. Aldona nuliūdus / Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs. KĘSTUTIS Turiu mat stambią odą, likau sveikas./ Ir sugriebiau da jums lapės pyrago,/ Išdykėliams dar akstinusakstinas --- prk.: nenuorama. apglostys,/ Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti./ Negreit išgirsim, aukaujant į kovą./ Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas,/ Be rūpesčių jau, namučiuose savo,/ Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus. pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt KONRADAS įeidamas Vijausi paskui, kunigaikšti! Taigi/ Nė nesiklausęs įeinu. dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt KĘSTUTIS Birutai ir Aldonai Išeikit! Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris. SCENA III Kęstutis ir Konradas KĘSTUTIS miemodamas akimis Konradą Ką pasakysi? KONRADAS Persergėsiupersergėti --- apsaugiti. tave./ Lėkiau su tuomi paskuisu tuomi paskui --- paskui tave., tartum paukštis./ Bet per vėlai jau susitinkam mudu. KĘSTUTIS su paniekinimu Paniekinimas Tu? nori mane persergėt? KONRADAS Tu Vilnių/ Saugok! KĘSTUTIS kaip anksčiau Iš kur gi tas rūpestingumas? KONRADAS Daugiau aš nieko negaliu sakyti,/ Bet apsvarstyki, ką daryt. KĘSTUTIS šaltai Svarstysiu. Konradas, linktelėjęs, išeina pro didžiąsias duris; Kęstutis žiūri paskui jį, įstebeilijęs akis, ir valandėlę užsirūpina; neužilgo įbėga skubindamas Butrimas bu sulaužytais ginklais SCENA IV Kęstutis ir Butrimas BUTRIMAS susijudinęs O kunigaikšti! KĘSTUTIS Nerimas Butrime! Negerą/ Lemia tas ūmas tavo sugrįžimas/ Ir audrą dvasios išreiškiantis veidas. BUTRIMAS nusiminęs Netektis, Pralaimėjimas Viešpat, žiūrėki! Štai sutrukęs šarvas,/ Per kurį gėda ricieriaus matyti./ Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs,/ O išsyk galvą paliepk man nukirsti/ Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto!/ Pavedei man tu Vilniaus apginimą./ O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom! klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio KĘSTUTIS prikeldamas Butrimą, švelniai Paguoda, Supratimas Kelk, senas drauge! Ant mano krūtinės/ Laisvai paverkk sau --- gailestį palengvins;/ Nusiminimą ašaros nutildys;/ Kęstutis niekad neatnaujins jojo,/ Išmėtinėdams, nes žino, kad tikras/ Tarnas negali būt kaltas, nors Vilnius/ Svetimiems šiandien į rankas pateko. BUTRIMAS Skausmas, Neviltis Viešpatie! Velyk tu savo rūstybėj/ Paspirtum mane, kaipo kokį niekšą;/ Tavo gerumas man ypač skaudesnis,/ Kad per nelaimę aš esmi prigavęs/ Lūkestį tavo; nors čia mano kaltės/ Nėra, tai betgi aš jaučiu krūtinėj/ Lyg žalčių kokį kamuolį, matydams,/ Kiek daug neteko puiki širdis tavo,/ Nors taip greita ji pasigailėt kito. KĘSTUTIS Paguoda, Padrąsinimas. Teisybė, smūgis baisus, jisai pakert/ Lūkestį žemės, kurią gint žadėjau./ Bet, norint mūsų žvaigždė ir prigeso,/ Ginsiesiu tolei, ik išteksišteks --- dabar: užteks. tvirtybės;/ Tą, ką išplėšė mums per išdavimą,/ Atgal atgriebsiu per spėką. Juk tave/ Išdavė taip gi? BUTRIMAS Netektis, Praradimas Taip! Vaidylos darbas:/ Vilniaus pilionispilionis --- pilininkas, pilies gynėjas. gudriai prisitraukęs,/ Su jais išvieno sukalbą padarė ---/ Užėjus nakčiai, atidarė patys/ Vartus ir leido Jogailos kareivius./ Veltui da gynės mus maža saujelė/ Prieš didžią spėką ir prieš išdavimą./ Turėjom trauktis, su kardo pagalba/ Per minias jųjų skirdami sau kelią./ Vilniaus netekom! KĘSTUTIS Taip dievams patiko!/ Gerai, kad žmones mūs nepalikai dar,/ Pareigas savo teisingai išpildęs. BUTRIMAS O kunigaikšti! Mes čia daugiau nieko/ Jau negalėjom. Bet tegul nelaimė/ Ant mūs atkrypo, aš, nors apgalėtas,/ Da su savimi belaisvius sustvėriau,/ Tarp kurių teko ir pats išdavikas./ Vaidyla sugriebts kovoje --- jis laukia,/ Surištas pančiais, kunigaikščio sūdosūdas --- teismas../ Paskirk jam bausmę! KĘSTUTIS užsidegęs Ta dvasia piktoji/ Lietuvos žemės! Tiekkart nusidėjus,/ Ir vėl sugauta jau ant išdavimo? BUTRIMAS Prieš tavo veidą tuoj jį pristatysiu. KĘSTUTIS Sunku! --- Težūsta! ir su juo tedingsta/ Parsidavimai, mels ir išdavimas!/ Atvesk čion jį. Butrimas išeina pro didžiąsias duris SCENA V Kęstutis pats vienas KĘSTUTIS Teisingumas Nėr ką! Bausmės reikia,/ Jei atleidimas naują žmogžudystę/ Gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia./ Senis Kęstutis manė išlaikysiąs/ Ranką nuo kraujo laisvą, dabar turi... Butrimas pro didžiąsias duris įveda su sargais Vaidylą ir duoda ženklą sargams, kad lauktų už durų SCENA VI Kęstutis, Butrimas, Vaidyla BUTRIMAS rodydamas Vaidylą Štai nusidėjęs. KĘSTUTIS Vaidylai Nusivylimas Vaidyla! Tai šitaip/ Pasinaudojai iš mano malonės?/ Kasdien, manai tu, galima atleisti? VAIDYLA apsiblausęs Nemanau nieko. KĘSTUTIS Žinai, kad vėl mirtį/ Užtarnavai sau --- nieks jau neišgelbės./ Kuo gali gintis? VAIDYLA Gintis veltui būtų,/ Jei aš apsudyts isaukšto be sūdo. KĘSTUTIS Nuodėmių tavo saikas jau perpilnasperpilnas --- perpildytas. ---/ Jau neprileidžia nė pasigailėti. VAIDYLA pasipūtęs Pasipūtimas Aš nė nenoriu iš kitų malonės/ Būt gyvas! Sūdo aš sau reikalauju./ Bet mane sūdyt Jogaila tik gali. BUTRIMAS supykęs Begėdi! Žinom, kad tas, kurs naudoja/ Iš bjaurių tavo šunysčių, nebaus juk. VAIDYLA Jei jisai mane nebaus, tai nė kaltės/ Nėra, nes jis tik yra mano viešpats,/ Kuris tur tiesą ant manęs. Aš jojo/ Tarnas, jo gero privalau žiūrėti./ Dėl savo dėdės sostpilės neteko ---/ O aš, nelaukdama, atgriebiau. BUTRIMAS Gyvatė! VAIDYLA Jogailos pelnas tai pragaištis jūsų,/ Už tai gi rengiat pagiežą ant manęs. KĘSTUTIS rimtai Išmintingumas, Ištikimybė, Tėvynė Klysti! Pas mane pagiežos nerasi/ Ir tam atleidžiu, kas mane užgauna./ Bet turiu bausti, jeigu pasaloms kas/ Platina marą po mūsų Lietuvą,/ pamažu nžsikaretindamas./ Jei sukalbas kas brolžudingas kursto,/ Gimines erzin, vokiečius parkviečia,/ Iš vidurinių ginčų traukia naudą,/ Naikin tėvynę ir jąją išduoda./ karštai./ Tiek to su manim, man Lietuva rupi,/ Jos žmonių laimė, mūs tėvų dorybė./ Taigi niekystei tai neduosiu skliestis/ Ir piktą mintį, da dygstant, išrausiu!/ Ne užtai mirsi, kad į mane taikei,/ Tik už gudrybę suvadžiojimuose,/ Užtai, kad nuolat paikinai Jogailą,/ Prigaudinėjai melagystėms svietą,/ Kad buvai piktas, paperkams ir niekšas! VAIDYLA Tu, kunigaikšti, ant tėviško sosto/ Esi užgimęs, gavai didį vardą/ Nuo pranokėjų, gyvenimas tavo/ Suverptas laimės minkštųjų delnelių/ Ir nuopat lopšio matai aplink save/ Tiktai kas gera gražu ir padoru./ Ko gi stebėtis, jei puikus užaugai,/ Nė nepažinęs gyvenimo dumblą,/ Purvus ir nuodus, kurių aš pripildyts?/ Man išmažens jau kieta dalis lemta:/ Taip žemai kilęs, taip negražaus veido,/ Aš kenčiau vargą ir paniekinimą./ O nieko gero esmi nišpažinęs./ Taigi turėjau tais tik keliais šliaužti,/ Kuriais gudrumas, valia, išturėjims/ Iškelia žmogų, nežiūrint ant kliūčių./ O jeigu šiandien man nedėkingumą/ Išmėtinėji ir randi daug kaltės,/ Tai savyj taip gi priežastį to rasi. BUTRIMAS Ar tu iš proto išėjęs? Ką loji? KĘSTUTIS sulaikydamas Butrimą Tegul pasako laisvai tą, ką mano,/ Nors man neaišku... VAIDYLA pagriebdamas ir baigdamas mintį Apmaudas Koks čia surišimas/ Tavo didybės su nuodėmėms mano./ Tai tau sunku bus suprast, kunigaikšti./ Nė neatėjo tau niekad į galvą,/ Kad visus žmones, piktus ir geruosius,/ Suriša vienas retėžis, kad vieno/ Mintis pagimdo kituose jau mintį./ Tu buvai pilnas garbės ir galybės,/ Iš darbų didis, teisumo, gimimo./ Ką gi tau kenkė, kad aš mažas, menkas/ Iš apačios ten į viršų kilt stengiaus?/ Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę/ Ir su kova tik pasiekdavau viską?/ Galėjai mane pirkt už vieną žodį,/ Tik žmogaus vargo reikėj pagailėti;/ O tu mokėjai mane tik paniekint./ užsidegdamas/ Tu mano laimei stojai skersai kelią ---/ Apvilkai mane negarbe ir gėda ---/ Ir mano širdį mindžiojai po kojų ---/ Tai nė ne dyvai, jeigu dvasia mano/ Galėj per tave darytis niekesnė./ su neapykanta/ Nepkanta augo išvien su tavimi/ Visko, kas buvo tiktai teisu, aukšta,/ Visko, kas širdį dailina ir puošia,/ Nepykantoje kaip žaltys užaugau.../ Kiekvieną mintį ir darbą kiekvieną/ Taikiau, kad tau tik atkeršyt galėčiau./ Ir šiandieninis bjaurus mano trusastrusas --- pastangos, darbai./ Stoja prieš tave, kaip išmėtinėjims! Kęstutis užsirūpina; pro didžiąsias duris įeina vaidila SCENA VII Kęstutis, Butrimas, Vaidyla, vaidila VAIDILA Aš, kunigaikšti, ateinu žygiu šiuo/ Apginti tave nuo tavo gerumo,/ Nes blogdarystė geležim teisybės/ Reikia nubausti, jeigu, nenubaudus,/ Tolyn bujoja. KĘSTUTIS Man pačiam taip rodės... VAIDILA Bet širdis stovi toli nuo rūstybės/ Ir purtos pildyt pareigas valdovo./ Ateit suspėjau. KĘSTUTIS užsirūpinęs Žvilgteliau į žmogaus/ širdies gilumą akimis kitomis./ Pavargėlis tas tarp melo parodė/ Naują teisybę. VAIDILA Išmintis Paleisdamas kaltą,/ Ant nekaltųjų galvų kabini tu/ Kardą. Atminki, kad pasigailėjims/ Tuokart yra jau nemielaširdystė,/ Jei ii jo auga vaisiai pragaištingi/ Tavo tėvynei. KĘSTUTIS Ne pasigailėjims/ Mąstyt man liepia... Manau, kur pradžia yra/ O kur yr galas valdžios paslaptinės,/ Su kuria tautai reik baust savo vaikas;/ Kur tiesos siena, kuri gal atskirti/ Sprendimą sudžiossudžia --- teisėjas. nuo pagiežos smūgio./ luktelėjęs ir nusikratydamas mintis ;/ tvirtai. Ne laiks gvildenti esmuo to dalyko../ Butrime, veskis kalinį! vaidilai Sušaukia/ Kunigus, visą rodą vyresniųjų ---/ Tegul jį sūdys, kaip reik pagal tiesą,/ Vardan Kęstučio ir visos tėvynės ---/ O ką nuspręs jie, Butrimas lieps išpildyt. BUTRIMAS Bus padaryta. VAIDILA Sūdą tuoj surinksiu. išeina VAIDYLA Kęstučiui Už mano mirtį... BUTRIMAS sargams Sargai! Nežiopsokit!