Asnykas, Adamas
Kęstutis
Kudirka, Vincas
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnyk-kiejstut/
Bogdziewicz, Monika
Dug, Katarzyna
Choromańska, Paulina
Fundacja Nowoczesna Polska
Pozytywizm
Dramat
Tragedia
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=25178
Adam Asnyk, Keistutis: tragedija penkiuose aktuose, tł. Vincas Kudirka, Tilžėje, spausdinta E. Jagomasto, 1897.
Domena publiczna - Vincas Kudirka zm. 1899.
1970
xml
text
text
2013-09-17
lit
http://redakcja.wolnelektury.pl/media/cover/image/5437.jpg
Castle Encampment, Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/5437
http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/asnykas-kestutis.pdf
ISBN-978-83-288-0044-1
ISBN
application/pdf
https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis.html
ISBN-978-83-288-1127-0
ISBN
text/html
http://wolnelektury.pl/media/book/txt/asnykas-kestutis.txt
ISBN-978-83-288-2082-1
ISBN
text/plain
http://wolnelektury.pl/media/book/epub/asnykas-kestutis.epub
ISBN-978-83-288-3040-0
ISBN
application/epub+zip
http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/asnykas-kestutis.mobi
ISBN-978-83-288-4126-0
ISBN
application/x-mobipocket-ebook
Sudabartinta:
* fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. G. formas (kliūtys -> kliūtis), vns. N. formas (priešini -> priešui), vns. Vt. formas (vylį -> vyly), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 3 asm. formas (likk -> lik)
* leksiką, pvz.: Keistutis -> Kęstutis, Jėgaila -> Jogaila, pajiegas -> pajėgas, nepripažinstu -> nepripažįstu
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: perdaug -> per daug, dėlto -> dėl to
* joto rašymą, pvz.: jieško -> ieško
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: paaugštino -> paaukštino, jug -> juk
* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:
Tėve! argi nieko -> Tėve! Argi nieko
Ricieriai! gerą atnešu jums žinią(...) -> Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią (...)
Suvienodintos remarkos.
Adamas Asnykas
Kęstutis
Tragedija penkiuose aktuose
Qui per virtutem peritat non interit.Plautus
Žmogystės
Kęstutis
Biruta --- jo patipati --- žmona.
Vytautas --- sūnus
Jogaila
Marė --- jo sesuo.
Vaidyla --- Marės vyras, Jogailos šalininkas
Prora Bilgenas --- vadas Jogailos pilies vartų
Butrimas --- Kęstučio bičiulis
Aldona
Kunonas, Konradas, Albanas --- kryžiokaikryžiokai --- kryžiuočiai.
VaidilaVaidila --- senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys.
Tarnas
Ricieriairicieris --- riteris., vaidilos, ginkluoti dvarininkai, samdininkai.
AKTAS PRIMAS
salė Vilniaus pilyje; didžiosios durys gilumoje; tiesiai ir po kaire durys į kitas pilies sales; kairėj scenos pusėj sėdi priešais ant paaukštinto sosto Jogaila; šaly jo iš vienos pusės stovi Marė, iš kitos Vaidyla
SCENA I
Jogaila, Vaidyla, Marė
VAIDYLA
Ordinas, Susitarimas, Žodžio nesilaikymas
Metas jau liautis, didi kunigaikšti,/
Nieko neveikus --- tai garbės neduoda./
Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrąmistras --- viduramžių vienuolių-riterių ordino vyresnysis, magistras.,/
Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių/
Užpult, įsakęs su zokonuzokonas --- ordinas. tvirtą/
Sandorąsandora --- susitarimas.
kurti. Zokons prisirengęsprisirengęs --- pasirengęs, pasiruošęs../
Tik kunigaikštis užmanymus maino/
Ir nesilaiko sandoros įkurtos.
JOGAILA
keldamas nuo sosto
Kalbi per smarkiai!
VAIDYLA
NėsaNėsa --- nes. tikras tarnas ---/
Aukščiau statau aš už gyvastįgyvastis --- gyvatė. savo/
Tavo didybę.
JOGAILA
eidamas nuo sosto ant vidurio scenos
Jei mintis taip ilgai/
Nerimas, Susirūpinimas, Apmąstymai
Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju/
Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką/
Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko/
Iš mažų metų likę atminimai./
Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės/
Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina užsirūpina --- dabar: susirūpina./
Argi galiu aš su vokiečiais tartis/
Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną/
Ant galvos mano, laimindams, uždėjo?/
Luktelėjęs O vienok mane budinabudina --- žadina. iš miego/
Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo.
VAIDYLA
Skubintis reikia, nėr kada svarstyti./
Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti.
JOGAILA
Ką sakys Vytauts?
MARĖ
Pervirš atsargus tu./
Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi.
JOGAILA
Jis buvo broliu.
MARĖ
Bet taps priešų tavo,/
O priešai reikia išsyk gerai stverti.
JOGAILA
Ir išdavėju likti?
MARĖ
Na tai būk sau/
Kęstučio valios įrankiu ir laukki,/
Vis nusileisdams, ik neteksi sosto.
VAIDYLA
Kurstymas, Provokavimas
Viešpatie, laukti gana pavojinga./
Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai/
Išeit į viršų, o senis Kęstutis/
Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų/
Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum/
Po sutarimo...
JOGAILA
smarkiai
Vaidyla! Žinoki,/
Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams/
Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta.
VAIDYLA
Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį,/
Išreikštą žodžiais, negerai supratęs./
Atvirai viską pasakyt Kęstučiui./
Išduoki kaltą --- tegul galva mano/
Santaiką atperk ir dėdės malonę./
Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk,/
Jei mintį savo atmainyt ketinsi...
JOGAILA
Tarytum, noras, manyje užaugęs,/
Yra man lemtas --- netsimainys niekad./
Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį.../
Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos ---/
Einu aš vis tik priešais savo širdį.../
Nes mane varo spėkaspėka --- jėga. paslaptinga,/
Rodo man puikią ateityj karūną,/
Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungojungas --- belaisvė.,/
Žmonių likimą, į rankas man duotą.
MARĖ
Ko abejoji?
JOGAILA
Kokia priešginystė/
Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane/
Pastumtų priešais prievarta...
MARĖ
pasityčiodama
Kad būtų/
Priekaištavimas, Provokavimas
Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių,/
O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru,/
Tikrai kiekvieną užmanymą savo/
Ginklu priversčiau pavirsti į darbą./
Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė,/
Gudriai apdumus akis liudytojams./
Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli...
pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas
BILGENAS
Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro:/
Kunons ir Konrads --- nor kalbėt su tavim.
VAIDYLA
šnabžda Marei
Stojo ant žodžio.
JOGAILA
Bilgenui
Atvesk tuojau juodu.
Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto
MARĖ
šnabžda Vaidylai
Slėpk savo džiaugsmą --- iš akių matyti.
Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris
SCENA II
Jogaila, Vaidyla, Marė, Kunonas, Konradas
KUNONAS
atsikreipdamas ant Jogailos
Galingas mistras pasveikina tave.
JOGAILA
Dėkui už tai jam.
KUNONAS
Susiatarimas, Duotasis žodis
Mistras nor žinoti,/
Kur pasidėjo tavo pažadėjims,/
Kurį išreiškei per Vaidylos lapaslapos --- popierius, raštai. ,/
Iš geros valios sandoros maldaudams?
JOGAILA
Per daug akyvasakyvas --- pastabus, žvalus. jūs mistras.
KUNONAS
Jis siuntė/
Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybėsakyvybė --- smalsumas.,/
Tik, abejodama apie tavo žodį,/
Nori patirti, ko dabar tikėtis:/
Tavo pagalbos, arba prigavimoprigavimas --- nusigręžimas, išdavystė.?
JOGAILA
rūsčiai, keldamas
Rūstybė, Peikimas
Argi jums tinka prigavims minėti?/
Jums, kur ikšioleiikšiolei --- iki šiol. tik apsimetimo/
Mintate duona; kurie tinklais vylių tinklais vylių --- melagysčių./
Svetimą žemę gaudote; per melą/
Ir prigavimą svietui jungą teikiat;/
Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės,/
Kaip niekai pintys ant aržuolo seno,/
Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus,/
Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį!
KONRADAS
Kam, kunigaikšti, liežuviu kariauti,/
Kaltes ant sprando priešninkų kraunant?/
Nieks pragaišties da riksmu nepataisė,/
Jei tik užmiršo ginti savo namą./
Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas./
Apveikia protas, dora,
Susilaikymas.
išturėjims.
JOGAILA
Marei
Šitas kryžiokas tyčiojas iš mūsų.
MARĖ
ramindama
Broli!
JOGAILA
Nurimki! Palengvinau širdį ---/
Galiu klausyti.
KUNONAS
Grasinimai.
Dabar, kunigaikšti,/
Su mums kariausi. Pasirodei save ---/
Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons/
Atlygins gausiai šitą prigavimą/
Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi!
VAIDYLA
melsdama Jogailą
Viešpatie!
MARĖ
taip pat
Ką gi darai tu?
JOGAILA
Tegul sau/
Mūs draugininkas pasikalba.
KUNONAS
iškilmingai
Vardan/
Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo/
Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą/
Pirštinę šitą,/
numovęs ricieriui pirštinę, meta/
kaipo apreiškimą,/
Kad jau apleidžia tave, žemę tavo/
Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai/
Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą/
Ir ištrėmimą!
JOGAILA
Užpulti ketinat?
KUNONAS
Pats esi kaltas, sukalbą sulaužęs.
JOGAILA
Prievarta, Nuolankumas
Dangaus dievystės ir peklospekla --- pragaras. galybės/
Tegul paliudys: kad verčiate mane/
Prie baisaus daikto. Pasiduodu varuivara --- jėga, prievarta, smurtas.,/
Kad atsikreiptų žadėta nelaimė.
MARĖ
Tai gerai, broli.
JOGAILA
stovinčiam pas duris Bilgenui
Apšauk tuoj šią naktį,/
Tegul susirenk ricieriai į Vilnių,/
Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis./
atsigręždamas ant kryžiokų/
Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu.
KUNONAS
Jei, kunigaišti, tikri tavo žodžiai,/
Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė!
KONRADAS
taip pat Kunonui
Norėjo varo.
JOGAILA
Dabar svečiais būkit!/
Noriu jus savo namuos pamylėti./
Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai ---/
Atidarysiu jums pilį ir širdį./
kreipdamasis ant Vaidylos/
Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų.
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį Vaidyla ir Marė
SCENA III
Kunonas ir Konradas
KUNONAS
žiūrėdamas paskui išeinančius
Įžvalgumas, Gudrybė
Gudrus lietuvis, sukti jojo norai,/
Tik jam netenka mūs zokono proto./
Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas,/
Ik pats į juosius nepaklius ant galo./
Užglėbt norėtų su mūsų pagalba/
Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą/
Suverst mums visą kaltės sunkinybę/
Už Žemaitijos menkutį sklypelį./
Bet zokons žino gerai siekius savo/
Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei.
KONRADAS
Zokons tur galvą! Tykodams laimėti,/
Gudriai į sląstassląstai --- spąstai.
įveja sau žvėrį:/
Su ranka viena štai Jogailą stumia/
Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį/
Persergės tyčia, norėdamas juodu/
Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą,/
Idant iš griaučių brolžudingobrolžudingas --- kur/kai brolis žudo brolį. karo/
Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą.
KUNONAS
Supranti aiškiai, nors da esi jaunas,/
Koki prie siekio keliai greičiau veda./
Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti/
Be aiškaus varo, be aukų daugybės,/
Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą/
MitriaiMitriai --- vikriai, greitai.
pakreiptum.
KONRADAS
Tai lengva --- tik reikia/
Neleist, kad gautų katrakatra --- kuri nors. pusė viršų./
Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų,/
Iš makščių kardą privalome traukti/
Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę/
Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio;/
Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu/
Pasijus sykį pajiegas išbaigę.
Įeina Vaidyla ir Marė.
SCENA IV
Kunonas, Konradas, Vaidyla, Marė
VAIDYLA
Žinia, Veidmainystė
Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią:/
Dabar Jogaila trankosi, kaip levaslevas --- liūtas.,/
Ir su liepimais pasiuntinius vaiko./
Taigi uždegsim kariškuosius laužus,/
Saldeisaldė --- rauginta ruginių miltų blandi gira. nespėjus trissyk apsisukti.
KUNONAS
Skubintis reikia.
MARĖ
Nors kartą matysiu/
Po mūsų kojoms tą puikumą senio,/
Kursai mus niekin.
KUNONAS
Sesuo kunigaikščio/
Tur kunigaikščių ir dvasią.
MARĖ
Man gėda,/
Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm.
KUNONAS
Didžiausias džiaugsmas tas, kurį pagimdo/
Ilgas troškimas...
įeina pro didžiąsias duris Bilgenas.
BILGENAS
Esmi jūsų tarnas,/
Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas/
Butams parodyt, kurie jums paskirti./
Eikite paskui.
Kunonas ir Konradas išeina paskui Bilgeną pro duris tiesiai
SCENA V
Vaidyla ir Marė
MARĖ
linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo
Piktumas, Paniekinimas
Vaidyla! Ant galo/
Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui/
Ir pilyj jojo vestuves iškelsim!/
Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių/
Mudviejų, tardams, kad ta moterystė moterystė --- santuoka. /
Jų, kunigaikščių, giminę suteršia./
Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą/
Tave ir mano moterišką gėdą./
Dabar težino, kad mane yr vedęs/
Ricierius vyras --- ne pienburnis kokis.
VAIDYLA
Kad mane vieną paniekinims siektų,/
Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau./
Bet savo meile tu mane iškėlei./
Tai kada mudu abu plaka smūgiai/
Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo/
Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau/
Pagiežą kurti ik paskutinujų,/
Nėsa aš tavo.
MARĖ
Jausmai, Meilė, Prisipažinimas
Vaidyla! pati aš/
Įspėt nemoku, ar neužkerėjai/
Tu mano širdį, jei taip karšta meile/
Ji užsidegus? Štai visi man sako,/
Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės/
Žvaigžde išrodai už visus galiūnus/
Šviesesnė. Sako, negražus --- gražesnis/
Tu man už aušrą, kur danguje žiba./
Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias,/
Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė,/
O aš greitesnė gert iš tavo lūpų/
Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus.
VAIDYLA
Ar myli mane?
MARĖ
Myliu tavyj viską,/
Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat/
Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą,/
Branginu viską, kas tik tau brangu yr./
Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela./
Kas tave žeidžia --- priešninkas mano,/
Kas pakels ranką ant tavęs --- prapulti/
Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau:/
Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos,/
Tėvynę, tiesą, liuosybęliuosybė --- laisvė., ir brolį,/
Ir saulės šviesą.
VAIDYLA
Nekalbėk taip garsiai,/
Mano brangiausia, gali mus prapuldyt...
MARĖ
Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno:/
Po tavo kojų sugriauti pasaulę/
Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną,/
Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus ---/
Tai man vis viena! Jau arti tas laikas.
VAIDYLA
Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys/
Minties, kurioji širdyj pasirodys.../
Tetyli lūpos...
pro kairesias duris pasirodo Jogaila
SCENA VI
Vaidyla, Marė, Jogaila
JOGAILA
Nerimas
Dabar pilyj kurčia./
Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant,/
Turime kantriai šiek tiek palūkėti.../
Nuobudu laukti, laukimas kankina./
Nes prie ko sykį esmi užsidegęs,/
Norėčiau, rodos, kad ūmaiūmai --- staigiai, greitai., su vėjais,/
Viskas įvyktų.
VAIDYLA
Užmanymą tankiai/
Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas,/
O geismai reikia malšint, jeigu norim/
Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis.
pro didžiąsias duris skubiai įbėga Bilgenas
SCENA VII
BILGENAS
Jogailai
Viešpatie! Teikisteikis --- norėki. išrasti pagalbą!
MARĖ
Ką sakai, Prora?
BILGENAS
Visai netikėtai,/
Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo/
Vilnių.
MARĖ
Meluoji!
BILGENAS
Dievaž! Nemeluoju!/
Nebuvo nieko, kas būtų sulaikę,/
Tai tiesiog eina jau prie pilies vartų.
Išgąstis, Netiketumas
JOGAILA
Dabar daryt ką?
MARĖ
Jogailai ir Vaidylai
Priekaištavimas, Raginimaas
Kas gi jūs? Sakykit./
Ar piemenukai? Ar vaikai bepročiai?/
Jeigu prileidot taip lengvai suimt jus./
Kur atsargumas? Kur apsižiūrėjims?/
Taip ilgai, broli, purteisi, rengeisi/
Ir laiks prašoko. Kęstuts nesipurto,/
Tur būt suuodė ir ištiko tave./
Ginkis dabartės!
JOGAILA
Veltui būtų gintis,/
Išsiuntinėti ginkluoti kareiviai,/
Pilyje tuščia...
MARĖ
Ir mes, kaipo niekšai/
Šliaužėti turim prieš Kęstučio valią/
Ir nuo jo melsti malonės...
VAIDYLA
Man rodos,/
Su linksmu veidu, lyg tikri bičiuliai,/
Atidarykim vartus pilies mūsų,/
O metę gintis, kas suerzint gali,/
Priimkim dėdę su jo draugkareiviaisdraugkareiviai --- bendrakareiviai, bendražygiai.,/
Kaip svečius savo.
JOGAILA
Bilgenui
Daryk, kas sakyta:/
Vartus atdaręs, padoriai pasveikink/
Ir vesk į pilį!/
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris/
Marei Nuvaryk nuo veido/
Apsiblausimą --- sutikt reikia svečias.