/ Kalinį veskit! sargai su Butrimu išveda Vaidylą SCENA VIII Kęstutis vienas KĘSTUTIS mąstydamas, pamažu Liūdesys, Apmąstymai Tai sergančiai širdžiai/ Žmonės nė kokio neišrado vaisto/ Ir mirtim gydo... nors negal pažinti,/ Kas žmoguje tam turi ligos vardą. stovi valandėlę apsiaubtas minčių pro kairesias duris įbėga Marė, o paskui ją Aldona SCENA IX Kęstutis, Marė, Aldona MARĖ Dėde! KĘSTUTIS Tu šičia? MARĖ karštai Dėde, paleisk vyrą ---/ Tuojau, bematant, nes toks pašėlumas/ Širdyje kyla, juog akims užmuščiau/ Žmogų iš tolo./ sustoja, o matydama, kad Kęstutis neatsako ir į ją nežiūri, labiau užsispyrusi pakelia balsą./ Tyli...Tyli, dėde,/ Kada aš noriu apgint savo vyrą... KĘSTUTIS rūsčiai Tu per daug drąsiai ateini graudenti. MARĖ Grasinimai Valandoj tokioj ar galiu kalbėti/ Ramiai, protingai? Liepk, kad tuoj Vaidylą/ Paleistų! Rėksiu, kad mane išgirs net/ Griausmai, kurie ten debesise kybo/ Ant galvos tavo. Be jo nesitrauksiu ---/ Aš, pati, neisiu, jums jo neišplėsus... KĘSTUTIS supykęs Rūstybė Pasiuto! ALDONA Užtarimas Tėve! Ant tų skaudžių žodžių/ Tu nežiūrėki!... Nusiminims rėkia/ Per josios lūpas. Pasigailėk, tėve! KĘSTUTIS išmėtinėdams Tu už ją stoji? ALDONA Liūdesys, Paguoda, Likimas O, tėve, Kęstuti!/ Aš jau nelaukiu sau nė kokios laimės,/ Išsižadėjau ir vilties. Kitų tik/ Dalis laiminga spindulį šviesesnį/ Ant mano dvasios paleisti tegali/ Ir užmiršt duoda tai, kas man taip skauda./ Aš, kuriai viską atėmė likimas,/ Galiu gyvent tik kitų širdžių viltim,/ Ant svetimų tik skausmų atsiliepti,/ Mintis man švinta nuo svetimo džiaugsmo./ Jeigu galėčiau ašaras nušluostyt,/ Pakakini maldą nusiminusiųjų,/ Tai iš po mano gedulių pražystų/ Da vienas džiaugsmas, o tas džiaugsmas būtų/ Jau paskutinis, kurį dangus duoda/ Nuliūdusiesiems. KĘSTUTIS Netada, dukrele,/ Jei kitaip liepia pareiga dalyti./ Vaidyla šiandien už darbus atsako/ Prieš žmonių sūdą, o neprivalau aš/ Kištis į jųjų sprendimą. MARĖ nusiminusi O varge!/ luktelėjusi, smarkiai/ Nusiminimas, Neviltis O ką man žmonės? Kas man galvoj sūdas?/ Kas man galvoj dar net ir visa žemė?/ Aš jį tik vieną ant žemės mylėjau,/ Man visai nerūp, ką kiti sakytų./ Buvo man geras --- ko gi daugiau reikia?/ Tegul nusprendžia taip, kad nebūt kaltas!/ Nes aš kitaip jau maldauti nemoku./ Ar girdi, dėde? KĘSTUTIS Argi tai tau rodos,/ Tu savo jausmą gali kišt tėvynei?/ Kad išdavimui tinklai sutaisyti,/ Ant kurių kybo Lietuvos nelaimė,/ Tai nieks prieš meilės tos nusiminimą? MARĖ Dėde, kitaip aš kalbėti nemoku. KĘSTUTIS Tvirtumas, Įtaigumas Manai, kad karšto balso jau užtenka/ Žmonių tiesomis visoms sulaikyti/ Ir kaltininkui apginti nuo smūgio,/ Kurs ant jo kybo?... MARĖ Neviltis, Meilė, Ryžtas Kruvini tie žodžiai/ Jeigu tu ieškai kaltininko aukai,/ Aš kalta --- imki mane ir nubauski!/ Bet leisk Vaidylą! Aš priežastis tųjų/ Visų jo kalčių --- aš tokia padauža!/ Tai mane skųski atvirai prieš tautą,/ Apkalki pančiais, gyvastį atimki,/ Tik jį paleiski! KĘSTUTIS Išmintingumas Gilumos širdžių jau/ Neprieinamos yr žmonių nusprendimui ---/ Ne mintis turim bausti, o tik darbus./ Jeigu geismus jam įkvėpei nedorus,/ Jeigu per savo puikybę, piktumą,/ Užsivertimą prie visų juodųjų/ Darbų pakurstei, tai jau pačios tavo/ Širdis duos bausmę! Per Vaidylos mirtį... MARĖ sutrukusiu balsu, atsileisdama pamažu Atgaila, Maldavimai Pasigailėkit! o, pasigailėkit!/ Mano puikybė --- pergalėta matot,/ Nužeminta aš ir švelni, kaip vaikas.../ Dėde, prieš tave puolu aš ant kelių./ klaupia prieš Kęstutį/ Buvau, teisybė, pikta, pilna keršto/ Ir prigavimo, bet tu gali mane/ Paverst į gerą, ir saldžią, ir švelnią.../ Aš tave niekad laiminus nestosiu,/ Tik grąžink vyrą! Nebūk taip atšalęs!/ Tu netiki man? O varge tu mano!/ Nerandu žodžio permaldauti tave./ su didžiausiu nusiminimu maldauja/ Dėde! Man vyrą sugrąžink! KĘSTUTIS Sunku yr/ Su jausmu taikyt tiesos nusprendimas./ Ar pasiduosiu? ALDONA maldaudama Užtarimas Tėve mūsų! Tavo/ Mielasirdystė atgimdyt juos gali/ Ir duot jiems dvasią, kuri juos pagerins./ Tai ko da lauki?... Juk garbė didesnė/ Sutverti žmogų, ne kaip jį užmušti./ Atleisk! Atleisk jiems! KĘSTUTIS Pasigailėjimas Ar, vaike, tu nori/ Senelio širdį suvisai susilpnint?/ Na tai jau, metęs šarvus ir karūną,/ Imsiu kuodelį į drebančią ranką ---/ Nes aš per minkštas ricieriumi būti,/ Arba valdovu./ eina prip didžiųjų durų ir prasidaręs šaukia./ Ar nėra nė vieno? TARNAS Esmi. KĘSTUTIS Atradęs Butrimą, pranešk jam:/ Tegul sustoja sudyję Vaidylą/ Ir nusprendimą sulaiko... Tegul jį/ Atveda šičion... tarnas išeina MARĖ Širdis man atgijo. ALDONA Dėkui tau, tėve! MARĖ Dėde! Jį paleisi? KĘSTUTIS Paleisiu --- pats gi, pasiėmęs lazdą,/ Elgėtaut eisiu, nėsa bus man gėda/ Akis parodyt žmonėms, kurie laike/ Mane per sudžią ir viešpatį savo./ tarnas grįžta/ Kas tai? grįžti jau? TARNAS Sutikau ant kelio/ Butrimą einant... įeina Butrimas. Kęstutis duoda tarnui ženklą išeit. Tarnas išeina SCENA X Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas BUTRIMAS Esmi, kunigaikšti... MARĖ perkirsdama Kur Vaidyla yr? BUTRIMAS į ausį Kęstučiui Liepims paskutinis/ Pervėlai gautas --- nusprendims išpildyta. MARĖ persigandusi Ko jūs visi taip tylite, kaip akmens?/ Širdies neturit pačios pagailėti?/ kreipdamasi ant Butrimo/ Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras? BUTRIMAS Marei Nes tavo vyras, kunigaikštiene, jau/ Baigė gyvenęs. MARĖ baisiausiai įširdusi Piktžodžiavimas, Neviltis A! Jūs prigavikai!/ Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo/ Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę/ Turėjo?/ rodydama Kęstutį/ Seniui tam į kojas puoliau,/ Elgėta tartum, maldaudamas duonos,/ Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks,/ Į akis metė man tuščią malonės/ Šešėlį, pirm to budeliams padavęs/ Į rankas vyrą. ALDONA imdama Marę už rankos Mare! paklausyki! MARĖ atstumdama iš visu pajiegų Aldoną Prakeiksmai Traukis nuo manęs, apsimetus savo/ Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų/ Visų sutepęs, toliau neapgausit/ Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo,/ Jau ne varguolė, jau nenusiminus,/ Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė,/ Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė,/ Žmogiško nieko jau manyj nerasit/ Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos/ Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus/ Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat,/ Kaip tas slogutis, kapines lankydams,/ Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena/ Jūs išdavikai!/ skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio/ Dėde! Paminėsi! greit išbėga SCENA XI Kęstutis, Aldona, Butrimas KĘSTUTIS luktelėjęs, Butrimui Kvietimas, Raginimas, Drąsa, Ryžtas Ricierius, Butrim, sušauk, kaip bematant!/ Turime Vilnių praloštą atgriebti,/ Ik da Jogaila nepradėjo darbo./ Reik apgalėti --- ar padėt karūną. uždanga nusileidžia AKTAS TREČIAS apygarda tarp Vilniaus ir Trakų, kur kovos vieta; tiesiai matyt kraštas girios, gilumoje platus laukai; po kaire iš tolo, ant kalnelio, matyt kryžiokų stovykla Konradas su Albanu stovi po kaire šaly matomų šėtrųšėtra --- palapinė. SCENA I Konradas ir Albanas KONRADAS Mūšis Kruvinas mūšis aplinkui --- aukštaitis/ Irgi žemaitis, susiėmę, tąsos ---/ Broliškos rankos brolio kraują leidžia ---/ Šičia Jogaila, tenai mano tėvas ---/ Aš ir klastingi kryžiokai išaukšto,/ Lyg varnai, žiūrim, suuodę lavoną. ALBANAS Konrade, liautum savo mintis plukdyt/ Ant tos Vilnelės, kuri tuoj pranyks juk,/ Žemyn nukritus per priepuolių aukštą/ Užtvankos briauną. KONRADAS pasijuokdamas O ką gi? ALBANAS Žiūrėki/ Išmintis Tolyn! Aukštesnis būk už valandėlę,/ Kuri nieku yr prieš ateitį tavo,/ Kada nušvisi, atkeršyjęs priešui/ Užu Lietuvą. Keno kelias eina/ Stačioms viršūnėms, tas aukštyn težiūri,/ O ne po kojų. KONRADAS Skausmas, Prisiminimai Aukštyn vis žiūrėjau,/ Eidamas drąsiai, bet niekados žmogus/ Neišsipainios jau iš tinklo kilpų,/ Į kurias sykį įpynė gyvenims./ Anė sparnų sau nesusiras tokių,/ Kurie nuneštų į ateitį tolią,/ Kad nematytum ištikusią audrą/ Ant savo namo. Kada pirmą kartą,/ Ilgai nebuvęs, kryžiokus užtraukiau/ Ant savo žemės ir tyliuos buteliuos/ Išvydau kraują ir ugnį, pats tapęs/ Šmėkla Lietuvai --- rodėsi man tąsyk,/ Ta visa žemė, krauju aptaškyta,/ Po mano arklio kanopomis dreba/ Ir keikia mane; dejuojančių balsas/ Ant mūšio lauko susiliejo, rodos,/ Į vieną šauksmą ir vadino mane:/ Štai išdavikas! O, kaip sunku buvo! ALBANAS Valanda tokia tai pasėlyspasėlys --- tai, kas pasėta. kruvins,/ Kurį tu pjausi, tapęs daug galingu/ Mistru kryžiokų, kada duot galėsi/ Jiems marųmarus --- nešantis mirtį. smūgį, gelbėdams Lietuvą,/ Kurią dar smaugia vokiečių gudrybė. KONRADAS Skausmas Vis pranašauji man ateitį tąją,/ Kuri išgelbės ir apvalys mane./ Ikšiol jaučiu aš tiktai prakeikimą./ Aš vaiks negeras, nemylintis vyras,/ Ir atskaluonisatskaluonis --- dabar: atskalūnas, atsiskyrėlis., kurs ant savo žemės/ Ginkluots užpuola. Zokonui norėjau/ Nuodų užduoti... Vienok pirmiau pats aš/ Auka pirmoji savo išdavimo. ALBANAS Išmintis Priešais gudrybę, melą, išdavimą/ Galima gintis tiktai lygiais ginklais./ Jei savo dvasią tokiems darbams sykį / Esi pašventęs, tai jos nežiūrėki!/ Paskui ją rasi kitų jau krūtinėj,/ Tautos krūtinėj, kėlusios iš miego./ Tik, eik, nestodams! KONRADAS Skausmas Einu tvirtom kojom,/ Ką patinku tik, minu, apsiblausęs,/ Ir tuos, kur kenčia --- baigiu niekinimu,/ Ir numylėtus --- kankinu baisiausiai,/ Ir pačios širdį draskau negailėdams ---/ Tyliu, išduodu, žudau ir meluoju./ Ko daugiau nori? ALBANAS Tss! Čia kas ateina. iš kairėsės pusės ateina Kunonas SCENA II Konradas, Albanas, Kunonas KUNONAS Kęstutis apveiktsapveikti --- imtis kokių veiksmų, priemonių.. ALBANAS Kaip tai? Juk jau buvo/ Jis apgalėjęsapgalėjęs --- čia: apgultas, nugalėtas, užpultas.. KUNONAS Pasityčiojimas, Paniekinimas Visad paikiemspaikias --- menkos nuovokos. kenkia/ Jų netikumasnetikumas --- prastumas, nerangumas., teisumu vadinams./ Gyvus paleido visus apgalėtus,/ Gailėdams laistyt kraują savo brolių,/ O tie sugrįžo, pasėmę pagalbą,/ Ir apgalėjo. Tai gerai gramozduigramozdas --- gremėzdas, didelis, nereikalingas, nepatogus daiktas.,/ Kurs nemokėjo kardo sunaudoti/ pasityčiodamas/ Dėl žmonių vargo ir kančių. KONRADAS Sakai, jau/ Suvisusuvisu --- visam laikui. apveikts? KUNONAS Suvisu. Daugumas/ Jo vyrų bėgo tvarkoj suardytoj./ Veltui kovojo sumišime vienas:/ Kaip levas priešais pabugusią bandą/ Mėtėsi, daužės --- nieko nepadarė./ Su tais, kur liko, mūs link atgal grįžta. ALBANAS Priepuolis šitas atmaino dabartės/ Kelią, kurį sau zokonas užrėžė. KUNONAS Pamatas lieka, nes vis keliais tokiais/ Zokonas eina žemes tas pajungtų --- / Tik dvi žmogystės apsimainys vietoms:/ Dabar Kęstutį į prieglobą imsim. KONRADAS Ar jis mums duosis? KUNONAS Šnabždėjimas, Pinklės Dabar parankiausiai,/ Kada šviežiai da jaučia apveikimą./ Gana pasakius, kad kryžiokai tinka/ Duot tuoj pagalbą, jei jiems paves save./ Konrade, tu imk tą tarpininkystę./ Nesunkus darbas išaiškinti seniui,/ Kad su Jogaila taikytis jau nėr ką,/ Jei nenor žūti. KONRADAS Gal atnaujint kovą. KUNONAS Pats neįstengs jau. KONRADAS O rankose mūsų? KUNONAS Galės su savo broliavaikia žaisti,/ Ik šitų žemių visų nepaimsim. ALBANAS Tai ne taip lengva, kaip rodytis gali.../ Sunku juk žmones visus išnaikinti... KUNONAS Pinklės, Gobšumas Ar tai laukinei žmonių bandai galim/ Mes tiesas būvio pripažint? Kas žiūri/ Barbarų sėklos? Mes jiems duodam šviesą,/ Tvarką ir valdžią, papročius ir kalbą./ Telenkia galvas prieš mus ir tarnauja/ Mums, kurie protą, pinigus ir spėką/ Turim. Be to mes išgriausim tą šalį/ Ir vieną kapą jos vieton supilsim./ Dabar Kęstutis reik paimt į tinklą./ Konrade, skubink su juo susitikti,/ Žadėk jam viską, kad tik pasiduotų./ dėdamas rauką ant Albano peties/ Eisiva mudu. atsitraukia su Albanu po kaire SCENA III Konradas pats vienas KONRADAS žiūrėdamas paskui Kunoną Tikrovė, Tiesa, Atvirumas, Apmąstymai Moka įsigrįsti/ Vokietis šitas. Tankiai turiu norą/ Į to šuns gerklę įvaryti kardą./ Noras teisingas tiktai dar pergreitas. iš tiesėsės pusės pro medžius įbėga Aldona SCENA IV Konradas ir Aldona ALDONA įbėgdama Ricieriau! KONRADAS šaly Kas tai? Vėl širdingas balsas,/ Praeityj likęs, grįžta? Taip, ji tai. ALDONA Pagalbos šauksmas Palauki! Aš jau tan nepriešginiausiu./ Jau netardysiu: kas esi? Kuo buvęs?/ Nė atminimų mirusių nekelsiu;/ Netvirtinsiu jau, kad tu atsimainęs ---/ Tai išklausyki mane, kaipo svetims,/ Kurs pasitaikė, ištikus nelaimei./ Duoki pagalbą tiems, kurie jau žūva! KONRADAS Gelbėt? Ką gelbėt? ALDONA Išgelbėk Kęstutį!/ Viskas prieš jį --- žmonės ir likimas!/ Juk jūs, kryžiokai, turit delną tvirtą,/ Kure toli siekia, viskam randat vaistą,/ Viskas jums sekas, tai duokit pagalbą! KONRADAS Vaistas galbūti už ligą bjauresnis. ALDONA Išminties žodžiais nekalbėk su manim ---/ Aš nesuprasiu, būdama kaip vaikas,/ Kurs tiktai jaučia, o manyt nemoka./ Tu nežinai juk, kad aš lyg tos kanklės,/ Kurių stygas jau likimas sutraukė,/ Taigi silpnyn vis ir liudnyn jos skamba./ Da viena liko ir ta šiandien trūksta;/ O jai nutrukus, nutils jau ir kanklės,/ Nes anė balso nebus, anė kanklių. KONRADAS Kokia gi toji styga paskutinė? ALDONA Meilė, Liūdesys Yra tai mano persimainius meilė,/ Kurią nuo vaiko perkėliau ant tėvo./ Jei iš akių kam dingsta meilės saulė,/ Tai prie mėnulio kreipiasi jau tąsyk./ Nors nuo jo karščio veidas neapkaista,/ Tai bet papuošia vainiku sidabro/ Galvą apleistos pačios ir meilužės./ Tik nežinai tu, kad esmi apleista./ Netekus vyro, meilės trumpo sapno,/ Atradau tėvą, priglaudusį mane./ Tu nežinai, kad iš dviejų sujungtų/ Liudnumų gimė toksai keistas jausmas,/ Tarytum dvasių, ne šios žemės meilė./ Ir širdis mano gyven tam senelyj,/ Šviesumoje toj, kurią jis išleidžia. KONRADAS su atydasu atyda --- atidžiai. Labai myli jį? ALDONA Da klausi? Teisybė,/ Jo nepažįsti; jeigu pažinojai,/ Esi užmiršęs tą ricierių teisų./ Nežinai, kaip jis nelaimėj išaugo/ Ir turtus kokius savo širdyj turi,/ Kuri pataiko užslėptąjį skausmą/ Permainyt perlanperlan --- į perlus., lyg perldėžė brangi,/ nusiminusi/ Ir jis tur žūti! KONRADAS Likimas pavydi/ Tiems ir negelbi, kurių dvasia stengė/ Aukščiau iškilti. Juo kas aukštyn eina./ Juo su nelaime tankiau susitinka,/ Tada tik rasdams galą puikių siekių,/ Kaip ant krūtinės supila jau kapą. ALDONA nusiminusi, išmėtinėdama Nenori nieko padaryt dėl manęs ---/ Anė dėl jojo? KONRADAS užsimiršęs, greitai Viską, ką galėsiu. ALDONA Dėkui tau, dėkui! KONRADAS šaltai ir karčiai Šaltumas, Abejingumas, Cinizmas Man nedėkavoki./ Juk nieko gero iš mūs nesulauksi./ Nieko nedarom be užslėpto siekio./ Bet kur Kęstutis? ALDONA Prie jo vis laikiausi,/ Ik neišnyko sumišime mūšio ---/ Tada pabugau, lyg netekus proto./ Tiesiog norėjau pas kryžiokus bėgti/ Ir šaukt pagalbos./ už scenos istoli girdėt rago balsas. Aldona, nudžiugusi, Konradui/ Girdi? KONRADAS Girdžiu aiškiai. ALDONA Tai rago balsas tylumą praskyrė./ girdėt triubijant aiškiau/ Vėl atsiliepia ir aiškiau jau skamba./ Tai jis čion eina! Dievai, pagailėkit!/ Mūs neapleiskit! Aldona skubina gilyn tiesiai, iš kur išeina Kęstutis, o paskui jį Butrimas ir draugkareiviai SCENA V Konradas, Aldona, Kęstutis, Butrimas, ricieriai. šitoje scenoje ir sekančioje ricieriai mainosi vietomis visaip, tai užimdami vietą ant scenos už medžių, tai išeidami už kulisų; Butrimas davinėja jiems įsakymus ir kalba su jais tyliai ALDONA puldama Kęstučiui į glėbį Tėve! KĘSTUTIS apsiblausęsapsiblausęs --- apsnūdęs. Garbė, Orumas Vaike mano!/ Dabar ieškok sau kitą priglobėją,/ Nes aš --- kaip nendrė perlaužta per pusę./ Kas ant jos remsis, nugrius į pakalnę./ Priešus apsupo... Išlikti negalim,/ Turim garbingai žūti... ALDONA Tėve mielas!/ Nekalbėk šitaip! KĘSTUTIS Pasirinkt jau nėr ką. Konradas, kuris įkšiol stovėjo šaly, prisiartina prie Kęstučio KONRADAS Yr, kunigaikšti. Zokons duos tau kardą,/ Už kurio šiandien tu su abiem rankom/ Privalai griebtis. Jei tiktai su mumis/ Susikalbėtum, tai liūdnas padėjims/ Pergale taptų. KĘSTUTIS Zokons per daug geras;/ Aš vargšas senis... Už geradėjystęgeradėjystė --- geradarystė, gero darymas./ Nė neturėčiau kuo užsimokėti ---/ Almužnosalmužna --- išmalda. nimsiu. KONRADAS Juokaut, kunigaikšti,/ Dabar ne laikas... KĘSTUTIS Orumas Aš nė nejuokauju./ Ir mintis mano toli nuo linksmumo./ Tik kaip jūs drįstat, žmogžudžiai, melagiai,/ Santaiką siūlyt, pasityčioti tik,/ Ir rodyt savo bičiuliškus norus?/ Da aš žemai taip dvasioj nenupuolęs,/ Kad jau su jumis susibičiuliuočiau!/ Aš jums neduosiu praryti Lietuvą./ Ricierium velykvelyk --- geriau, verčiau. kovoje pražūsiu,/ O jūs pagalbos, niekšai, aš nepirksiu./ Juk tai jūs darbas, kad aš apgalėtas/ Jūs atsistojot šalyje ginkluoti/ Ir man reikėjo padalinti spėkos,/ Kad jus taipogi ant akies turėčiau./ O jūs man žadat pagalbą, gyvatės,/ Kada aš apveikts? ALDONA šaly O, aš nelaiminga!/ Kęstučiui/ O, neatmeski visai jų pagalbos,/ Ant tavęs guli juk žemės likimas. KĘSTUTIS rūsčiai Į tokius daiktus, vaike, nesikiški!/ Juo garbingesnės kam pareigos teko/ Juo mažiau tinka išgelbėti save/ Lįst į purvyną. ALDONA su skausmu Tai rodos nė kokios! KONRADAS Įkalbinėjimas, Įtikinėjimas Meski puikybę; pakolei da laikas,/ Imki pagalbą; Jogaila visus jus/ Iškirs ik vieno. Pamąstyk! KĘSTUTIS Mąstyti/ Aš nepripratęs, jei pareiga rodo/ Vieną tik kelią. KONRADAS Gaila būtų kraujo/ Tiek narsių vyrų --- be reikalo pjaut juos.Tiek narsių vyrų --- be reikalo pjaut juos. KĘSTUTIS Neblanks prieš mirtį tie, kur išturėjo;/ Žiūrės ant manęs./ prisiartindamas prie ricierių/ Ricieriai! Kas nori/ Išlikti gyvas, su likimu mano/ Tegul nesiriš ir tegul tuoj mane/ Apleidžia! Tylit? Nieks namo nenorit? BUTRIMAS Ištikimybė Mūs kunigaikšti! Niekšų neatrasi. KĘSTUTIS toliau, ricieriams Čia tikrai mirsit. Ką? Ar norit žūti? Balsai iš ricierių minios I Žūsim su tavim! II Visi žūsim! III Žūsim! KĘSTUTIS Konradui. Tai paskutinis atsakymas mūsų,/ Kurį dabar čia, vokieti, girdėjai!/ Grįžk pas savuosius! Čia nėr tau ką veikti. Konradas, linkt ėlėjęs, tyliai atsitraukia po kaire SCENA VI Kęstutis, Aldona, Butrimas, ricieriai KĘSTUTIS Butrimui Kur yra Vytauts? BUTRIMAS Užpakalyj liko/ Sargai statyti ir ją sudrutinti. KĘSTUTIS Rūpestingumas Butrime! Vytauts su mums likt negali./ Jisai privalo mus pergyvent... Mano/ Giminė baigias ant jojo. Jis jaunas,/ Tur ateitį da, nuopelnus ir garbę. BUTRIMAS Taip, kunigaikšti, vaikins tur likt sveikas./ Reik jį išsiųsti. KĘSTUTIS Tegul jis Aldoną/ Tiesiog per girią į Trakus pristato. ALDONA Tėve! Aš tavęs neapleisiu niekad! KĘSTUTIS Turi klausyti. ALDONA Širdis kraujais plūsta,/ Atsiskirt reikiant. KĘSTUTIS Tokia valia mano,/ Daugiau nė žodžio. BUTRIMAS žiūrėdamas už scenos Štei ir Vytauts grįžta. SCENA VII Kęstutis, Aldona, Butrimas, Vytautas, ricieriai VYTAUTAS įeidamas Tėve! gan rimtos atmainos įvyko ---/ Jogaila pats nor su mums susitaikyt. KĘSTUTIS A, gudri lapė tai uodega suka,/ Tai vėl įkanda. VYTAUTAS Jis santaiką siūlo. KĘSTUTIS Ir tu tiki jam? VYTAUTAS Pasitikėjimas Tikiu. Juk mes esam/ Jojo galybėj, beveik ir galėtų/ Mus sunaikinti; tuo tarpu, atėjęs,/ Nuolankiai prašo santaikos. KĘSTUTIS Tikrai tur/ Užslėpęs vyly vylis --- slaptavietė. --- jei nuolankus, mielas. VYTAUTAS Kam da jam vylis? Gana spėkų turint/ Ir su mums galint kitaip padaryti. KĘSTUTIS O gal mus bijos, nors replėse laiko,/ Kad mūs narsumas ir nusiminimas/ Neisliuosuotųneisliuosuotų --- neišsilaisvintų. kartais iš nagų jo. VYTAUTAS Užtarimas, Padrąsinimas Kurgi?... Ir jam juk nesmagu matyti/ Vaidai šeimynos, ir jis verkti turi,/ Kad save patys viens kitą naikinam,/ Matant kryžiokams, žiūrintiems iš aukšto./ Prieš juos norėtų atkreipt ginklus savo,/ Dėl to tau, tėve, santaiką prisiekia,/ Kad išvien eitum. Pats jis man taip sakė. KĘSTUTIS Nepasitikėjimas, Abejonės O tu tiki da į jo švelnią kalbą?