MARĖ
Jeigu tu moki, tai būki sau linksmas./
Man per daug skauda paniekinims mano,/
Kad da galėčiau šliaužioti prieš dėdę,/
Lenktis prie kojų, dargi šičia Vilniuj.
JOGAILA
Marei
Susilaikyki!
MARĖ
Sugėdinti tapsim,/
Ir mus, įniršęs, sumindžios, kaip sliekus./
Lieps mano vyrą suimti.
VAIDYLA
Marei
Jis visko/
Turbūt nežino. Kunigaikštis mane/
Neišduos, taigi nėr ko nerimauti...
už scenos girdėt rago balsas
JOGAILA
Girdėt Kęstučio skardus rago balsas./
Sveikinkim svečią linksmi ir nudžiugę.
prisiartina prie didžiųjų durų, pro kurias įeina Kęstutis, paskui jį Butrimas, vaidila ir dalis apginkluotų draugkareivių
SCENA VIII
Vaidyla, Marė, Jogaila, Kęstutis, Butrimas, vaidila, ricieriai
KĘSTUTIS
O ką, brolike? nukritau netyčia,/
Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai./
Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs,/
Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave./
Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau/
Atsargų delną pakelt prisidengtų/
Nuo išdavimo padermės ir žemės.
JOGAILA
Dėde!...
KĘSTUTIS
Skausmas, Apmaudas, Rūstybė
Netepki veltui melo žodžiais/
Tu savo lūpų... Žinau juk aš viską./
Ir sudrebėjo sena širdis mano/
Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas!/
Mylėjau tave, kaipo savo vaiką,/
O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais,/
Norėjai mane apsukti, išduoti,/
Ir ant karštų da pelenų tėvynės/
Dalintis pelną. Kad tu butum vienas/
Šokęs prieš mane, norėdams atimti/
Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum/
Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus/
Krauju suteršti --- būčiau tau atleidęs./
Bet neatleisiu sukalbos su priešais/
Ir išdavimo tėvynės.
VAIDYLA
Juk tankiai/
Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius,/
Jei geiduliai tik uždengia teisybę./
Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs,/
Apsvarstyt teiksis...
KĘSTUTIS
užsidegdamas
Tylėk, tu gyvate,/
Sutepusioji kunigaikščio namą,/
Patalą, sostą ir giminės garbę!/
Ir tu da drįsi į akis kabintis?/
Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas,/
Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių,/
Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti!
MARĖ
prišokdama prie Kęstučio
Piktžodžiavimas.
Dėde! Man vyro neniekink prieš svietą,/
Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu./
Turi mus rankoj --- budeliu gali būt,/
Vienok neniekink!
KĘSTUTIS
Rūstybė
Pašėlusi tavo/
Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių/
Išvilko savo gėdą ant mėšlyno/
Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė,/
Kad tik galėtų pakakint nešvankų/
Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą/
Pačios uždirbtą!
MARĖ
grumodama
Dėde! Žodžius šituos/
Aš tau priminsiu!
KĘSTUTIS
Gana aušint burną./
Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski/
Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę/
Tegul gerai žiūri!/
Gal neužilgo Vytauts pasirodys/
Ir mano žmonės susirinks į Vilnių./
Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna,/
Sudysim tave, Jogaila... tyliau kaip sūnų.
Butrimas išeina su apginkluotais sargais, vesdamas Vaidylą, Jogailą ir Marę pro didžiąsias duris
SCENA IX
Kęstutis ir vaidila.
KĘSTUTIS
Apmaudas, Skausmas
Liūdnas likimas senio, peržengusio/
Dienas ir kartą, kuri jį išleido,/
Kada matydams, kaip iš akių nyksta,/
Ką garbino pats ir į ką tikėjo,/
Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe,/
Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys,/
Ir nesupranta jau nė vaikų savo./
Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims,/
Senas mūs būdas, teisumas, dorybė/
Šiandien suminti, kaip Lietuva yra,/
Kaip auga naujos kartos, kurios laužo/
Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų/
Į aną svietą keliaut ir ten miškuos/
Narsiai medžioti su prosenių dvasioms,/
Palikus žmones, jų ligotas širdis/
Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui./
Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo,/
Kaip paskutinis praeities globėjas.
VAIDILA
Paguoda, Padrąsinimas
Už tai tu gausi paskui nuo jų garbę,/
Kokia retai kam iš žmonių patenka:/
Lietuvos žemėj skambės tavo vardas,/
Darbų garbingų vainike įpintas;/
Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus,/
Nors tave liūdnas ištiktų likimas;/
Nuo akių miegą mirties nubaidysi,/
Į dangų lėksi nuo gedulių laužo;/
Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęsapsirėdęs --- asirengęs, pasipuošęs.,/
Su ragu turo, po miškus skraidydams,/
Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi,/
Kurstydams viltį tų, kur abejoja,/
Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant,/
Neatgims dvasios per kančias ir kraują.
pro duris tiesiai įeina Butrimas su keletu ginkluotų sargą, vesdamas su savim Kunoną ir Konradą
SCENA X
Kęstutis, vaidila, Butrimas, Kunonas, Konradas ir ginkluoti sargai
BUTRIMAS
įeidamas
Viešpatie! radęs vienoj pilies salėj/
Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius,/
Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko/
Ir su Jogaila slapčia ved derybas./
Turėdams juodu dabar savo rankoj,/
Gali per kančią išgriebti teisybę.
KĘSTUTIS
Orumas
Nereik to, Butrim! Ne ricieriaus darbu/
Kęstutis save nesutepė niekad:/
Ant kovos lauko imasi su priešais,/
Vienok beginklio anaiptol nelypsto./
Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė,/
Gana, kad esti po lietuvių stogu.../
atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado/
Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko ---/
Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą,/
Meldžiami, likkit svečiuose pas mane!
KUNONAS
Pagerbimas
O kunigaikšti! Visas svietas žino,/
Kad tu teisingas ir ricierių žiedas,/
Norint da krikštas tavo stabmeldystės/
Nenumazgojo. O idant matytum,/
Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia,/
Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka.
KĘSTUTIS
Butrimui
Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim/
Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai./
Ik da sudaušim su geležim ginklų,/
Galime šiandien su taurėms sudaužti.
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas
vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas
ir stovi ties durimis neužtėmytas
SCENA XI
Kunonas, Konradas ir Albanas
KUNONAS
Peranksti tapo persergėta Kęstutis;/
Neparanku mums apsupimas Vilniaus./
Albanas kaltas.
ALBANAS
išeidamas ant vidurio.
Aš nepripažįstu/
To nusprendimo...
KUNONAS
Albane!
ALBANAS
Išpildžiau,/
Kas tik man liepta --- o kad Kęstuts greitas,/
Ne mano kaltė. Atsakau už viską.../
Raskim geresnę mūsų kalboms vietą,/
Nes ausis turi kartais net ir sienos.
KUNONAS
Teisybė, eisim.
Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą
SCENA XII
Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas
KĘSTUTIS
duryse
Jausmai, Prisiminimai, Jaunystė
O, gerai pataikėt,/
Po mūs imtynių ant pačių linksmybių./
Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint./
Paminėt laiką, kada buvau jaunas/
Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo,/
Aš meilinausi. Žila paukštužėle,/
Pameni mūsų tas dienas laimingas,/
Saldintas midum...
BIRUTA
Et, tamista, liautum/
Dalykus tokius prie vaikų minėjęs.
KĘSTUTIS
Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė,/
Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas/
Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo?/
Mudu iš meilės žibėjom saulėti,/
Pilni varsos tos, kurią turi kvietkoskvietka --- gėlė..../
Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus,/
Širdyje tirpsta.../
kreipdamasis ant Birutos/
Juk mudviem, gegute,/
Nebloga buvo?
BIRUTA
Tai, darkaisi, seni!
KĘSTUTIS
Gerai, kad seniai valandėlę saldžią/
Gal da atkasti; kitą tokią dieną/
Negreit sulauksi./
kreipiasi ant Vytančio/
Ko tu, Vytaut, tokis/
Lyg apsiblausęs?
VYTAUTAS
Tas... Jogaila... Tėve...
KĘSTUTIS
Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas./
Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas...
UžtarimasVYTAUTAS
Tėve, jis šiandien nuskriaustas.
KĘSTUTIS
Rūstybė
Iš tikro?/
Na tu man šitaip... Kada jisai taikos/
Iš pasalų mus vokiečiams išduoti,/
Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas,/
Noriu pabausti ištvirkusi vaiką,/
Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai/
Esam mes, seniai!
VYTAUTAS
Užtarimas
Tėve nenorėjau/
Užgauti tave --- bet pažvelgti teikis.../
Per toli, rodos, paleidai rūstybę,/
Jį kalėdams namuose jo pačio./
Daug prasikalto Jogaila, tai tikra,/
Bet nieks negali juk nužeminimą/
Su giedria širdžia ramiai išturėti,/
Tarytum kelmas. Užgavims opesnis/
Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo,/
žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų/
Su manim šitaip, nė pats nežinočiau,/
Ką bedarąs aš.
KĘSTUTIS
Keistas jūs, jaunųjų,/
Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas/
Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo/
Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos/
Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas,/
Vienok nė piktas, anė užsispyręs:/
Reikėj parodyt, kad su manim darbas/
Ne vyžos pynims, o kalėjims visas ---/
Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau?
VYTAUTAS
Taip kaip už brolį, užtariu.
KĘSTUTIS
kreipdamasis ant Birutos
Tu, motin,/
Su sūnum eisi?
BIRUTA
Reikia jis paleisti.
KĘSTUTIS
Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos
Na, tai Aldona nors/
Prilaikys mane --- da padidins bausmę.
ALDONA
Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave.
KĘSTUTIS
Visi prieš mane --- pati, vaikai --- eina!/
Ar nepaliepsit paleisti ir Marę,/
O net Vaidylą?
ALDONA
sudėdama rankas prašymui
Paleiski, tėveli!
KĘSTUTIS
Vaidylai reiktų ant šakos kaboti./
Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts,/
O jūs tik žinot dalinti malonę.
įeina Butrimas pro didžiąsias duris
ALDONA
Kęstučiui.
Pasigailėk jų, juk tu maloningas.
KĘSTUTIS
užtėmijęs Butrimą
Pasigailėjimas, Sąlyga
A, tu čia, Butrim? --- tai ką jau darysi ---/
Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų/
Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai/
Išvien vardan sandoros ir meilės./
Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai/
Vytautai! Reikia turėti grebežius./
Jogaila šiandien klaidžiais takais eina./
Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį,/
Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu.
tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas
SCENA XIII
Kęstutis, Biruta, Vytautas, Aldona, Kunonas, Konradas, Albanas
ALDONA
pamačiusi Konradą
Jisai!
KĘSTUTIS
Ką?
ALDONA
Nieko.
KĘSTUTIS
Taip išblankęs veidas.
ALBANAS
Konradui tyliai
Dabar laikykis!
KĘSTUTIS
rodydamas kryžiokams namiškius
Tai mano šeimyna,/
Ricieriai teisus.
Kryžiokai pasveikina
ALDONA
nuošaly
Tartum, šmėkla kokia!/
Taip atsimainęs.
KĘSTUTIS
rodydamas Vytautą
Vieną turiu sūnų,/
Kuris man liko. Dievai maloningi/
Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę ---/
Ji man geresnė už dukterį tikrą,/
Tik nelaiminga.
VYTAUTAS
Pati išdaviko.
ALDONA
Tėve!
KĘSTUTIS
Liežuvį, Vytaut, turi skaudų ---/
Neprivalai tu žeist seserį savo./
kreipiasi ant Aldonos/
Mano vaikeli, tu nusiraminki.
pro didžiąsias duris įeina Butrimas, Jogaila. Marė, Vaidyla ir keletas ricierių
SCENA XIV
Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai
KĘSTUTIS
Jogailai rimtai
Atleidimas, Malonė
Jogaila! Dručiaidručiai --- smarkiai, labai. užrūstinai mane ---/
Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą,/
Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai,/
Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas./
Taigi aš pirmas tau paduodu ranką.
ištiesia ranką Jogailai, kuris ją ima ir bučiuoja Kęstučiui į petį
JOGAILA
Dėde...
KĘSTUTIS
Jogailai
Tark ačiū Vytaučiui; tas vaikas/
Už tave stojo net prieš savo tėvą.
JOGAILA
apkabindamas Vytautą
Miels mano broli!
KĘSTUTIS
Aš viską užmirsiu,/
Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs/
Sąlygą vieną.
JOGAILA
Sutinku ant visko.
KĘSTUTIS
Visos tos žemės aš esmi juk sargas/
Ir jos rubežiairubežiai --- sienos (valstybės), ribos. man pridera ginti./
Šiandien, bematant, kad bendriems senovės/
Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti,/
Reikia daugiau man spėkų apginimui/
Į savo ranką. Sandoros grebežiui/
Palik man Vilnių.
JOGAILA
nekantautas
Ar Vilnių?
KĘSTUTIS
Tą auką/
Padaryk seniui, kad būtų ramesnis./
Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla./
Ką? Ar sutiksi?
JOGAILA
valandėlę paabejojęs
Paskirtą man bausmę/
Turiu priimti.
KĘSTUTIS
Tai ant šventos vietos/
Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia/
Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs./
Ar taip gerai bus?
JOGAILA
Pažadas
Išpildysiu viską.
KĘSTUTIS
Meldžiami paskui.
Kęstutis eina pro didžiąsias duris, paskui jį pamažu eina kiti; Konradas nori išeit paskučiausias, tik prisiartinusi Aldona jį sulaiko; tuo tarpu visi išeina, išskyrus Konradą ir Aldoną
SCENA XV
Aldona ir KONRADAS
ALDONA
Ridenau! Palauki!
KONRADAS
Ko reik nuo manęs?
ALDONA
Nežiūrėk rūsčiai taip!/
Nes tokios akys atima man drąsą,/
Ištart neduoda užbaugintą žodį.
KONRADAS
Tai paleisk mane!
ALDONA
Jausmai, Skausmas
Leisti? Ne! Greičiau aš/
Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu,/
Krutino savo tau kelią užtversiu,/
Idant sumintum sergančią man širdį./
Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave/
Prie savo šono po tiek ilgų metų,/
Vien ašarose, geiduliuos praleistų,/
Po skausmų mano, kurių nepritinko/
Našlaitės daliai...
KONRADAS
Abejingumas
Nesuprantu nieko./
Tur būti tavo protą yr užgavęs/
Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu/
Aš tau pagalbos.
ALDONA
Jausmai
Nekalbėki šitaip!.../
Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu,/
Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto/
Jau nepažintų tavęs, anė seniai/
Iš tavo veido nesuprastų nieko./
Nors atsimainęs esi visam svietui,/
Prijautė tave širdis pačios tavo.
KONRADAS
Tu sapnus nori imti per teisybę.
ALDONA
Ar iš akmens tu? Kad širdies nenori/
Ant valandėlės parodyt man, tiek jau/
Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiuneišmėtinėsiu --- nepriekaištautsiu.,/
Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui,/
Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių,/
Tiktai ištark man tu meilės žodelį,/
Kad esi mano...
KONRADAS
Klysti varguolėle:/
Nepažinojau Lietuvoje nieko,/
Pirmąkart šičia...
ALDONA
Liūdesys
O, nebūk toks kietas, ./
Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės!/
Ar tai turi man...Tik paniekinimą,/
O daugiau nieko? Juk mane mylėjai?/
Karštai mylėjai... O aš ik šiai dienai/
Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano/
Dalis liūdna taip ir karti begalo./
luktelėjusi/
Tu užmiršai gal gyvenimą savo?/
Galėjo kokių žolių kas užduoti/
Ir numarinti atmintį, kas buvo.../
Tikrai taip! Betgi palaukki!... Aš viską,/
Viską priminsiu, o tie atminimai/
Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį,/
luktelėjusi, svajodama/
Ar pameni tu ežerą tą didį?/
O ant jo kranto aukštą stačią uolą,/
Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave?/
Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs,/
Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus,/
Apie aukas tas, kurios nešti reikia,/
Apie gąrbingą didžiavyrių kelią./
Kalbėjai apie amžinąją garbę,/
Nusiminimą --- rodos seseris dvi./
Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus,/
Bet širdį buvo lyg baimė apėmus;/
Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas/
Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis.../
Tas glamonėjims... Sidabrinis menuo.../
Keistos svajonės... Laimė ne tos žemės.../
Garbė ir meilė, gailestis ir baimė ---/
Viskas į vieną sumišo čielybęčielybė --- čia: visuma, tiesa.,/
Kurios jau niekas iš širdies neišlups man ---/
Ir regiu viską, matydama tave!/
Pameni viską?
KONRADAS
Gailestis
Labai tavęs gaila./
Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo/
Rodo, kad vyras pamesti turėjo.../
Paprastas daiktas!
ALDONA
Jausmai, Meilė, Ilgesys
Tai nenori nieko/
Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti,/
Kad sumišau aš iš didelio skausmo,/
Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei,/
Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs/
Svetimą būdą, kitų dievus, likęs/
Net išdavėju namų ir tėvynės./
As viena niekam tikėt nenorėjau,/
Numaniau tame gilią tavo mintį./
Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas./
Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau/
Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi./
Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas/
Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka!/
Betgi tu vienas neprivalai šito/
Dalyko skelbti apie moteriškę,/
Kuri tavimi taip išsitikėjo/
Ir da už tave kentėt malonėtų./
Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis,/
Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki:/
,,Myliu aš tave, Aldona!"
klaupia prieš Konradą
KONRADAS
labai susigraudinęs
Aldona!
duryse pasirodo Albanas.