/ Šimtąkart velyk išturėtiišturėti --- išlaikyti, ištverti. kovą/ Ir pasiduoti priepuoliams, likimui,/ O ne jo meilei... VYTAUTAS Na, jau tik negali/ Prigaut taip bjauriai... KĘSTUTIS Tai, sūnau, tu nori/ Santaikos? Tiksiu --- gaila mano vyrų,/ Nereik tiek kraujo dėl liauro lapelio. VYTAUTAS Eiva pas jį; jis netoli laukia,/ Da nežinodams, kaip jis priimts tapo. KĘSTUTIS Tai eiva. ALDONA Neiki! Aš mačiau iš tolo/ Nišpasakytąnišpasakyta --- neišpasakyta ant kryžkelės šmėklą ---/ Ji mums graudeno. KĘSTUTIS Vaike, atsipeikėk!/ Tau vis tik šmėklos ateina į galvą. atsitraukia su Vytaučiu po dešine Aldona stovi valandėlę, nesijudindama, paskui bėga paskui atsitraukiančius, iš gilumos tiesiai išeina vaidila, apsuptas kitų vaidilų. SCENA VIII Vaidila, Butrimas, ricieriai, vaidilos VAIDILA atsikreipdamas ant vaidilų už scenos Po ąžuolu tuo, perplėštu perkūnų,/ Sukraukit aukštą ant kalnelio laužą./ Tegul nuo jo aš pasveikinsiu žemę,/ Ik ugnyj aukso nulėksiu į dangų./ Teužia medžiai, atsisveikindami,/ Teošia girios man gedulių giesmę!/ vaidilų dalis eina įsakymui išpildyt/ išeidamas priešais ir pamatęs Butrimą/ Ką, mano Butrim? Dienos mūs praslinko;/ Neturim ko jau aplinkui dairytis;/ Trūksta dorybė, ib kurios mes garsus;/ Šventvagių delnas altorius senovės/ Išgriauja... Reikia, mirštant šventoj vietoj,/ Pavesti kerštas griausmavaldžiui dievui! BUTRIMAS Ištikimybė Geriau būt buvę nesulaukt dalies tos!/ Turiu gyventi, kol gyvas Kęstutis,/ Turiu jį saugot, ik prileis likimas. VAIDILA Auka Pareigą pildyk! O man dangus liepė/ Paimt ant savęs nuodėmes to svieto/ Ir mest į ugnį. BUTRIMAS O mus, tavo brolius,/ Nesuraminsi? Nuolaimosnuolaima --- pranašingas ženklas. neduosi,/ Kuri mūs trūsams neštų naują viltį? VAIDILA Mirtis, Viltis Viltį turėkit amžinoj teisybėj,/ Kur valdo svietus ir dorybei rengia/ Būtiną džiaugsmą. Matau dienos šviesą,/ Už ūkanos da, ir ateitį giedrią;/ Matau kitokį gyvenimą laisvą/ Ir turtingesnį... Bet pirmiau kapai mūs/ Įdubs ir audros išdildys mūs ženklus. tiesiai įeina Kęstutis, o paskui jį Vytautas, Jogaila, Aldona SCENA IX Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Aldona, Butrimas, vaidila, ricieriai KĘSTUTIS Vytaučiui, rodydamas ricierius Dėkingumas Vytautai! Įitiems žmonėms tu atlygink/ Už jų teisumą, kurį man parodė./ ricieriams/ Ricieriai! Grįžkit namo sau kiekvienas/ Ir parsineškit mano dėkingumą!/ Mes su Jogaila santaiką įkūrėm./ Nebus jau mūšio. Aš jums dėkavoju/ Ir... Sveikinuosi... Sveiki pasilikit!/ tūliems ricieriams spaudžia rankas/ Aš pats į Vilnių su Jogaila trauksiu,/ Keletą vyrų su savim paėmęs.../ Butrimas pirmas... Butrimas bučiuoja į ranką Kęstučiui ALDONA O aš? KĘSTUTIS Tuojau rasiu:/ Į Trakus grįžki, ten ramesnė būsi. ALDONA Nenori manęs? KĘSTUTIS Nenoriu. JOGAILA Tai eisim. ALDONA apsikabindama už kaklo Kęstučiui Pasimk ir mane! Neversk manęs mirti! Kęstutis palengva atstumia Aldoną, paskui rengiasi eit, o vaidila užstoja jam kelią VAIDILA Auka, Atsisveikinimas Lik sveiks ant ilgo laiko, kunigaikšti,/ Nes ant šios žemės jau nesimatysim./ Galbūt tuos miškuos, į kur tarnus savo/ Šaukia Perkūnas atsimti vainiką/ Ir varo skaudų gyvenimo miegą,/ Gėralą duodams spėkos ir jaunumo./ Pasilik sveikas! rengiesi į kelią,/ Kurs laužia širdį ir vado ir žmogaus./ O aš ant griaučių negaliu viens likti.../ Nenoriu viltį pergyventi... Mane/ Laukia jau laužas! KĘSTUTIS Ką nori daryti? VAIDILA Iš pat senovės --- kada likims baudžia,/ Arba mūs žemę debesys uždengia,/ Tai ricierius koks, kokis dievo tarnas,/ Vyriausias kunigs, arba vaidila koks,/ Gyvastį savo atiduoda aukai,/ Idant rūstybė dangaus atsikreiptų./ Šiandien išpuolė man. Laužas sukrautas. KĘSTUTIS Seni! Dėl ko gi sveikiniesi šitaip,/ Man atsitraukiant su skausmu ir gėda?/ Dėlko tu nori paskui mane siųsti/ Šermenų tavo raudonąją liepsną?/ Ar abejoji, pralaimėjus kovą,/ Apie Lietuvą, ateitį ir mane,/ Jei ant širdies man, sunkios jau kaip švinas švinas --- metalas.,/ Nori sukrauti da pelenus savo? VAIDILA Tikėjimas, Auka, Viltis O ne! Tikiu aš, kad nedings per nieką/ Pasėlis geras ant tėviškos dirvos,/ Kad visi mūsų kentėjimai, kovos/ Bus suskaityta danguje ik vieno./ Da savo kraują dedu ant svartyklių,/ Kur dvasios laiko... Tegul jisai priešus/ Užlies, sudegins! Tegul kvapu žaibo/ Apvalys svietą! Likk sveiks, kunigaikšti! JOGAILA Kęstučiai Skubinkim, laikas! ALDONA Tėve! KĘSTUTIS Eik, dukrele,/ Ramink Birutą! Kęstutis atsitraukia su Jogaila ir Vytaučiu, paskui jį Butrimas ir keletas likusių ricierių, išeidami tiesiai SCENA X Vaidila, Aldona, vaidilos VAIDILA vaidiloms O jūs, draugai mieli,/ Paėmę ugnį, užklokite mane/ Liepsna! atsitraukia su vaidilomis gilyn tiesiai ALDONA Ten Vilniuj Marė.../ nusiminusi Geriau velyk/ Griūtų pasaulė! VAIDILA už scenos O didis Perkūne! uždanga nusileidžia AKTAS KETVIRTAS salė Vilniaus pilyje, tapat kaip pirmame akte, Marė stovi ant vidurio scenos, Prora Bilgenas pasirodo pro didžiosios duris SCENA I Marė ir Bilgenas BILGENAS įeidamas Man, kunigaikštien, įsakei ateiti. MARĖ nekantriai Bilgene! tikrą pasakyk teisybę,/ Kaip stovi mūšis? BILGENAS Nežinau da nieko. MARĖ Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo/ Karštyje laiko! Nežinia tai didė/ Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės./ Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti,/ Ar išsipildys pagiežos svajonė./ kreipdamasi ant Bilgeno, karštai/ O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs?/ Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį!/ Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją/ Nežinios peklą, kuri priešingiausius/ Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo!/ Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas? BILGENAS Sakau, kad ne da. MARĖ Neslėpk, sakyk viską?/ Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės. BILGENAS Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko./ Ikšiol neturim da žinios nė kokios. MARĖ Argi tu niekad ir nieko nelaukei/ Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos/ mūsų likimas, kalbi tu su manim/ Taipos atšalęs ir pasekmės karo/ Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu. BILGENAS Stoka žinios juk esti geras ženklas,/ Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis. MARĖ pikta Sau pasilikki raminimą tokį ---/ Nemėgstu žodžių per daug išmintingų,/ Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui./ paliepdama/ Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių!/ Tegul patyrę, parneša man žinią. BILGENAS Einu paliepti. MARĖ Eik ir liepki skubinti Bilgenas išeina pro didžiąsias duris SCENA II MARĖ viena MARĖ Susirūpinimas O Jogailėlis matyt jau užmiršo./ Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš/ Visai išeičiau, nerimdama šitaip. Konradas įeina pro didžiąsias duris SCENA III Mare, Konradas KONRADAS Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį/ Mano drąsumą, bet norėjau svarbią/ Apreikštapreikšt --- čia: pranešti. naujieną. MARĖ greitai Ricieriau, sakyki!/ Greičiau sakyki! Visa dvasia mano/ Ant tavo lūpų kybo. KONRADAS Kruvins mūšis/ Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs,/ Jogailos rankoj. MARĖ Džiaugsmas Ar gerai girdžiu tik/ Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs!/ Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali/ Perplyšt krūtinė.../ kreipdamosi vėl ant Konrado/ Ar kartais neklysti? KONRADAS Aš liudytoju buvau ir tą tiesą/ Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos/ Skubinau Vilniun tau viską pranešti. MARĖ Džiaugsmas Kaip dėkavoti už tavo malonę/ Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo/ Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą?/ negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo/ A! Jau Kęstutis į rankas pateko ---/ Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą/ Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti,/ Primynus koja galvą užmušėjo,/ Kurį dangus man pats po kojų guldo./ Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki ---/ Atlyginta bus! KONRADAS Viešpati malonus,/ Jeigu auklėjai pagiežos troškimą,/ Tai jis dabarties pakakintaspakakinti --- pakakti. tapo./ Nužeminimas sunkesnis už mirtį,/ Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas./ Gana pamačius, kaip tas puikus senis/ Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas;/ Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas/ Užkalto grabo... MARĖ Piktumas Kenčia, juk jau kenčia,/ Tegul pajunta, kas tai yra skausmas! KONRADAS Gailestis Liūdna matyti, kada žilas vadas,/ Spėkų netekęs, stovi nusiminęs/ Ant griaučių savo garbės ir didybės;/ Kad atsisveikin ant amžių su viltim/ Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės;/ Kad, pergyvenęs save, darbus savo,/ Paminklu lieka kaltės ar nelaimių./ Toksai likimas, širdperšos širdperša --- širdgėla. baisybė,/ Turi ir širdis, pripiltas rūstumo,/ Priverst gailėtis... MARĖ Gailėtis nemoku. KONRADAS Įniršims baigias, pagiežai įvykus,/ Kada jau priešų nelaimė prislegia/ Ir žemyn lenkia... MARĖ Žiaurumas Man to nepakanka!/ Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims,/ Mirtis ant galo... KONRADAS Per daug pageidauji,/ Visai nežiūri ant sąlygų stovio ---/ Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą/ Yra pavedęs ir karūnos savo/ Tiesą viršiausią --- bet brolis nuo savęs/ Jam prižadėjo, per prisiegąprisiega --- priesaika. šventą,/ Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti,/ Nuo užpuolimų gint ir išdavimo. MARĖ pasityčiodama Kam gi tai burną be reikalo aušint? KONRADAS Išmaningumas Juk čia dalykas santaikos šventosios,/ Kurią sulaužyt nė viens neprivalo./ Kas nenor garbę ricieriaus sutepti./ Jogaila, vesdams pas save Kęstutį/ Su keliais vyrais, kaipo svečius savo,/ Turės atminti pareigas visokias,/ Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider./ Negal užmiršti ir giminės ryšio ---/ Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti/ Ir apmalšinti įniršimo šuolius... MARĖ pasityčiodama Tai paduot ranką užmušėjui vyro? KONRADAS Paskutinojipaskutinoji --- čia: sąžinė, priesaika. kartais ir taip liepia. MARĖ Tik viena liko man paskutinoji,/ Kuri su mano krauju išvien teka ---/ Pavest tą senį kankinimų peklai/ Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis. KONRADAS Sunku išpildyt užmanymą tokį,/ Ant kurio brolis niekad nesutiktų. MARĖ Ar tai tau rodos, paabejospaabejoti --- (su-)abejoti. brolis/ Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiaisūdžia --- teisėja. ,/ Skriaudimus savo išdėsiu? KONRADAS Toks darbas/ Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei/ Tą kunigaikščio nepadorią klastą. MARĖ Piktumas, Pagieža, Gobšumas Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią/ Laužot, kituos tik matydami kaltę./ Vienok pati aš nenorių iš pradžių/ Tuoj reikalauti galvos mano dėdės./ Pataikysiu juk paklausyti proto/ Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint./ Tegul tik brolis, man pareikalavus,/ Akyse mano suima Kęstutį/ Ir pasodina į kelnorękelnorė --- nameli pusiau žemėje, bulvėms pilti. tamsią. KONRADAS O jeigu tavęs nenorės klausyti? MARĖ Jei atvirai ne --- tai aš slapta dirbsiu.../ Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas!/ Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti?/ Gana į vyną tam nuodų įberti.../ Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti.../ Atsiras peilis... Reik kruviną darbą/ Užmanyt --- mirtį mintis jau surengs jam. KONRADAS Tai turi žūti? MARĖ Manyk, kad jau žuvo./ Dabar vis tiek manvis tiek man --- nerūpi., neslepiu nė savo/ Siekių, nė žodžių į melą nevystau. pro didžiąsias duris įeina Albanas SCENA IV Konradas, Marė, Albanas ALBANAS Matyt jau grįžta, veikiaiveikiai --- greitai. pilyje bus. MARĖ O, turiu dėdei prasitraukt iš kelio,/ Kad neišsigąstų, mane čia išvydęs. išeina pro duris po kaire SCENA V Konradas ir Albanas KONRADAS Apgailestavimas Albane! Mesdams prigimtinį namą,/ Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę,/ ir išdaviko imdamas paveikslą,/ Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams,/ Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų/ Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau,/ Juk aš žinojau, kad tie darbai mano/ Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį ---/ Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs,/ Kad reiks stovėti su surištom rankom,/ Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia/ Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo,/ Anė pridengsiu jį krūtine savo./ Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas,/ Ant visko purtos peržengts prigimimas!/ Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą/ Už tokią prekę... ALBANAS su paniekinimu, gailėdamasis Paniekinimas Gaila tavęs, gaila!/ Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas,/ Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs,/ Meta, išvydęs, kad gal pasileisti... KONRADAS Nesijuok! Šitiek dėl jos iškentėjau,/ Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios,/ Kad juokų tavo neužpelniau, rodos,/ Kada iš kelio baisi šmėkla stumia. ALBANAS Kurstymas, Drąsinimas Taip, dvasia tavo blaškosi, pailso!/ Argi tai būtų tik menkas troškimas/ Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek,/ Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu/ Taip būt iš tikro, išsižadėk savo/ Darbo, mylėki, manyki ir veiki,/ Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio/ Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai,/ Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės/ Tikrąją meilę, jei turėjai norą/ Numesti jungą, kurisai mus spaudžia,/ Lietuvos vardą iškelti ant amžių.../ Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams,/ Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį!/ Ašarų jūres, per upelius kraujo!/ Užmirški savo sąžinę ir širdį!/ Skausme raitykis!... Mirki nusiminęs!.../ Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo! KONRADAS Apgailestavimas Kitaip tie žodžiai anuomet skambėjo,/ Kada puošiau juos svajonėmis savo./ Šiandien net siekis --- didis, aukštas, šventas, / Kuriam aš dvasią atidaviau jauną,/ Taip ūkanomis rodos prisidengęs,/ Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo./ Akyse stovi žila galva tėvo,/ Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos ---/ Jis taip mylėjo --- perplėšiau jam širdį,/ O kada šiandien ant jo griausmai krito,/ Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys/ Slapta užmušt jį galvažudžių rankos. ALBANAS Iš kur žinia ta? KONRADAS Ta laukinė vilkė,/ Kurią pasotin tiktai aukų kraujas,/ Atvirai girias, žudymą užmanius;/ O jeigu brolis neparems jos siekio/ Ir neįtaikys Kęstutį kalėti,/ Pati užmuš jį --- nuo jospat girdėjau./ Tai iškelia tik pasilieka vienas:/ Varguolį senį kalėjiman brukti. ALBANAS Paguoda, Drąsinimas Nenusiminti, tiktai veikti reikia./ Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko,/ Bet nesunku bus kalėjimo vartai/ Jam atdaryti. Turime pagalbą ---/ Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų,/ Kas gal paveržti Jogailai karūną... KONRADAS Įrankiai baisūs, kurių turiu stvertis/ Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno,/ Tesančio vos vos per bedugnių gylį. išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo SCENA VI Jogaila, Kęstutis, Vytautas JOGAILA įvesdamas Kęstutį Dėde, ir vėl tu įžengi į šitą/ Pilį, kaip tikras apgalėtojasapgalėtojas --- nugalėtojas., kurs/ Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė/ Kvietkas po kojų ir sveikino tave/ Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai,/ apsimesdamas lyg užpykęs/ Kad net užmiršo visai apie mane. KĘSTUTIS Bejėgiškumas, Skausmas, Išmintingumas Nesigailėki sūn jausmo, kurį man/ Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas,/ Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką,/ Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą,/ Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena./ Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas/ Priverčia gerbti kitų vargią dalį,/ Matant ant veido kentimo didybę . JOGAILA Kas gi juos kaltins? Juk jie, duodami tau/ Tinkančią garbę, pildė mano norą./ Ar svečią tokį nereikia vaišinti/ Kuo širdingiausiai? VYTAUTAS karčiai Koks tu meilus šiandien!/ VelyčiauVelyčiau --- mieliau nenorėčiau. tavo nepažint malonės. KĘSTUTIS Išmintingumas Vytautai, liaukis! Kam įkandžiais žodžiais/ Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį/ Užgaudinėti? Kada mes stovėjom/ Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart/ Galėjo būti ir priešingi siekiai,/ Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam,/ Tegul širdingas ryšys susitvirtin/ Ir nė koks ūkas santaikos netemdin./ kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio/ Buvote kitkart --- būkit ir vėl broliais! JOGAILA Iš savo pusės aš pats šito trokštu. VYTAUTAS Puikybė Lengva parodyt --- prakilnumas dvasios,/ Kada likimas paremia puikybę./ Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą,/ O tiktai laimė prigavo prie galo,/ Tam sunku lenktis po ženklu brolystės,/ Maloniai duotu apgalėjusiojo,/ Nes jame vis tik pažymu lyg branktasbranktas --- svertas; perk.: sunkumai.. KĘSTUTIS Ištikimybė, Išmintingumas, Orumas Sūnau, per tave kalba tik puikybė,/ Kuri tai žemei daug atnešė vargo./ Ant vaidųvaidai --- ginčai. mūsų gudrus priešas tyko,/ Moka naudotis ir tunka nuo jųjų./ Šiandien privalom pavyzdį parodyt,/ Kad ne valdžia mums --- tik Lietuva rūpi./ Sujungti reikia visos mūsų spėkos/ Priešais galingą apnykėlių skaitliųskaitlius --- skaičius../ Tas tik tėvynei geriau patarnauja,/ Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia./ Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj,/ Aukštai iškėlęs Lietuvos velukąvelukas --- vėliava.,/ Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai,/ Kad mano žodžio ir minties klausytų./ Kada gi šiandien visai atsitraukiu,/ O dievai duoda į jo rankas valdžią,/ Tegulgi valdo visur valia jojo,/ Nes pasipriešint --- tai išduot tėvynę. JOGAILA su pagerbimu Dėde, tu busi vis Lietuvon galva/ Prie manęs lygiai su manim. KĘSTUTIS pasidavęs Išmintingumas Jau mano/ Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynęgadynė --- laikotarpis./ Reik pasitraukti, matant seną svietą/ Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio/ Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują/ Turit ir ginklą. Ricierių gadynė/ Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios/ Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų/ Eina be baimės su žmonėms naujaisiais/ Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai/ Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno/ Ir paveldėjęs tautos gilią mintį,/ Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką,/ Nesigailėdams darbų, anė savo/ Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio,/ Neištesėjau imtis pasėkmingai/ Su dvasia jūsų naujųjų gadynių,/ Ir nuo kryžioko apginti tėvynę/ Mokėjau vien tik kardu, po senovei./ Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau/ Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais.../ Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj,/ Kada manoji tamsybėj užgeso. VYTAUTAS Neužtekės jau! Sykiu su tavąja/ Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim/ Jos neteko dvasios-prieglobėjo,/ Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams/ Ji, nelaiminga... KĘSTUTIS rūsčiai Drąsa, Tikėjimas, Viltis Sūnau! Neišdrįski/ Mūs ateities link šitaip abejoti,/ Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą./ Dėl ko baugina ateitis tėvynės?