ALDONA
pašokdama nuo žemės ir puldama Konradui į glėbį
Vyre!
SCENA XVI
Aldona, Konradas, Albanas, paskui Kęstutis, Vytautas, Biruta, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, vaidila, Bilgenas ir ricieriai
ALBANAS
pribėgdamas prie Konrado.
Ką dirbi? Visi judu mato.
KONRADAS
pamatęs ateinančius ir atstumdamas Aldoną
Traukis! Atsiimkit sumišusią šitą!
Aldona atsitraukia, persigandusi ir nusiminusi
KĘSTUTIS
Konradui
Ricieriau! mano dukters neniekink!/
Ką ji kalta yr, kad mirusio žmogaus/
Visur šešėlį ir mato, ir girdi?/
Reikia gailėtis kvietkos, kuri vysta./
Aldonai/
Eiva, vaikeli, tave suraminsiu!
Aldona puola jam į glėbį; uždanga nusileidžia
AKTAS ANTRAS
salė Trakų pilyje, prastai įtaisyta, papuošta medžioklės ženklais ir apkabinėta ginklais; didžiosios durys gilumoje; po kaire ir tiesiai durys šoninės; Biruta ir Aldona sėdi ant aržuolinių kėdžių, Biruta su verptuvu
SCENA I
Biruta, Aldona
BIRUTA
Kaip tik užtrunka kur norint Kęstutis,/
Tai jau nerimsti ir nieks tau nemiela:/
Anė dainelė, anė kaip tarnaitės/
Pasakas seka; nieks mūs lepunėlės/
Nesuramina; o Biruta tave/
Taip gi juk myli./
grūmoja Aldonai/
Tu nedėkingoji!
ALDONA
Nerimas
Mano močiutei prasikalstu tankiai,/
Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių/
Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum/
Paskui jį dvasią.
BIRUTA
Padrąsinimas
Ką gi padarysi ---/
Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi/
Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro,/
Matydama jį vis tiktai kariaujant,/
--- O namie niekad. Nuo pačių vestuvių/
Tik sumišimai, kovos ir medžioklė./
Reik moteriškei prie šito priprasti,/
Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis,/
Jeigu pavojaus ieško vis po svietą./
Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti.
pro duris pasirodo Kęstutis
SCENA II
Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas
KĘSTUTIS
įeidamas
Sveiki!
ALDONA
bėgdama prie Kęstučio
Tėvelis!...
Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą
BIRUTA
Vėlai, mano seni,/
Grįžti namo. Jau dabar neišleisim,/
Pririšim tave kur prie lovos kojos./
Turėsi betgi ik žiemos palaukti,/
Ik ant meškų reiks.
KĘSTUTIS
Susirūpinimas
Mielai aš su jumis/
Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo/
Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas!/
Vaidintis reikia su gimine savo./
Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei,/
Arba Skirgaila... Ir taip dienos plaukia.../
O vokietėms sėdi ant mūs sprando/
Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant.
BIRUTA
Užtrukai ilgai. Aldona nuliūdus /
Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs.
KĘSTUTIS
Turiu mat stambią odą, likau sveikas./
Ir sugriebiau da jums lapės pyrago,/
Išdykėliams dar akstinusakstinas --- prk.: nenuorama. apglostys,/
Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti./
Negreit išgirsim, aukaujant į kovą./
Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas,/
Be rūpesčių jau, namučiuose savo,/
Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus.
pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt
KONRADAS
įeidamas
Vijausi paskui, kunigaikšti! Taigi/
Nė nesiklausęs įeinu.
dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt
KĘSTUTIS
Birutai ir Aldonai
Išeikit!
Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris.
SCENA III
Kęstutis ir Konradas
KĘSTUTIS
miemodamas akimis Konradą
Ką pasakysi?
KONRADAS
Persergėsiupersergėti --- apsaugiti. tave./
Lėkiau su tuomi paskuisu tuomi paskui --- paskui tave., tartum paukštis./
Bet per vėlai jau susitinkam mudu.
KĘSTUTIS
su paniekinimu
Paniekinimas
Tu? nori mane persergėt?
KONRADAS
Tu Vilnių/
Saugok!
KĘSTUTIS
kaip anksčiau
Iš kur gi tas rūpestingumas?
KONRADAS
Daugiau aš nieko negaliu sakyti,/
Bet apsvarstyki, ką daryt.
KĘSTUTIS
šaltai
Svarstysiu.
Konradas, linktelėjęs, išeina pro didžiąsias duris; Kęstutis žiūri paskui jį, įstebeilijęs akis, ir valandėlę užsirūpina; neužilgo įbėga skubindamas Butrimas bu sulaužytais ginklais
SCENA IV
Kęstutis ir Butrimas
BUTRIMAS
susijudinęs
O kunigaikšti!
KĘSTUTIS
Nerimas
Butrime! Negerą/
Lemia tas ūmas tavo sugrįžimas/
Ir audrą dvasios išreiškiantis veidas.
BUTRIMAS
nusiminęs
Netektis, Pralaimėjimas
Viešpat, žiūrėki! Štai sutrukęs šarvas,/
Per kurį gėda ricieriaus matyti./
Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs,/
O išsyk galvą paliepk man nukirsti/
Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto!/
Pavedei man tu Vilniaus apginimą./
O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom!
klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio
KĘSTUTIS
prikeldamas Butrimą, švelniai
Paguoda, Supratimas
Kelk, senas drauge! Ant mano krūtinės/
Laisvai paverkk sau --- gailestį palengvins;/
Nusiminimą ašaros nutildys;/
Kęstutis niekad neatnaujins jojo,/
Išmėtinėdams, nes žino, kad tikras/
Tarnas negali būt kaltas, nors Vilnius/
Svetimiems šiandien į rankas pateko.
BUTRIMAS
Skausmas, Neviltis
Viešpatie! Velyk tu savo rūstybėj/
Paspirtum mane, kaipo kokį niekšą;/
Tavo gerumas man ypač skaudesnis,/
Kad per nelaimę aš esmi prigavęs/
Lūkestį tavo; nors čia mano kaltės/
Nėra, tai betgi aš jaučiu krūtinėj/
Lyg žalčių kokį kamuolį, matydams,/
Kiek daug neteko puiki širdis tavo,/
Nors taip greita ji pasigailėt kito.
KĘSTUTIS
Paguoda, Padrąsinimas.
Teisybė, smūgis baisus, jisai pakert/
Lūkestį žemės, kurią gint žadėjau./
Bet, norint mūsų žvaigždė ir prigeso,/
Ginsiesiu tolei, ik išteksišteks --- dabar: užteks. tvirtybės;/
Tą, ką išplėšė mums per išdavimą,/
Atgal atgriebsiu per spėką. Juk tave/
Išdavė taip gi?
BUTRIMAS
Netektis, Praradimas
Taip! Vaidylos darbas:/
Vilniaus pilionispilionis --- pilininkas, pilies gynėjas. gudriai prisitraukęs,/
Su jais išvieno sukalbą padarė ---/
Užėjus nakčiai, atidarė patys/
Vartus ir leido Jogailos kareivius./
Veltui da gynės mus maža saujelė/
Prieš didžią spėką ir prieš išdavimą./
Turėjom trauktis, su kardo pagalba/
Per minias jųjų skirdami sau kelią./
Vilniaus netekom!
KĘSTUTIS
Taip dievams patiko!/
Gerai, kad žmones mūs nepalikai dar,/
Pareigas savo teisingai išpildęs.
BUTRIMAS
O kunigaikšti! Mes čia daugiau nieko/
Jau negalėjom. Bet tegul nelaimė/
Ant mūs atkrypo, aš, nors apgalėtas,/
Da su savimi belaisvius sustvėriau,/
Tarp kurių teko ir pats išdavikas./
Vaidyla sugriebts kovoje --- jis laukia,/
Surištas pančiais, kunigaikščio sūdosūdas --- teismas../
Paskirk jam bausmę!
KĘSTUTIS
užsidegęs
Ta dvasia piktoji/
Lietuvos žemės! Tiekkart nusidėjus,/
Ir vėl sugauta jau ant išdavimo?
BUTRIMAS
Prieš tavo veidą tuoj jį pristatysiu.
KĘSTUTIS
Sunku! --- Težūsta! ir su juo tedingsta/
Parsidavimai, mels ir išdavimas!/
Atvesk čion jį.
Butrimas išeina pro didžiąsias duris
SCENA V
Kęstutis pats vienas
KĘSTUTIS
Teisingumas
Nėr ką! Bausmės reikia,/
Jei atleidimas naują žmogžudystę/
Gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia./
Senis Kęstutis manė išlaikysiąs/
Ranką nuo kraujo laisvą, dabar turi...
Butrimas pro didžiąsias duris įveda su sargais Vaidylą ir duoda ženklą sargams, kad lauktų už durų
SCENA VI
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla
BUTRIMAS
rodydamas Vaidylą
Štai nusidėjęs.
KĘSTUTIS
Vaidylai
Nusivylimas
Vaidyla! Tai šitaip/
Pasinaudojai iš mano malonės?/
Kasdien, manai tu, galima atleisti?
VAIDYLA
apsiblausęs
Nemanau nieko.
KĘSTUTIS
Žinai, kad vėl mirtį/
Užtarnavai sau --- nieks jau neišgelbės./
Kuo gali gintis?
VAIDYLA
Gintis veltui būtų,/
Jei aš apsudyts isaukšto be sūdo.
KĘSTUTIS
Nuodėmių tavo saikas jau perpilnasperpilnas --- perpildytas. ---/
Jau neprileidžia nė pasigailėti.
VAIDYLA
pasipūtęs
Pasipūtimas
Aš nė nenoriu iš kitų malonės/
Būt gyvas! Sūdo aš sau reikalauju./
Bet mane sūdyt Jogaila tik gali.
BUTRIMAS
supykęs
Begėdi! Žinom, kad tas, kurs naudoja/
Iš bjaurių tavo šunysčių, nebaus juk.
VAIDYLA
Jei jisai mane nebaus, tai nė kaltės/
Nėra, nes jis tik yra mano viešpats,/
Kuris tur tiesą ant manęs. Aš jojo/
Tarnas, jo gero privalau žiūrėti./
Dėl savo dėdės sostpilės neteko ---/
O aš, nelaukdama, atgriebiau.
BUTRIMAS
Gyvatė!
VAIDYLA
Jogailos pelnas tai pragaištis jūsų,/
Už tai gi rengiat pagiežą ant manęs.
KĘSTUTIS
rimtai
Išmintingumas, Ištikimybė, Tėvynė
Klysti! Pas mane pagiežos nerasi/
Ir tam atleidžiu, kas mane užgauna./
Bet turiu bausti, jeigu pasaloms kas/
Platina marą po mūsų Lietuvą,/
pamažu nžsikaretindamas./
Jei sukalbas kas brolžudingas kursto,/
Gimines erzin, vokiečius parkviečia,/
Iš vidurinių ginčų traukia naudą,/
Naikin tėvynę ir jąją išduoda./
karštai./
Tiek to su manim, man Lietuva rupi,/
Jos žmonių laimė, mūs tėvų dorybė./
Taigi niekystei tai neduosiu skliestis/
Ir piktą mintį, da dygstant, išrausiu!/
Ne užtai mirsi, kad į mane taikei,/
Tik už gudrybę suvadžiojimuose,/
Užtai, kad nuolat paikinai Jogailą,/
Prigaudinėjai melagystėms svietą,/
Kad buvai piktas, paperkams ir niekšas!
VAIDYLA
Tu, kunigaikšti, ant tėviško sosto/
Esi užgimęs, gavai didį vardą/
Nuo pranokėjų, gyvenimas tavo/
Suverptas laimės minkštųjų delnelių/
Ir nuopat lopšio matai aplink save/
Tiktai kas gera gražu ir padoru./
Ko gi stebėtis, jei puikus užaugai,/
Nė nepažinęs gyvenimo dumblą,/
Purvus ir nuodus, kurių aš pripildyts?/
Man išmažens jau kieta dalis lemta:/
Taip žemai kilęs, taip negražaus veido,/
Aš kenčiau vargą ir paniekinimą./
O nieko gero esmi nišpažinęs./
Taigi turėjau tais tik keliais šliaužti,/
Kuriais gudrumas, valia, išturėjims/
Iškelia žmogų, nežiūrint ant kliūčių./
O jeigu šiandien man nedėkingumą/
Išmėtinėji ir randi daug kaltės,/
Tai savyj taip gi priežastį to rasi.
BUTRIMAS
Ar tu iš proto išėjęs? Ką loji?
KĘSTUTIS
sulaikydamas Butrimą
Tegul pasako laisvai tą, ką mano,/
Nors man neaišku...
VAIDYLA
pagriebdamas ir baigdamas mintį
Apmaudas
Koks čia surišimas/
Tavo didybės su nuodėmėms mano./
Tai tau sunku bus suprast, kunigaikšti./
Nė neatėjo tau niekad į galvą,/
Kad visus žmones, piktus ir geruosius,/
Suriša vienas retėžis, kad vieno/
Mintis pagimdo kituose jau mintį./
Tu buvai pilnas garbės ir galybės,/
Iš darbų didis, teisumo, gimimo./
Ką gi tau kenkė, kad aš mažas, menkas/
Iš apačios ten į viršų kilt stengiaus?/
Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę/
Ir su kova tik pasiekdavau viską?/
Galėjai mane pirkt už vieną žodį,/
Tik žmogaus vargo reikėj pagailėti;/
O tu mokėjai mane tik paniekint./
užsidegdamas/
Tu mano laimei stojai skersai kelią ---/
Apvilkai mane negarbe ir gėda ---/
Ir mano širdį mindžiojai po kojų ---/
Tai nė ne dyvai, jeigu dvasia mano/
Galėj per tave darytis niekesnė./
su neapykanta/
Nepkanta augo išvien su tavimi/
Visko, kas buvo tiktai teisu, aukšta,/
Visko, kas širdį dailina ir puošia,/
Nepykantoje kaip žaltys užaugau.../
Kiekvieną mintį ir darbą kiekvieną/
Taikiau, kad tau tik atkeršyt galėčiau./
Ir šiandieninis bjaurus mano trusastrusas --- pastangos, darbai./
Stoja prieš tave, kaip išmėtinėjims!
Kęstutis užsirūpina; pro didžiąsias duris įeina vaidila
SCENA VII
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla, vaidila
VAIDILA
Aš, kunigaikšti, ateinu žygiu šiuo/
Apginti tave nuo tavo gerumo,/
Nes blogdarystė geležim teisybės/
Reikia nubausti, jeigu, nenubaudus,/
Tolyn bujoja.
KĘSTUTIS
Man pačiam taip rodės...
VAIDILA
Bet širdis stovi toli nuo rūstybės/
Ir purtos pildyt pareigas valdovo./
Ateit suspėjau.
KĘSTUTIS
užsirūpinęs
Žvilgteliau į žmogaus/
širdies gilumą akimis kitomis./
Pavargėlis tas tarp melo parodė/
Naują teisybę.
VAIDILA
Išmintis
Paleisdamas kaltą,/
Ant nekaltųjų galvų kabini tu/
Kardą. Atminki, kad pasigailėjims/
Tuokart yra jau nemielaširdystė,/
Jei ii jo auga vaisiai pragaištingi/
Tavo tėvynei.
KĘSTUTIS
Ne pasigailėjims/
Mąstyt man liepia... Manau, kur pradžia yra/
O kur yr galas valdžios paslaptinės,/
Su kuria tautai reik baust savo vaikas;/
Kur tiesos siena, kuri gal atskirti/
Sprendimą sudžiossudžia --- teisėjas. nuo pagiežos smūgio./
luktelėjęs ir nusikratydamas mintis ;/
tvirtai. Ne laiks gvildenti esmuo to dalyko../
Butrime, veskis kalinį! vaidilai Sušaukia/
Kunigus, visą rodą vyresniųjų ---/
Tegul jį sūdys, kaip reik pagal tiesą,/
Vardan Kęstučio ir visos tėvynės ---/
O ką nuspręs jie, Butrimas lieps išpildyt.
BUTRIMAS
Bus padaryta.
VAIDILA
Sūdą tuoj surinksiu.
išeina
VAIDYLA
Kęstučiui
Už mano mirtį...
BUTRIMAS
sargams
Sargai! Nežiopsokit!/
Kalinį veskit!
sargai su Butrimu išveda Vaidylą
SCENA VIII
Kęstutis vienas
KĘSTUTIS
mąstydamas, pamažu
Liūdesys, Apmąstymai
Tai sergančiai širdžiai/
Žmonės nė kokio neišrado vaisto/
Ir mirtim gydo... nors negal pažinti,/
Kas žmoguje tam turi ligos vardą.
stovi valandėlę apsiaubtas minčių
pro kairesias duris įbėga Marė, o paskui ją Aldona
SCENA IX
Kęstutis, Marė, Aldona
MARĖ
Dėde!
KĘSTUTIS
Tu šičia?
MARĖ
karštai
Dėde, paleisk vyrą ---/
Tuojau, bematant, nes toks pašėlumas/
Širdyje kyla, juog akims užmuščiau/
Žmogų iš tolo./
sustoja, o matydama, kad Kęstutis neatsako ir į ją nežiūri, labiau užsispyrusi pakelia balsą./
Tyli...Tyli, dėde,/
Kada aš noriu apgint savo vyrą...