/ Tautų likimas surištas nesti/ Su sustengimais vienstovių žmogystų ---/ Spėka aukštesnė be atmainos valdo/ Ir, prireikėjus, didžiavyrius budinbudin --- žadina../ Sunkumums spręsti, kada puolam patys,/ Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti;/ Manom, kad viskas su mumis pradingsta/ Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo./ Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam,/ Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius,/ Tėvynės dalį sustiprina dargi ---/ Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu. pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio SCENA VII Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona ALDONA Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko,/ Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs./ Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau,/ Bet šiandien mane pergalėjo baimė/ Ir nerimastis vijo pėdoms tavo,/ Visai nežiūrint, kas man įsakyta. KĘSTUTIS Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina/ Sapnai, baidyklės, vis baugina tave/ Gedulių dvasios ir vaikosi paskui/ Šmėkla išblyškus praeities; da protas/ Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską/ Į stebuklingą svajonę ir liepia/ Imt per teisybę, kas akyse rodos. ALDONA Pyksti ant manęs? KĘSTUTIS Supratingumas Pykčiau, kad galėčiau./ Ką padarysi išlepintam vaikui?/ Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs/ Pas mane seną atlėkė ant rankų? apkabina Aldoną ALDONA Skausmas, Ilgesys Sunku man, tėve, gyventi be tavęs;/ Be tavęs svietas dykuma išrodo/ Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios,/ Taip savyj gero neturinčia nieko,/ Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti. KĘSTUTIS šypsodamasis, Jogailai Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja/ Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais,/ Kaip savo meilę išreiškia seneliui,/ Su kuriuo turi išvieno liudnumą./ Turi dabar ją gražiai pamylėti,/ Iki išeisim elgėtaut po žmones. JOGAILA Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu. KĘSTUTIS Nuleidęs kardą, jau netinku niekam,/ Jei vakarais tik kam pasakas sekti./ Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą,/ Butus lankydams, svetimų gudrybę/ Išpasakoti./ Aldonai/ Tu eisi su manim. ALDONA Kad ir į kraštą pasaulės! KĘSTUTIS Tegul nors/ Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti,/ Saugotis jųjų, geriau už mus ginti/ Savo tėvynę./ kreipdamasis ant Jogailos/ O tuotarpu senį/ Vesk pasilsėti. JOGAILA Duodu savo lovą./ Eisiva, dėde. Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai SCENA VIII Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai MARĖ įeidama, Jogailai Palauk! JOGAILA Ko tau reikia?/ Dėdė nor miego. MARĖ Dėdė gal palaukti ---/ Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau. JOGAILA Marei Sakyk, ko nori? MARĖ Piktumas, Spąstai Noriu pati dėdei/ Pakloti lovą... ALDONA šaly Dreba visas kūnas! JOGAILA Ką gi tai reiškia? MARĖ Seniems miegs netinka,/ Jeigu jie turi ant sąžines kraują./ Mat šviesios naktys jiems neduoda miego ---/ Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų ---/ Ten tegul ilsis! VYTAUTAS Kaip drįsti, begėde,/ Taškyti seilėms... JOGAILA Pasiutai, sesute. MARĖ Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs,/ Jeigu, nors sykį savo neparodys,/ Leisi iš rankų ateitį karūnos. JOGAILA Mare, nutilki! MARĖ Piktažodžiavimas, Nuoskaudos, Kerštas Argi tai tau, broli,/ Paniekinimų atmintis taip miela,/ Kad nė už skriaudą atsiteist nenori?/ Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė/ Mūs lizde mūsų išniekino tyčia/ Prieš visą svietą ir kalėti liepė?/ Paskui, parodęs paviršių malonės,/ Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos,/ Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip! VYTAUTAS Nutildyk burną!/ kreipdamasis ant Jogailos./ Jogaila, paliepki/ Vydragaivydraga --- įžūli moteris. šitai prasitraukt! MARĖ Priekaištavimas Girdėjai/ Broli? Nor mane iš čia išvaryti ---/ Iš namų mano --- už tai, kad aš jųjų/ Galvažudystę noriu svert teisingai./ Broli! Tai tavo bičiulius jau gali/ Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi,/ Už draugų mirtį nenorėdams keršint?/ Tai jau prie tavo sosto nieks negali/ Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą/ Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo./ Jeigu už jį tu atkeršint nenori,/ Tai jau pas tave neverta tarnauti!/ Ir pames tave teisūs tarnai tavo,/ Jei juos paduodi svetimų piktybei. KĘSTUTIS išmetinėdamas Jėgilai Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane?/ Juk tavimi tikėjau. JOGAILA Tai ne mano kaltė./ Nelaukiau šito. O vienok jos skundams/ Reik pripažinti priežastys teisingos. VYTAUTAS Kur dingo tavo prisiega? JOGAILA Tai ką gi/ Darysiu? VYTAUTAS Imk ją šalin! turi valdžią. JOGAILA Marei Sesuo! Išeik sau! MARĖ Maištas Kolei lieka laisvas/ Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu./ rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus/ Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį/ Vaidylos... JOGAILA Kas tai? Maištas užmanytas... MARĖ O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo/ Teisūs troškimai, kad būtum teisingas. VYTAUTAS žiūrėdamas Jogailai į akis Ei, brolau, tavo akys lyg netikros ---/ Argi norėtum užmiršt savo žodį?/ Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių/ Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs?/ Tyli dabartės? Ar ne išdavimą/ Užslėpti nori? JOGAILA Matai --- iš netyčių/ Užklupo mane šitų žmonių skundas./ Išklausyt reikia... VYTAUTAS Apmaudas Suprantu, tai vylius ---/ Kad lengviau būtų derėtis su savo/ Sąžine./ labyn nžsirustindamas/ Aš tau tikėjau, kaip broliui,/ Atsakiau tėvui už tavo teisumą,/ Prikalbinėjau ant santaikos tikti,/ O tu užslėpęs išdaviko peilį!/ Dabar prakeikiu savo minkštą širdį,/ Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų/ Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų/ Imti pagalbą ir tavo švelnumui/ Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys.../ Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis ---/ O aš gudrybės tavo nežinojau./ Būtum nematęs kunigaikščio mitros! Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina MARĖ Jogailai įžymiai Tik įsitėmykįsitėmyk --- įsidėmėk., ką Vytautas kalba ---/ Juk su kryžiokais norėj sutremt tave,/ Tiktai nespėjo santaiką įkurti.../ Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako./ Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia,/ Juosius paleidus. JOGAILA Akyse man temsta/ Ir širdis plaka. ALDONA persigandusi Jis nor jos klausyti ---/ Prapuolę esam! JOGAILA Nežinau, dabar ką... pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas SCENA IX Kęstutis, Marė, Jogaila, Vytautas, Aldona, Konradas, Albanas, Butrimas, Bilgenas ir ginkluoti Jogailos dvarininkai JOGAILA Konradui Į patį laikąĮ patį laiką --- pačiu laiku. atėjai, man reikia/ Sunkus išrišti klausyms, taigi tave,/ Ricieriau, imsiu per sudžią. Darysiu/ Taip, kaip sakysi. ALDONA šaly Dievai maloningi!/ Jūs čion jį siunčiat mums pagalbą duoti. KONRADAS Kas gi? JOGAILA Veidmainystė Ant dėdės aš nenoriu skųstis,/ Nors jis ne sykį išniekino mane;/ Tiktai sesuo štai, kurios vyrą liepė/ Nužudyt, nori bausmės per nevalią;/ Ricieriai taip gi visi reikalauja/ Kalėjimu nors užmokėt už tąjį/ Taip rūstų darbą; o aš pažadėjau/ Nebaust visai jų, nieko nežinodams,/ Kad jie yr mano priešai, kurie trokšta/ Prapuldyt mane. VYTAUTAS Apsimetėli tu/ Prakeiktas! JOGAILA toliau Konradui Taigi pasakyti teikis,/ Ar pažadėjims tasai mane riša? ALDONA melsdama Konradą Žinai teisybę, tai ginki! JOGAILA Konradui Kaip rodos? KONRADAS su savim kovodamas Kalėjimą skirk. ALDONA didei nusiminusi Sūnus priešais tėvą! MARĖ Bilgenui ir dvarininkams Ricieriai! Drąsiai! visus juos suimkit! Bilgenas ir dvarininkai išeina priešais VYTAUTAS Neišeisiu gyvas! Butrime prie ginklo! Vytautas ir Butrimas išsitraukia kardus KĘSTUTIS paliepdamas Nuleiskit ginklą! Butrimas deda savo kardą į makštis VYTAUTAS Susidūrimas neklausydamas Aš ginsiuosi.../ Konradas užeina iš užpakalio ir ištrenkia iš rankos kardą/ Niekšas/ Esi, kryžioke! ALDONA O! ne žmonių akys/ Galvažudystės tokios neregėjo.../ Ir tai jis... MARĖ ricieriams Imkit! Kęstutis supranta,/ Kad užsispyrims gal kaštuoti kraujo. ALDONA užstodama Kęstutį Krūtinę savo aš tave pridengsiu.../ Neduosiu tavęs... MARĖ per nevalią atitrukdama ją Traukis! ALDONA Tu bedieve!/ dvarininkai su Biigenu apsupa Kęstuti, Vytautu ir Butrimą ir veda juos per didžiąsias duris; Aldona ištiesia rankas prie Kęstučio./ O tėve mano! KĘSTUTIS Palaiminimas atsigręždamas Aš laiminu tave. išeina visi, išskyrus Aldoną, Konradą ir Albaną SCENA X Aldona, Konradas, Albanas ALDONA blaškosi ant koją Kaip skauda! Čia... Čia... griebiasi už širdies ir puola ant žemės; Konradas su Albanu pasilenkia prie jos Graudulys, Skausmas, Mirtis, Atsisveikinimas KONRADAS luktelėjęs, Albanui Žiūrėki! ji mirė!