KĘSTUTIS
rūsčiai
Tu per daug drąsiai ateini graudenti.
MARĖ
Grasinimai
Valandoj tokioj ar galiu kalbėti/
Ramiai, protingai? Liepk, kad tuoj Vaidylą/
Paleistų! Rėksiu, kad mane išgirs net/
Griausmai, kurie ten debesise kybo/
Ant galvos tavo. Be jo nesitrauksiu ---/
Aš, pati, neisiu, jums jo neišplėsus...
KĘSTUTIS
supykęs
Rūstybė
Pasiuto!
ALDONA
Užtarimas
Tėve! Ant tų skaudžių žodžių/
Tu nežiūrėki!... Nusiminims rėkia/
Per josios lūpas. Pasigailėk, tėve!
KĘSTUTIS
išmėtinėdams
Tu už ją stoji?
ALDONA
Liūdesys, Paguoda, Likimas
O, tėve, Kęstuti!/
Aš jau nelaukiu sau nė kokios laimės,/
Išsižadėjau ir vilties. Kitų tik/
Dalis laiminga spindulį šviesesnį/
Ant mano dvasios paleisti tegali/
Ir užmiršt duoda tai, kas man taip skauda./
Aš, kuriai viską atėmė likimas,/
Galiu gyvent tik kitų širdžių viltim,/
Ant svetimų tik skausmų atsiliepti,/
Mintis man švinta nuo svetimo džiaugsmo./
Jeigu galėčiau ašaras nušluostyt,/
Pakakini maldą nusiminusiųjų,/
Tai iš po mano gedulių pražystų/
Da vienas džiaugsmas, o tas džiaugsmas būtų/
Jau paskutinis, kurį dangus duoda/
Nuliūdusiesiems.
KĘSTUTIS
Netada, dukrele,/
Jei kitaip liepia pareiga dalyti./
Vaidyla šiandien už darbus atsako/
Prieš žmonių sūdą, o neprivalau aš/
Kištis į jųjų sprendimą.
MARĖ
nusiminusi
O varge!/
luktelėjusi, smarkiai/
Nusiminimas, Neviltis
O ką man žmonės? Kas man galvoj sūdas?/
Kas man galvoj dar net ir visa žemė?/
Aš jį tik vieną ant žemės mylėjau,/
Man visai nerūp, ką kiti sakytų./
Buvo man geras --- ko gi daugiau reikia?/
Tegul nusprendžia taip, kad nebūt kaltas!/
Nes aš kitaip jau maldauti nemoku./
Ar girdi, dėde?
KĘSTUTIS
Argi tai tau rodos,/
Tu savo jausmą gali kišt tėvynei?/
Kad išdavimui tinklai sutaisyti,/
Ant kurių kybo Lietuvos nelaimė,/
Tai nieks prieš meilės tos nusiminimą?
MARĖ
Dėde, kitaip aš kalbėti nemoku.
KĘSTUTIS
Tvirtumas, Įtaigumas
Manai, kad karšto balso jau užtenka/
Žmonių tiesomis visoms sulaikyti/
Ir kaltininkui apginti nuo smūgio,/
Kurs ant jo kybo?...
MARĖ
Neviltis, Meilė, Ryžtas
Kruvini tie žodžiai/
Jeigu tu ieškai kaltininko aukai,/
Aš kalta --- imki mane ir nubauski!/
Bet leisk Vaidylą! Aš priežastis tųjų/
Visų jo kalčių --- aš tokia padauža!/
Tai mane skųski atvirai prieš tautą,/
Apkalki pančiais, gyvastį atimki,/
Tik jį paleiski!
KĘSTUTIS
Išmintingumas
Gilumos širdžių jau/
Neprieinamos yr žmonių nusprendimui ---/
Ne mintis turim bausti, o tik darbus./
Jeigu geismus jam įkvėpei nedorus,/
Jeigu per savo puikybę, piktumą,/
Užsivertimą prie visų juodųjų/
Darbų pakurstei, tai jau pačios tavo/
Širdis duos bausmę! Per Vaidylos mirtį...
MARĖ
sutrukusiu balsu, atsileisdama pamažu
Atgaila, Maldavimai
Pasigailėkit! o, pasigailėkit!/
Mano puikybė --- pergalėta matot,/
Nužeminta aš ir švelni, kaip vaikas.../
Dėde, prieš tave puolu aš ant kelių./
klaupia prieš Kęstutį/
Buvau, teisybė, pikta, pilna keršto/
Ir prigavimo, bet tu gali mane/
Paverst į gerą, ir saldžią, ir švelnią.../
Aš tave niekad laiminus nestosiu,/
Tik grąžink vyrą! Nebūk taip atšalęs!/
Tu netiki man? O varge tu mano!/
Nerandu žodžio permaldauti tave./
su didžiausiu nusiminimu maldauja/
Dėde! Man vyrą sugrąžink!
KĘSTUTIS
Sunku yr/
Su jausmu taikyt tiesos nusprendimas./
Ar pasiduosiu?
ALDONA
maldaudama
Užtarimas
Tėve mūsų! Tavo/
Mielasirdystė atgimdyt juos gali/
Ir duot jiems dvasią, kuri juos pagerins./
Tai ko da lauki?... Juk garbė didesnė/
Sutverti žmogų, ne kaip jį užmušti./
Atleisk! Atleisk jiems!
KĘSTUTIS
Pasigailėjimas
Ar, vaike, tu nori/
Senelio širdį suvisai susilpnint?/
Na tai jau, metęs šarvus ir karūną,/
Imsiu kuodelį į drebančią ranką ---/
Nes aš per minkštas ricieriumi būti,/
Arba valdovu./
eina prip didžiųjų durų ir prasidaręs šaukia./
Ar nėra nė vieno?
TARNAS
Esmi.
KĘSTUTIS
Atradęs Butrimą, pranešk jam:/
Tegul sustoja sudyję Vaidylą/
Ir nusprendimą sulaiko... Tegul jį/
Atveda šičion...
tarnas išeina
MARĖ
Širdis man atgijo.
ALDONA
Dėkui tau, tėve!
MARĖ
Dėde! Jį paleisi?
KĘSTUTIS
Paleisiu --- pats gi, pasiėmęs lazdą,/
Elgėtaut eisiu, nėsa bus man gėda/
Akis parodyt žmonėms, kurie laike/
Mane per sudžią ir viešpatį savo./
tarnas grįžta/
Kas tai? grįžti jau?
TARNAS
Sutikau ant kelio/
Butrimą einant...
įeina Butrimas. Kęstutis duoda tarnui ženklą išeit.
Tarnas išeina
SCENA X
Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas
BUTRIMAS
Esmi, kunigaikšti...
MARĖ
perkirsdama
Kur Vaidyla yr?
BUTRIMAS
į ausį Kęstučiui
Liepims paskutinis/
Pervėlai gautas --- nusprendims išpildyta.
MARĖ
persigandusi
Ko jūs visi taip tylite, kaip akmens?/
Širdies neturit pačios pagailėti?/
kreipdamasi ant Butrimo/
Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras?
BUTRIMAS
Marei
Nes tavo vyras, kunigaikštiene, jau/
Baigė gyvenęs.
MARĖ
baisiausiai įširdusi
Piktžodžiavimas, Neviltis
A! Jūs prigavikai!/
Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo/
Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę/
Turėjo?/
rodydama Kęstutį/
Seniui tam į kojas puoliau,/
Elgėta tartum, maldaudamas duonos,/
Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks,/
Į akis metė man tuščią malonės/
Šešėlį, pirm to budeliams padavęs/
Į rankas vyrą.
ALDONA
imdama Marę už rankos
Mare! paklausyki!
MARĖ
atstumdama iš visu pajiegų Aldoną
Prakeiksmai
Traukis nuo manęs, apsimetus savo/
Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų/
Visų sutepęs, toliau neapgausit/
Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo,/
Jau ne varguolė, jau nenusiminus,/
Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė,/
Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė,/
Žmogiško nieko jau manyj nerasit/
Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos/
Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus/
Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat,/
Kaip tas slogutis, kapines lankydams,/
Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena/
Jūs išdavikai!/
skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio/
Dėde! Paminėsi! greit išbėga
SCENA XI
Kęstutis, Aldona, Butrimas
KĘSTUTIS
luktelėjęs, Butrimui
Kvietimas, Raginimas, Drąsa, Ryžtas
Ricierius, Butrim, sušauk, kaip bematant!/
Turime Vilnių praloštą atgriebti,/
Ik da Jogaila nepradėjo darbo./
Reik apgalėti --- ar padėt karūną.
uždanga nusileidžia
AKTAS TREČIAS
apygarda tarp Vilniaus ir Trakų, kur kovos vieta; tiesiai matyt kraštas girios, gilumoje platus laukai; po kaire iš tolo, ant kalnelio, matyt kryžiokų stovykla
Konradas su Albanu stovi po kaire šaly matomų šėtrųšėtra --- palapinė.
SCENA I
Konradas ir Albanas
KONRADAS
Mūšis
Kruvinas mūšis aplinkui --- aukštaitis/
Irgi žemaitis, susiėmę, tąsos ---/
Broliškos rankos brolio kraują leidžia ---/
Šičia Jogaila, tenai mano tėvas ---/
Aš ir klastingi kryžiokai išaukšto,/
Lyg varnai, žiūrim, suuodę lavoną.
ALBANAS
Konrade, liautum savo mintis plukdyt/
Ant tos Vilnelės, kuri tuoj pranyks juk,/
Žemyn nukritus per priepuolių aukštą/
Užtvankos briauną.
KONRADAS
pasijuokdamas
O ką gi?
ALBANAS
Žiūrėki/
Išmintis
Tolyn! Aukštesnis būk už valandėlę,/
Kuri nieku yr prieš ateitį tavo,/
Kada nušvisi, atkeršyjęs priešui/
Užu Lietuvą. Keno kelias eina/
Stačioms viršūnėms, tas aukštyn težiūri,/
O ne po kojų.
KONRADAS
Skausmas, Prisiminimai
Aukštyn vis žiūrėjau,/
Eidamas drąsiai, bet niekados žmogus/
Neišsipainios jau iš tinklo kilpų,/
Į kurias sykį įpynė gyvenims./
Anė sparnų sau nesusiras tokių,/
Kurie nuneštų į ateitį tolią,/
Kad nematytum ištikusią audrą/
Ant savo namo. Kada pirmą kartą,/
Ilgai nebuvęs, kryžiokus užtraukiau/
Ant savo žemės ir tyliuos buteliuos/
Išvydau kraują ir ugnį, pats tapęs/
Šmėkla Lietuvai --- rodėsi man tąsyk,/
Ta visa žemė, krauju aptaškyta,/
Po mano arklio kanopomis dreba/
Ir keikia mane; dejuojančių balsas/
Ant mūšio lauko susiliejo, rodos,/
Į vieną šauksmą ir vadino mane:/
Štai išdavikas! O, kaip sunku buvo!
ALBANAS
Valanda tokia tai pasėlyspasėlys --- tai, kas pasėta. kruvins,/
Kurį tu pjausi, tapęs daug galingu/
Mistru kryžiokų, kada duot galėsi/
Jiems marųmarus --- nešantis mirtį. smūgį, gelbėdams Lietuvą,/
Kurią dar smaugia vokiečių gudrybė.
KONRADAS
Skausmas
Vis pranašauji man ateitį tąją,/
Kuri išgelbės ir apvalys mane./
Ikšiol jaučiu aš tiktai prakeikimą./
Aš vaiks negeras, nemylintis vyras,/
Ir atskaluonisatskaluonis --- dabar: atskalūnas, atsiskyrėlis., kurs ant savo žemės/
Ginkluots užpuola. Zokonui norėjau/
Nuodų užduoti... Vienok pirmiau pats aš/
Auka pirmoji savo išdavimo.
ALBANAS
Išmintis
Priešais gudrybę, melą, išdavimą/
Galima gintis tiktai lygiais ginklais./
Jei savo dvasią tokiems darbams sykį /
Esi pašventęs, tai jos nežiūrėki!/
Paskui ją rasi kitų jau krūtinėj,/
Tautos krūtinėj, kėlusios iš miego./
Tik, eik, nestodams!
KONRADAS
Skausmas
Einu tvirtom kojom,/
Ką patinku tik, minu, apsiblausęs,/
Ir tuos, kur kenčia --- baigiu niekinimu,/
Ir numylėtus --- kankinu baisiausiai,/
Ir pačios širdį draskau negailėdams ---/
Tyliu, išduodu, žudau ir meluoju./
Ko daugiau nori?
ALBANAS
Tss! Čia kas ateina.
iš kairėsės pusės ateina Kunonas
SCENA II
Konradas, Albanas, Kunonas
KUNONAS
Kęstutis apveiktsapveikti --- imtis kokių veiksmų, priemonių..
ALBANAS
Kaip tai? Juk jau buvo/
Jis apgalėjęsapgalėjęs --- čia: apgultas, nugalėtas, užpultas..
KUNONAS
Pasityčiojimas, Paniekinimas
Visad paikiemspaikias --- menkos nuovokos. kenkia/
Jų netikumasnetikumas --- prastumas, nerangumas., teisumu vadinams./
Gyvus paleido visus apgalėtus,/
Gailėdams laistyt kraują savo brolių,/
O tie sugrįžo, pasėmę pagalbą,/
Ir apgalėjo. Tai gerai gramozduigramozdas --- gremėzdas, didelis, nereikalingas, nepatogus daiktas.,/
Kurs nemokėjo kardo sunaudoti/
pasityčiodamas/
Dėl žmonių vargo ir kančių.
KONRADAS
Sakai, jau/
Suvisusuvisu --- visam laikui. apveikts?
KUNONAS
Suvisu. Daugumas/
Jo vyrų bėgo tvarkoj suardytoj./
Veltui kovojo sumišime vienas:/
Kaip levas priešais pabugusią bandą/
Mėtėsi, daužės --- nieko nepadarė./
Su tais, kur liko, mūs link atgal grįžta.
ALBANAS
Priepuolis šitas atmaino dabartės/
Kelią, kurį sau zokonas užrėžė.
KUNONAS
Pamatas lieka, nes vis keliais tokiais/
Zokonas eina žemes tas pajungtų --- /
Tik dvi žmogystės apsimainys vietoms:/
Dabar Kęstutį į prieglobą imsim.
KONRADAS
Ar jis mums duosis?
KUNONAS
Šnabždėjimas, Pinklės
Dabar parankiausiai,/
Kada šviežiai da jaučia apveikimą./
Gana pasakius, kad kryžiokai tinka/
Duot tuoj pagalbą, jei jiems paves save./
Konrade, tu imk tą tarpininkystę./
Nesunkus darbas išaiškinti seniui,/
Kad su Jogaila taikytis jau nėr ką,/
Jei nenor žūti.
KONRADAS
Gal atnaujint kovą.
KUNONAS
Pats neįstengs jau.
KONRADAS
O rankose mūsų?
KUNONAS
Galės su savo broliavaikia žaisti,/
Ik šitų žemių visų nepaimsim.
ALBANAS
Tai ne taip lengva, kaip rodytis gali.../
Sunku juk žmones visus išnaikinti...
KUNONAS
Pinklės, Gobšumas
Ar tai laukinei žmonių bandai galim/
Mes tiesas būvio pripažint? Kas žiūri/
Barbarų sėklos? Mes jiems duodam šviesą,/
Tvarką ir valdžią, papročius ir kalbą./
Telenkia galvas prieš mus ir tarnauja/
Mums, kurie protą, pinigus ir spėką/
Turim. Be to mes išgriausim tą šalį/
Ir vieną kapą jos vieton supilsim./
Dabar Kęstutis reik paimt į tinklą./
Konrade, skubink su juo susitikti,/
Žadėk jam viską, kad tik pasiduotų./
dėdamas rauką ant Albano peties/
Eisiva mudu.
atsitraukia su Albanu po kaire
SCENA III
Konradas pats vienas
KONRADAS
žiūrėdamas paskui Kunoną
Tikrovė, Tiesa, Atvirumas, Apmąstymai
Moka įsigrįsti/
Vokietis šitas. Tankiai turiu norą/
Į to šuns gerklę įvaryti kardą./
Noras teisingas tiktai dar pergreitas.
iš tiesėsės pusės pro medžius įbėga Aldona
SCENA IV
Konradas ir Aldona
ALDONA
įbėgdama
Ricieriau!
KONRADAS
šaly
Kas tai? Vėl širdingas balsas,/
Praeityj likęs, grįžta? Taip, ji tai.
ALDONA
Pagalbos šauksmas
Palauki! Aš jau tan nepriešginiausiu./
Jau netardysiu: kas esi? Kuo buvęs?/
Nė atminimų mirusių nekelsiu;/
Netvirtinsiu jau, kad tu atsimainęs ---/
Tai išklausyki mane, kaipo svetims,/
Kurs pasitaikė, ištikus nelaimei./
Duoki pagalbą tiems, kurie jau žūva!
KONRADAS
Gelbėt? Ką gelbėt?
ALDONA
Išgelbėk Kęstutį!/
Viskas prieš jį --- žmonės ir likimas!/
Juk jūs, kryžiokai, turit delną tvirtą,/
Kure toli siekia, viskam randat vaistą,/
Viskas jums sekas, tai duokit pagalbą!
KONRADAS
Vaistas galbūti už ligą bjauresnis.