/ Nes įtikėjo į galvažudystę,/ Kuri taip aisti --- jai perplėšė širdį/ Nedėkingumas sūnaus, širdį ilgo/ Pargraužtą skausmo. Baisu atsiminti,/ Kad neišgirs jau išsiteisinimo/ Tylumoj kapo, bet sykiu su savim/ Nešas paveikslą visų kruviniausią,/ Prieš kurį savo akeles užmerkė./ klaupdamas prie Aldonos/ Jaunystės sapne! Lik sveika ant amžių!/ Kruvins meilužis paskutinį kartą/ Bučiuoja tavo išbalusį veidą. bučiuoja Aldonai į kaktą uždanga nusileidžia AKTAS PENKTAS scena parodo kalėjimo kelnorę Kreivos pilyje; priešakinė scenos dalis talpus skliautas po žeme, pertvertas iš užpakalio trimis arkadomis, kurias sujungia grotos; per grotas matyt užpakalis scenos, kalėjimo prieangis; vidurinė arkada, atidaromą kaip vartai, sujungia prieangy su kelnorės priešakiu; po karei iš priešakio scenos žemos durys veda į kitą kelnorę; prie skliauto kabo ant retežio lemputė, neaiškiai apšviečianti kalėjimą; pakėlus uždangą, ant prieangio pasirodo Prora Bilgenas su raktais, paskui jį Kunonas, Konradas ir Albanas; Bilgenas atidaro grotinius vartus ir įveda kryžiokus ant pryšakio scenos SCENA I Bilgenas, Kunonas, Konradas ir Albanas BILGENAS įvesdamas Aš negalėjau priešintis jūs valiai,/ Tiktai žinokit, kad sičion jus leisdams,/ Pareigą laužau... KONRADAS Nebijoki nieko. BILGENAS Baisus atsakyms... KUNONAS Paklausęs, laimėjai/ Mūsų malonę, kuri priglobs tave/ Kiekvieną kartą, BILGENAS Jums ir pasiduodu. Papirkimas, Silpnumas, Silpnavališkumas, Išdavystė KONRADAS duodamas mainą su auksu Priimk tuo tarpu rankpinigius šituos. BILGENAS imdamas Aš jums tarnausiu su dūšia ir kūnu. ALBANAS Bet kur Kęstutis? BILGENAS rodydamas kelnorę po kaire Kelnorėje šitoj/ Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto,/ Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas,/ Per dienas guli, nejuda, negirdi./ Nė nesistenki, norėdams prašnekint./ Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą./ Nė ant savųjų akių neatkreipia ---/ Visai senelis pavirto į vaiką! KONRADAS Nuvesk pas jį! BILGENAS Ten taip tamsu, ankšta,/ Nešvaru bjauriai ir taip atsiduodaatsiduoda --- čia: leidžia kvapą.,/ Kad jums sunku bus, ricieriai, įeiti./ Aš tai kas kita, pripratęs jau tokius/ Matyti daiktus; taigi viens nueisiu/ Ir jį atvesiu... KUNONAS Gerai. BILGENAS Būkit kantrūs,/ Nes jį reik kalbint, kaipo mažą vaiką,/ Arba ant rankų išnešt, jeigu purtos. išeina pro duris po kaire SCENA II Kunonas, Konradas ir Albanas KUNONAS Nereikalingas, kaip man rodos, trasas/ Dabar Kęstutį iš kelnorės gelbėt./ Kam mums toks senis? ALBANAS Visgi pasiliko/ Skambėjims ir ardo, kuris, sunaudotas/ Gerai mūs rankoj, gal pavirst į ginklą. Veidmainystė KUNONAS Skambėjims tokis silpnyn visad eina,/ Besilpstant žmogui/ Kam tuščias skambėjims? KONRADAS Ateitis rodys. KUNONAS Vienok bus nelengva/ Išsiurbti senį, kuris ir pirmiau juk/ Įrankiu tapti nesidavė niekad./ O jeigu syki šito užsimanėt,/ Tai pabandykim... Bilgenas grįžta, vesdamas Kęstutį, kuris duodasi vest be nuovokos ir nežiūrėdamas nė ant vieno iš esančiųjų SCENA III Kunonas, Konradas, Albanas, Bilgenas Kęstutis BILGENAS Kęstučiui Veidmainystė Eik drąsiau, seneli,/ Čia nieko pikto --- tai svečių sulaukei,/ Kurie nor tave pamatyt --- linksmiau bus. KONRADAS šaly Baisus paveikslas nelaimių, senatvės! KUNONAS žiūrėdamas į Keisttuį Tai tikri griaučiai, kuriuos perdėm tuščia.../ gynama tik žmogaus, kuri tuojau, rodos,/ Pavirs į dulkes, vos ją palytėjus... BILGENAS Kęstučiui, traukdamas jį prie kryžiokų Artyn seneli! KUNONAS Kęstučiui Mes su kunigaikščiu/ Pakalbėt norim. Argi nepažįsti/ Mūs, kunigaikšti, Kęstuti? Kęstutis neparodo nė kokio gyvasties ženklo BILGENAS Kęstučiui Na, seni,/ Atsakyk!/ atsikreipdamas ant kryžiokų./ Matot --- tyli, tartum kelmas. KUNONAS Kęstučiui Velydamivelydami --- linkėdami. tau gero, čion atėjom. ALBANAS Kaliniams žinot, užveizdos esybė/ Uždaro burną. KUNONAS Bilgenui Bilgene, išeiki ---/ Ant pilies kiemo gali mūs palaukti./ Duok raktus, patys duris užrakinsim. BILGENAS paduodamas raktus, kuriuos priima Konradas Tekit, išpildau visus jūsų norus. išeina pro grotas paskui per prieangį tiesiai SCENA IV Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis KUNONAS Kęstučiai O kunigaikšti, matant tave šitaip,/ Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo/ Galvažudystę baisią yr padaręs./ Dabar juk galim laisvai pakalbėti ---/ Bilgens išėjo. ALBANAS Ar tu mus pažįsti? Kęstutis vis nesijudina KUNONAS Mes tik bičiuliai tavo. Norim gelbėt/ Tave nelaimėj.../ matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui/ Nejuda tas žmogus,/ Sustingus stovi, anė akių mirksniu/ Nerodo jausmo. ALBANAS Kunonui O gal nesupranta. KUNONAS Greičiau puikybėj savo užsikirto. ALBANAS Reikia aiškiau jam pasakyt, ko norim. KUNONAS Kęstučiui Pasipiktinimas, Drąsinimas Juk da ne viskas dingo, kunigaikšti,/ Taigi nebūki nebyliu be žado./ Mes sugražinsim liuosybę, karūną,/ Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės/ Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą/ Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim./ veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio/ Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja?/ Žiūrėki, durys atdaros --- ir tave,/ Po sparnu savo pridengę, išvesim/ Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi./ Ką sakai, seni? Ar būtinai nori/ Prapulti šičia? Nenori atkeršyt?/ Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti?/ luktelėjęs, nekantriai/ Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave/ Tavo likimui, netekęs kantrybės./ Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį? KONRADAS išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion/ Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti! Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei KUNONAS Albanui Akmuo ant galo akims prakalbėjo,/ Ant valandėlės jame plykstelėjo/ Lyg žmogaus jausmas. ALBANAS Kunonui Eiva! Tegul lieka/ Vienudu, Konrads įstabią galybę/ Ant jojo turi. KUNONAS Gerai, gali likti. Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai SCENA V Konradas ir Kęstutis KONRADAS apsidairęs paskui išeinančius Nuoširdumas, Pagalba Juodu išėjo. Prie tavęs aš vienas,/ Kęsdams taip sunkiai, kad krūtinė plyšta ---/ Apie dienas tas aš kapuos sapnuosiu,/ Jei bus tik sapnas mano dvasiai galims./ Tu nežinai, kaip baisiai mane slegia/ Tavo tylėjims nepermeldžiams, kokius/ Drebulius myrio siunčia tavo akys/ Ramios, o šaltos, sustingusios. Velyk/ Perkęsti viską, ne kaip matyt tokią/ Tylinčią tavo užšalusią kančią.../ Jei turi tiesą neapkęsti mane,/ Tai duok išgirsti norint prakeikimą/ Iš tavo lūpų! Nebūk lyg negyvas,/ Tik rūstus stoki, kaip milžinų vadas,/ Ir mesk į mane žaibus akių tavo,/ Prakeik! Tik duoki išgirst vieną žodį!/ Palaukęs Nieko? Ar nieko netarsi?... Ir šitai/ Perkęsiu --- duok tik man tu savo ranką/ Ir bėgk su manim nuo kapinių šitų/ Ant šviesios saulės --- nes mirtis tikra čia/ Graudena. Bėkim!/ luktelėjęs/ A! vėl išdavimo/ Bijai? Neužmiršęs, kad patariau tave/ Kalėjiman mest... Tikėk mano žodžiui!/ Aš tau prisiekiu, kad nišdaviau tavęs,/ O būdu tokiu norėjau atkreipti/ Tik marų smūgį, kurs tau prirengts buvo./ palūkėjęs/ Neini? Tyli vis... Permainyk man širdį,/ Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų/ luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas/ O ne! Turiu aš išgelbėti tave ---/ Šalyn rytojus! ir apsimetimas!/ Įžadus laužau.../ klaupdamas prieš Kęstutį/ Tėve! Sūnus tavo/ Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt... KĘSTUTIS Skausmas Ar sūnus? Kokis? Turėjau juk vieną./ Tą apraudojau ir senei užmiršęs,/ Nes jis --- tai mano nelaimė ir kirmins./ Norint paskui aš atminiau iš sykio,/ Su kieno veidu kryžiokų gyvatė ---/ Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs/ Tik išdaviką, nepažinau sūnaus./ Mano sūnus jau nuo senai negyvas. KONRADAS Išpažinimas Keršyja sunkiai širdis priverstoji!/ Visame sviete nėra anė vieno,/ Kurs, žaizdas mano iš arti pamatęs,/ Pasigailėtų ir aukų didybę/ Išmieruotišmieruot --- išmatuoti. teiktus. Tėve! Argi nieko/ Širdis nesakė? Ir tiki į mano/ Išdavystę, kuri keršytoją/ Pridengia savim? Ar tau nešnabždėjo/ Paslaptas balsas, kam viską sumaniau? KĘSTUTIS Orumas, Teisingumas Aš tiesaus kelio visada laikiausi./ Dievų klausydams, mylėdams tėvynę,/ Su teisybe vien gyvenau --- dėl to gi/ Šuntakių melo, arba apgavimo/ Nė nepažįstu. Aš, matai, pripratęs/ Svarstyt ir spręsti ne siekius, tik darbus./ Ir suprast stengiu, ką akys parodo./ Žinau vien tiesą --- ir netikiu dorai,/ Kur gudriai seka galvažudžių pėdas. KONRADAS Tėve! KĘSTUTIS lyg pats sau Graudulys, Skausmas Senai jau netekau to vaiko,/ Kuriam daugiausiai sudėjau aš vilties,/ Drūčiai tikėdams, kad išvien su manim/ Zokono gaują baidys nuo mūs girių,/ Kad parems mane, mirtinai kovojant/ Su siaubūnu tuo, baisesniu už lokį/ Padukusįjį ir apsaugos seną/ Galvą nuo smūgių jisai, garbės mano/ Dalininks pirmas, paveldėtojas jos!/ susigraudinęs/ Bet nelaimingai sau ir jam išlėmiau,/ Glostydams tankiai kūdikio galvelę,/ Nes pats sugriovė ir viltį, ir laimę,/ Jis, numylėtas iš visų labiausiai./ apsiblausęs, gailindamasis/ Netekau vaiko. KONRADAS Išpažinimas Tokiais gailiais žodžiais/ Nekalbėk, rodos dūsaudamas daikto,/ Kuris negrįš jau --- o gailestis auga/ Taip neišmieruotas, kad gal verksmu trukti/ Vyro krūtinė./ luktelėjęs/ Ar netiki, tėve,/ Kad aš tėvynės parduoti nenoriu?/ Kad aš paskyriau gyvenimą savo/ Tik vienam darbui, kurisai Lietuvą/ Mūsų išgelbės ir už ją atkeršys?