ALDONA
Išminties žodžiais nekalbėk su manim ---/
Aš nesuprasiu, būdama kaip vaikas,/
Kurs tiktai jaučia, o manyt nemoka./
Tu nežinai juk, kad aš lyg tos kanklės,/
Kurių stygas jau likimas sutraukė,/
Taigi silpnyn vis ir liudnyn jos skamba./
Da viena liko ir ta šiandien trūksta;/
O jai nutrukus, nutils jau ir kanklės,/
Nes anė balso nebus, anė kanklių.
KONRADAS
Kokia gi toji styga paskutinė?
ALDONA
Meilė, Liūdesys
Yra tai mano persimainius meilė,/
Kurią nuo vaiko perkėliau ant tėvo./
Jei iš akių kam dingsta meilės saulė,/
Tai prie mėnulio kreipiasi jau tąsyk./
Nors nuo jo karščio veidas neapkaista,/
Tai bet papuošia vainiku sidabro/
Galvą apleistos pačios ir meilužės./
Tik nežinai tu, kad esmi apleista./
Netekus vyro, meilės trumpo sapno,/
Atradau tėvą, priglaudusį mane./
Tu nežinai, kad iš dviejų sujungtų/
Liudnumų gimė toksai keistas jausmas,/
Tarytum dvasių, ne šios žemės meilė./
Ir širdis mano gyven tam senelyj,/
Šviesumoje toj, kurią jis išleidžia.
KONRADAS
su atydasu atyda --- atidžiai.
Labai myli jį?
ALDONA
Da klausi? Teisybė,/
Jo nepažįsti; jeigu pažinojai,/
Esi užmiršęs tą ricierių teisų./
Nežinai, kaip jis nelaimėj išaugo/
Ir turtus kokius savo širdyj turi,/
Kuri pataiko užslėptąjį skausmą/
Permainyt perlanperlan --- į perlus., lyg perldėžė brangi,/
nusiminusi/
Ir jis tur žūti!
KONRADAS
Likimas pavydi/
Tiems ir negelbi, kurių dvasia stengė/
Aukščiau iškilti. Juo kas aukštyn eina./
Juo su nelaime tankiau susitinka,/
Tada tik rasdams galą puikių siekių,/
Kaip ant krūtinės supila jau kapą.
ALDONA
nusiminusi, išmėtinėdama
Nenori nieko padaryt dėl manęs ---/
Anė dėl jojo?
KONRADAS
užsimiršęs, greitai
Viską, ką galėsiu.
ALDONA
Dėkui tau, dėkui!
KONRADAS
šaltai ir karčiai
Šaltumas, Abejingumas, Cinizmas
Man nedėkavoki./
Juk nieko gero iš mūs nesulauksi./
Nieko nedarom be užslėpto siekio./
Bet kur Kęstutis?
ALDONA
Prie jo vis laikiausi,/
Ik neišnyko sumišime mūšio ---/
Tada pabugau, lyg netekus proto./
Tiesiog norėjau pas kryžiokus bėgti/
Ir šaukt pagalbos./
už scenos istoli girdėt rago balsas. Aldona, nudžiugusi, Konradui/
Girdi?
KONRADAS
Girdžiu aiškiai.
ALDONA
Tai rago balsas tylumą praskyrė./
girdėt triubijant aiškiau/
Vėl atsiliepia ir aiškiau jau skamba./
Tai jis čion eina! Dievai, pagailėkit!/
Mūs neapleiskit!
Aldona skubina gilyn tiesiai, iš kur išeina Kęstutis, o paskui jį Butrimas ir draugkareiviai
SCENA V
Konradas, Aldona, Kęstutis, Butrimas, ricieriai.
šitoje scenoje ir sekančioje ricieriai mainosi vietomis visaip, tai užimdami vietą ant scenos už medžių, tai išeidami už kulisų; Butrimas davinėja jiems įsakymus ir kalba su jais tyliai
ALDONA
puldama Kęstučiui į glėbį
Tėve!
KĘSTUTIS
apsiblausęsapsiblausęs --- apsnūdęs.
Garbė, Orumas
Vaike mano!/
Dabar ieškok sau kitą priglobėją,/
Nes aš --- kaip nendrė perlaužta per pusę./
Kas ant jos remsis, nugrius į pakalnę./
Priešus apsupo... Išlikti negalim,/
Turim garbingai žūti...
ALDONA
Tėve mielas!/
Nekalbėk šitaip!
KĘSTUTIS
Pasirinkt jau nėr ką.
Konradas, kuris įkšiol stovėjo šaly, prisiartina prie Kęstučio
KONRADAS
Yr, kunigaikšti. Zokons duos tau kardą,/
Už kurio šiandien tu su abiem rankom/
Privalai griebtis. Jei tiktai su mumis/
Susikalbėtum, tai liūdnas padėjims/
Pergale taptų.
KĘSTUTIS
Zokons per daug geras;/
Aš vargšas senis... Už geradėjystęgeradėjystė --- geradarystė, gero darymas./
Nė neturėčiau kuo užsimokėti ---/
Almužnosalmužna --- išmalda. nimsiu.
KONRADAS
Juokaut, kunigaikšti,/
Dabar ne laikas...
KĘSTUTIS
Orumas
Aš nė nejuokauju./
Ir mintis mano toli nuo linksmumo./
Tik kaip jūs drįstat, žmogžudžiai, melagiai,/
Santaiką siūlyt, pasityčioti tik,/
Ir rodyt savo bičiuliškus norus?/
Da aš žemai taip dvasioj nenupuolęs,/
Kad jau su jumis susibičiuliuočiau!/
Aš jums neduosiu praryti Lietuvą./
Ricierium velykvelyk --- geriau, verčiau.
kovoje pražūsiu,/
O jūs pagalbos, niekšai, aš nepirksiu./
Juk tai jūs darbas, kad aš apgalėtas/
Jūs atsistojot šalyje ginkluoti/
Ir man reikėjo padalinti spėkos,/
Kad jus taipogi ant akies turėčiau./
O jūs man žadat pagalbą, gyvatės,/
Kada aš apveikts?
ALDONA
šaly
O, aš nelaiminga!/
Kęstučiui/
O, neatmeski visai jų pagalbos,/
Ant tavęs guli juk žemės likimas.
KĘSTUTIS
rūsčiai
Į tokius daiktus, vaike, nesikiški!/
Juo garbingesnės kam pareigos teko/
Juo mažiau tinka išgelbėti save/
Lįst į purvyną.
ALDONA
su skausmu
Tai rodos nė kokios!
KONRADAS
Įkalbinėjimas, Įtikinėjimas
Meski puikybę; pakolei da laikas,/
Imki pagalbą; Jogaila visus jus/
Iškirs ik vieno. Pamąstyk!
KĘSTUTIS
Mąstyti/
Aš nepripratęs, jei pareiga rodo/
Vieną tik kelią.
KONRADAS
Gaila būtų kraujo/
Tiek narsių vyrų --- be reikalo pjaut juos.Tiek narsių vyrų --- be reikalo pjaut juos.
KĘSTUTIS
Neblanks prieš mirtį tie, kur išturėjo;/
Žiūrės ant manęs./
prisiartindamas prie ricierių/
Ricieriai! Kas nori/
Išlikti gyvas, su likimu mano/
Tegul nesiriš ir tegul tuoj mane/
Apleidžia! Tylit? Nieks namo nenorit?
BUTRIMAS
Ištikimybė
Mūs kunigaikšti! Niekšų neatrasi.
KĘSTUTIS
toliau, ricieriams
Čia tikrai mirsit. Ką? Ar norit žūti?
Balsai iš ricierių minios
I
Žūsim su tavim!
II
Visi žūsim!
III
Žūsim!
KĘSTUTIS
Konradui.
Tai paskutinis atsakymas mūsų,/
Kurį dabar čia, vokieti, girdėjai!/
Grįžk pas savuosius! Čia nėr tau ką veikti.
Konradas, linkt ėlėjęs, tyliai atsitraukia po kaire
SCENA VI
Kęstutis, Aldona, Butrimas, ricieriai
KĘSTUTIS
Butrimui
Kur yra Vytauts?
BUTRIMAS
Užpakalyj liko/
Sargai statyti ir ją sudrutinti.
KĘSTUTIS
Rūpestingumas
Butrime! Vytauts su mums likt negali./
Jisai privalo mus pergyvent... Mano/
Giminė baigias ant jojo. Jis jaunas,/
Tur ateitį da, nuopelnus ir garbę.
BUTRIMAS
Taip, kunigaikšti, vaikins tur likt sveikas./
Reik jį išsiųsti.
KĘSTUTIS
Tegul jis Aldoną/
Tiesiog per girią į Trakus pristato.
ALDONA
Tėve! Aš tavęs neapleisiu niekad!
KĘSTUTIS
Turi klausyti.
ALDONA
Širdis kraujais plūsta,/
Atsiskirt reikiant.
KĘSTUTIS
Tokia valia mano,/
Daugiau nė žodžio.
BUTRIMAS
žiūrėdamas už scenos
Štei ir Vytauts grįžta.
SCENA VII
Kęstutis, Aldona, Butrimas, Vytautas, ricieriai
VYTAUTAS
įeidamas
Tėve! gan rimtos atmainos įvyko ---/
Jogaila pats nor su mums susitaikyt.
KĘSTUTIS
A, gudri lapė tai uodega suka,/
Tai vėl įkanda.
VYTAUTAS
Jis santaiką siūlo.
KĘSTUTIS
Ir tu tiki jam?
VYTAUTAS
Pasitikėjimas
Tikiu. Juk mes esam/
Jojo galybėj, beveik ir galėtų/
Mus sunaikinti; tuo tarpu, atėjęs,/
Nuolankiai prašo santaikos.
KĘSTUTIS
Tikrai tur/
Užslėpęs vyly vylis --- slaptavietė.
--- jei nuolankus, mielas.
VYTAUTAS
Kam da jam vylis? Gana spėkų turint/
Ir su mums galint kitaip padaryti.
KĘSTUTIS
O gal mus bijos, nors replėse laiko,/
Kad mūs narsumas ir nusiminimas/
Neisliuosuotųneisliuosuotų --- neišsilaisvintų. kartais iš nagų jo.
VYTAUTAS
Užtarimas, Padrąsinimas
Kurgi?... Ir jam juk nesmagu matyti/
Vaidai šeimynos, ir jis verkti turi,/
Kad save patys viens kitą naikinam,/
Matant kryžiokams, žiūrintiems iš aukšto./
Prieš juos norėtų atkreipt ginklus savo,/
Dėl to tau, tėve, santaiką prisiekia,/
Kad išvien eitum. Pats jis man taip sakė.
KĘSTUTIS
Nepasitikėjimas, Abejonės
O tu tiki da į jo švelnią kalbą?/
Šimtąkart velyk išturėtiišturėti --- išlaikyti, ištverti. kovą/
Ir pasiduoti priepuoliams, likimui,/
O ne jo meilei...
VYTAUTAS
Na, jau tik negali/
Prigaut taip bjauriai...
KĘSTUTIS
Tai, sūnau, tu nori/
Santaikos? Tiksiu --- gaila mano vyrų,/
Nereik tiek kraujo dėl liauro lapelio.
VYTAUTAS
Eiva pas jį; jis netoli laukia,/
Da nežinodams, kaip jis priimts tapo.
KĘSTUTIS
Tai eiva.
ALDONA
Neiki! Aš mačiau iš tolo/
Nišpasakytąnišpasakyta --- neišpasakyta ant kryžkelės šmėklą ---/
Ji mums graudeno.
KĘSTUTIS
Vaike, atsipeikėk!/
Tau vis tik šmėklos ateina į galvą.
atsitraukia su Vytaučiu po dešine
Aldona stovi valandėlę, nesijudindama, paskui bėga paskui atsitraukiančius, iš gilumos tiesiai išeina vaidila, apsuptas kitų vaidilų.
SCENA VIII
Vaidila, Butrimas, ricieriai, vaidilos
VAIDILA
atsikreipdamas ant vaidilų už scenos
Po ąžuolu tuo, perplėštu perkūnų,/
Sukraukit aukštą ant kalnelio laužą./
Tegul nuo jo aš pasveikinsiu žemę,/
Ik ugnyj aukso nulėksiu į dangų./
Teužia medžiai, atsisveikindami,/
Teošia girios man gedulių giesmę!/
vaidilų dalis eina įsakymui išpildyt/
išeidamas priešais ir pamatęs Butrimą/
Ką, mano Butrim? Dienos mūs praslinko;/
Neturim ko jau aplinkui dairytis;/
Trūksta dorybė, ib kurios mes garsus;/
Šventvagių delnas altorius senovės/
Išgriauja... Reikia, mirštant šventoj vietoj,/
Pavesti kerštas griausmavaldžiui dievui!
BUTRIMAS
Ištikimybė
Geriau būt buvę nesulaukt dalies tos!/
Turiu gyventi, kol gyvas Kęstutis,/
Turiu jį saugot, ik prileis likimas.
VAIDILA
Auka
Pareigą pildyk! O man dangus liepė/
Paimt ant savęs nuodėmes to svieto/
Ir mest į ugnį.
BUTRIMAS
O mus, tavo brolius,/
Nesuraminsi? Nuolaimosnuolaima --- pranašingas ženklas. neduosi,/
Kuri mūs trūsams neštų naują viltį?
VAIDILA
Mirtis, Viltis
Viltį turėkit amžinoj teisybėj,/
Kur valdo svietus ir dorybei rengia/
Būtiną džiaugsmą. Matau dienos šviesą,/
Už ūkanos da, ir ateitį giedrią;/
Matau kitokį gyvenimą laisvą/
Ir turtingesnį... Bet pirmiau kapai mūs/
Įdubs ir audros išdildys mūs ženklus.
tiesiai įeina Kęstutis, o paskui jį Vytautas,
Jogaila, Aldona
SCENA IX
Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Aldona, Butrimas, vaidila, ricieriai
KĘSTUTIS
Vytaučiui, rodydamas ricierius
Dėkingumas
Vytautai! Įitiems žmonėms tu atlygink/
Už jų teisumą, kurį man parodė./
ricieriams/
Ricieriai! Grįžkit namo sau kiekvienas/
Ir parsineškit mano dėkingumą!/
Mes su Jogaila santaiką įkūrėm./
Nebus jau mūšio. Aš jums dėkavoju/
Ir... Sveikinuosi... Sveiki pasilikit!/
tūliems ricieriams spaudžia rankas/
Aš pats į Vilnių su Jogaila trauksiu,/
Keletą vyrų su savim paėmęs.../
Butrimas pirmas...
Butrimas bučiuoja į ranką Kęstučiui
ALDONA
O aš?
KĘSTUTIS
Tuojau rasiu:/
Į Trakus grįžki, ten ramesnė būsi.
ALDONA
Nenori manęs?
KĘSTUTIS
Nenoriu.
JOGAILA
Tai eisim.
ALDONA
apsikabindama už kaklo Kęstučiui
Pasimk ir mane! Neversk manęs mirti!
Kęstutis palengva atstumia Aldoną, paskui rengiasi eit, o vaidila užstoja jam kelią
VAIDILA
Auka, Atsisveikinimas
Lik sveiks ant ilgo laiko, kunigaikšti,/
Nes ant šios žemės jau nesimatysim./
Galbūt tuos miškuos, į kur tarnus savo/
Šaukia Perkūnas atsimti vainiką/
Ir varo skaudų gyvenimo miegą,/
Gėralą duodams spėkos ir jaunumo./
Pasilik sveikas! rengiesi į kelią,/
Kurs laužia širdį ir vado ir žmogaus./
O aš ant griaučių negaliu viens likti.../
Nenoriu viltį pergyventi... Mane/
Laukia jau laužas!
KĘSTUTIS
Ką nori daryti?
VAIDILA
Iš pat senovės --- kada likims baudžia,/
Arba mūs žemę debesys uždengia,/
Tai ricierius koks, kokis dievo tarnas,/
Vyriausias kunigs, arba vaidila koks,/
Gyvastį savo atiduoda aukai,/
Idant rūstybė dangaus atsikreiptų./
Šiandien išpuolė man. Laužas sukrautas.
KĘSTUTIS
Seni! Dėl ko gi sveikiniesi šitaip,/
Man atsitraukiant su skausmu ir gėda?/
Dėlko tu nori paskui mane siųsti/
Šermenų tavo raudonąją liepsną?/
Ar abejoji, pralaimėjus kovą,/
Apie Lietuvą, ateitį ir mane,/
Jei ant širdies man, sunkios jau kaip švinas švinas --- metalas.,/
Nori sukrauti da pelenus savo?
VAIDILA
Tikėjimas, Auka, Viltis
O ne! Tikiu aš, kad nedings per nieką/
Pasėlis geras ant tėviškos dirvos,/
Kad visi mūsų kentėjimai, kovos/
Bus suskaityta danguje ik vieno./
Da savo kraują dedu ant svartyklių,/
Kur dvasios laiko... Tegul jisai priešus/
Užlies, sudegins! Tegul kvapu žaibo/
Apvalys svietą! Likk sveiks, kunigaikšti!
JOGAILA
Kęstučiai
Skubinkim, laikas!
ALDONA
Tėve!
KĘSTUTIS
Eik, dukrele,/
Ramink Birutą!
Kęstutis atsitraukia su Jogaila ir Vytaučiu, paskui jį Butrimas ir keletas likusių ricierių, išeidami tiesiai
SCENA X
Vaidila, Aldona, vaidilos
VAIDILA
vaidiloms
O jūs, draugai mieli,/
Paėmę ugnį, užklokite mane/
Liepsna!
atsitraukia su vaidilomis gilyn tiesiai
ALDONA
Ten Vilniuj Marė.../
nusiminusi Geriau velyk/
Griūtų pasaulė!
VAIDILA
už scenos
O didis Perkūne!
uždanga nusileidžia
AKTAS KETVIRTAS
salė Vilniaus pilyje, tapat kaip pirmame akte, Marė stovi ant vidurio scenos, Prora Bilgenas pasirodo pro didžiosios duris
SCENA I
Marė ir Bilgenas
BILGENAS
įeidamas
Man, kunigaikštien, įsakei ateiti.
MARĖ
nekantriai
Bilgene! tikrą pasakyk teisybę,/
Kaip stovi mūšis?
BILGENAS
Nežinau da nieko.
MARĖ
Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo/
Karštyje laiko! Nežinia tai didė/
Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės./
Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti,/
Ar išsipildys pagiežos svajonė./
kreipdamasi ant Bilgeno, karštai/
O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs?/
Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį!/
Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją/
Nežinios peklą, kuri priešingiausius/
Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo!/
Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas?
BILGENAS
Sakau, kad ne da.
MARĖ
Neslėpk, sakyk viską?/
Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės.
BILGENAS
Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko./
Ikšiol neturim da žinios nė kokios.
MARĖ
Argi tu niekad ir nieko nelaukei/
Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos/
mūsų likimas, kalbi tu su manim/
Taipos atšalęs ir pasekmės karo/
Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu.
BILGENAS
Stoka žinios juk esti geras ženklas,/
Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis.
MARĖ
pikta
Sau pasilikki raminimą tokį ---/
Nemėgstu žodžių per daug išmintingų,/
Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui./
paliepdama/
Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių!/
Tegul patyrę, parneša man žinią.
BILGENAS
Einu paliepti.
MARĖ
Eik ir liepki skubinti
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris
SCENA II
MARĖ
viena
MARĖ
Susirūpinimas
O Jogailėlis matyt jau užmiršo./
Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš/
Visai išeičiau, nerimdama šitaip.
Konradas įeina pro didžiąsias duris
SCENA III
Mare, Konradas
KONRADAS
Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį/
Mano drąsumą, bet norėjau svarbią/
Apreikštapreikšt --- čia: pranešti. naujieną.
MARĖ
greitai
Ricieriau, sakyki!/
Greičiau sakyki! Visa dvasia mano/
Ant tavo lūpų kybo.
KONRADAS
Kruvins mūšis/
Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs,/
Jogailos rankoj.
MARĖ
Džiaugsmas
Ar gerai girdžiu tik/
Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs!/
Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali/
Perplyšt krūtinė.../
kreipdamosi vėl ant Konrado/
Ar kartais neklysti?
KONRADAS
Aš liudytoju buvau ir tą tiesą/
Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos/
Skubinau Vilniun tau viską pranešti.
MARĖ
Džiaugsmas
Kaip dėkavoti už tavo malonę/
Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo/
Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą?/
negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo/
A! Jau Kęstutis į rankas pateko ---/
Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą/
Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti,/
Primynus koja galvą užmušėjo,/
Kurį dangus man pats po kojų guldo./
Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki ---/
Atlyginta bus!
KONRADAS
Viešpati malonus,/
Jeigu auklėjai pagiežos troškimą,/
Tai jis dabarties pakakintaspakakinti --- pakakti. tapo./
Nužeminimas sunkesnis už mirtį,/
Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas./
Gana pamačius, kaip tas puikus senis/
Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas;/
Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas/
Užkalto grabo...
MARĖ
Piktumas
Kenčia, juk jau kenčia,/
Tegul pajunta, kas tai yra skausmas!
KONRADAS
Gailestis
Liūdna matyti, kada žilas vadas,/
Spėkų netekęs, stovi nusiminęs/
Ant griaučių savo garbės ir didybės;/
Kad atsisveikin ant amžių su viltim/
Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės;/
Kad, pergyvenęs save, darbus savo,/
Paminklu lieka kaltės ar nelaimių./
Toksai likimas, širdperšos širdperša --- širdgėla. baisybė,/
Turi ir širdis, pripiltas rūstumo,/
Priverst gailėtis...
MARĖ
Gailėtis nemoku.
KONRADAS
Įniršims baigias, pagiežai įvykus,/
Kada jau priešų nelaimė prislegia/
Ir žemyn lenkia...
MARĖ
Žiaurumas
Man to nepakanka!/
Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims,/
Mirtis ant galo...
KONRADAS
Per daug pageidauji,/
Visai nežiūri ant sąlygų stovio ---/
Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą/
Yra pavedęs ir karūnos savo/
Tiesą viršiausią --- bet brolis nuo savęs/
Jam prižadėjo, per prisiegąprisiega --- priesaika. šventą,/
Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti,/
Nuo užpuolimų gint ir išdavimo.
MARĖ
pasityčiodama
Kam gi tai burną be reikalo aušint?
KONRADAS
Išmaningumas
Juk čia dalykas santaikos šventosios,/
Kurią sulaužyt nė viens neprivalo./
Kas nenor garbę ricieriaus sutepti./
Jogaila, vesdams pas save Kęstutį/
Su keliais vyrais, kaipo svečius savo,/
Turės atminti pareigas visokias,/
Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider./
Negal užmiršti ir giminės ryšio ---/
Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti/
Ir apmalšinti įniršimo šuolius...
MARĖ
pasityčiodama
Tai paduot ranką užmušėjui vyro?
KONRADAS
Paskutinojipaskutinoji --- čia: sąžinė, priesaika. kartais ir taip liepia.
MARĖ
Tik viena liko man paskutinoji,/
Kuri su mano krauju išvien teka ---/
Pavest tą senį kankinimų peklai/
Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis.
KONRADAS
Sunku išpildyt užmanymą tokį,/
Ant kurio brolis niekad nesutiktų.
MARĖ
Ar tai tau rodos, paabejospaabejoti --- (su-)abejoti.
brolis/
Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiaisūdžia --- teisėja.
,/
Skriaudimus savo išdėsiu?
KONRADAS
Toks darbas/
Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei/
Tą kunigaikščio nepadorią klastą.
MARĖ
Piktumas, Pagieža, Gobšumas
Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią/
Laužot, kituos tik matydami kaltę./
Vienok pati aš nenorių iš pradžių/
Tuoj reikalauti galvos mano dėdės./
Pataikysiu juk paklausyti proto/
Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint./
Tegul tik brolis, man pareikalavus,/
Akyse mano suima Kęstutį/
Ir pasodina į kelnorękelnorė --- nameli pusiau žemėje, bulvėms pilti. tamsią.
KONRADAS
O jeigu tavęs nenorės klausyti?
MARĖ
Jei atvirai ne --- tai aš slapta dirbsiu.../
Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas!/
Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti?/
Gana į vyną tam nuodų įberti.../
Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti.../
Atsiras peilis... Reik kruviną darbą/
Užmanyt --- mirtį mintis jau surengs jam.
KONRADAS
Tai turi žūti?
MARĖ
Manyk, kad jau žuvo./
Dabar vis tiek manvis tiek man --- nerūpi., neslepiu nė savo/
Siekių, nė žodžių į melą nevystau.
pro didžiąsias duris įeina Albanas
SCENA IV
Konradas, Marė, Albanas
ALBANAS
Matyt jau grįžta, veikiaiveikiai --- greitai. pilyje bus.
MARĖ
O, turiu dėdei prasitraukt iš kelio,/
Kad neišsigąstų, mane čia išvydęs.
išeina pro duris po kaire
SCENA V
Konradas ir Albanas
KONRADAS
Apgailestavimas
Albane! Mesdams prigimtinį namą,/
Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę,/
ir išdaviko imdamas paveikslą,/
Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams,/
Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų/
Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau,/
Juk aš žinojau, kad tie darbai mano/
Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį ---/
Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs,/
Kad reiks stovėti su surištom rankom,/
Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia/
Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo,/
Anė pridengsiu jį krūtine savo./
Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas,/
Ant visko purtos peržengts prigimimas!/
Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą/
Už tokią prekę...
ALBANAS
su paniekinimu, gailėdamasis
Paniekinimas
Gaila tavęs, gaila!/
Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas,/
Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs,/
Meta, išvydęs, kad gal pasileisti...
KONRADAS
Nesijuok! Šitiek dėl jos iškentėjau,/
Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios,/
Kad juokų tavo neužpelniau, rodos,/
Kada iš kelio baisi šmėkla stumia.
ALBANAS
Kurstymas, Drąsinimas
Taip, dvasia tavo blaškosi, pailso!/
Argi tai būtų tik menkas troškimas/
Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek,/
Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu/
Taip būt iš tikro, išsižadėk savo/
Darbo, mylėki, manyki ir veiki,/
Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio/
Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai,/
Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės/
Tikrąją meilę, jei turėjai norą/
Numesti jungą, kurisai mus spaudžia,/
Lietuvos vardą iškelti ant amžių.../
Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams,/
Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį!/
Ašarų jūres, per upelius kraujo!/
Užmirški savo sąžinę ir širdį!/
Skausme raitykis!... Mirki nusiminęs!.../
Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo!
KONRADAS
Apgailestavimas
Kitaip tie žodžiai anuomet skambėjo,/
Kada puošiau juos svajonėmis savo./
Šiandien net siekis --- didis, aukštas, šventas, /
Kuriam aš dvasią atidaviau jauną,/
Taip ūkanomis rodos prisidengęs,/
Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo./
Akyse stovi žila galva tėvo,/
Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos ---/
Jis taip mylėjo --- perplėšiau jam širdį,/
O kada šiandien ant jo griausmai krito,/
Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys/
Slapta užmušt jį galvažudžių rankos.
ALBANAS
Iš kur žinia ta?
KONRADAS
Ta laukinė vilkė,/
Kurią pasotin tiktai aukų kraujas,/
Atvirai girias, žudymą užmanius;/
O jeigu brolis neparems jos siekio/
Ir neįtaikys Kęstutį kalėti,/
Pati užmuš jį --- nuo jospat girdėjau./
Tai iškelia tik pasilieka vienas:/
Varguolį senį kalėjiman brukti.
ALBANAS
Paguoda, Drąsinimas
Nenusiminti, tiktai veikti reikia./
Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko,/
Bet nesunku bus kalėjimo vartai/
Jam atdaryti. Turime pagalbą ---/
Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų,/
Kas gal paveržti Jogailai karūną...
KONRADAS
Įrankiai baisūs, kurių turiu stvertis/
Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno,/
Tesančio vos vos per bedugnių gylį.
išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo
SCENA VI
Jogaila, Kęstutis, Vytautas
JOGAILA
įvesdamas Kęstutį
Dėde, ir vėl tu įžengi į šitą/
Pilį, kaip tikras apgalėtojasapgalėtojas --- nugalėtojas., kurs/
Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė/
Kvietkas po kojų ir sveikino tave/
Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai,/
apsimesdamas lyg užpykęs/
Kad net užmiršo visai apie mane.
KĘSTUTIS
Bejėgiškumas, Skausmas, Išmintingumas
Nesigailėki sūn jausmo, kurį man/
Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas,/
Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką,/
Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą,/
Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena./
Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas/
Priverčia gerbti kitų vargią dalį,/
Matant ant veido kentimo didybę
.
JOGAILA
Kas gi juos kaltins? Juk jie, duodami tau/
Tinkančią garbę, pildė mano norą./
Ar svečią tokį nereikia vaišinti/
Kuo širdingiausiai?
VYTAUTAS
karčiai
Koks tu meilus šiandien!/
VelyčiauVelyčiau --- mieliau nenorėčiau. tavo nepažint malonės.
KĘSTUTIS
Išmintingumas
Vytautai, liaukis! Kam įkandžiais žodžiais/
Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį/
Užgaudinėti? Kada mes stovėjom/
Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart/
Galėjo būti ir priešingi siekiai,/
Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam,/
Tegul širdingas ryšys susitvirtin/
Ir nė koks ūkas santaikos netemdin./
kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio/
Buvote kitkart --- būkit ir vėl broliais!
JOGAILA
Iš savo pusės aš pats šito trokštu.
VYTAUTAS
Puikybė
Lengva parodyt --- prakilnumas dvasios,/
Kada likimas paremia puikybę./
Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą,/
O tiktai laimė prigavo prie galo,/
Tam sunku lenktis po ženklu brolystės,/
Maloniai duotu apgalėjusiojo,/
Nes jame vis tik pažymu lyg branktasbranktas --- svertas; perk.: sunkumai..
KĘSTUTIS
Ištikimybė, Išmintingumas, Orumas
Sūnau, per tave kalba tik puikybė,/
Kuri tai žemei daug atnešė vargo./
Ant vaidųvaidai --- ginčai.
mūsų gudrus priešas tyko,/
Moka naudotis ir tunka nuo jųjų./
Šiandien privalom pavyzdį parodyt,/
Kad ne valdžia mums --- tik Lietuva rūpi./
Sujungti reikia visos mūsų spėkos/
Priešais galingą apnykėlių skaitliųskaitlius --- skaičius../
Tas tik tėvynei geriau patarnauja,/
Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia./
Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj,/
Aukštai iškėlęs Lietuvos velukąvelukas --- vėliava.,/
Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai,/
Kad mano žodžio ir minties klausytų./
Kada gi šiandien visai atsitraukiu,/
O dievai duoda į jo rankas valdžią,/
Tegulgi valdo visur valia jojo,/
Nes pasipriešint --- tai išduot tėvynę.
JOGAILA
su pagerbimu
Dėde, tu busi vis Lietuvon galva/
Prie manęs lygiai su manim.
KĘSTUTIS
pasidavęs
Išmintingumas
Jau mano/
Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynęgadynė --- laikotarpis./
Reik pasitraukti, matant seną svietą/
Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio/
Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują/
Turit ir ginklą. Ricierių gadynė/
Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios/
Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų/
Eina be baimės su žmonėms naujaisiais/
Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai/
Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno/
Ir paveldėjęs tautos gilią mintį,/
Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką,/
Nesigailėdams darbų, anė savo/
Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio,/
Neištesėjau imtis pasėkmingai/
Su dvasia jūsų naujųjų gadynių,/
Ir nuo kryžioko apginti tėvynę/
Mokėjau vien tik kardu, po senovei./
Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau/
Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais.../
Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj,/
Kada manoji tamsybėj užgeso.
VYTAUTAS
Neužtekės jau! Sykiu su tavąja/
Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim/
Jos neteko dvasios-prieglobėjo,/
Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams/
Ji, nelaiminga...
KĘSTUTIS
rūsčiai
Drąsa, Tikėjimas, Viltis
Sūnau! Neišdrįski/
Mūs ateities link šitaip abejoti,/
Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą./
Dėl ko baugina ateitis tėvynės?/
Tautų likimas surištas nesti/
Su sustengimais vienstovių žmogystų ---/
Spėka aukštesnė be atmainos valdo/
Ir, prireikėjus, didžiavyrius budinbudin --- žadina../
Sunkumums spręsti, kada puolam patys,/
Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti;/
Manom, kad viskas su mumis pradingsta/
Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo./
Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam,/
Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius,/
Tėvynės dalį sustiprina dargi ---/
Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu.
pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio
SCENA VII
Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona
ALDONA
Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko,/
Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs./
Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau,/
Bet šiandien mane pergalėjo baimė/
Ir nerimastis vijo pėdoms tavo,/
Visai nežiūrint, kas man įsakyta.
KĘSTUTIS
Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina/
Sapnai, baidyklės, vis baugina tave/
Gedulių dvasios ir vaikosi paskui/
Šmėkla išblyškus praeities; da protas/
Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską/
Į stebuklingą svajonę ir liepia/
Imt per teisybę, kas akyse rodos.
ALDONA
Pyksti ant manęs?
KĘSTUTIS
Supratingumas
Pykčiau, kad galėčiau./
Ką padarysi išlepintam vaikui?/
Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs/
Pas mane seną atlėkė ant rankų?
apkabina Aldoną
ALDONA
Skausmas, Ilgesys
Sunku man, tėve, gyventi be tavęs;/
Be tavęs svietas dykuma išrodo/
Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios,/
Taip savyj gero neturinčia nieko,/
Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti.
KĘSTUTIS
šypsodamasis, Jogailai
Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja/
Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais,/
Kaip savo meilę išreiškia seneliui,/
Su kuriuo turi išvieno liudnumą./
Turi dabar ją gražiai pamylėti,/
Iki išeisim elgėtaut po žmones.
JOGAILA
Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu.
KĘSTUTIS
Nuleidęs kardą, jau netinku niekam,/
Jei vakarais tik kam pasakas sekti./
Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą,/
Butus lankydams, svetimų gudrybę/
Išpasakoti./
Aldonai/
Tu eisi su manim.
ALDONA
Kad ir į kraštą pasaulės!
KĘSTUTIS
Tegul nors/
Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti,/
Saugotis jųjų, geriau už mus ginti/
Savo tėvynę./
kreipdamasis ant Jogailos/
O tuotarpu senį/
Vesk pasilsėti.
JOGAILA
Duodu savo lovą./
Eisiva, dėde.
Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai
SCENA VIII
Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai
MARĖ
įeidama, Jogailai
Palauk!
JOGAILA
Ko tau reikia?/
Dėdė nor miego.
MARĖ
Dėdė gal palaukti ---/
Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau.
JOGAILA
Marei
Sakyk, ko nori?
MARĖ
Piktumas, Spąstai
Noriu pati dėdei/
Pakloti lovą...
ALDONA
šaly
Dreba visas kūnas!
JOGAILA
Ką gi tai reiškia?