/ Butautis tavo gyvęs tik numiręs! KĘSTUTIS Išmintingumas, Orumas, Garbingumas Kas gali būti --- apie tai kiti spręs;/ Ateitis gali jį paskui išteisint/ Ir ploti rankoms už laimingą siekį,/ Visai užmiršus, kur suteptas buvo./ Bet aš, kurio jau gyvenimą taip trumpas,/ Aš bjauraus grūdo pasėlį regėjau:/ Šeimynoj vienus sielvartus, liudnumą,/ Džiaugsmą mūs priešų, Lietuvos nelaimę,/ Ir sena mano galva nenuvokia,/ Kaip gelbės žemę, kas garbės netekęs./ Sunku, sunku tam, kas pabandė melo,/ Sutepė dvasią, nors ir gero trokšdams,/ Atgyt išnaujo rubuos nekaltybės/ Ir vėl nušvisti su darbais teisingais./ Netstos jo niekad amžins prakeikimas,/ Painiodams jojo siekimus gražiausius,/ Prie nuodėmių stums, prieš kurias pats purtos,/ Ir ves tolyn vis, kur daugiau erškėčių ---/ Ko pats nekenčia, turės pamylėti,/ Ką nor išgelbėt, da labiau prapuldys ---/ Ir visas darbas suteptų jo rankų/ Noroms nenoroms pavirsta į piktą. KONRADAS Gailestis, Maldavimai, Pasigailėjimas O tėve mano! Nenorėk atimti/ Prie galo kelio paskutinės vilties!/ Nepavesk mane kurčiai, tamsiai nakčiai,/ Kad abejodams turėčiau numirti!/ Nes, jeigu žūsiu, siekinio nepriėjęs,/ Tai man nė kokia neatleis dievystė./ nužemintai melsdamas/ Tėve Kęstuti! Pasigailėk vaiko,/ Kuris taip kenčia už jaunos puikybės/ Drąsų siekimą! Išskėsk savo glėbį.../ Aš prisiglausiu, nusižeminęs jau.../ Ašaras besiu ant tavo krūtinės.../ Atleisk man kaltę... KĘSTUTIS susigraudinęs, lyg sau Vargšas mano vaikas. KONRADAS surikęs, puola Kęstučiui į glėbį Tėve! KĘSTUTIS Sūneli! KONRADAS O! Tas vienas žodis/ Nuims nuo manęs visą prakeikimą./ Glėbyje tavo vėl aušra sugrįžta,/ Kuri žibėjo prie mano lopšelio./ Ar man atleidi? KĘSTUTIS Tėviškoji meilė, Atleidimas Vaikai nedėkingi,/ Jūs nė nežinot, kas tai tėvų meilė,/ Kuri su jumis į bedugnes lekia/ Ir skausmu savo pati save kursto;/ Nors kelia balsą rūstų, nusiminus ---/ Viską užmiršta ir atleidžia viską./ O sūnau mano! prispaudžia Konradą prie krūtinės KONRADAS Kaip ramu ilsėtis/ Glėbyje tavo! O kad taip ant ilgo/ Užmigt galėčiau!/ luktelėjęs, nerimstąs/ Tėve! Laikas bėga.../ Ir mintis bunda baili, rūpestinga.../ Skubinkim, tėve! Eik iš čia, nelauki!/ Eikim, tik eikim! eina kelis žingsnius prie durų ir sustoja, matydamas, kad Kęstutis paskui neina KĘSTUTIS Be reikalo lauki/ Manęs, sūneli --- aš iščia juk neisiu. KONRADAS Tėve, turiu aš išvest iš čia tave,/ Juk man atleidai? KĘSTUTIS Išmintis Atleidau, vaikeli ---/ Bet jau sunku man pabėgti su tavim./ Ką gi aš veikčiau dabar jūsų sviete/ Pribaigtas senis gedulių ir amžiaus?/ Mano liuosybė taps tik nauda prieši./ Nenoriu būti priežastimi vaido,/ Nenoriu tapti įrankiu kryžiokų,/ Velyk man šičia ramiai pasimirti. KONRADAS Aš tau prisiekiu, kad išrasiu kelią/ Ištraukti tave iš kryžiokų vylio,/ Aš pritaisysiu atilsįatilsis --- poilsis. tau saldų,/ Kurio jau niekad nedrums pikti žmonės.../ Tik eik su manim! KĘSTUTIS Dorybė Ne, Butauti mano!/ Palikit mane jūs mano likimui./ Taip bus geriausiai. Nes kartais nenorams/ Galiu nelaimę įvykdint mūs žemei/ Ir tavo kojas kaip akmuo apsunkint ---/ Kad paskui tave svetimi pažintų./ Dėl valandėlės gyvenimo menko/ Nenoriu pirkti taip brangiai liuosybę. KONRADAS Tėve! KĘSTUTIS Taip liepia dorybė ir protas./ Veltui negundyk, nes neatmainysiu/ Jau savo žodžio. KONRADAS Pasigailėk manęs! KĘSTUTIS Svietas man šiandien --- dykuma tamsioji.../ Kuo buvau gyvas --- išplėšė man žmonės.../ Negrįš kas buvo, nekels jau numirę./ Esmi jau niekas, nėr ko man nė grįžti. KONRADAS Tėve! Ar neisi? KĘSTUTIS Ne. KONRADAS Tai per nevalią/ Iš čia išnešim; Albaną pašauksiu. skabiai išbėga pro doris ir per prieangį tiesiai KĘSTUTIS žiūrėdamas paskui išeinanti Vaike, vėlu jau! apsLankęs, pamažu išeina nno scenos pro duris po kaire; neužilgo pasirodo ant prieangio Marė su Bilgenu ir įeina pro grotines duris ant vidurio scenos SCENA VI Marė ir Bilgenas MARĖ Pilyje kryžiokai.../ Įstabus daiktas. BILGENAS Jie čia nuo pat ryto. MARĖ Turbūt ką spendžia. Ar žinai vardus jų? BILGENAS Konrads, Kunonas ir Albanas senis. MARĖ Laiku suspėjau. Jųjų siekiai reikia/ Perkirst išsykio. Kur yra Kęstutis? BILGENAS Skylėje šitoj. MARĖ Veidmainystė Gerai. Pašauk mano/ Žmones. Žiūrėki, kad nebūtų triukšmo!/ Bilgenas išeina tuo pat keliu, kuriuo atėjo Marė atsikreipia ant Kęstučio kelnorės, graudendama/ Dėde! Dabartės atsiteisim mudu. ant prieangio pasirodo Kunonas ir įeina pro grotas SCENA VII Marė ir Kunonas KUNONAS nusistebi, išvydęs Marę Tikėt nenoriu... kunigaikštienė čia? MARĖ Ką? Ar stebiesi, mane čia išvydęs?/ Visokį žmones susitink ant kelio. KUNONAS Bet kokie siekiai? MARĖ Ar, tamsta, nori/ Žinot? Žinoki: atėjau žudyti. KUNONAS Ar tai tau rodos, kad duosim? MARĖ Apsieisiu/ Be jūs davimo. KUNONAS Tokis baisus darbas! MARĖ Drąsa, Piktumas, Veidmainystė Apsimetimo kalbą tą palikęs,/ Pasakyk sykį, ką mano siekimas/ Gali užkenkti? KUNONAS Mes ginam prispaustus. MARĖ Ar tai teisybė? Tegul ir taip būna!/ Vienok Kęstutis netiks jums jau niekam ---/ Veltui tik leidžiat pinigus ir laiką./ Jūs Konradu juk tikite begalo,/ O jis, gudruolius, veda jus už nosies,/ Norėdams tėvą išgelbėt... KUNONAS Neaišku. MARĖ Būkit atsargus --- nes išduos jus, būdams/ Sūnum Kęstučio! KUNONAS Konradas? MARĖ Nemoku/ Aiškiau kalbėti. Jo pati pažino. KUNONAS pradėdamas suprast Kaip dabar aišku! MARĖ Jūs jį prižiūrėkit./ O aš tuo tarpu pas kalinį eisiu./ Iki numerdės, tą mirties skanumą/ Pirmiau pažįsta, paregėjęs mane! įeina pro duris po kaire i kitą kelnorę KUNONAS mąstydamas Konrads? ! Gyvatė! Dabar išsiaiškin/ Mislių daugybė. Konradas pasirodo ant prieangio, bėgdamas greitai ant scenos SCENA VIII Kunonas ir Konradas KONRADAS įbėgdamas Visur jūs ieškojau. KUNONAS šaltai Ko tau reikėjo? KONRADAS Ginasi Kęstutis,/ Bėgt nenorėdams. KUNONAS Tai tegul sau lieka ---/ Tai bus geriausiai. KONRADAS greitai Veskim per nevalią. KUNONAS Nevalią? Kam tai? KONRADAS Nužus jisai šičia. KUNONAS Žiaurumas Tai da geriau bus. Užmokės lietuviai/ Už jojo mirtį brangiai, o jo kraujas/ Prisikabinti prie Jogailos turi. KONRADAS pykdamas Ir kęsim šitai? KUNONAS Tai virs mums į naudą. KONRADAS suerzintas Ar atmaineiatmainei --- pakeitei. jau nuomonę? KUNONAS Sakyčiau,/ Dabar tvirtesnė. Jo mirtis mums gero/ Daugiau gabena, ne kaip ilgas amžis. KONRADAS įpykęs Man kitaip rodos. KUNONAS įžymiai Gal turi tu savo/ Siekimą kitą. KONRADAS nusistebėjęs Aš? Marė grįžta ant scenos pro duris po kaire SCENA IX Kunonas, Konradas, Marė, paskui Bilgenas su samdininkais, paskiausiai Albanas KONRADAS pamatęs Marę, persigandęs Ir Marė šičia? KUNONAS pasityčiodamas Svečiuos pas dėdę... KONRADAS Marė! Ją išvydus,/ Šiurpuliai ima. Kaip čia jį išgelbėt?/ Lieka, tik kardas --- kad ir pačiam galas!/ ant prieangio pasirodo Marės samdininkai su Bilgenu ir tyliai slenka ant scenos Konradas, pamatęs juos, kreipiasi ant Kunono/ Ko jiems čia reikia? MARĖ Tai, jie geri žmonės ---/ Eina su manim nužudyt Kęstutį. KONRADAS išsitraukdamas kardą Kardas neleis jų! samdininkai, persigande, traukiasi Kunonas taip gi ištraukia kardą KUNONAS užstodamas su kardu Konradui kelia Sustok! Anė žingsnio! Drąsa, Ryžtas KONRADAS Geležis tavo nesulaikys manęs! KUNONAS Aš vardan mistro prisakau tau. samdininkai, pasinaudoję, įeina su Mare ir Bilgenu pro duris po kaire KONRADAS Leiskit!/ Galvažudžiai jūs, jei gyviems likt miela! Albanas ateina nuo prieangio ant scenos KUNONAS užstatęs kelią su kardu Metei liečynąliečyna --- baidyklė, kaukė.! Tu sūnus Kęstučio,/ Tu išdavikas! KONRADAS Žinai? Gerai. Amžiui/ Tavo jau galas. Kitiems tai apreikši,/ Be galvos grįžęs. prispiria su kardu Kunoną, o tas ginasi KUNONAS besigindamas ir pamatęs Albaną Tu žūsi, drąsuoli!/ Albanui/ Albane, peilį paėmęs, nudurk jį! mušasi ALBANAS Peilis tau tiktų --- bet Konrado kardo/ Užteks tam žygiui. KUNONAS įsiutęs Albane! Išdavike! mušasi su Konradu KĘSTUTIS už scenos O žmonės, žmonės! KONRADAS Dėl dievų šventųjų!/ Tai balsas tėvo!/ Marė išeina ant scenos ir pamažu atsitraukia ant prieangio, is kur tūlą laiką tėmijasitėmijasi --- slepiasi.; Konradas su visu smarkumu prispiria Kunoną/ Žūk greičiau! Iš kelio! Kunonas puola ant žemės; Konradas su kardu įbėga greit i kitą kelnorę po kaire KUNONAS Išdaviks peklos! miršta Marė prasitraukia nuo scenos visai Konradas neužilgo grįžta, prilaikydamas glėbyje Kęstutį SCENA X Konradas; Albanas KONRADAS klupsčias prilaikydamas Kęstutį, susigraudinęs Graudulys, Netektis, Kerštas Pabusk, tėve mielas!/ Lavons ant slenksčio kalėjimo tįso ---/ Nėra pavojaus./ palūkėjęs, nusiminęs/ Veltui! Jau iš kapo/ Nė viens negrįžta./ atsistodamas/ Tai jau širdies ryšis/ Visai sutrukęs... Dabar mano mintys/ Ant visados jau suklimpo į kraują./ Neriša niekas... Likau tik pats vienas./ apsiblausęs, pasiduodamas/ Tai tolyn drąsiai! Kur užvestas kelias ---/ Nuodyt, žudyti ir naikinti priešų. ALBANAS Eik! Ir žudyki! uždanga nusileidžia Įstatai Tėvynės mylėtojų draugystės. § 1. Mieris ,,T. M. D." yra: išleisti lietuviškas moksliškas knygas ir platinti apšvietimą. § 2. Iraugaisgali būti kiekvienas, be skirtumo. Norints pristoti Draugystė, tesikreipia priejeib vieno Draugystės viršininko. Visi draugai turi lygias tiesas. Kiekvienas draugas gauna Draugystės išleistų raštų po vieną knygą. Kiekvienas draugas turi turėti sav už pareigą didinti Draugystę privedant nauJūs draugus. § 3. Kiekvienas Draugas, Amerikoje, moka ant metų 60 centų. Did. Lietuvoje 1 rublį. Prūsų Lietuvoje 2 markes. Norintiejie Draugystę pašelpti, pagal norą gali ir daugiaus mokėti. Draugystė priima ir aukas. § 4. Apie spaudiniiną raštų ir jų vertumą nutarė ,,literatiškas komitetas". § 5. Raštininkai, kurie savo raštais šelps Draugystė, yra priimami kaipo garbės draugai. § 6. Lietuvoje beturčiams knygos bus dovanojamos per tam išskirtą komitėtą. Pasarga. Dovanojimas arba dalinimas knygų beturčiams Lietuvoje yra tai sunkiausias daiktas, bet Draugystė turi viltį, kad atsiras nemenkai draugų ir iš Lietuvos, kurie tą darbą paleugvįs. Draugais platinimo knygų komiteto, gali būti ir pašaliniai. Kol jie pildo tą priderystę.