MARĖ
Seniems miegs netinka,/
Jeigu jie turi ant sąžines kraują./
Mat šviesios naktys jiems neduoda miego ---/
Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų ---/
Ten tegul ilsis!
VYTAUTAS
Kaip drįsti, begėde,/
Taškyti seilėms...
JOGAILA
Pasiutai, sesute.
MARĖ
Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs,/
Jeigu, nors sykį savo neparodys,/
Leisi iš rankų ateitį karūnos.
JOGAILA
Mare, nutilki!
MARĖ
Piktažodžiavimas, Nuoskaudos, Kerštas
Argi tai tau, broli,/
Paniekinimų atmintis taip miela,/
Kad nė už skriaudą atsiteist nenori?/
Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė/
Mūs lizde mūsų išniekino tyčia/
Prieš visą svietą ir kalėti liepė?/
Paskui, parodęs paviršių malonės,/
Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos,/
Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip!
VYTAUTAS
Nutildyk burną!/
kreipdamasis ant Jogailos./
Jogaila, paliepki/
Vydragaivydraga --- įžūli moteris. šitai prasitraukt!
MARĖ
Priekaištavimas
Girdėjai/
Broli? Nor mane iš čia išvaryti ---/
Iš namų mano --- už tai, kad aš jųjų/
Galvažudystę noriu svert teisingai./
Broli! Tai tavo bičiulius jau gali/
Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi,/
Už draugų mirtį nenorėdams keršint?/
Tai jau prie tavo sosto nieks negali/
Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą/
Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo./
Jeigu už jį tu atkeršint nenori,/
Tai jau pas tave neverta tarnauti!/
Ir pames tave teisūs tarnai tavo,/
Jei juos paduodi svetimų piktybei.
KĘSTUTIS
išmetinėdamas Jėgilai
Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane?/
Juk tavimi tikėjau.
JOGAILA
Tai ne mano kaltė./
Nelaukiau šito. O vienok jos skundams/
Reik pripažinti priežastys teisingos.
VYTAUTAS
Kur dingo tavo prisiega?
JOGAILA
Tai ką gi/
Darysiu?
VYTAUTAS
Imk ją šalin! turi valdžią.
JOGAILA
Marei
Sesuo! Išeik sau!
MARĖ
Maištas
Kolei lieka laisvas/
Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu./
rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus/
Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį/
Vaidylos...
JOGAILA
Kas tai? Maištas užmanytas...
MARĖ
O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo/
Teisūs troškimai, kad būtum teisingas.
VYTAUTAS
žiūrėdamas Jogailai į akis
Ei, brolau, tavo akys lyg netikros ---/
Argi norėtum užmiršt savo žodį?/
Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių/
Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs?/
Tyli dabartės? Ar ne išdavimą/
Užslėpti nori?
JOGAILA
Matai --- iš netyčių/
Užklupo mane šitų žmonių skundas./
Išklausyt reikia...
VYTAUTAS
Apmaudas
Suprantu, tai vylius ---/
Kad lengviau būtų derėtis su savo/
Sąžine./
labyn nžsirustindamas/
Aš tau tikėjau, kaip broliui,/
Atsakiau tėvui už tavo teisumą,/
Prikalbinėjau ant santaikos tikti,/
O tu užslėpęs išdaviko peilį!/
Dabar prakeikiu savo minkštą širdį,/
Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų/
Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų/
Imti pagalbą ir tavo švelnumui/
Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys.../
Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis ---/
O aš gudrybės tavo nežinojau./
Būtum nematęs kunigaikščio mitros!
Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina
MARĖ
Jogailai įžymiai
Tik įsitėmykįsitėmyk --- įsidėmėk., ką Vytautas kalba ---/
Juk su kryžiokais norėj sutremt tave,/
Tiktai nespėjo santaiką įkurti.../
Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako./
Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia,/
Juosius paleidus.
JOGAILA
Akyse man temsta/
Ir širdis plaka.
ALDONA
persigandusi
Jis nor jos klausyti ---/
Prapuolę esam!
JOGAILA
Nežinau, dabar ką...
pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas
SCENA IX
Kęstutis, Marė, Jogaila, Vytautas, Aldona, Konradas, Albanas, Butrimas, Bilgenas ir ginkluoti
Jogailos dvarininkai
JOGAILA
Konradui
Į patį laikąĮ patį laiką --- pačiu laiku.
atėjai, man reikia/
Sunkus išrišti klausyms, taigi tave,/
Ricieriau, imsiu per sudžią. Darysiu/
Taip, kaip sakysi.
ALDONA
šaly
Dievai maloningi!/
Jūs čion jį siunčiat mums pagalbą duoti.
KONRADAS
Kas gi?
JOGAILA
Veidmainystė
Ant dėdės aš nenoriu skųstis,/
Nors jis ne sykį išniekino mane;/
Tiktai sesuo štai, kurios vyrą liepė/
Nužudyt, nori bausmės per nevalią;/
Ricieriai taip gi visi reikalauja/
Kalėjimu nors užmokėt už tąjį/
Taip rūstų darbą; o aš pažadėjau/
Nebaust visai jų, nieko nežinodams,/
Kad jie yr mano priešai, kurie trokšta/
Prapuldyt mane.
VYTAUTAS
Apsimetėli tu/
Prakeiktas!
JOGAILA
toliau Konradui
Taigi pasakyti teikis,/
Ar pažadėjims tasai mane riša?
ALDONA
melsdama Konradą
Žinai teisybę, tai ginki!
JOGAILA
Konradui
Kaip rodos?
KONRADAS
su savim kovodamas
Kalėjimą skirk.
ALDONA
didei nusiminusi
Sūnus priešais tėvą!
MARĖ
Bilgenui ir dvarininkams
Ricieriai! Drąsiai! visus juos suimkit!
Bilgenas ir dvarininkai išeina priešais
VYTAUTAS
Neišeisiu gyvas! Butrime prie ginklo!
Vytautas ir Butrimas išsitraukia kardus
KĘSTUTIS
paliepdamas
Nuleiskit ginklą!
Butrimas deda savo kardą į makštis
VYTAUTAS
Susidūrimas
neklausydamas
Aš ginsiuosi.../
Konradas užeina iš užpakalio ir ištrenkia iš rankos kardą/
Niekšas/
Esi, kryžioke!
ALDONA
O! ne žmonių akys/
Galvažudystės tokios neregėjo.../
Ir tai jis...
MARĖ
ricieriams
Imkit! Kęstutis supranta,/
Kad užsispyrims gal kaštuoti kraujo.
ALDONA
užstodama Kęstutį
Krūtinę savo aš tave pridengsiu.../
Neduosiu tavęs...
MARĖ
per nevalią atitrukdama ją
Traukis!
ALDONA
Tu bedieve!/
dvarininkai su Biigenu apsupa Kęstuti, Vytautu ir Butrimą ir veda juos per didžiąsias duris; Aldona ištiesia rankas prie Kęstučio./
O tėve mano!
KĘSTUTIS
Palaiminimas
atsigręždamas
Aš laiminu tave.
išeina visi, išskyrus Aldoną, Konradą ir Albaną
SCENA X
Aldona, Konradas, Albanas
ALDONA
blaškosi ant koją
Kaip skauda! Čia... Čia...
griebiasi už širdies ir puola ant žemės; Konradas su Albanu pasilenkia prie jos
Graudulys, Skausmas, Mirtis, Atsisveikinimas
KONRADAS
luktelėjęs, Albanui
Žiūrėki! ji mirė!/
Nes įtikėjo į galvažudystę,/
Kuri taip aisti --- jai perplėšė širdį/
Nedėkingumas sūnaus, širdį ilgo/
Pargraužtą skausmo. Baisu atsiminti,/
Kad neišgirs jau išsiteisinimo/
Tylumoj kapo, bet sykiu su savim/
Nešas paveikslą visų kruviniausią,/
Prieš kurį savo akeles užmerkė./
klaupdamas prie Aldonos/
Jaunystės sapne! Lik sveika ant amžių!/
Kruvins meilužis paskutinį kartą/
Bučiuoja tavo išbalusį veidą.
bučiuoja Aldonai į kaktą
uždanga nusileidžia
AKTAS PENKTAS
scena parodo kalėjimo kelnorę Kreivos pilyje; priešakinė scenos dalis talpus skliautas po žeme, pertvertas iš užpakalio trimis arkadomis, kurias sujungia grotos; per grotas matyt užpakalis scenos, kalėjimo prieangis; vidurinė arkada, atidaromą kaip vartai, sujungia prieangy su kelnorės priešakiu; po karei iš priešakio scenos žemos durys veda į kitą kelnorę; prie skliauto kabo ant retežio lemputė, neaiškiai apšviečianti kalėjimą; pakėlus uždangą, ant prieangio pasirodo Prora Bilgenas su raktais, paskui jį Kunonas, Konradas ir Albanas; Bilgenas atidaro grotinius vartus ir įveda kryžiokus ant pryšakio scenos
SCENA I
Bilgenas, Kunonas, Konradas ir Albanas
BILGENAS
įvesdamas
Aš negalėjau priešintis jūs valiai,/
Tiktai žinokit, kad sičion jus leisdams,/
Pareigą laužau...
KONRADAS
Nebijoki nieko.
BILGENAS
Baisus atsakyms...
KUNONAS
Paklausęs, laimėjai/
Mūsų malonę, kuri priglobs tave/
Kiekvieną kartą,
BILGENAS
Jums ir pasiduodu.
Papirkimas, Silpnumas, Silpnavališkumas, Išdavystė
KONRADAS
duodamas mainą su auksu
Priimk tuo tarpu rankpinigius šituos.
BILGENAS
imdamas
Aš jums tarnausiu su dūšia ir kūnu.
ALBANAS
Bet kur Kęstutis?
BILGENAS
rodydamas kelnorę po kaire
Kelnorėje šitoj/
Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto,/
Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas,/
Per dienas guli, nejuda, negirdi./
Nė nesistenki, norėdams prašnekint./
Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą./
Nė ant savųjų akių neatkreipia ---/
Visai senelis pavirto į vaiką!
KONRADAS
Nuvesk pas jį!
BILGENAS
Ten taip tamsu, ankšta,/
Nešvaru bjauriai ir taip atsiduodaatsiduoda --- čia: leidžia kvapą.,/
Kad jums sunku bus, ricieriai, įeiti./
Aš tai kas kita, pripratęs jau tokius/
Matyti daiktus; taigi viens nueisiu/
Ir jį atvesiu...
KUNONAS
Gerai.
BILGENAS
Būkit kantrūs,/
Nes jį reik kalbint, kaipo mažą vaiką,/
Arba ant rankų išnešt, jeigu purtos.
išeina pro duris po kaire
SCENA II
Kunonas, Konradas ir Albanas
KUNONAS
Nereikalingas, kaip man rodos, trasas/
Dabar Kęstutį iš kelnorės gelbėt./
Kam mums toks senis?
ALBANAS
Visgi pasiliko/
Skambėjims ir ardo, kuris, sunaudotas/
Gerai mūs rankoj, gal pavirst į ginklą.
Veidmainystė
KUNONAS
Skambėjims tokis silpnyn visad eina,/
Besilpstant žmogui/ Kam tuščias skambėjims?
KONRADAS
Ateitis rodys.
KUNONAS
Vienok bus nelengva/
Išsiurbti senį, kuris ir pirmiau juk/
Įrankiu tapti nesidavė niekad./
O jeigu syki šito užsimanėt,/
Tai pabandykim...
Bilgenas grįžta, vesdamas Kęstutį, kuris duodasi vest be nuovokos ir nežiūrėdamas nė ant vieno iš esančiųjų
SCENA III
Kunonas, Konradas, Albanas, Bilgenas Kęstutis
BILGENAS
Kęstučiui
Veidmainystė
Eik drąsiau, seneli,/
Čia nieko pikto --- tai svečių sulaukei,/
Kurie nor tave pamatyt --- linksmiau bus.
KONRADAS
šaly
Baisus paveikslas nelaimių, senatvės!
KUNONAS
žiūrėdamas į Keisttuį
Tai tikri griaučiai, kuriuos perdėm tuščia.../
gynama tik žmogaus, kuri tuojau, rodos,/
Pavirs į dulkes, vos ją palytėjus...
BILGENAS
Kęstučiui, traukdamas jį prie kryžiokų
Artyn seneli!
KUNONAS
Kęstučiui
Mes su kunigaikščiu/
Pakalbėt norim. Argi nepažįsti/
Mūs, kunigaikšti, Kęstuti?
Kęstutis neparodo nė kokio gyvasties ženklo
BILGENAS
Kęstučiui
Na, seni,/
Atsakyk!/
atsikreipdamas ant kryžiokų./
Matot --- tyli, tartum kelmas.
KUNONAS
Kęstučiui
Velydamivelydami --- linkėdami. tau gero, čion atėjom.
ALBANAS
Kaliniams žinot, užveizdos esybė/
Uždaro burną.
KUNONAS
Bilgenui
Bilgene, išeiki ---/
Ant pilies kiemo gali mūs palaukti./
Duok raktus, patys duris užrakinsim.
BILGENAS
paduodamas raktus, kuriuos priima Konradas
Tekit, išpildau visus jūsų norus.
išeina pro grotas paskui per prieangį tiesiai
SCENA IV
Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis
KUNONAS
Kęstučiai
O kunigaikšti, matant tave šitaip,/
Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo/
Galvažudystę baisią yr padaręs./
Dabar juk galim laisvai pakalbėti ---/
Bilgens išėjo.
ALBANAS
Ar tu mus pažįsti?
Kęstutis vis nesijudina
KUNONAS
Mes tik bičiuliai tavo. Norim gelbėt/
Tave nelaimėj.../
matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui/
Nejuda tas žmogus,/
Sustingus stovi, anė akių mirksniu/
Nerodo jausmo.
ALBANAS
Kunonui
O gal nesupranta.
KUNONAS
Greičiau puikybėj savo užsikirto.
ALBANAS
Reikia aiškiau jam pasakyt, ko norim.
KUNONAS
Kęstučiui
Pasipiktinimas, Drąsinimas
Juk da ne viskas dingo, kunigaikšti,/
Taigi nebūki nebyliu be žado./
Mes sugražinsim liuosybę, karūną,/
Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės/
Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą/
Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim./
veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio/
Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja?/
Žiūrėki, durys atdaros --- ir tave,/
Po sparnu savo pridengę, išvesim/
Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi./
Ką sakai, seni? Ar būtinai nori/
Prapulti šičia? Nenori atkeršyt?/
Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti?/
luktelėjęs, nekantriai/
Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave/
Tavo likimui, netekęs kantrybės./
Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį?
KONRADAS
išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio
O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion/
Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti!
Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei
KUNONAS
Albanui
Akmuo ant galo akims prakalbėjo,/
Ant valandėlės jame plykstelėjo/
Lyg žmogaus jausmas.
ALBANAS
Kunonui
Eiva! Tegul lieka/
Vienudu, Konrads įstabią galybę/
Ant jojo turi.
KUNONAS
Gerai, gali likti.
Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai
SCENA V
Konradas ir Kęstutis
KONRADAS
apsidairęs paskui išeinančius
Nuoširdumas, Pagalba
Juodu išėjo. Prie tavęs aš vienas,/
Kęsdams taip sunkiai, kad krūtinė plyšta ---/
Apie dienas tas aš kapuos sapnuosiu,/
Jei bus tik sapnas mano dvasiai galims./
Tu nežinai, kaip baisiai mane slegia/
Tavo tylėjims nepermeldžiams, kokius/
Drebulius myrio siunčia tavo akys/
Ramios, o šaltos, sustingusios. Velyk/
Perkęsti viską, ne kaip matyt tokią/
Tylinčią tavo užšalusią kančią.../
Jei turi tiesą neapkęsti mane,/
Tai duok išgirsti norint prakeikimą/
Iš tavo lūpų! Nebūk lyg negyvas,/
Tik rūstus stoki, kaip milžinų vadas,/
Ir mesk į mane žaibus akių tavo,/
Prakeik! Tik duoki išgirst vieną žodį!/
Palaukęs Nieko? Ar nieko netarsi?... Ir šitai/
Perkęsiu --- duok tik man tu savo ranką/
Ir bėgk su manim nuo kapinių šitų/
Ant šviesios saulės --- nes mirtis tikra čia/
Graudena. Bėkim!/
luktelėjęs/
A! vėl išdavimo/
Bijai? Neužmiršęs, kad patariau tave/
Kalėjiman mest... Tikėk mano žodžiui!/
Aš tau prisiekiu, kad nišdaviau tavęs,/
O būdu tokiu norėjau atkreipti/
Tik marų smūgį, kurs tau prirengts buvo./
palūkėjęs/
Neini? Tyli vis... Permainyk man širdį,/
Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų/
luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas/
O ne! Turiu aš išgelbėti tave ---/
Šalyn rytojus! ir apsimetimas!/
Įžadus laužau.../
klaupdamas prieš Kęstutį/
Tėve! Sūnus tavo/
Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt...
KĘSTUTIS
Skausmas
Ar sūnus? Kokis? Turėjau juk vieną./
Tą apraudojau ir senei užmiršęs,/
Nes jis --- tai mano nelaimė ir kirmins./
Norint paskui aš atminiau iš sykio,/
Su kieno veidu kryžiokų gyvatė ---/
Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs/
Tik išdaviką, nepažinau sūnaus./
Mano sūnus jau nuo senai negyvas.
KONRADAS
Išpažinimas
Keršyja sunkiai širdis priverstoji!/
Visame sviete nėra anė vieno,/
Kurs, žaizdas mano iš arti pamatęs,/
Pasigailėtų ir aukų didybę/
Išmieruotišmieruot --- išmatuoti. teiktus. Tėve! Argi nieko/
Širdis nesakė? Ir tiki į mano/
Išdavystę, kuri keršytoją/
Pridengia savim? Ar tau nešnabždėjo/
Paslaptas balsas, kam viską sumaniau?
KĘSTUTIS
Orumas, Teisingumas
Aš tiesaus kelio visada laikiausi./
Dievų klausydams, mylėdams tėvynę,/
Su teisybe vien gyvenau --- dėl to gi/
Šuntakių melo, arba apgavimo/
Nė nepažįstu. Aš, matai, pripratęs/
Svarstyt ir spręsti ne siekius, tik darbus./
Ir suprast stengiu, ką akys parodo./
Žinau vien tiesą --- ir netikiu dorai,/
Kur gudriai seka galvažudžių pėdas.
KONRADAS
Tėve!
KĘSTUTIS
lyg pats sau
Graudulys, Skausmas
Senai jau netekau to vaiko,/
Kuriam daugiausiai sudėjau aš vilties,/
Drūčiai tikėdams, kad išvien su manim/
Zokono gaują baidys nuo mūs girių,/
Kad parems mane, mirtinai kovojant/
Su siaubūnu tuo, baisesniu už lokį/
Padukusįjį ir apsaugos seną/
Galvą nuo smūgių jisai, garbės mano/
Dalininks pirmas, paveldėtojas jos!/
susigraudinęs/
Bet nelaimingai sau ir jam išlėmiau,/
Glostydams tankiai kūdikio galvelę,/
Nes pats sugriovė ir viltį, ir laimę,/
Jis, numylėtas iš visų labiausiai./
apsiblausęs, gailindamasis/
Netekau vaiko.
KONRADAS
Išpažinimas
Tokiais gailiais žodžiais/
Nekalbėk, rodos dūsaudamas daikto,/
Kuris negrįš jau --- o gailestis auga/
Taip neišmieruotas, kad gal verksmu trukti/
Vyro krūtinė./
luktelėjęs/
Ar netiki, tėve,/
Kad aš tėvynės parduoti nenoriu?/
Kad aš paskyriau gyvenimą savo/
Tik vienam darbui, kurisai Lietuvą/
Mūsų išgelbės ir už ją atkeršys?/
Butautis tavo gyvęs tik numiręs!
KĘSTUTIS
Išmintingumas, Orumas, Garbingumas
Kas gali būti --- apie tai kiti spręs;/
Ateitis gali jį paskui išteisint/
Ir ploti rankoms už laimingą siekį,/
Visai užmiršus, kur suteptas buvo./
Bet aš, kurio jau gyvenimą taip trumpas,/
Aš bjauraus grūdo pasėlį regėjau:/
Šeimynoj vienus sielvartus, liudnumą,/
Džiaugsmą mūs priešų, Lietuvos nelaimę,/
Ir sena mano galva nenuvokia,/
Kaip gelbės žemę, kas garbės netekęs./
Sunku, sunku tam, kas pabandė melo,/
Sutepė dvasią, nors ir gero trokšdams,/
Atgyt išnaujo rubuos nekaltybės/
Ir vėl nušvisti su darbais teisingais./
Netstos jo niekad amžins prakeikimas,/
Painiodams jojo siekimus gražiausius,/
Prie nuodėmių stums, prieš kurias pats purtos,/
Ir ves tolyn vis, kur daugiau erškėčių ---/
Ko pats nekenčia, turės pamylėti,/
Ką nor išgelbėt, da labiau prapuldys ---/
Ir visas darbas suteptų jo rankų/
Noroms nenoroms pavirsta į piktą.
KONRADAS
Gailestis, Maldavimai, Pasigailėjimas
O tėve mano! Nenorėk atimti/
Prie galo kelio paskutinės vilties!/
Nepavesk mane kurčiai, tamsiai nakčiai,/
Kad abejodams turėčiau numirti!/
Nes, jeigu žūsiu, siekinio nepriėjęs,/
Tai man nė kokia neatleis dievystė./
nužemintai melsdamas/
Tėve Kęstuti! Pasigailėk vaiko,/
Kuris taip kenčia už jaunos puikybės/
Drąsų siekimą! Išskėsk savo glėbį.../
Aš prisiglausiu, nusižeminęs jau.../
Ašaras besiu ant tavo krūtinės.../
Atleisk man kaltę...
KĘSTUTIS
susigraudinęs, lyg sau
Vargšas mano vaikas.
KONRADAS
surikęs, puola Kęstučiui į glėbį
Tėve!
KĘSTUTIS
Sūneli!
KONRADAS
O! Tas vienas žodis/
Nuims nuo manęs visą prakeikimą./
Glėbyje tavo vėl aušra sugrįžta,/
Kuri žibėjo prie mano lopšelio./
Ar man atleidi?
KĘSTUTIS
Tėviškoji meilė, Atleidimas
Vaikai nedėkingi,/
Jūs nė nežinot, kas tai tėvų meilė,/
Kuri su jumis į bedugnes lekia/
Ir skausmu savo pati save kursto;/
Nors kelia balsą rūstų, nusiminus ---/
Viską užmiršta ir atleidžia viską./
O sūnau mano!
prispaudžia Konradą prie krūtinės
KONRADAS
Kaip ramu ilsėtis/
Glėbyje tavo! O kad taip ant ilgo/
Užmigt galėčiau!/
luktelėjęs, nerimstąs/
Tėve! Laikas bėga.../
Ir mintis bunda baili, rūpestinga.../
Skubinkim, tėve! Eik iš čia, nelauki!/
Eikim, tik eikim!
eina kelis žingsnius prie durų ir sustoja, matydamas,
kad Kęstutis paskui neina
KĘSTUTIS
Be reikalo lauki/
Manęs, sūneli --- aš iščia juk neisiu.
KONRADAS
Tėve, turiu aš išvest iš čia tave,/
Juk man atleidai?
KĘSTUTIS
Išmintis
Atleidau, vaikeli ---/
Bet jau sunku man pabėgti su tavim./
Ką gi aš veikčiau dabar jūsų sviete/
Pribaigtas senis gedulių ir amžiaus?/
Mano liuosybė taps tik nauda prieši./
Nenoriu būti priežastimi vaido,/
Nenoriu tapti įrankiu kryžiokų,/
Velyk man šičia ramiai pasimirti.
KONRADAS
Aš tau prisiekiu, kad išrasiu kelią/
Ištraukti tave iš kryžiokų vylio,/
Aš pritaisysiu atilsįatilsis --- poilsis.
tau saldų,/
Kurio jau niekad nedrums pikti žmonės.../
Tik eik su manim!
KĘSTUTIS
Dorybė
Ne, Butauti mano!/
Palikit mane jūs mano likimui./
Taip bus geriausiai. Nes kartais nenorams/
Galiu nelaimę įvykdint mūs žemei/
Ir tavo kojas kaip akmuo apsunkint ---/
Kad paskui tave svetimi pažintų./
Dėl valandėlės gyvenimo menko/
Nenoriu pirkti taip brangiai liuosybę.
KONRADAS
Tėve!
KĘSTUTIS
Taip liepia dorybė ir protas./
Veltui negundyk, nes neatmainysiu/
Jau savo žodžio.
KONRADAS
Pasigailėk manęs!
KĘSTUTIS
Svietas man šiandien --- dykuma tamsioji.../
Kuo buvau gyvas --- išplėšė man žmonės.../
Negrįš kas buvo, nekels jau numirę./
Esmi jau niekas, nėr ko man nė grįžti.
KONRADAS
Tėve! Ar neisi?
KĘSTUTIS
Ne.
KONRADAS
Tai per nevalią/
Iš čia išnešim; Albaną pašauksiu.
skabiai išbėga pro doris ir per prieangį tiesiai
KĘSTUTIS
žiūrėdamas paskui išeinanti
Vaike, vėlu jau!
apsLankęs, pamažu išeina nno scenos pro duris po kaire; neužilgo pasirodo ant prieangio Marė su Bilgenu ir įeina pro grotines duris ant vidurio scenos
SCENA VI
Marė ir Bilgenas
MARĖ
Pilyje kryžiokai.../
Įstabus daiktas.
BILGENAS
Jie čia nuo pat ryto.
MARĖ
Turbūt ką spendžia. Ar žinai vardus jų?
BILGENAS
Konrads, Kunonas ir Albanas senis.
MARĖ
Laiku suspėjau. Jųjų siekiai reikia/
Perkirst išsykio. Kur yra Kęstutis?
BILGENAS
Skylėje šitoj.
MARĖ
Veidmainystė
Gerai. Pašauk mano/
Žmones. Žiūrėki, kad nebūtų triukšmo!/
Bilgenas išeina tuo pat keliu, kuriuo atėjo Marė atsikreipia ant Kęstučio kelnorės, graudendama/
Dėde! Dabartės atsiteisim mudu.
ant prieangio pasirodo Kunonas ir įeina pro grotas
SCENA VII
Marė ir Kunonas
KUNONAS
nusistebi, išvydęs Marę
Tikėt nenoriu... kunigaikštienė čia?
MARĖ
Ką? Ar stebiesi, mane čia išvydęs?/
Visokį žmones susitink ant kelio.
KUNONAS
Bet kokie siekiai?
MARĖ
Ar, tamsta, nori/
Žinot? Žinoki: atėjau žudyti.
KUNONAS
Ar tai tau rodos, kad duosim?
MARĖ
Apsieisiu/
Be jūs davimo.
KUNONAS
Tokis baisus darbas!
MARĖ
Drąsa, Piktumas, Veidmainystė
Apsimetimo kalbą tą palikęs,/
Pasakyk sykį, ką mano siekimas/
Gali užkenkti?
KUNONAS
Mes ginam prispaustus.
MARĖ
Ar tai teisybė? Tegul ir taip būna!/
Vienok Kęstutis netiks jums jau niekam ---/
Veltui tik leidžiat pinigus ir laiką./
Jūs Konradu juk tikite begalo,/
O jis, gudruolius, veda jus už nosies,/
Norėdams tėvą išgelbėt...
KUNONAS
Neaišku.
MARĖ
Būkit atsargus --- nes išduos jus, būdams/
Sūnum Kęstučio!
KUNONAS
Konradas?
MARĖ
Nemoku/
Aiškiau kalbėti. Jo pati pažino.
KUNONAS
pradėdamas suprast
Kaip dabar aišku!
MARĖ
Jūs jį prižiūrėkit./
O aš tuo tarpu pas kalinį eisiu./
Iki numerdės, tą mirties skanumą/
Pirmiau pažįsta, paregėjęs mane!
įeina pro duris po kaire i kitą kelnorę
KUNONAS
mąstydamas
Konrads? ! Gyvatė! Dabar išsiaiškin/
Mislių daugybė.
Konradas pasirodo ant prieangio, bėgdamas greitai ant scenos
SCENA VIII
Kunonas ir Konradas
KONRADAS
įbėgdamas
Visur jūs ieškojau.
KUNONAS
šaltai
Ko tau reikėjo?
KONRADAS
Ginasi Kęstutis,/
Bėgt nenorėdams.
KUNONAS
Tai tegul sau lieka ---/
Tai bus geriausiai.
KONRADAS
greitai
Veskim per nevalią.
KUNONAS
Nevalią? Kam tai?
KONRADAS
Nužus jisai šičia.
KUNONAS
Žiaurumas
Tai da geriau bus. Užmokės lietuviai/
Už jojo mirtį brangiai, o jo kraujas/
Prisikabinti prie Jogailos turi.
KONRADAS
pykdamas
Ir kęsim šitai?
KUNONAS
Tai virs mums į naudą.
KONRADAS
suerzintas
Ar atmaineiatmainei --- pakeitei. jau nuomonę?
KUNONAS
Sakyčiau,/
Dabar tvirtesnė. Jo mirtis mums gero/
Daugiau gabena, ne kaip ilgas amžis.
KONRADAS
įpykęs
Man kitaip rodos.
KUNONAS
įžymiai
Gal turi tu savo/
Siekimą kitą.
KONRADAS
nusistebėjęs
Aš?
Marė grįžta ant scenos pro duris po kaire
SCENA IX
Kunonas, Konradas, Marė, paskui Bilgenas su samdininkais, paskiausiai Albanas
KONRADAS
pamatęs Marę, persigandęs
Ir Marė šičia?
KUNONAS
pasityčiodamas
Svečiuos pas dėdę...
KONRADAS
Marė! Ją išvydus,/
Šiurpuliai ima. Kaip čia jį išgelbėt?/
Lieka, tik kardas --- kad ir pačiam galas!/
ant prieangio pasirodo Marės samdininkai su Bilgenu ir tyliai slenka ant scenos Konradas, pamatęs
juos, kreipiasi ant Kunono/
Ko jiems čia reikia?
MARĖ
Tai, jie geri žmonės ---/
Eina su manim nužudyt Kęstutį.
KONRADAS
išsitraukdamas kardą
Kardas neleis jų!
samdininkai, persigande, traukiasi Kunonas taip gi ištraukia kardą
KUNONAS
užstodamas su kardu Konradui kelia
Sustok! Anė žingsnio!
Drąsa, Ryžtas
KONRADAS
Geležis tavo nesulaikys manęs!
KUNONAS
Aš vardan mistro prisakau tau.
samdininkai, pasinaudoję, įeina su Mare ir Bilgenu pro duris po kaire
KONRADAS
Leiskit!/
Galvažudžiai jūs, jei gyviems likt miela!
Albanas ateina nuo prieangio ant scenos
KUNONAS
užstatęs kelią su kardu
Metei liečynąliečyna --- baidyklė, kaukė.! Tu sūnus Kęstučio,/
Tu išdavikas!
KONRADAS
Žinai? Gerai. Amžiui/
Tavo jau galas. Kitiems tai apreikši,/
Be galvos grįžęs.
prispiria su kardu Kunoną, o tas ginasi
KUNONAS
besigindamas ir pamatęs Albaną
Tu žūsi, drąsuoli!/
Albanui/
Albane, peilį paėmęs, nudurk jį!
mušasi
ALBANAS
Peilis tau tiktų --- bet Konrado kardo/
Užteks tam žygiui.
KUNONAS
įsiutęs
Albane! Išdavike!
mušasi su Konradu
KĘSTUTIS
už scenos
O žmonės, žmonės!
KONRADAS
Dėl dievų šventųjų!/
Tai balsas tėvo!/
Marė išeina ant scenos ir pamažu atsitraukia ant prieangio, is kur tūlą laiką tėmijasitėmijasi --- slepiasi.; Konradas su visu smarkumu prispiria Kunoną/
Žūk greičiau! Iš kelio!
Kunonas puola ant žemės; Konradas su kardu įbėga greit i kitą kelnorę po kaire
KUNONAS
Išdaviks peklos! miršta
Marė prasitraukia nuo scenos visai
Konradas neužilgo grįžta, prilaikydamas glėbyje Kęstutį
SCENA X
Konradas; Albanas
KONRADAS
klupsčias prilaikydamas Kęstutį, susigraudinęs
Graudulys, Netektis, Kerštas
Pabusk, tėve mielas!/
Lavons ant slenksčio kalėjimo tįso ---/
Nėra pavojaus./
palūkėjęs, nusiminęs/
Veltui! Jau iš kapo/
Nė viens negrįžta./
atsistodamas/
Tai jau širdies ryšis/
Visai sutrukęs... Dabar mano mintys/
Ant visados jau suklimpo į kraują./
Neriša niekas... Likau tik pats vienas./
apsiblausęs, pasiduodamas/
Tai tolyn drąsiai! Kur užvestas kelias ---/
Nuodyt, žudyti ir naikinti priešų.
ALBANAS
Eik! Ir žudyki!
uždanga nusileidžia
Įstatai
Tėvynės mylėtojų draugystės.
§ 1. Mieris ,,T. M. D." yra: išleisti lietuviškas moksliškas knygas ir platinti apšvietimą.
§ 2. Iraugaisgali būti kiekvienas, be skirtumo.
Norints pristoti Draugystė, tesikreipia priejeib vieno Draugystės viršininko.
Visi draugai turi lygias tiesas.
Kiekvienas draugas gauna Draugystės išleistų raštų po vieną knygą.
Kiekvienas draugas turi turėti sav už pareigą didinti Draugystę privedant nauJūs draugus.
§ 3. Kiekvienas Draugas, Amerikoje, moka ant metų 60 centų.
Did. Lietuvoje 1 rublį.
Prūsų Lietuvoje 2 markes.
Norintiejie Draugystę pašelpti, pagal norą gali ir daugiaus mokėti.
Draugystė priima ir aukas.
§ 4. Apie spaudiniiną raštų ir jų vertumą nutarė ,,literatiškas komitetas".
§ 5. Raštininkai, kurie savo raštais šelps Draugystė, yra priimami kaipo garbės draugai.
§ 6. Lietuvoje beturčiams knygos bus dovanojamos per tam išskirtą komitėtą.
Pasarga. Dovanojimas arba dalinimas knygų beturčiams Lietuvoje yra tai sunkiausias daiktas, bet Draugystė turi viltį, kad atsiras nemenkai draugų ir iš Lietuvos, kurie tą darbą paleugvįs.
Draugais platinimo knygų komiteto, gali būti ir pašaliniai. Kol jie pildo tą priderystę.